APŽVALGA, KURIOS GALĖJO IR NEBŪTI (2005 m. vaikų poezija)

 

 

Dail. M. Jonutis
Dail. M. Jonutis

Straipsnio apie 2005 m. išleistas vaikų poezijos knygas galėtų ir nebūti. Išleista jų daugiau kaip 40, įvairaus formato, įvairios apimties. Tik eilėraščiai jose – lyg ant vieno kurpalio traukti. Ir dar – įstrigę laike, tarsi jų autoriai Maironio žemėje tebegyventų. Neminiu jų sąmoningai: rašyta pernai, rašyta užpernai, kas norės, tesusiieško. Niekas nepasikeitė. Grafomanams kritika – kaip nuo žąsies vanduo. Tie patys seneliai anūkėliams eiliuoja. Tos pačios močiutės dukraitėms dedikuoja. Pasakysiu tik tiek: Vytės Nemunėlio zuikius gaudo. Ir džiaugiasi, kad gali „ne blogiau“ už Matutį surimuoti. O jei dar sumanytos kaip spalvinimo knygelės – „Maxima“ parduotuvėse graibstyte išgraibstomos… Todėl ir kurpia kai kurie autoriai kasmet po tris keturias – apie žiemą, apie saulę, apie mamą, apie tėvynę… O tikroji kūryba ne vienerius metus brandinama. Gal todėl šiemet ir M. Vainilaitis nieko neparašė, neišleido. O juk jo balsas vaikų literatūroje vis dar stiprus.

Geriau pasižiūrėkime, ką naujo šiemet vis dėlto turime. Pagrindiniai tekstai, apie kuriuos dar galima ką nors pasakyti, – tik du. Tai atskiromis knygelėmis išleisti siužetiniai eilėraščiai: Liudviko Jakimavičiaus Sargo nuotykis ir Vytauto V. Landsbergio Žuveliukas. L. Jakimavičiaus kūrinio pradžia intriguoja. Vos ne detektyvas:

 

Biologijos instituto sargas

naktį įlenda laboratorijon,

eksperimentiniam katinui atneša

rūkytą stauridės uodegą.

 

Eksperimentinis katinas drybso

elektros srove maitinamas,

gardžiai kvepianti silkė

apetitą sužadina jam.

 

Dail. A. Gricius ir G. Pranckūnas
Dail. A. Gricius ir G. Pranckūnas

Iš karto aišku, kad veiksmas vyksta XXI a. Katinas, kaip matome, „eksperimentinis“, biologijos instituto laboratorijos gyventojas. O štai sargas greičiausiai seno kirpimo – truktelėjo degtinaitės užsikąsdamas silkute, o jos uodegą sumanė katinui nunešti: pagailo jam to vargšelio, elektra maitinamo. Žinoma, L. Jakimavičiaus eilėraštyje apie tai nė užuominos nerasite. Čia aš, kaip suaugusi skaitytoja, leidau sau pafantazuoti. O štai vaikas perskaitys žaismingą šiuolaikinės absurdo poetikos istoriją apie tai, kaip, norėdamas tik gero, sargas pakliuvo į bėdą, „mokslišką eksperimentą suardęs“ ir netyčia paleidęs ne tik katiną, bet ir debesį raudonų musių. Nuotykis įsibėgėja, įgaudamas grandininės pasakos pagreitį: muses gali sulesti tik žvirbliai, žvirblius dar reikia pagauti, sargas puola purtyti medžio, kad žvirbliai iš jo išskristų ir sulėktų į laboratoriją, o paryčiui prie jo prisideda ir instituto direktorius:

 

– Nieko nėra nepadaromo, –

Maloniai sako direktorius,

– Jei nori pagauti žvirblį,

medį reikia nupjaut.

 

Reikia jį pjauti tyliai,

kad žvirbliai klastos neįtartų […].

 

Direktoriaus patarimai žavi vaikiška logika, o veiksmas – ekspresyvumu. Sargo nuotykis – tai eilėraštis-eksperimentas, kur teksto audinį pratęsia Augustino Griciaus ir Gedimino Pranckūno iliustracijos. Be jų šis tekstas būtų gal netgi nepaskaitomas.

Panašiu principu sukurta ir eiliuota Vytauto V. Landsbergio pasakaitė Žuveliukas. Šis nonsensinės stilistikos eilėraštis netgi galėtų būti pavadintas grandininės liaudies pasakos imitacija. Atpažįstami ir kai kurie siužetiniai tautosakos motyvai: per tiltą su pyragais važiuojantis dėdė, žuvų puota (dainose dažniausiai – paukščių arba gyvulių). Dėl ekspresyvaus rimo siužetas rutuliojamas kvapą gniaužiančiu greičiu ir aprėpia visą žmogaus gyvenimą: berniukas Žuveliukas eilėraščio pabaigoje tampa seneliu:

 

Teka teka upeliukas,

Sėdi senas Žuveliukas,

Žuveliukas kaip žvejys –

Jo rankytėj pagalys.

 

Ant to pagalio virvelė,

Ant virvagalio kablelis,

Šypsos senas Žuveliukas,

Mato – skrenda angelai…

 

Kloja lovą debesėly,

Guldo seną žuvėjėlį,

Sako: – Gulkis, pailsėki,

Tamstai jau gana žvejot…

 

Taip ir baigias pasakėlė.

Guli žvejas debesėly,

Ramiai šypsosi į ūsą,

O kodėl – ne mums žinot…

 

Dail. J. Račinskaitė
Dail. J. Račinskaitė

Iš pirmo žvilgsnio gana solidžiai atrodo ir R. Skučaitės eiliuotų pasakų rinkinys Pasaką rašau, pasaką piešiu. Deja. Siužetai nėra nauji: tai sueiliuotos žinomiausios Anderseno, brolių Grimmų, Charles’o Perrault, Hauffo pasakos – „Karalaitė ir žirnis“, „Sniego pasaka“, „Šiaudas, žarija ir pupa“, „Kalifas gandras“, „Bjaurusis ančiukas“, „Raudonkepuraitė“, „Lakštingala“, „Kelionė į dangų“. (Gana keista, kad nei poetė, nei leidėjai šios autorystės, pirminio šaltinio nenurodė. Juk tai svarbu mažų mažiausiai šviečiamuoju aspektu.) Taigi – tiesiog sklandžiai sueiliuotos. Be to, kai kurios iš jų dar ir supaprastintos. Pavyzdžiui, „Sniego pasakoje“ kelionė pas sniego karalienę kur kas trumpesnė negu Anderseno Gerdos. Mergaitė pasiekia rūmus nepatyrusi jokių išbandymų, tik gerokai sušalusi:

 

O vėtra dar nuplėšė jai kepurę

Ir šalikėlį ištempė lyg burę,

Bet karalienės rūmai dar toli,

O juk brolelis ten, aukštoj pily…

 

Ir laikosi mergaitė vos gyva.

Žemyn pažiūri – sukasi galva.

Bet žvilgt aukštyn – pilis jau prieš akis!

Dabar nebenukris – išsilaikys!

 

Atrodo, paprastinama norint įtikti jaunesniojo ikimokyklinio amžiaus vaikams, kurie dar nesugeba aprėpti visų pasakojimo įmantrybių. Be to, mažojo klausytojo (aišku, kad trimečiams ar keturmečiams pasakėles dar turi skaityti tėvai) stengiamasi neišgąsdinti. Pavyzdžiui, pasakoje „Raudonkepuraitė“ vilkas močiutės „praryt nesuspėjo“: „laimė – medžioklis su šautuvu ėjo“. Iš sueiliuoto „Bjauriojo ančiuko“ dingęs visas anderseniškas dramatizmas. R. Skučaitės ančiukas, tiesa, irgi skriaudžiamas, bet gera istorijos atomazga, atrodo, ateina net mirktelėti nespėjus:

 

Kaip gyvas išliko – ančiukas nežino.

Bet saulė pakilo šilta virš beržyno,

Pabudino medį, prikėlė žolelę,

Bjauriajam ančiukui paglostė galvelę…

 

Tik dėl tokio nuoseklumo – pastangų pritaikyti pasakas patiems mažiausiesiems ir jų pernelyg negraudinti – autorę ir norisi pagirti. Originalesniais elementais išsiskiria tik pasaka „Kelionė į dangų“. Čia būta ir gražaus loginio žaidimo: dėl to, kad lūžo pupos stiebas, apkaltinama sraigė – kam ji namą nešėsi. O štai paties kopimo į dangų vaizdai piešiami ekspresyviomis hiperbolėmis ir, manyčiau, labiausiai tinka iliustruoti: ši knyga sumanyta puslapiuose specialiai paliekant daug tuščios vietos, kad vaikas galėtų pats ją pripiešti. Tik šios pasakos pabaiga nuskamba banalokai:

 

Visi į vienas kitą nepanašūs,

visi visi – ir gražūs, ir negražūs –

gyvenate pasauly

po mėnesiu, po saule.

 

Taigi taip ir knieti pasakyti: nieko naujo po šia saule 2005 m. neatsirado. Todėl baigdama norėčiau atkreipti dėmesį į pernai pakartotą vaikų poeziją, į rinktines: Sigito Gedos Strazdelio dainas, Juditos Vaičiūnaitės Aitvarą, Leonardo Žitkevičiaus Čampar vampar, Kazio Binkio poemėlę Kiškių sukilimas (šios knygos iliustracijos, tiesa, man pasirodė pernelyg komercinės, bet tesprendžia profesionalai…). Klasika lieka klasika. Ir vaikai turės ką skaityti. Bent jau iki kitų metų.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 1 (37)

 

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGŲ LIKIMAS SURAŠYTAS ŽVAIGŽDĖSE

Apžvalgos

KELIONĖ PO MARGĄ AUTORIŲ ŠALĮ (2005 m. lietuvių vaikų proza)

Mano vaikystės skaitymai

KNYGA KAIP CUKRAUS GABALIUKAS

Liudo Dovydėno 100-osioms gimimo metinėms

L. DOVYDĖNAS – IR VAIKŲ RAŠYTOJAS
APIE L. DOVYDĖNO PASAKŲ KARALIUS
TOLI NUO LIETUVOS

Atidžiu žvilgsniu

Panorėk...
Kibūs melo voratinkliai

Bibliografija

2005 m. VAIKŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai