TOLI NUO LIETUVOS

 

Liudas Dovydėnas jaunystėje
Liudas Dovydėnas jaunystėje

– Nuo kada prisimenate savo Tėvą? Koks stipriausias su juo susijęs prisiminimas? Ką ryškiausiai atsimenate apie Lietuvą?

– Mano pirmieji atsiminimai gan migloti: kambarys namuose, A. Baranausko gatvėje Kaune, siuvamoji mašina, apdengta staltiese. Ant vieno kampo – guzas, kurio man buvo įsakyta neliesti. Pakėlęs medžiagą, radau pistoletą. Atsimenu pasivaikščiojimus su Motina po parką. Žiemą tėvai susitikdavo gatvės gale, prie forto. Rogėmis slidinėdavau su pažįstamais (atsimenu Vladą Čivinską, žurnalistą, su kuriuo tėvai palaikė ryšius iki jo mirties Čikagoje). Tėvo gimtinėje Trumpiškėse ir Čedasuose niekada nebuvau. Motina prieš mirtį gailėjosi, kad anuomet neturėjo nei laiko, nei galimybės pamatyti Lietuvą. Atsimenu vieną vasarą Antakalnio kaime prie Nemuno. Ten buvo Motinos tėvelio ūkis. Nedaug ką atsimenu apie tėvus. Manau, jie daugiausia gyveno Kaune.

 

– Gelbėdamasi nuo antrosios okupacijos, Jūsų šeima 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Ar iš Lietuvos traukėtės visi kartu? Jei ne, kaip vėliau vieni kitus susiradote? Ką ryškiausiai atsimenate iš to laikotarpio?

– Artėjant frontui, 1944-aisiais mes aplinkkeliais išvažiavome į Rytprūsius. Buvo manoma, kad rusai ateina laikinai, kad Vakarai niekaip neleis sovietams pasilikti. Prie sienos Tėvas buvo sulaikytas ir įtrauktas į vieną vermachto darbo batalioną. Motina su vaikais2 traukėsi tolyn. Tėvui pavyko pabėgti į Berlyną. Ten per pabėgėlių organizaciją jis susisiekė su šeima. Motina, kaip ir buvo susitarta, ten parašė laišką iš Silezijos miestelio, kur vokiečių buvo apgyvendinta su ūkininko šeima. Frontas, šį sykį iš Vakarų, pasiekė mus prie Ingolštato, ant Dunojaus krantų. Mes persikėlėme į lietuvių stovyklą.

 

– Iš Lietuvos išvykote dar visai vaikas, bet puikiai kalbate lietuviškai. Kaip Jums pavyko taip išlaikyti gimtąją kalbą? Kaip lietuviai Vokietijoje organizavo savo gyvenimą? Kokia buvo Jūsų jaunystė jau gyvenant Amerikoje?

– Lietuvių stovykloje aš pradėjau mokytis. Be abejo, ten mane gerai išmokė, jeigu jumis stebina mano išlaikytas gimtasis žodis. Lietuviai greitai susiorganizavo lietuvišką gyvenimą lageriuose. Vykdavo koncertai, Jeronimo Kačinsko3 choras daug kartų pasirodė Ingolštate. Autoriai leido knygas. Mes ieškom pavasario ir Žmonės ant vieškelio – dvi Tėvo knygos, išleistos Vokietijoje. Nedaug apie tai atsimenu. Labiau atminty išliko žaidimai su draugiais gatvėse ir laukuose, kulkų ardymas dėl parako, skraidančių pirmųjų reaktyvinių lėktuvų stebėjimas. Vieną vasarą savaitę praleidau skautų stovykloje miške prie upės Pietų Bavarijoje. Neatsimenu, ar ką nors skaičiau. Amerikoje augau kaip ir kiekvienas amerikiečių vaikas. Mano lietuvybė amerikietiškoje aplinkoje nebuvo juntama, bet su Tėvais be išimties kalbėdavau tik lietuviškai. Tai niekam nesudarė nepatogumų, nors ir Tėvas, ir Motina gerai kalbėjo angliškai. Tiesa, su akcentu.

 

Rašytojo gimtinė Trumpiškių k. Rokiškio raj.
Rašytojo gimtinė Trumpiškių k. Rokiškio raj.

– Nepamiršti lietuvių kalbos tikriausiai padėjo ir Tėvo parašytos knygos. Prieš pasitraukdamas į Vakarus, Jūsų Tėvas jau buvo kelių knygų autorius, iš jų net penkios skirtos vaikams! Ar kalbėdavotės su Tėvu apie literatūrą? Ar Tėvas skatino skaityti? Ar mėgote skaityti ir ar skaitėte vaikams skirtas Tėvo knygas? O gal Tėvas pats skaitydavo Jums ir Jūsų seserims?

– Esu perskaitęs beveik viską, ką Tėvas parašė, bet kai ką labai seniai. Mano nuomonė dabar galėtų būti kitokia. Didžiausią įspūdį padarė jo apysakos apie Amerikos lietuvius. Manau, ir jam buvo be galo įdomu lietuvių emigrantų gyvenimas.

Tėvas apie savo kūrybą su vaikais nekalbėdavo. Iš Motinos pastabų supratau, kad jis labai greitai parašydavo, ką norėjo, ir atiduodavo jai redaguoti. Ji sakė, kad tokia tvarka kartais ją pykdė. Mėginau versti Brolius Domeikas į anglų kalbą, bet man pasirodė, kad iš visų Tėvo veikalų šis sunkiausiai išverčiamas. O perrašyti nenorėjau. Išverčiau gan daug pasakų, kurių irgi nepasisekė išleisti. Pasaka „The Angel’s Eyeglasses“ („Angelo akiniai“) pasirodė viename žurnalo „Lituanus“ numeryje. Taip ji atsirado internete.

Su Tėvu apie jo kūrybą mano jaunystėje pokalbių nebūdavo. Tėvų rūpesčiai nebuvo matomi. Neskaitė jis mums savo veikalų ir pasakų nepasakojo, nekartojo tų pačių istorijų. Apsigyvenęs nuošaliame Skrantone, Pensilvanijoje, niekada man neprasitarė pirmus porą metų baiminęsis, kad kagėbistai jį mėgins likviduoti kaip viešai paskelbtą liaudies priešą, tautos išdaviką. Motina dirbo siuvykloje, jis keliavo per Amerikos lietuvius. Nežinau, kada Tėvas turėjo laiko rašyti.

Aš pradėjau daug skaityti maždaug vienuolikos metų. Viena pirmųjų lietuviškų knygų buvo Algimantas. Tą romaną perskaičiau tris ar keturis kartus. Daugiausia skaičiau angliškai.

 

– Iš to, kad Jūsų Tėvas rašė knygas vaikams, matyti, kad jam rūpėjo mažieji skaitytojai. Ar jis kalbėdavo apie vaikų literatūros, skaitybos (ypač emigrantų vaikų) problemas? Jis juk buvo vienas iš ilgamečio vaikų žurnalo „Genys“ organizatorių. Ar kada yra pasakojęs, kodėl ir kaip atsirado šis žurnalas?

– Į svarbiausią jūsų klausimą atsakymo neturiu. Nežinau, kodėl ir iš kur atsirado jo kūryba vaikams. Gal tokių minčių kilo pirmaisiais sovietų laikais, kai buvo pradinių mokyklų administratorius.

 

– Ačiū už pokalbį.

——————————————–

1 Jonas Dovydėnas gimė 1939 m. Kaune. 1944 m. visa šeima pasitraukė į Vakarus. Gyveno Vokietijoje kaip pabėgėliai, o 1949 m. emigravo į JAV. J. Dovydėnas Brauno universitete studijavo rašymo meną ir anglų literatūrą. Rod Ailendo dizaino mokykloje Providense ir Dizaino institute bei Ilinojaus technologijos institute Čikagoje mokėsi fotografijos. Nuo 1968 m. yra nepriklausomas fotografas. Jo parodos rengtos įvairiose pasaulio galerijose. Pirmoji J. Dovydėno paroda Lietuvoje surengta 1982 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos galerijoje. Šiuo metu J. Dovydėnas rūpinasi Tėvo Raštų leidimu. Dažnai lankosi Lietuvoje.

2 L. Dovydėnas turėjo dar dvi dukras – Eleną ir Liudą.

3 J. Kačinskas – lietuvių kompozitorius, gimęs 1907 m. Viduklėje. 1944 m. kompozitorius emigravo iš Lietuvos ir kurį laiką praleido Čekijoje, vėliau Bavarijoje, lietuvių pabėgėlių stovykloje. Karo peripetijose pražuvo beveik visos iki tol jo parašytos kompozicijos. 1949 m. persikėlė į Bostoną. 1992 m. įvertintas Lietuvos valstybine kultūros ir meno premija. Kompozitorius mirė 2005 m. Bostone.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 1 (37)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGŲ LIKIMAS SURAŠYTAS ŽVAIGŽDĖSE

Apžvalgos

KELIONĖ PO MARGĄ AUTORIŲ ŠALĮ (2005 m. lietuvių vaikų proza)
APŽVALGA, KURIOS GALĖJO IR NEBŪTI (2005 m. vaikų poezija)

Mano vaikystės skaitymai

KNYGA KAIP CUKRAUS GABALIUKAS

Liudo Dovydėno 100-osioms gimimo metinėms

L. DOVYDĖNAS – IR VAIKŲ RAŠYTOJAS
APIE L. DOVYDĖNO PASAKŲ KARALIUS

Atidžiu žvilgsniu

Panorėk...
Kibūs melo voratinkliai

Bibliografija

2005 m. VAIKŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai