L. DOVYDĖNAS – IR VAIKŲ RAŠYTOJAS

Liudas Dovydėnas, kurio vardas buvo išbrauktas iš kelių kartų kultūrinės atminties, jau nebėra nežinomas. Naujaisiais laikais šis vardas sugrįžo su rašytojo novelių rinkiniu Sugrįžimas (1989), taip pat su Lietuvos valstybine premija (1936) apdovanoto romano Broliai Domeikos nauju leidimu 1996 m. Šiuo metu Rašytojų sąjungos leidykla leidžia profesorės E. Bukelienės rengiamus Liudo Dovydėno Raštus, kurių leidybą finansuoja sūnus Jonas Dovydėnas. Skaudoka L. Dovydėno autobiografija, kurią „rašė kiti“, paskelbta rinkinyje Egzodo rašytojai¹. Šio autoriaus kūryba, žinoma, aptarta dabar jau ir Lietuvos skaitytojams prieinamoje Lietuvių egzodo literatūroje. 1945 –1990², apie ją rašoma keturtomėje P. Naujokaičio Lietuvių literatūros istorijoje³, Vytauto Kubiliaus XX amžiaus literatūroje⁴.

Ne vienoje viešojoje bibliotekoje šiandien rastume ir dviejų L. Dovydėno vaikų knygų – Jaujos pasakos ir Gyveno kartą karalius – naujus leidimus. Vis dėlto L. Dovydėno vaikų kūryba dažnam yra netikėtas dalykas, jo vieta lietuvių vaikų literatūros istorijoje – kažkokia neapibrėžta.

Ryškindami šią L. Dovydėno kūrybinio portreto dalį, pirmiausia turėtume pasakyti, kiek knygų jis parašė vaikams. O tai nėra taip paprasta, mat dėl kelių knygų adresato nesutariama. Pavyzdžiui, recenzentai, leidėjai jaunimo lektūrai priskiria apysaką Naktys Karališkiuose (1969, 1992), o P. Naujokaitis pagrįstai tuo suabejoja: „/…/ rašytojas čia tik vaizduoja gamtos įspūdžius per vaiko patirtį ir išgyvenimus, bet pats vaizdavimo būdas derinasi prie suaugusiojo skaitytojo“⁵. Išties ši apysaka laikytina knyga apie vaikystę, o ne vaikų ir netgi ne paauglių knyga. Paskutinę L. Dovydėno pasakų knygą Karaliai ir bulvės (1973) išeivijos kritikai Algirdas Titus Antanaitis ir Gražina Slavėnienė, beje, labai dėmesingi vaikų literatūrai, iš vaikų literatūros sistemos išbraukia. „Nuo pirmykščių jo pasakų rinkinių (Jaujos pasakos, 1938, Buvo kartą karalius, 1947), – rašo A. T. Antanaitis apie Karalius ir bulves, – šisai skiriasi tuo, kad skirtas suaugusiam skaitytojui“⁶. Neabejotinai tą pačią knygą galvoje turi ir G. Slavėnienė, teigdama: „Dovydėno vėliau parašytos knygos vaikams netinka“⁷. Žvelgdami iš šių dienų perspektyvos, turėtume atkreipti dėmesį į tai, kad rinkinio Karaliai ir bulvės trumposios pasakos labai artimos toms, kurios įeina į Jaujos pasakas. O dėl pastarosios knygos adresato nebuvo abejota.

Tad galų gale L. Dovydėno kaip vaikų rašytojo kūrybiniam balansui priskirčiau aštuonias knygas. Penkios iš jų parašytos ir išleistos prieškario Lietuvoje. Tai apsakymų rinkinys Kelionė į pievas (1936), dekameroniškos struktūros Jaujos pasakos (1938; beje, dvi dalys, dvi knygos), apysakos-pasakos Katino sodas (1938) ir Lapino vestuvės (1939), pagaliau realistinė (socialinė, buitinė, animalistinė…) apysaka Varpinės šuva (1939). Perkeltųjų asmenų stovyklose parašytos ir Tiubingene išleistos dar dvi pasakų knygos: Gyveno kartą karalius (1947) ir Pabėgėlis Rapsiukas (1949), pagaliau Amerikoje po ilgos pertraukos pasirodė jau minėtas rinkinys Karaliai ir bulvės (1973). Kaip matyti, didžiuma L. Dovydėno kūrinių vaikams priklauso literatūrinės pasakos žanrui.

