APIE L. DOVYDĖNO PASAKŲ KARALIUS

 

Viršelio dail. A. Čapskytė
Viršelio dail. A. Čapskytė

Trijose Liudo Dovydėno knygose – Jaujos pasakos 1, Gyveno kartą karalius2 bei Karaliai ir bulvės3 – yra apie 60 trumpųjų pasakų. Septyniolikoje iš jų veikia personažas karalius. Kaip matyti, šios figūros ir vaizdinio svarbą rašytojui rodo ir jo pasakų knygų pavadinimai.

Tiriant L. Dovydėno pasakas, svarbu išsiaiškinti, koks jų tautosakinis pagrindas, kaip jose išlaikyti folkloro elementai ir kiek yra paties autoriaus originalumo.

Pastudijavus folkloristikos profesorės Bronislavos Kerbelytės4 tautosakos katalogą, matyti, kad rašytojas yra perėmęs populiarius liaudies kūrinių siužetus, pasakose plėtoja ne vieną elementarųjį siužetą, bet jungia kelis, savaip juos keičia, kartais gana laisvai perkuria.

L. Dovydėno pasakose galima rasti populiarių tautosakinių siužetų apie gudrų vagį, apie karalaitę, prigautą princo, apsimetusio sodininku ar laikrodininku. Yra pasakų apie smalsų valdovą ir lino mūką. Dažnas toks tarptautinis motyvas: pasakojama apie slapta iš rūmų į savo karalystę išėjusį karalių. Iš kitų tautų literatūrinių ir tautosakinių pasakų ateina kalbančių lėlių, veidrodžių įvaizdžiai. Tačiau yra ir tokių įvaizdžių, kurių kilmė nelabai aiški. Pavyzdžiui, rašytojo pamėgtas neįprastas bulvių motyvas. Daugiaprasmiškumu, linkimu į filosofiškumą L. Dovydėno pasakos artimos Hanso Christiano Anderseno kūrybai.

Taigi koks tas karalius L. Dovydėno pasakose, kuo jis skiriasi nuo folklorinių pasakų karaliaus?

Liaudies pasakose apie karalius dažniausiai nurodomi tik išoriniai jų požymiai – karalius turi žmoną, vaikų. Šalia galima matyti ištikimą, gerą tarną. Dažnai karalius siunčia savo vaikus į pasaulį su užduotimis, ieško jiems sutuoktinių. Populiarus siužetas apie karaliumi tapusį princą, kurį apgaudinėja pamotė. Pasitaiko pasakų apie pavaldinių manipuliavimą valdovu. Tradicinį pabaigos motyvą, kai jaunikaitis tampa karaliumi, galima suprasti kaip atpildą už patirtus vargus ir išlaikytus išbandymus.

L. Dovydėnas pasakose piešia įspūdingą išorinį karaliaus portretą: „Pavergė kraštą rūstus ir užgaidus karalius“ („Karaliaus dovana“5) arba „Gyveno kartą karalius. Jis buvo labai turtingas, turėjo daug aukso ir raudoną barzdą. Jį vadino Raudonbarzdžiu“ („Skudurinė lėlė ir karalius“6). Kitas portretas: „(…) pro atsivėrusias duris atėjo pats karalius Linabarzdis Tryliktasis. Vyras jau pagyvenęs, kiek kreiva nosimi ir viena akim, tasai šviesybė“ („Karaliai ir bulvės“7). Arba: „Valdovas pats gerai suprato – vesti pats vidurdienis, gal jau net pavakarys. Bet jis dar neišsirinko. Jis taip pat gerai numanė – savo valdose žmonos nesurasiąs, jis jautėsi esąs pats geriausias ir protingiausias visoj savo šalyj. O visi vyrai ir moterys jo šalyje, dera suprasti, buvo už jį menkesni“ („Valdovai po sausu medžiu“8).

Taigi, kaip matyti iš pasakų pradžios formulių, autorius neapsiriboja tik išorės nusakymu, kartu jis pateikia ir personažo charakteristiką.

L. Dovydėno pasakose susipina daugybė motyvų ir temų: jam itin svarbi karaliaus valdovo ir karaliaus žmogaus tema, drama, „į karalių galybę pažiūrima žmogaus išminties žvilgsniu, (…) karalių atvaizdai nupiešti su nepikta ironija“9. Dažnas leitmotyvas – slaptos valdovo kelionės už rūmų, kurios virsta savęs ir pasaulio pažinimo, atsakymų ieškojimo kelionėmis. Rašytojui rūpi parodyti karaliaus išsiveržimą iš izoliuotos nuo pasaulio rūmų erdvės, jo susidūrimą su tiesa. Rūstus ir užgaidus karalius pasakoje „Karaliaus dovana“ slapta išeina į savo karalystę, tikėdamasis sodžiuose, miškuose sužinoti, kaip valdyti kraštą, bet susiduria su avių banda ir pamatęs savo barzdotą veidą avies akyse susigraudina: jis supranta, kad „jokia esybė jo rankos taip nepalytėjo, nieks į jį nepažvelgė tokia giedra ir miela akim“10. Pasakoje „Karalius ir teisybė“ teisybės ieškoti išėjęs karalius pirmą kartą sužino, kaip atsiranda viščiukai, ir labai susigėsta, kad nežinojo tokių paprastų dalykų. Pasakoje „Valdovas be drabužių“ valdiniai ir dvariškiai neatpažįsta nuogo karaliaus, nes „matydavo tik dailiai apsivilkusį, žvilgantį ženklais ir šilku, o niekas ir nepagalvodavo valdovą esant tokiu pat žmogumi, kaip ir kiti“11. Šios pasakos pabaigoje karalius, perduodamas sūnui karūną, įsako šalį valdyti taip, kad būtų „pažįstamas iš savo darbų, o ne rūbų ir galios“. Bet rašytojas tuo pasakos neužbaigia – pasakojimo pabaigoje prasitariama: „dvariškiai nutarė, kad karaliui nuo senatvės galva aptemusi“.

Denisijus Golubevas „Kuo laikosi sostai“
Denisijus Golubevas „Kuo laikosi sostai“

Šioje ir kitose pasakose rodomas karaliaus ir jo dvaro santykis. Dvariškiai vaizduojami kaip pataikūnų minia, visais įmanomais būdais besistengianti įtikti karaliui, siekianti juo manipuliuoti. Apie tai kalbama pasakose „Karaliaus dovana“, „Valdovės pasaka“, „Smalsusis valdovas“, „Kuo laikosi sostai“ ir kt.

Šioje ir kitose pasakose rodomas karaliaus ir jo dvaro santykis. Dvariškiai vaizduojami kaip pataikūnų minia, visais įmanomais būdais besistengianti įtikti karaliui, siekianti juo manipuliuoti. Apie tai kalbama pasakose „Karaliaus dovana“, „Valdovės pasaka“, „Smalsusis valdovas“, „Kuo laikosi sostai“ ir kt.

Neretai pasakose supriešinamas karalius ir paprastas žmogus, kuriam nerūpi materialūs dalykai ir kuris „nenori būti ten, kur karaliai mušasi dėl bulvių, nors jos būtų du kartu auksinės“ („Karaliai ir bulvės“12). Gudrus vagis, užsitarnavęs teisingiausio žmogaus vardą, atsisako karalystės ir karalaitės ir išeina atlyginti paties padarytų skriaudų („Vienintelis vagis“).

Rašytojui būdinga ironija, satyra, anekdoto stilistika. Pasakose „Gerų širdžių šalis“ žmonės tokie geri, kad karalius, pasiprašęs nakvynės, išgirsta tokį atsakymą: „Ak, mieli keleiviai, aš taip myliu savo kaimynus, todėl aš jus visus tris perleisiu savo kaimynui“13. Hiperbolizuotais, satyriškais vaizdais parodomi ir kvailų, beprasmių karų sukėlėjai bei karo beprasmybė apskritai. Karaliams žuvus šventame Žiogų kare, kareiviai ramiai išskirsto namo, nutarę, kad jiems nėra ko pyktis („Karaliai ir žiogai“).

Kastytis Kepalas „Karaliai ir žiogai“
Kastytis Kepalas „Karaliai ir žiogai“

Pasakose „Valdovai po sausu medžiu“, „Skudurinė lėlė ir karalius“, „Valdovės pasaka“ humoro nelieka. Čia pasakos virsta dramatiškomis, net tragiškomis istorijomis, bet išlaikoma ir ironijos gaidelė: dėl neprotingo išdidumo ir ambicijų karalius ir karalaitė išsiskiria, nors kasnakt abu grįžta į išsiskyrimo vietą, kur karalaitė po ąžuolu išstovėjo duobę, o medis nudžiūvo nuo nuolat jo žievėje raižomo meilės prisipažinimo. Išlepinta kaip gulbės pūkas valdovė niekada nematė ašarų, mirties, nepatyrė skausmo. Ji nežino svarbiausių gyvenimo dėsnių, gyvena pasaka, kurią dar pakursto valdiniai, norintys lobti šalia tikrovės nepažįstančios valdovės. Viskas baigiasi tragiškai: kraštas sukyla, valdovė miršta. Pasakoje „Skudurinė lėlė ir karalius“ pavaizduotas išmintingas valdovas, kuriam, pasirodo, irgi galioja bendrieji gyvenimo ir mirties dėsniai, kuris nėra visagalis, nors visas kraštas, ir ypač maža duktė, mano kitaip. Karalius miršta ir negali nė musės nuo veido nusibaidyti.

Skirmantas Kaupys „Kuo laikosi sostai“
Skirmantas Kaupys „Kuo laikosi sostai“

L. Dovydėno pasakos įdomios tuo, kad jos nevienaplanės, kiekviena atveria begales prasmių, kelia universalias, bendras visiems žmonėms problemas, pateikia daugiau klausimų nei atsakymų. Į tautosakinius personažus pažvelgta kitu žvilgsniu. Ne vienoje pasakoje su graudesiu vaizduojama karaliaus žmogaus drama. Neretai rašytojas diskutuoja su liaudies pasaka, savaip perrašydamas pabaigas. Tačiau ne visada pavyksta tai gerai atlikti, nes kai kurios pabaigos taip supainiojamos, kad „savotiški įtaigojimai ieškoti gilios minties kiekvienoje absurdiškoje situacijoje (kartais gal atsiradusioje autoriui pritrūkus kantrybės priimtinesnei išeičiai) padvelkia tik manieringa pretenzija…“14

L. Dovydėnui rūpi moraliniai dalykai, juos stengiasi pabrėžti kiekvienoje pasakoje. Kūrinėliai patrauklūs dar ir tuo, kad autorius vengia nuogos didaktikos, o ir paslėptos jos nedaug. Bent jau pasakose apie karalius. Taip pat labai svarbu graži, taisyklinga, ne itin archajiška kalba.

Artimesnė mūsų pažintis su L. Dovydėno kūryba vaikams dar tik prasideda, ne vienam ji yra netikėtas atradimas. Gali pasirodyti, kad kai kurios pasakos (ypač iš rinkinio Karaliai ir bulvės) vaikams per sunkios, bet juk kiekvienas skaitytojas pasiima iš kūrinio tiek, kiek yra pasirengęs paimti. Dabar tik reikia laukti, kad visos rašytojo pasakos būtų išleistos pakartotinai, pasiektų mūsų vaikus – kad jie galėtų pasiskaityti apie karalius. Ir ne tik.

 

P. S. Straipsnyje panaudoti Rokiškio raj. Čedasų Liudo Dovydėno pagrindinės mokyklos moksleivių piešiniai.

————————————————-

1 Dovydėnas, Liudas. Jaujos pasakos. Kaunas: Spindulys, 1996.

2 Dovydėnas, Liudas. Gyveno kartą karalius. Vilnius: Gimtasis žodis, 2004.

3 Dovydėnas, Liudas. Karaliai ir bulvės. Čikaga: „Draugo“ spaustuvė, 1973.

4 Kerbelytė, Bronislava. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, t. 1, 1999, t. 2, 2001.

5 Dovydėnas, 1 išnaša, p. 105.

6 Dovydėnas, 2 išnaša, p. 62.

7 Dovydėnas, 3 išnaša, p. 118.

8 Dovydėnas, 3 išnaša, p. 153.

9 Naujokaitis, Pranas. Lietuvių literatūros istorija. Čikaga, 1976, t. 3, p. 431.

10 Dovydėnas, 1 išnaša, p. 109.

11 Dovydėnas, 1 išnaša, p. 136.

12 Dovydėnas, 3 išnaša, p. 121.

13 Dovydėnas, 2 išnaša, p. 114.

14 Titus, A. A. Trumpo metražo prozos suklestėjimo metai. L. Dovydėno „Karaliai ir bulvės“. Akiračiai, 1974, Nr. 5.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 1 (37)

 

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGŲ LIKIMAS SURAŠYTAS ŽVAIGŽDĖSE

Apžvalgos

KELIONĖ PO MARGĄ AUTORIŲ ŠALĮ (2005 m. lietuvių vaikų proza)
APŽVALGA, KURIOS GALĖJO IR NEBŪTI (2005 m. vaikų poezija)

Mano vaikystės skaitymai

KNYGA KAIP CUKRAUS GABALIUKAS

Liudo Dovydėno 100-osioms gimimo metinėms

L. DOVYDĖNAS – IR VAIKŲ RAŠYTOJAS
TOLI NUO LIETUVOS

Atidžiu žvilgsniu

Panorėk...
Kibūs melo voratinkliai

Bibliografija

2005 m. VAIKŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai