Žydrasis Rojus (Ištrauka iš poemos „Kalvio pasaka“*)

Pro gėlėtas Rojaus pievas

Vaikštinėjo ponas Dievas.

Ir ne vienišas – greta

Žengė jo žydra svita:

Šventas Petras, šventas Jonas,

Šventas Damas Damijonas,

Vyresnieji angelai

Ir kiti dangaus šulai.

Gera buvo vaikštinėti,

Rožių žiedus uostinėti,

Bet šventųjų palyda,

Paklusni kaip niekada,

Vos apsuko vieną ratą:

– Dieve, Rojaus vartai trata!

– Kas ten trikdo mūsų rimtį?

– Sielos, Dieve, kas daugiau!..

– Reikia, Petrai, jas priimti.

Jeigu tyros. Aš baigiau.

Šventas Petras nuskubėjo, –

Subraškėjo, suskambėjo

Atrakinama spyna

Ir… prie vartų – staigmena.

Petras mato – stovi kalvis,

Stovi kalvis Rudagalvis,

Savo sielą – žydrą antį,

Kad nedingtų kur jinai,

Įsikišęs sau į antį.

– Labas, Petrai! Pažinai?

– Labas, kalvi, Žemės vaike!

Ko čia beldies? Ko tau reikia?

– Įsileisk vidun, brolau,

Aš prie vartų sušalau!

– Taip, už vartų dūksta vėjai, –

Petras tarė, – pats matau.

O prisimeni, aš tau

Siūliau dangų – nenorėjai.

„Man ir kalvėje dangus“,

Atsakei nemandagus.

Nenorėjai – nepriimsiu!

– Aš be Rojaus nenurimstu!

– Ak, nešūkauk, tokius vyrus

Aš lengvai nuraminu!

Ir nelaukė su Jonu

Kalvį išmetė į tyrus.

Kalvis klaidžiojo be galo,

Kaip ciuciukas alko, šalo.

Pagaliau pro gailių krūmus

Jis pamatė juodus rūmus.

Priešais rūmus platūs vartai

Sukalti ne vienai kartai.

Ir tvora – ne stagaras.

O tarp vartų ir tvoros,

Ant lentelės atskiros

Užrašyta – PRAGARAS.

Vargšas kalvis susimėtė,

Visą kūną šaltis krėtė,

Nenorėjo susitikti

Su velniais jų namuose,

Vėl pažadinti juose Bjaurią

klastą, baisų pyktį.

Bet nebuvo kur keliauti.

Teko kalviui pasikliauti

Savo galva ir dalia.

Ir baltos dienos gale

Į vartus jis pastukseno.

Šlep šlep šlep iš posto seno

Pasirodė vartų sargas –

Kojos rainos – pilvas margas.

Vienas ragas kitą remia.

Dešinė akis į žemę,

O kairė į viršų spokso.

Ausys pilnos juodo kokso,

O gaurai, šlapi gaurai

Kaip varlynėse maurai.

– Kas esi tu, keistas pone?

– Kaimo kalvis, nevidone!

– Kaimo kalvis?!. Tas mušeika?!.

– Taip, raguotas nevaleika!

Įsileisk vidun mane!

– Ai! – prarado sargas žadą

Ir nubėgo su žinia

Pas vyriausią rūmų vadą.

– Vade, kalvis atkeliavo!

– Tvirtarankis tas? Nejau?! –

Vadas visas pažaliavo. –

Neįleiskite! Bijau!

Ir paskelbė jis pavojų.

Strykt visi velniai ant kojų

Ir plačius vartus – rit rito –

Lauko akmeniu užrito,

Rėmė užrėmė kuolais.

– Eik sau, kalvi, po galais!

Kalvis galvą panarino

„Kam jį Dievas numarino,

Jei dabar visi jo kratos?

Pridariau, matyt, sarmatos

Aš dangaus pasiuntiniams,

Eibių prikrėčiau velniams.

Ak, dabar kitaip gyvenčiau, –

Būčiau rimtas, kol pasenčiau“. –

Prie plačių spygliuotų vartų

Kalvis jautė dūmą kartų,

Dvokė virinta smala,

O aplink – tyla, tyla.

Tik žiemys ūkus pasklaido

Po dausas ir vėl nė aido.

„O, kaip man čia nusibodo!..

Pasiilgau artimų,

Paliktos šeimos, namų,

Savo kiemo, savo sodo,

Savo lovos, krėslo, stalo…

O labiausiai – sumanių

Auksarankių mokinių,

Kalvės, kūjo ir priekalo.“

______________________________

* Ši M. Vainilaičio poema (rankraštis) 1998 m. apdovanota Vytauto Tamulaičio premija.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1999 Nr. 1 (11)