Taigi Dovydėnas vaikams parašė beveik tiek pat kaip ir Vytautas Tamulaitis, Stepas Zobarskas, daugiau negu Kazys Binkis… Tačiau jo kaip vaikų rašytojo vardas mūsų sąmonėje nėra įsitvirtinęs. Ar, tiksliau pasakius, nepakankamai įtvirtintas. Svarstydami, kodėl taip yra, turime paieškoti jo kūrybos vertinimų svarbiausiose lietuvių vaikų literatūrai skirtose publikacijose.

Dovydėno visiškai nemini Bernardas Brazdžionis savo šiaip jau išsamioje apybraižoje „Lietuvių vaikų literatūra“, kuri 1942–1943 m. publikuota „Žiburėlyje“ (perspausdinta straipsnių rinkinyje Vaikų literatūros patirtis⁸). Tiesa, toje apybraižoje neminimas ir Petras Cvirka… Galime spėti, kad L. Dovydėno knygos šiuo atveju ignoruotos dėl pasaulėžiūros skirtumų. Juk Dovydėnas sovietų okupacijos pradžioje užėmė svarbius postus Liaudies seime, Švietimo komisariate. (Mums, vaikų literatūros tyrėjams, iš to tarpsnio bene svarbiausia įsidėmėti, kad Dovydėnas buvo „Genio“ žurnalo steigėjas ir pirmasis vyr. redaktorius.) Prieškariniai Dovydėno kūriniai išvardijami, bet neanalizuojami Vinco Aurylos monografijoje Lietuvių vaikų literatūra (1986), kiek plačiau apibūdinamos tik Jaujos pasakos⁹. O štai profesoriaus sudarytoje Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūros antologijoje Dovydėno kūrybą jau reprezentuoja ištraukos iš Pabėgėlio Rapsiuko. Ne visa Dovydėno vaikų kūryba minima ir Lietuvių egzodo literatūroje, 1945–1990, mat vaikų literatūra kaip speciali sritis šiame leidinyje apskritai bemaž apeinama. G. Slavėnienė jau minėtame straipsnyje Lietuvių egzodo vaikų literatūros bruožai (pirmąkart jis publikuotas JAV žurnale „Faedrus“, antrąkart – „Rubinaityje“, pagaliau perspausdintas V. Aurylos antologijoje) nors ir pristato dvi Dovydėno knygas, bet nelaiko jo iškiliu vaikų rašytoju, o Karalius ir bulves, kaip galėjome suprasti, priskiria suaugusiųjų literatūrai. P. Naujokaitis šio autoriaus kūrybą, ypač pasakas, vertina labai palankiai: „L. Dovydėnas yra ir gabus pasakų stilizuotojas. Liaudies pasakas jis perkuria vaizdžiu literatūriniu stiliumi. /…/ ypač puikios pasakos yra knygelėje Gyveno kartą karalius (1947), kur į karalių galybę pažiūrima žmogaus išminties žvilgsniu ir kur karalių atvaizdai nupiešti su nepikta ironija. Paskutinė L. Dovydėno literatūrinių pasakų knyga yra Karaliai ir bulvės (1973), kurioje liaudies pasakos perkurtos labai laisvai“¹⁰. Na, ir dar žvilgtelkime į naujausius šaltinius: dabar Lietuvoje leidžiamos enciklopedijos (tiek Visuotinė, tiek Lietuvių literatūros) nematė reikalo išvardyti visų Dovydėno vaikams skirtų kūrinių, nors, mano galva, enciklopedijos žanrui tai privaloma.

Ir vis dėlto neturime tvirto pagrindo daryti išvadą, kad literatūros stebėtojai, kritikai vaikiškoms Dovydėno knygoms buvo visiškai nedėmesingi. Štai jo apsakymų rinkinys Kelionė į pievas anais laikais sulaukė 7 recenzijų, o Jaujos pasakos – net 9. Ar galima tokį dalyką įsivaizduoti šiais visuotinio raštingumo ir spaudos pertekliaus laikais?

Tačiau Dovydėno kaip vaikų rašytojo atskirtumo įspūdis lieka. Sukdamas galvą, kodėl taip yra, pabandžiau suformuluoti keletą įžvalgų.

Pirma, prieškarinės Dovydėno knygos pasirodė labai nepalankiu laiku – pačiose Nepriklausomos Lietuvos sunaikinimo išvakarėse. Dovydėnas negavo tuomet vaikų rašytojus smarkiai garsinusios Raudonojo Kryžiaus premijos (ji teikta 1933–1939 m.). Nežinia, ar siūlymų premijuoti Dovydėną būta… Jeigu taip, tai 1936 m. jo knygą nurungė Vytės Nemunėlio Kiškio kopūstai, 1938 m. – P. Mašioto autobiografinė trilogija, o 1939 m. – S. Zobarskas… Bet atkreipkime dėmesį į tai, kad šios premijos negavo ir A. Vaičiulaitis, ir P. Cvirka… Tik štai jų vaikų kūrybą vėliau išgarsino visai kitos aplinkybės. Be to, pačios paskutinės knygos Lapino vestuvės ir Varpinės šuva (abi 1939) tiesiog įkrito į istorijos plyšį – jos nebepateko į Izidoriaus Kisino sisteminį knygų katalogą, o paskui nebuvo įleidžiamos į jokius kitus katalogus ir net mums, literatūros procesų tyrėjams, ilgai išvis nebuvo žinomos, kol pagaliau buvo ištrauktos iš specfondo užkaborių.

Tačiau bene svarbiausia, kad Dovydėno kūryba ne visai atitiko tuo metu Lietuvoje susiformavusį ir dar ilgai galiojusį vaikų literatūros kanoną. Nuo prieškario laikų svarbiausias lietuvių vaikų literatūros adresatas – jaunesnysis mokyklinis amžius, arba, aiškiau sakant, pradinukas. (Paauglių literatūros sąvoka, kaip suprantu, apskritai bemaž nebuvo vartojama.) O didžiuma Dovydėno tekstų kaip tik orientavosi į vyrėlesnį, sumanesnį, pagavesnį skaitytoją, jis kūrė literatūrą, kuri vieno kito vertintojo buvo atkertama kaip kirviu: čia jau ne vaikams.

Taigi su adresato klausimu siejamas ir kitoks kūrybos pobūdis, poetika. Prieškario vaikų literatūra, orientuota į mažesnį, ne itin išprususį vaiką, atvirai siekė jį mokyti ir auklėti – taip įsivyravo pažintinis ir didaktinis elementas. Siužeto poetikos požiūriu ilgą laiką labiausiai buvo pripažįstamas nuotykinis pradas. Taigi knygos su šiais trimis komponentais ir buvo laikomos pačia tikrąja vaikų literatūra. Toks stereotipinis vaikų literatūros modelis, supratimas laikėsi labai ilgai, gal net iki šiol yra gajus. O Dovydėnas, rašydamas vaikams, buvo kitoks – nei teikti žinių, nei auklėti, nei pabrėžtinai linksminti siužeto vingrybėmis jis savo jaunųjų skaitytojų nesiekė.

Tai, kad Dovydėnas kaip vaikų rašytojas – kitoks, ko gera, nemažai lėmė ir tai, kad jis nestudijavo literatūros, nesidairė, kaip reikia rašyti, o pirmiausia, matyt, vadovavosi nuojauta. Ir – reikia pabrėžti – drąsiai eksperimentavo. Taigi koks jis kaip vaikų rašytojas?

Nuo pirmosios knygos – apsakymų rinkinio Kelionė į pievas – Dovydėno kūryba vaikams vis krypo į gilesnį psichologiškumą, į apibendrinimą, alegoriškumą, poetinį pasakojimą. Keista ir nepritampanti prie tarpukario literatūrinių pasakų sistemos, bemaž eksperimentinė ir jo knyga Katino sodas. Šiame kūrinyje liaudiška pasaka apie gyvūnus (žvėrių pasaka) rašytojui tik atspirtis: čia vaizduojamas sužmogintas, antropomorfizuotas (tarsi folklorinis) katinas, tradicinė kaimo aplinka. Tačiau katino svajonė (o gal sapnas) – užsiauginti sodą – yra grynai autorinės, literatūrinės prigimties. Toji svajonė išauga iki bemaž poetinės alegorijos. Į tai dėmesį atkreipė D. Striogaitė: „Sodas čia yra buities ir svajonės jungtis, tai gyvenimo pilnatvės siekis“¹¹. Išties įdomi knyga, nors akivaizdžiai jaučiame, kad meniniu požiūriu jai kažko lyg ir pristinga. Galbūt to paties, apie ką kalbėjo A. T. Antanaitis, aptardamas Karalius ir bulves: kantrybės užbaigti, išryškinti idėją¹². Šiandien jau reikėtų pripažinti, jog ne iki galo įgyvendintas ir sumanymas savo knyga Jaujos pasakos (1938) pastatyti paminklą knygnešiams – kad ir kaip tą knygą vertintume ir pripažintume. Pirmiausia turiu galvoje dekameronišką jos struktūrą, kurią antrojoje knygoje rašytojas jau pamiršta. Netesėtas šis rinkinys ir tematikos požiūriu: dauguma pasakų neturi nieko bendra su knygnešyste. Vis dėlto šiame rinkinyje neabejotinai gausu brandžių, klasikinių folkloriniam tipui artimų literatūrinių pasakų ir apsakymų pavyzdžių.

Dar drąsesnio eksperimento, rizikingo sumanymo rašytojas ėmėsi kurdamas apysaką-pasaką Lapino vestuvės. Pasinaudota žvėrių pasakos tradicija, sukurtas gana ryškus ir gana tradicinis klastūnės lapės paveikslas. Tačiau ilgainiui suvoki, kad vaizduodamas lapių vestuves rašytojas nori parodyti autentiškus žmonių pasaulio vestuvių papročius. Jeigu rašytojas būtų nusiteikęs juokauti ar ironizuoti, gal ir būtų išėjęs tikrai originalus kūrinys. (Gebėjimą ironizuoti, pokštauti rašytojas jau buvo įrodęs, o dar sykį įrodė Vokietijoje išleistoje trumpų pasakų knygoje Gyveno kartą karalius.) Tačiau išėjo netgi ne visai skoninga etnografijos iliustracija.

O štai tais pačiais 1939 m. išleista apysaka Varpinės šuva daro meniškai gana nuoseklaus kūrinio įspūdį. Atrodo, ši apysaka buvo parašyta vienu prisėdimu: viršelyje nurodyta išleidimo data: „1939 – Vilniaus atgavimo – m. gruodžio m.“, o knygoje vaizduojama karo pradžia (taigi ji negalėjo būti parašyta prieš 1939-uosius).

Pavadinimas sufleruoja, kad tai – animalistinė apysaka. Iš tiesų pačiame apysakos viduryje nuosekliai plėtojamas pasakojimas apie miške pamesto šunelio nuotykius, pastangas išlikti yra vadinamosios animalistinės prozos pavyzdys, žanro grynuolis. Tačiau toji linija yra ir kitų dviejų motyvų jungtis. Knygos pradžią skaitome kaip klasikinį socialinį buitinį pasakojimą. Neturtinga bažnyčios varpininko šeima, šešerių metų Domukas ir devynerių jo draugas Teofilis žaidžia tradicinius miesto vaikų žaidimus, varpinės bokšte gaudo kuosas. Kaip atlygį už paslaugą iš neturtingo kaimiečio varpininko šeima gauna dovanų šunelį, kuris vėliau tampa pretekstu išvaryti tą šeimą iš klebonijos, mat klebono šeimininkė norėjusi šias pareigas parūpinti kitiems. (Tiesa, labai subtiliai, vos girdimai užsimenama, kad to išvarymo motyvas galėjo turėti ir nacionalinį pagrindą: lenkė šeimininkė kovoja už varpininko vietą saviesiems…) Apysakos pabaigoje – vaiko akimis pavaizduota karo pradžia, pirmosios bombos, krintančios ant Vilniaus, glaustai parodytas tipiškas vaikų smalsumas, lemiąs nuotykinį pradą. Nėra jokio specialaus dramatizavimo, nepažeistas vaiko psichologinis tikrumas, jokių ideologinių akcentų. Apysakos pabaiga minoriška, kupina nerimo, bet laiminga, tiksliau, viltinga (tas pats klebonas perduoda Domukui, kad jo tėvas, dabar kasantis apkasus, galįs grįžti į senąją vietą). Trys siužetinės apysakos plotmės visai gražiai suderintos, subalansuotos, pasakojimas skaidrus, įtaigus. Tai visiškai užmiršta viena iš gražesniųjų lietuvių vaikų prozos knygų.

Gyvendamas Vokietijoje, DP stovykloje, Dovydėnas dar sykį ėmėsi animalistinės tematikos. Jo Pabėgėlis Rapsiukas yra dienoraščio formos apysaka-pasaka su labai prikišamu antruoju planu – potekste, alegorine plotme. (Rapsiuką iš namų išveja didelis rudas šuo. Taip užkoduojama tėvynės praradimo idėja.) Ir dienoraščio forma (dienoraštį rašo pats šuo) man atrodo dirbtinė (tokia pasakojimo forma jau buvo panaudota ir V. Tamulaičio Kiškelio užrašuose), ir alegorija meniniu požiūriu labai sekli.

Kitos dvi nebe Lietuvoje išėjusios knygos (Gyveno kartą karalius bei Karaliai ir bulvės) – trumpų pasakų rinkiniai. Mįslingų, kartais labai įžvalgių, kartais lyg ir neužbaigtų, netesėtų pasakų rinkiniai. Kol kas be išsamesnės analizės sunku būtų apibendrinti jų meninį pasaulį. Tik, pripažindami, kad Dovydėno kūrybą maitino liaudies pasakos versmės, stilizuotojo vardą jam turėtume taikyti su didelėmis išlygomis. Dažniausiai jis tik iš tolo imituoja liaudies pasakų pasaulį, o neretai kuria savą, autentišką, paties pramanytą pasaką, kurioje, atidžiai klausydami, išgirstume ir rašytojo paauglystėje pasirodžiusių bei sparčiai Lietuvoje išpopuliarėjusių H. Ch. Anderseno pasakų atgarsį.

Apibendrindami galime sakyti, kad Dovydėnas yra svarbus, visavertis ir aktualus lietuvių vaikų rašytojas. O keičiantis vaikų literatūros sampratai ir vertinimo kriterijams – blykštant ribai tarp vaikų ir suaugusiųjų literatūrų, – jis netgi darosi mums įdomesnis už besąlygiškai pripažįstamus vaikų literatūros klasikus. Iš aštuonių mano minėtų Dovydėno knygų pusė (o gal ir visos šešios) yra visiškai gyvybingos ir gal tik dvi – Rapsiuką ir Lapino vestuves – laikyčiau jau literatūros istorijos faktais. Tereikia jo kūrybą pateikti dabartiniams skaitytojams vaikams – žinoma, be iliuzijų, kad ji kaipmat nurungs Harį Poterį… Kad ir kaip ten būtų, nesame tokie turtingi, kad Dovydėno sukurtas literatūrines vertybes išmestume į užmarštį. O be to, šio rašytojo vaikų knygos svarbios ir dėl kalbos: žodingos, vaizdingos, bet ne per daug archajiškos.

———————————————

¹ Egzodo rašytojai: autobiografijos. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 202–213.

² Lietuvių egzodo literatūra. 1945–1990. Redagavo Kazys Bradūnas ir Rimvydas Šilbajoris. Čikaga: Lituanistikos institutas, 1992. 863 p.

³ NAUJOKAITIS, Pranas. Lietuvių literatūros istorija. Čikaga: JAV LB kultūros taryba, 1976, t. 3, p. 425–431.

⁴ KUBILIUS, Vytautas. XX amžiaus literatūra: lietuvių literatūros istorija. Vilnius: Alma littera, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996, p. 312–316.

⁵ NAUJOKAITIS, 3 išnaša, p. 429.

⁶ ANTANAITIS, Algirdas Titus (Kęstas Reikalas). Trumpo metražo prozos suklestėjimo metai. Akiračiai, 1974, nr. 5, p. 5.

⁷ ANYSAITĖ-SLAVĖNIENĖ, Gražina. Lietuvių egzodo vaikų literatūros bruožai. Iš AURYLA, Vincas. Lietuvių egzodo vaikų ir jaunimo literatūra. 1945–1990. Kaunas: Šviesa, 2002, p. 16.

⁸ BRAZDŽIONIS, Bernardas. Lietuvių vaikų literatūra. Iš Vaikų literatūros patirtis. Kaunas: Šviesa, 1995, p. 9–114.

⁹ AURYLA, Vincas. Lietuvių vaikų literatūra. Vilnius: Vaga, 1986, p. 98.

¹⁰ NAUJOKAITIS, 3 išnaša, p. 431.

¹¹ STRIOGAITĖ, Dalia. Namai ir pasaulis: būtiškoji prasmė. Iš Vaikų literatūros patirtis. Kaunas: Šviesa, 1995, p. 210.

¹² ANTANAITIS, 3 išnaša, p. 5.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2006 Nr. 1 (37)