KELIONĖ PO MARGĄ AUTORIŲ ŠALĮ (2005 m. lietuvių vaikų proza)

2005 m. pasirodė tradicinis naujos vaikų prozos keturiasdešimtukas. Šįsyk apžvalgos pavadinimas tebus atėjęs iš Petro Palilionio pažintinės knygos Kelionė į Autorių šalį. Juk tokioje – Autorių – šalyje tikėtina rasti įdomiausių dalykų… Ir iš tiesų šiemet čia daug ko esama – pripažintų rašytojų, parašiusių prastokus kūrinėlius, puikių debiutantų, varganų grafomanų, menininkų ir amatininkų… Svarbiausia, žinoma, ne pats autorius, o jo parašytas kūrinys. O tie kūriniai margesni ir už genelį.

Pažintinių knygų schemiškumas

Originalių pažintinių knygų mažoka, o juk leidybos bazė, poligrafinės galimybės (tokios svarbios pažintiniams leidiniams) Lietuvoje palankios. Tačiau sunkiausia autoriams informacinę, mokslo populiarinimo medžiagą pateikti meniškai, įtaigiai. Jau užsiminta apie Petro Palilionio Kelionę į Autorių šalį. Sumanymas įdomus – papasakoti apie autorius ir jų teises, supažindinti su konkrečiu juridiniu dokumentu (retas atvejis, kai vaikų knygą remia viena iš Europos Sąjungos programų). Trys penktokai, vadovaujami paslaptingojo dėdės Beno, leidžiasi ieškoti Autorių šalies, susitinka rašytoją, dailininką, kompozitorių ir t. t. (taip pristatomi įvairūs galimų autorių tipai). Fotomenininkas nelabai šnekus, tik įbruka vaikams po meninės fotografijos albumą – šit Aistei atitenka albumas Žiedai tarp žiedų. Mergaitė susigėsta, tad fotomenininkas jį pakeičia kitu – Žydėjimas. Penktokams ir vyresniems skaitytojams nelabai ką sako nei R. Dichavičiaus, ne R. Rakausko pavardės, juo labiau – jų fotociklų pavadinimai… Apskritai daug šioje knygoje įvairių autorių paminima, pažeriama sąvokų, bandoma intriguoti, tik visą laiką nepalieka dirbtinumo jausmas. Gale pateikiamas trumpas žodynėlis, bet ir jis nenuoseklus: antai žodis „kodeksas“ aiškinamas, o „koncepcija“ – ne ir t. t. Tekstas kurtas pagal nepaslepiamą schemą. Galų gale bandoma vaizduoti ir Autorių šalis. Na, žinoma, ji pasirodo virtualios pilies pavidalu, su galybe bokštelių ir sargybinių… Čia fantazija ir baigiasi, o apie charakterių kūrimą nėra ir kalbos. Gali būti, kad ši apysaka yra simptomiškas vaikų literatūros reiškinys – matyt, tik daugės įvairių užsakomųjų (ir reklaminių) tekstų, kur meniškumas bus antraeilis dalykas.

Povilas Antanas Kaunas, parašęs Galaktikos širdies sakmę, pasirenka kitą temą – kosmoso paslaptis – ir kitą būdą skaitytojams sudominti – knyga išleista dviem kalbomis. Jauniesiems Lietuvos esperantininkams ji pravers mokantis esperanto, o lietuviškoji versija įdomi tik pateikiamomis mokslo žiniomis. Išnašose (mokslingas būdas) paaiškinama, kas yra fliuktuacija, kur atrastas helis ir t. t. Tai įdomu. Bet istorija apie Pauliuką tarpais dvelkia erzinančia didaktika. Štai Pauliukui (jis patenka į avariją), atsidūrusiam Saulės širdyje, pati Saulė ir pamokslauja: „O mirties bijoti nereikia. Jos bijo tik tie, kurie savo gyvenime neturi tikslo“ (p. 13). Varganos iliustracijos, nepatrauklus viršelis – ar pastebės kas leidinėlį gausybėje knygų? Nijolės Riaubaitės pažintinė apysakėlė Karalaitė Civilizacija imasi ekologinės problematikos. Žilvinėlį, tokį tradicinį nežiniuką, moko tokia visažiniukė Rasytė (labai jau atpažįstama situacija). Kaip rašoma anotacijoje, knygelė „kviečia /…/ pakeliauti po žemę su karalaite Civilizacija ir jos marga svita – Taršuole, Ekonomika, Pelnu, Sintetika, Avarija, Alergija ir kitais palydovais“. Kartais lazda perlenkiama – antai Žaliaisiais Žiogais vadinami žalieji arba šiaip sveikuoliai. Akivaizdu, kad teksto naivinimas XXI amžiuje – labai slidus dalykas. Pradinukai – jau rimti žmonės, televizijos žiūrovai ir net interneto naršytojai. Tekstui vertės neprideda ir klausimai, pateikiami skyrių pabaigoje (nors pedagogai tai gal ir įvertins), kitaip tariant, taikomieji tikslai perdėm akivaizdūs, o pasakojimo strategijos jau eksploatuotos ne kartą. Vis dėlto gamtos pamokėlėms ši knygutė tikrai pravers.

Nykštukams apie nykštukus

O kuo gi pasipildė pačių mažiausiųjų knygų lentynėlė? Ką galės paskaityti, pasklaidyti tėveliai, seneliai, vaikų darželių auklėtojai? Knygelių mažiesiems specifika – privaloma žodinės ir regimosios plotmių dermė. Akivaizdu, kad šiemet vyrauja iliustruotojai, pasirodė tikrai įdomių darbų. Tekstai meniškumu kiek nusileidžia. Mažiems vaikams šiemet ir rašoma apie mažus padarėlius – nykštuką, uodą, peliuką, mažą mergaitę ar mielą avelę… Gintarės Adomaitytės Avis artistė pasakoja apie avelę, apgaviko balandžio įkalbėtą vykti į miestą, kur esama teatrų. Tačiau įdomus sumanymas netesėtas – taip ir lieka neaišku, kodėl toji avelė yra artistė, jai taip ir nelemta atsidurti teatre, per greit ji sugrąžinama atgal į tvartą… Tekstui pritrūksta vidinės motyvacijos (silpna balandžio linija) ir nuoseklumo. Žinoma, gerai atpažįstamas Adomaitytės stilius – vertingiausias kūrinėlio dalykas, įpareigojantis autorę ir toliau ieškoti, kurti.

Intriguoja ir netikėtos pavardės vaikų literatūros autorių sąraše. Plunksnos ėmėsi literatūrologas Saulius Žukas. Uodas – trumpa istorija apie uodą, pasakojama pirmuoju asmeniu. Žmonių pasaulis čia regimas uodo akimis – ši pasakojimo perspektyva ir įdomiausia kūrinėlyje: „Ir kodėl žmonės taip gaili vos įžiūrimo lašelio kraujo? Juk visi norime valgyti“ (p. 8). Uodas patenka į „blizgančią dėžę“ – automobilį – ir pajunta keistus kvapus (automobilio, rūkalų), tada jo vos nepritreškia žmogus, na, bet pavyksta ištrūkti… Istorija su siaubo elementais, tai paryškina ir keistos stilistikos iliustracijos. Šiaip ar taip, tai įsidėmėtina knygelė, o autorių galime pavadinti intriguojančiu ir daug žadančiu.

Ievos Babilaitės ir Jurgos Čekatauskaitės Ulė ir peliukas kalba apie globą ir draugystę, apie mažą didžiųjų pasaulyje. „Kitiems Ulė buvo maža. Bet raudančiam peliukui turbūt atrodė milžinė“ (p. 15). Išlūžęs peliuko dantukas – jauki meninė detalė, vykusiai sujungianti visą pasakojimą. Tekstas šiltas ir jaukus, kaip tik toks, kuris tinka paskaityti prieš miegą. Laisvydės Šalčiūtės Nykštuko kepurėlė – tradicinis pasakojimas apie kai ką pametusį kažką. Pavyzdžiui, suomių rašytoja K. Viljama-Risanen yra sukūrusi istoriją Kaip peliukas uodegos ieškojo, lietuvių autorės variante nykštukas ieško kepurėlės. Žinoma, privaloma tokių istorijų dalis – įvairūs susitikimai. Čia autorė nestokoja išmonės: nykštukas sutinka daug skrybėlių dėvintį poną, klounus… Įdomiausia pasakojimo detalė – kas laikinai dėvima vietoj prarastosios kepurės – grybo kepurė, arbatinukas, boružėlė… Matyti, kad autorė nestokoja fantazijos, tad kitąkart galėtų paieškoti ir originalesnio siužeto. Atrodo, šįsyk laimi piešinys. Tačiau maloniai nuteikia knygos visuma – autorė yra ir savo tekstų iliustruotoja, o tai – galėti sukurti ir vaizdinę knygos dalį – nemaža privilegija.

Mažieji galės klausytis ir Kęstučio Kasparavičiaus Kvailų istorijų, bet apie jas kiek vėliau…

Kai veiksmas vyksta Lietuvoje

2006 m. Vilniaus knygų mugėje lankėsi svečias iš Vokietijos profesorius Hansas Heino Evertas. Kalbėdamas apie vaikų literatūros problemas, jis, be kita ko, sakė, kad vis rečiau vaizduojama autentiška vaiko aplinka, gyvenamosios šalies realijos, o viską glemžiasi kosmopolitinė orientacija, vaizduojamasis pasaulis neretai netenka nacionalinių atramų. Galima tik pasidžiaugti, kad mūsų rašytojai vaizduoja vaiką, jaunuolį, gyvenantį gimtojoje aplinkoje, kad tekstuose atpažįstame Klaipėdos, Lietuvos pajūrio, Vilniaus, mažų miestelių vaizdus, pajuntame jų dvasią. Daugiausia tai – realistiniai stambiosios prozos kūriniai, pluoštelis apsakymų. Esama ir nuotykinių tekstų.

Aldonos Gricienės „rašinėliai mokiniams“ rinkinyje Kristus – tai gerumas ir meilė perdėm didaktiški ir nuspėjami, o Malvinos Miškinienės Nendrinė kepurė pateikia apsakymėlių ir vaizdelių („Išeinu tarnauti“ ir kt.) apie Lietuvos kaimo praeitį. Dabartinėje vaikų literatūroje tai jau egzotiška tema, tačiau savaime ji negarantuoja meniškumo. Vytautas Račickas lieka ištikimas savo pamėgtai tematikai ir problematikai – jaunesniųjų klasių mokinukų kasdienybei, jo trumpi apsakymėliai iš knygos Sunku būti mokiniu nebestebina, nebrėžia naujų meninių horizontų. Gal autoriui pats laikas būtų prisiimti kūrybinį iššūkį? Romualdas Lankauskas parašė nuotykinę apysakėlę Liūto išvadavimas. Deja, tekstas labai naivus, juk nuotykiai taip pat turi būti įtikinami, žaismingi (šiame kontekste prisimintinos kad ir Otfriedo Preusslerio apysakos). Tekstą redagavo pats autorius, tačiau suklupta jau pirmame sakinyje… Gražiai išleista Juozo Marcinkevičiaus knygelė Melagių saloje. Idėja netikėta: parašyti pasaką apie „šaunius litlandus (lietuvių proprotėvius), gudrumu įveikusius Melo drakoną“. Tačiau litlandų tema netrukus pamirštama, pereinama prie stebuklinės pasakos modifikavimo, ir tiek. Beje, pavojingas dalykas yra eiliuoti intarpai prozos tekste, labai retai jie pasitvirtina ir būna tinkamo meninio lygio. Nijolė Kepenienė parašė apysakos Išgelbėk mane tęsinį Miltų bombikėmis prieš lobių vagis. Apysaka ilga – 238 puslapių. Atrodo, kad autorei nepavyksta suvaldyti medžiagos: begalė veikėjų ir siužeto linijų, daug betikslio aprašinėjimo. Įdomi ir mūsų literatūroje itin aktuali tema – neįgalaus vaiko gyvenimas – lieka periferijoje. Vežimėlio skraidymai ir kitokie fokusai paskandina pagrindinę apysakos liniją. O gal autorė ir pati neapsisprendusi, kas svarbiausia, kam turi paklusti kūrinio logika – ar tai nuotykinis kūrinys, ar socialinė, o gal psichologinė studija?

Kaip sakyta, imtasi ir stambiosios prozos. Emilija Liegutė išleido romaną Dešimtokai. Pavadinimas tikslingai orientuotas į tam tikrą skaitytojų auditoriją – tikėtina, kad bent jau dešimtokai čiups romaną skaityti, bet ar pateisins jis lūkesčius? Vargu. Atrodo, visko, kas garantuotų romano sėkmę, čia yra: aktuali narkomanijos problema, meilės istorija, tragiška vieno iš herojų baigtis, visuomeninis kontekstas (Sąjūdis, lemtingieji tautos įvykiai, Sovietų Lietuvos šleifas…). Tačiau kai kur pasigendama elementaraus gero skonio ir literatūrinės nuovokos. Kūrinyje apstu tiesiog vulgarių scenų. Antai Rimas apie gyvenimą narkomanų reabilitacijos centre sako: „Dar nepatinka pedikai. Šlykštynės! Apsiseilėję… Ir kaip jie gali vienas kitam šikną laižyti? Svarbiausia, kad esi priverstas klausytis, kaip stena, švokščia tie sugyvulėję žmogėnai“ (p. 121). Gitanos, dešimtokės, sekso (juk nepasakysi – meilės) patirtis aprašoma panašiomis intonacijomis. Tokio pobūdžio eilutės turi būti estetiškai motyvuotos, nenulemtos vien temos – suprask, narkomanai, visuomenės liūnas… Schemiškas sąjūdininko Roko paveikslas, apskritai neseni istoriniai įvykiai dar nepasiduoda mūsų prozininkų plunksnai. Dešimtokų, kaip klasės, tam tikros visumos, skaitytojas taip ir neišvysta, nors romano pradžia tai lyg ir žadėjo.

Kazys Saja opių temų imasi „romane jaunam skaitytojui“ …kurio nieks nemylėjo. Kūrinys nėra ilgas ir lengvai perskaitomas vienu prisėdimu. Tai nemenka vertybė. Saja dar sykį parodo, kad yra geras pasakotojas, moka pažaboti medžiagą ir įtaigiai kalbėti. Kūrinys turi detektyvo elementų. Sigitas Snaipa, aštuonmetis berniukas, gyvena sunkų gyvenimą vadinamojoje asocialioje šeimoje. Prieš skaitytojo akis iškyla skurdo, agresijos, elgetavimo, o vėliau ir žmogžudystės vaizdai bei tai patyrusio vaiko išgyvenimai. Kaip išlikti tokioje atšiaurioje aplinkoje? Vaikų namai – laikina išeitis. Saja pateikia šviesų ir viltingą finalą: tikrasis Sigito tėvelis veda Tilę Gudonytę, gerąją auklėtoją, pasiima sūnų ir išvyksta į gimtąją tėvelio sodybą. Stebuklas įvyko. Nors ši knyga pasakoja apie aštuonmetį, bet skirta ji, ko gero, vyresniam adresatui, taigi kyla tam tikra adresato problema. O knyga tikrai verta dėmesio.

Algimantas Zurba parašė romaną jaunimui Melnragės akmenys. Jau pats pavadinimas rodo, kad veiksmas vyks čia, Lietuvos pajūryje. Ir iš tiesų – lengvai įsivaizduojame Klaipėdos, Girulių, Karklės ruožą, kuriame rutuliojasi pagrindiniai romano įvykiai. Kūrinio centre – aštuoniolikametė Jurga. Baigusi mokyklą, ji atvyksta atostogų pas tetą į pajūrį, kur ir sutinka savo meilę – vyresnį už save Tomą. Vaikinukas įsipainiojęs į nusikalstamą veiklą, tačiau Jurgą jis saugo nuo tokios aplinkos. Netikėtai įsižiebęs jausmas abu suartina, Tomas su Jurga elgiasi atsakingai, nepasinaudoja palankia situacija suartėti ir fiziškai. Viena pačių gražiausių romano scenų – Jurgos ir Tomo pasimatymas, kai jie nuvažiuoja pabūti vieni prie marių: „Žalia nendrynų siena. Vos pastebima properša. Saulės nužertas Tomas /…/ neskubėdamas priklumpa. Greta, ant nendrių. Palinksta. Užstoja dangaus begalybę. Ilgai žiūri į padūmavusias ir patiklias jos akis“ (p. 140–141). Tai neįvyksta, bet scena ir erotiška, ir romantiška – puikus pavyzdys, kaip nevulgarizuojant rašyti apie panašius dalykus. Įspūdingas ir baigiamasis epizodas, kur aprašomas Jurgos ir Tomo išsiskyrimas, – mergina išvyksta atgal į Vilnių autobusu, o Tomas vejasi raudona mašina… Paauglį skaitytoją gal trikdys sunkokas stilius – telegrafinė kalba, vientisinių sakinių tirados, tačiau šis kalbėjimo būdas išlaikomas visame romane ir ilgainiui skaitytoją pripratins įsiklausyti į tokį neskubrų kalbėjimo ritmą. Silpniausia romane – Jurgos brolio Laimio linija. Laimis – prasigėręs ir kaltinantis visus iš eilės. Šio personažo istoriją sieti su Sausio 13-osios įvykiais gan tiesmuka. Patetiškai skamba ir paties Laimio atsisakymas išsimaudyti jūroje: „Tikrai neteršiu jūros. Tegul jūra būna švari. Kitiems…“ (p. 101). Užvertus knygą, dar ilgai akyse stovi Jurgos ir Tomo pasivažinėjimai lyjant lietui ar tuščios pajūrio kavinukės, priglaudusios įsimylėjėlius. Knyga turi savo nuotaiką, tad ją galima siūlyti skaityti mūsų gimnazistams. O juk jie jau ir patys rašytojams lipa ant kulnų – spausdina knygas (net romanus) dar visai jauni žmonės. Antai Rasa Grambaitė, varėniškė, vienuoliktos klasės moksleivė, pateikia savo sukurtą meilės istorijos versiją romane Mėtų arbata. Jaunųjų debiutai – vis dažnesnis reiškinys.

Katšunis, arba Knyga, kuri nustebina

Gera knyga visada nustebina, o jeigu ji dar ir debiutinė, – džiaugsmas dvigubas. Tada galima tikėtis, kad į vaikų literatūrą atėjo naujas talentas. Toks debiutas šiemet – Gendručio Morkūno apysaka Vasara su Katšuniu. Paskaitęs pirmuosius skyrius, pamatai, kad tokių intonacijų mūsų vaikų prozoje dar nebuvo. Autorius teigia: „Aš pagalvojau, būtinai turiu aprašyti tai, kas verčia pakelti akis į viršų“. O akis pakelti padeda Katšunis – įstabus padarėlis – ir šuo, ir katinas drauge, sykį pasirodantis tokiam liūdnam liūdnam berniukui Bernardui. Katšunis primena mieląjį Astridos Lindgren Karlsoną, kuris atskrido pas vienišą berniuką Mažylį. Bet tik primena, nes šioje knygoje ne Katšunis ir ne Bernardas yra svarbiausi. Čia svarbiausias yra pasakotojas. Tai jis nustebina skaitytoją originaliais minties pasažais. Akivaizdžiai matyti, kad tekstas gali tikėtis įvairaus adresato – tėvams ši knyga turėtų patikti ne mažiau nei vaikams. Kas skyrius – vis naujas įvykis ir nauji pasvarstymai apie gyvenimą: apie tėvus (jų rūšis), apie miegą ir nemiegą, apie dykinėjančius žmones, apie advokatus, apie patarlių ir priežodžių reikšmę, apie tai, kaip belstis, kad būtų atidaryta, apie tai, kaip reikia sveikintis… Pasakotojas turi tokį įtakingą draugą Rabždietį, kuris „žiūrėdamas, kaip žmogus sveikinasi, gali ne tik pasakyti, koks tas žmogus yra, bet ir ką jis valgo“ (p. 78). Knyga kupina paradoksų ir smagių muilo burbulų, kuriuos leidžia nebijantys pažvelgti į viršų. Geriausias patarimas – kuo greičiau čiupti knygą ir skaityti.

„Seku pasakėlę negirdėtą“?

Vaikų literatūra be pasakų neįsivaizduojama. Apie penkiolika pasakų knygų pasirodė ir šiemet. Vitalija Tarutienė išleido knygutę Seku pasakėlę negirdėtą. Bet ar tikrai negirdėtą? Ne, nes kartojamos ankstesnių jos tekstų intonacijos etc. Onos Mačiulienės Vilko aludė remiasi lietuvių tautosakos tradicija – čia veikia lapė, meška, vilkas, tik jie sušiuolaikinti – lokys tapęs sportininku, vilkas turi aludę ir pan. Šios autorės Laumių skalbykloje remiamasi senu pasakojimu, žinomu ir lietuvių folklore, apie velnią, užrašinėjantį keikūno nuodėmes į jaučio odą. Taigi senieji šaltiniai tebemaitina šiuolaikinių autorių kūrybą, tad aktualus klausimas, kiek meniškai vertingos tokios modifikacijos?

Tikrai originalų bei daug darbo pareikalavusį tekstą aptinkame Laimono Inio knygoje Saldus miegelis voro lopšely. Čia gyvai sušvyti Kazio Borutos ritminės prozos tradicija. Žavi žodingumas, frazės lankstumas ir skambumas: „Strėlė pro pat lydžio ūsą švilptelėjo ir į aukso grandinę linktelėjo. Toji per pusę trūko, kad net vanduo parūko“ (p. 25), „Po sunkių darbų nuvargęs, kad jau pačios merkės spangės, lovelėn nukėpsnoja ir sermėga užsikloja“ (p. 35). Taip būtų galima ir visą knygą cituoti. Senelis Nykštukas čia – tautosakiška būtybė. Visa knyga daro neblogą įspūdį, vertinga būtent jos visuma. Panašiai rimuoti prozą bandyta ir Linos Snitkienės Gamtos pasakaitėse. Deja, čia trūksta nuoseklumo.

Dalia Ramanauskaitė-Antanaitienė kuria žiemgalių Sidabrės pilies istoriją (Sidabrės pilies sakmė), šis kūrinėlis primena Antano Vienuolio legendų dvasią; Mykolas Masiokas Milžinų girioje piešia gana netikėtą milžinų pasaulį (antai milžinė Vaivutė čia svajoja apie porciją ledų). Ona Jautakienė Mėnulio pasakose jau nutolusi nuo tautosakinio kanono. Vienos įdomiausių jos pasakų – „Dulkių kamuolėlis“, „Vijoklis ir liepsnelė“ ir kt. Bet yra ir tokių šiaip jau gana vykusių istorijų, kurias prasmingai užbaigti, atrodo, pritrūko fantazijos, pavyzdžiui, toks kūrinėlis yra „Namai, kurie mokėjo laukti“. Panašios stilistikos ir Romo Sadausko Karaliai ir mašalai. Viena gražiausių pasakų čia – „Žaliasis karuselės arkliukas“.

Vytautas V. Landsbergis ir Sigutė Ach pateikia dvi knygeles – Pelytę Zitą bei Berniuką ir žuvėdrą. Pastaroji parašyta pasinaudojant pokalbiais su šeštaklase moksleive, tačiau būtent šie intarpai nelabai dera prie rašytojo stilistikos, skaitant nepalieka dirbtinoko montažo įspūdis. Meniškai vertingesnė ir, manytina, turėsianti pasisekimą tarp skaitytojų yra istorija apie pelytę Zitą. Pasakojimas sklandus ir įtraukiantis, čia sukurtas ryškus pelytės Zitos paveikslas, nemažai teksto vietų skamba ironiškai, tai pastebės ir įvertins vyresnieji skaitytojai. Žmogelių šeima, burtininkė žiurkė Liolia, tarakonas Dzioba, varnas Kronkaitis – įsimenantys personažai, beje, primenantys ir kitų Vytauto V. Landsbergio pasakų koloritą (rašytojui visada sekėsi sugalvoti taiklius personažų vardus). Gražūs, atpažįstami Vilniaus vaizdai… Sigutė Ach pateikia jaukią peliukų portretų galeriją – dailininkės pristatyti nebereikia, tai ryškų savitą stilių turinti menininkė. Įdomus autorių duetas ateityje gal pasuks visai netikėtais keliais?

Labai gražią pasaką šiemet sukūrė Selemonas Paltanavičius. Tai knyga Velniukas ir vieversiukas. Čia randame iš folkloro atėjusį, bet visiškai kitokį velniuką – jautrų, mielą, pamilusį besimezgančią gyvybę. Velniukas ilgai saugo kiaušinėlį, kol pagaliau iš jo išsirita vieversėlis. Pasakoje subtiliai perteikiami laukimo, nerimo ir džiugesio jausmai, užplūdę mažąjį kipšiuką: „Lynojo lietus, švokštė medžių šakos, taigi – oras buvo velniškai gražus. /…/ Koks gražus tas pasaulis… O dar pasaulis gražus todėl, kad aš turiu savo turtą“ (p. 15–16); ,,Kipšiukas klausėsi brangakmenio tvaksėjimo ir jam atrodė, kad vieną dieną iš šio mažo trupinio išsiris kažkas nepaprasta, ir jis turės gyvą mažą turtą, tikriausiai – juodą, smaluotą, tokį kaip jis pats kipšiuką“ (p. 17). Pasaka žavi vaizdinga kalba, apskritai yra vienas meniškiausių šiemečių tekstų, kur gražiai dera semantika ir poetika.

Kęstučio Kasparavičiaus Kvailos istorijos, parašytos nonsenso maniera, ne tokios jau ir kvailos. Pats pavadinimas orientuoja skaitytoją į nuotykį, nerimtumą, netikėtumą. O šito gero čia su kaupu – katė įsimyli šaldytuvą, prie šuns būdos pririštas namus saugo… smirdintis sūris, žuvis meškerioja, ašaroja svogūnai, o narvelyje tupi čiulbantis žmogus… Paradoksai, alogiškumas, ironija žėri kiekviename puslapyje. Įstabu, kad autorius pats sukūrė ir iliustracijas – gausybė įprasčiausių ir tuo pat metu keisčiausių daiktų ir daiktelių gyvena dailininko, o dabar – ir rašytojo Kasparavičiaus knygelėje. Trumpos istorijos pateikia rimtų filosofinių įžvalgų: „Giesmininkas“, „Lenktynės“, „Batai“ ir kt. (beje, yra viena kita ir nevisiškai pabaigta istorija, pavyzdžiui, „Obelis“, „Sargas“). Daiktų pasaulis Kvailose istorijose išradingai personifikuojamas, tad knygelė tiks ir patiems mažiukams, ir gerokai vyresniems, kiekvienas čia ras savo…

Telesforas, arba Kas kaltas ir ką daryti?

Labai smagu būtų tokia optimistine gaida ir baigti apžvalgą – juk geros vaikų prozos šie metai tikrai gausūs. Valio ir rašytojams, ir iliustruotojams, ir kalbos redaktoriams, ir leidėjams. Knyga vaiko gyvenime – išskirtinės reikšmės dalykas. Matyt, tuo tiki ir visi Autorių šalies atstovai. Arba bent jau turėtų tuo tikėti. Bet tebūnie įvarvintas į medaus statinę šaukštas deguto – kai kurie leidiniai perpildo ir visko mačiusių literatūros apžvalgininkų kantrybės taurę. Pavyzdžiui, Kaune išėjo Daivos Skuolytės apysaka Telesforas. 62 didelio formato puslapiuose – istorija apie kurmiuko ir mergaitės Emilijos draugystę. Leidykla nenurodyta, tik spaustuvė. Nurodyta redaktorė – Asta Lastauskienė – ir dailininkė – Gintarė Pociūtė. O dabar telieka intriga – pavartykite šį leidinį. Klausimas būtų paprastas – ar vaiką gerbiantys suaugusieji gali sau leisti siūlyti tokią knygą – kupiną skyrybos, logikos, stiliaus ir kitokių klaidų – vaikams, kuriuos mokytojai lituanistai metų metus moko gražios, taisyklingos lietuvių kalbos? Apie meniškumą (ir iliustracijų), literatūrinį vertingumą šiuo atveju nėra ko ir kalbėti. Kaip žinoma, kai kur kai kam teikiami ne tik „Oskarai“, bet ir „Avietės“…

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 1 (37)