KNYGŲ LIKIMAS SURAŠYTAS ŽVAIGŽDĖSE

 

Suaugusieji dažnai klausia, ką reikės daryti su knygomis, kai vaikai nustos jas skaityti. Atsakymas, ko gero, galėtų būti tik vienas – sukrauti jas į milžinišką kosminį laivą ir išsiųsti į žvaigždes.

Oho…

Knygos – tai tarsi žvaigždės nakties danguje. Jų tokia daugybė ir jos taip nuo mūsų nutolusios, kad nė nedrįstame jų siekti. Nors įsivaizduokite, kaip būtų tamsu, jei vieną dieną visos knygos, visos mūsų proto kosmoso kometos, užgestų ir nustotų spinduliuoti tą galingą pažinimo ir fantazijos energiją…

Ojojoj!

Sakote, vaikai tokiomis išmonėmis netiki?! Gerai, tuomet leidžiuosi ant žemės ir pabandysiu prisiminti savo vaikystės knygas. O juk ši mintis man šovė į galvą pažvelgus į Didžiuosius Grįžulo Ratus – šias vežimą primenančias žvaigždes, nes pačios mėgstamiausios knygos atkeliavo pas mane vežimu… Tiksliau, pirmiausia ne pas mane, o pas mano mamą. Ir buvo tai dar Pasaulinio karo metais.

Kartą stovėjo ji prie kelio, kuriuo dardėjo arklių traukiamas vežimas, pilnas prikrautas knygų. Žmogus, kuris vadeliojo arklius, pasakė mamai vežąs tas knygas iš miesto bibliotekos į saugią vietą, kad jos nebūtų sunaikintos. Mano mamai, tuomet dar mažai, skaityti trokštančiai mergaitei, pamačius šitiek knygų, akys suspindo kaip žvaigždės. Iki tol ji matė tik vežimus, prikrautus šieno, šiaudų ar mėšlo. Pilnutėlis knygų vežimas jai buvo tikras stebuklas. Mergaitė įsidrąsino ir paklausė:

– Ar negalėtumėte man bent vieną iš tų knygų padovanoti?

Žmogus nusišypsojo, linktelėjo galva, nušoko žemėn ir atlaisvino vieną šoninę vežimo lentelę:

– Kiek knygų nukris ant žemės, tiek ir bus tavo!

Knygos dundėdamos pažiro ant dulkėto kelio, ir po akimirkos keistasis vežimas dingo už posūkio. Mama spurdančia širdele susirinko knygas. Nupurčiusi nuo jų dulkes, šūsnyje išvydo ir visą Hanso Christiano Anderseno pasakų rinkinį. Penkiuose įvairių spalvų tomuose nebuvo nė vieno paveikslėlio, bet tos knygos mano mamai stebuklingai praskaidrino naktis, kurių ji taip bijodavo. Mat tada, karo metais, ji neteko savo mamos. Kiekviena iš tų vakarais skaitomų pasakų suteikdavo mergaitei mažą spindulėlį vilties, ir ji galėdavo su ramiu, šviesiomis spalvomis savo širdelėje nupieštu paveikslu bent trumpam ramiai užmigti…

Ėjo metai, ir tos knygos atiteko man. Visada nešiojuosi jas su savimi dulkėtais gyvenimo keliais. Klausiate, apie kokias dulkes kalbu?

Ak!

Tikriausiai mąsčiau apie žvaigždžių dulkes, kurios krinta mums į akis, kai tamsią naktį sėdime krėsle ir skaitome. Taip, žinoma, skaitome knygą. O juk galima skaityti daug ką. Iš žmogaus veido, iš delno linijų, iš žvaigždžių…

Žvaigždės – tai naktinio dangaus knygos, nušviečiančios tamsą. Visada, kai tik imu abejoti, ar verta rašyti naują knygą, pažvelgiu į dangų ir įsitikinu, kad kosmosas toks beribis, jog jame tilps ir maža mano žvaigždutė.

Iš slovakų k. vertė Gražina Bikulčiūtė

 

P. S. Tarptautinė vaikų knygos diena švenčiama nuo 1967 m., o Lietuvoje – nuo 1993-ųjų. Kasmet vienas iš Tarptautinės vaikų knygos tarybos (IBBY) nacionalinių skyrių tampa šios dienos rėmėju – yra atsakingas už visam pasauliui siunčiamą plakatą ir kreipimąsi į skaitytojus. Šių metų kreipimosi autoriai – slovakai. Ir rašytojas Jánas Uličiansky, ir plakato autorius dailininkas Peteris Čisarikas 2004 m. buvo pristatyti H. Ch. Anderseno medaliui.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 1 (37)

 

 

Apžvalgos

KELIONĖ PO MARGĄ AUTORIŲ ŠALĮ (2005 m. lietuvių vaikų proza)
APŽVALGA, KURIOS GALĖJO IR NEBŪTI (2005 m. vaikų poezija)

Mano vaikystės skaitymai

KNYGA KAIP CUKRAUS GABALIUKAS

Liudo Dovydėno 100-osioms gimimo metinėms

L. DOVYDĖNAS – IR VAIKŲ RAŠYTOJAS
APIE L. DOVYDĖNO PASAKŲ KARALIUS
TOLI NUO LIETUVOS

Atidžiu žvilgsniu

Panorėk...
Kibūs melo voratinkliai

Bibliografija

2005 m. VAIKŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai