Kibūs melo voratinkliai

„Šiaip lietuvių autorių neskaitau, bet Žilinskaitę – visada“, – tvirtina vienas jaunas interneto naršytojas. Vytautė Žilinskaitė išties turi savą dėmesingą auditoriją. Kiekviena karta jos kūryboje randa artimą knygą – kas augo su Robotu ir peteliške, kas su Kelione į Tandadriką, Tiputape ar Nebijoke. Galbūt kam nors mėgstamiausiu taps naujausias rašytojos kūrinys Kintas^*. Tai realistinė apysaka apie vilnietį paauglį, per vasaros atostogas atvežtą į kaimą ir trokštantį žūtbūt grįžti į miestą. Iš šios vaikų literatūrai pažįstamos situacijos rašytoja sukūrė originalią istoriją, nestokojančią veiksmo intrigos ir kupiną etinės, moralinės problematikos.

Pasakojimas prasideda tarsi smagus nuotykis, vaikiška išdaiga: Kintas pasislepia kaimo trobos palėpėje ir viliasi, kad jei porai dienų prapuls (esą pasiklys miške, paklampos po pelkę), o paskui atsiras išsekęs ir „ištiktas šoko“, išsigandęs patėvis jį iškart pargabens į Vilnių. Nuo pirmųjų puslapių meistriškai kuriamas komiškasis istorijos klodas: aprašant baugščias ir dirglias Kinto reakcijas į nepažįstamą terpę (išsigąsta pelės, dremžiasi vabaliukų įkandžius, neužmiega lojant šunims); pasišaipant iš išsilavinimo spragų (graikų Hermį berniukas prisimena kaip Permį, o Paragvajų teigia esant „Afrikoje… prie Sacharos“); natūralistiškai vaizduojant vargą dėl vidurių, kurie sutriko nuo neplautų serbentų.

Pasakojama trečiuoju asmeniu, bet iš Kinto perspektyvos, tad skaitytojas iš vidaus stebi jo mintis, pojūčius, elgsenos motyvaciją. Šis veikėjas kuriamas kaip šiuolaikiškas miesto vaikas, įsikandęs madingą žodį „projektas“ ir negalintis gyventi be televizoriaus („du serialus įpusėjęs, kur dar trileriai, koviniai…“, p. 21). Virtuali tikrovė ne tik prikemša jo galvą filmų kadrų, bet ir veikia pasaulio suvokimą. Kasdienybės epizodus ar ateities planus jis staigiai „konvertuoja“ į televizinį stilių su popkultūros standartais, pavyzdžiui, įsivaizduoja, kaip stovi prieš pistoletu nusitaikiusį patėvį ir veide nevirpa nė vienas raumenėlis, „stovi tiesus, aukštas, atlašus kaip Teksaso reindžeris“, o paskui „ant baltų marškinių, ten, kur širdis, plinta raudona dėmė“ (p. 31–32). Pramogų industrijos išgalvota tikrovė Kintui atrodo kur kas patrauklesnė už jo gyvenamąją aplinką, užsienis – už Lietuvą, o miestas – už kaimą, tą „skudurynę po šiferio stogu“ (p. 7).

Berniukas „turi galvą“, lakią vaizduotę ir pasakotojo talentą (geba ekspromtu kurpti ilgiausias istorijas), tačiau stinga žmogiško jautrumo. Jis meluoja neužsikirsdamas, net azartiškai, pasimėgaudamas, norėdamas patikti, pasiteisinti ar išgauti naudos. Daugumą žmonių vertina iš aukšto, prireikus be skrupulų apjuodina (pavyzdžiui, esą patėvis skriaudžia psichologiškai ir net seksualiai priekabiauja), naudojasi kitų patiklumu, užuojauta ir gerumu. Tokia asmenybės sankloda apysakoje iš dalies siejama su šeimos nedarna (tėvai išsiskyrę, mama parveda nekenčiamą patėvį, o pati išvažiuoja trims mėnesiams į Australiją), blogų draugų įtaka (bičiuliai Ignas ir Vaidas po dvi paras nepareina namo, ant kambario sienų kabina „nuogas mergas“, rūko ir vartoja narkotikus), apskritai įžūlia miesto kultūra. Nevertindamas dviejų suaugusiųjų (patėvio ir jo senos globėjos Antosės) rūpesčio, Kintas spekuliuoja šeimos bėdomis, o ypač niekam nereikalingo, nemylimo, stumdomo našlaičio tema, kuri bemaž visuomet berniukui padeda manipuliuoti žmonėmis.

Savanaudiški Kinto interesai – apysakos vyksmo variklis. Išoriniai siužeto elementai minimalūs: trumpas laikotarpis (vos trys dienos), ribota erdvė (pasak įžvalgaus Kęstučio Urbos pastebėjimo, vien tik uždara – palėpė, sukiužusi pirtis, ankšta malkinė, apleistas nebegyvenamas namas). Aktyviai veikia tik keturi personažai (kiti lieka fone), o jų dialogai sudaro didžiąją teksto dalį. Siužetinį minimalizmą atsveria gausus etinės problematikos klodas.

Viena ant kitos sluoksniuojamos Kinto dingimo versijos ir daug kitų smulkių melagysčių vis labiau pančioja veikėjus, paini situacija įgauna pagreitį ir pasidaro nevaldoma (neatsitiktinai knygos viršelyje yra autorės įrašas: „O, kad kilti į kalną būtų taip lengva, kaip ristis pakalnėn!“). Tai, kas prasideda kaip išdaiga, pamažu virsta tragedija. Slėpdamasis ant kaimynų trobos aukšto, Kintas į savo sumanymą įtraukia Silvestrėlį – nuoširdų, naivoką kaimo vaiką, kurį už akių vadina žiopliu, piemeniu ir šventabezdžiu. Šis geraširdiškai rūpinasi naujuoju draugu (nešioja valgį, valo išmatas, neišduoda kamantinėjamas), o pasidavęs nuotykio euforijai ir sugraudintas pagalbos prašančio našlaičio įvaizdžio, pats pradeda meluoti. Palieptas Kinto, Silvestrėlis netoli pelkės pakabina vilniečio kepurę, o ją radusi Antosė miršta iš sielvarto dėl tariamai paskendusio svečio. Kintas įvelia ir Silvestrėlio pusseserę Gilę – mergaitę iš Vilniaus, džiugiai vasarojančią kaime. Vykdydama Kinto prašymus, Gilė pakliūva į rankas pabėgusiam kaliniui, teistam už nepilnametės išprievartavimą. Kintas nėra užkietėjęs beširdis. Kai Silvestrėliui ištaria „ačiū“, net pačiam netikėtai pasidaro šviesiau ir apima gerumas. Išgirdus apie Antosės mirtį ar pamačius kalinio tempiamą Gilę, sukirba kaltės jausmas, į gerklę įsimeta „glitus kamuolys“, bet vis dėlto nugali noras išsiginti, išvengti atsakomybės, atsikratyti kaltės ją perkeliant kitiems (esą senoji ir taip nebūtų ilgai gyvenusi, o pasipuošusi mergaitė pati išprovokavo nusikaltėlį).

Apysaka paliečia daug sudėtingų problemų – atsakomybės, draugystės, kaltės, lengvabūdiškumo, baimės, egoizmo, psichologinės priklausomybės, ribų tarp vaikiškos išdaigos ir piktdžiugiškos apgaulės, tarp tėvų pedagoginių ketinimų ir įsiklausymo į vaiko valią, tarp tiesos ir melo (Kintas vardija melo rūšis: „šventas“, „pasiaukojamas“, „gynybinis“, „būtinasis“). Kūrinio pranašumas – etinės dilemos neformuluojamos tiesmukai, netinkami poelgiai nemoralizuojami atvirai, bet taip ištirpdomi pasakojamoje istorijoje, kad šioji pati įtikinamai išskleidžia autorės propaguojamas vertybes. Tiesa, keletas papildomų tezių įdedama į veikėjų lūpas, tačiau taip pat dažniausiai netiesiogiai, tik perkeltiniu būdu komentuojant Kinto laikyseną (pavyzdžiui, pamačiusi apvirtusį vabalą, Gilė sako: „Apvirsti lengva, o atsistoti, matai, kaip sunku“, p. 137).

Lygiagrečiai su realistiniu siužetu kuriamas alegorinis punktyras, kuris pasakojimui suteikia gylio, o situacijoms – universalumo. Jis standžiai supintas iš apgalvotai, pagal tam tikrą vidinę slinktį kartojamų detalių, kurios išplečia atskiro epizodo semantiką, kitu aspektu parodo veikėjo požiūrį ar pranašauja tolesnę siužeto eigą. Tik vienas pavyzdys: Silvestrėlio pastogės langelis „apmusijęs“, senos pirties stiklai jau „apgliaumiję“, o tėvažudyste paženklintame Stonkų name langas iškultas, palėpės langelis įskilęs, vos laikosi ant vyrių, galop visai nukrinta.

Pagrindinė iš tokių detalių – voratinklis. Dažnai varijuojama voro ir jo aukos tema ypač intensyvėja kūriniui artėjant prie finalo. Pavyzdžiui, voro, lėtai gijomis apvyniojančio musę, vaizdas įterpiamas prieš pat fragmentą apie krypuojančią Antosę, kuri netrukus prieis lemtingąjį radinį – berniuko kepurę. Apysakoje pirmąkart pasirodant Gilei, į voratinklį įkliūva didelė širšė, kuri ištrūksta tik milžiniškomis pastangomis. Veikėjai interpretuojami pasitelkiant tiek voro, tiek musės vaidmenis. Antai abu – ir Kintas, rezgantis savo planą, ir voras, audžiantis tinklą, – vadinami „projektuotojais“. Berniukas, sparčiai vydamas melagystes ir į jas viliodamas kitus, save linkęs laikyti auka – iš pradžių jaučiasi esąs musė, įkliuvusi į patėvio, vėliau – Gilės spąstus, o paskui jau iš tiesų tampa įkaitu kalinio, kurio veido raukšlės lyginamos su voratinklio rezginiu. Kintas dar kuria planus, kaip grobiką įveikti, apsaugoti draugę, vėl su smulkiausiomis detalėmis įsivaizduoja būsiąs ryžtingas ir ištvermingas gelbėtojas. Tačiau rašytoja skaudžią dramą veda iki pabaigos, ir Kintas gauna didelę pamoką: gyvenimas – ne virtualus nuotykis, ne kinas, ne fantazijų pasaulis, kuriame laisvai ir be pasekmių galima dėlioti veikėjus ir situacijas. Gilės žodžiai apibendrina svarbiausią kūrinio mintį: „Kai sykį pameluoji, po to vėl gauni meluoti, ir galo nėra, ir susipainioji kaip musė voratinklyje“ (p. 155).

Naujoji apysaka išlaiko ankstesnėje Žilinskaitės kūryboje suformuotą vertybių modelį, toliau plėtoja jai aktualias temas (ypač egoistiško melo), išmoningai naudojasi alegorijos, intertekstualumo technikomis. Galima diskutuoti dėl tam tikro pasaulėžiūrinio schemiškumo (pavyzdžiui, akivaizdi miesto ir kaimo perskyra pirmąjį kritikuojant, antrąjį aukštinant), idealizuoto Kinto patėvio, įkyrokos televizijos kritikos ar dirbtinoko publicistiško intarpo apie smurtaujančius girtuoklius. Tačiau šie autorės sprendimai negadina gero knygos įspūdžio, kurį dar labiau sustiprina šiandien Lietuvoje leidžiamų knygų kontekstas. Tai gerai sukomponuota ir žodinga kalba įtaigiai parašyta istorija apie melą ir atsakomybę, apie lengvai sufantazuojamą herojišką savivaizdį ir sunkiai įgyjamą tikrą drąsą ir stiprybę, apie neprognozuojamas pasekmes, prie kurių gali privesti savanaudiškumas ir pamatinių vertybių nepaisymas. Kartu tai – puikus atsakingo elgesio su vaikų kūryba pavyzdys.

—————————————

^* ŽILINSKAITĖ, Vytautė. Kintas. Vilnius: Alma littera, 2006. 216 p. ISBN 9955-08-966-0.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 1 (37)