Dramatiška išpažintis
Šių metų pradžioje Lietuvos knygynus pasiekė Jay’aus Ashero (Džejaus Eišero) knyga Trylika priežasčių kodėl*. Kalifornijoje 1975 m. rugsėjo 30 d. gimęs Asheras užaugo šeimoje, kuri skatino įvairiausius jo pomėgius – nuo grojimo gitara iki rašymo. Mokydamasis koledže, jis lankė vaikų literatūros paskaitas. Vėliau nusprendė tapti mokytoju, bet studijų taip ir nebaigė – atsidavė rašytojo karjerai. Prieš parašydamas romaną Trylika priežasčių kodėl, kūrė paveikslėlių ir trumpų pasakojimų knygeles mažiesiems skaitytojams, tačiau nė vienos jų nepavyko parduoti leidėjams. Jie atmetė net vienuolika rankraščių. Tad knyga Trylika priežasčių kodėl – pirmas rašytojo kūrinys, pasiekęs skaitytojus. Asheras ją pradėjo rašyti 2002–2003 m. žiemą, baigė 2006 m., o išleido 2007 m.
Romane pasakojama apie tai, kaip paauglys, vardu Klėjus Džensenas, vieną dieną grįžęs iš mokyklos, prie durų randa batų dėžutės dydžio paketą. Jame – septynios garsajuostės su trylika įrašytų pasakojimų. Vaikinukas namų garaže susiranda seną dulkiną stereogrotuvą ir įdeda pirmąją juostą. Iš kolonėlių ima sklisti prieš kelias savaites nusižudžiusios klasės draugės Hanos Beiker balsas. Kiekviena garsajuostės pusė – tai atskiras pasakojimas, skirtas konkrečiam mokyklos asmeniui, kurio poelgis pastūmėjo Haną lemiamam žingsniui. Siuntinį gauna tik Hanos sudarytame sąraše esantys asmenys. Tai lyg žymė, kurią ji palieka trylikos žmonių gyvenime po savo mirties.
Knygos veiksmas prasideda, kai Hanos jau nebėra. Garsajuostės – jos palikimas, savotiškas atsisveikinimo laiškas tiems, kurie liko šiame pasaulyje. Ši šešiolikmetė mergina duoda labai aiškius nurodymus siuntinį gavusiems asmenims: „Taisyklės visai paprastos. Jos tik dvi. Pirmoji: jūs klausotės. Antroji: siunčiat kitam. Perklausę visas trylika pusių – nes kiekvieną istoriją sudaro trylika pusių – atsukat juostas į pradžią, sudedat atgal į dėžutę ir siunčiat toliau – tam žmogui, kuris eina po jūsų nedidelės istorijos“ (p. 14–15).
Kaip pats autorius prisipažino ne viename interviu, pirmiausia jis sugalvojo neįprastą pasakojimo formą. Kartą Asheras vaikščiojo po muziejų, kur kiekvienas lankytojas gavo po audiogidą. Jame buvo įrašytas gido pasakojimas, kad lankytojas, sustojęs prie kiekvieno eksponato, galėtų apie jį išgirsti tai, ką tuo metu mato. Anot autoriaus, jį visuomet žavėjo neįprastos formos knygos, tad panašios kelionės su audiogidu idėją jis įsidėmėjo ir panaudojo kurdamas knygą Trylika priežasčių kodėl. Taigi knygos forma sumanyta kur kas anksčiau nei turinys. Toks pasakojimo būdas išties įdomus.
Knygos pasakojimas rutuliojasi dviem lygmenimis. Galima sakyti, jog yra du pagrindiniai veikėjai – nusižudžiusi mergina Hana Beiker, kuri išsiuntė garsajuostes, ir jas gavęs klasės draugas Klėjus. Hana labai skrupulingai parinko asmenis, kurie turi išklausyti jos pasakojimą – savotišką priešmirtinę išpažintį. Taip susidaro paslaptingas uždaras jos „gerbėjų“ ratas. Žingsnis po žingsnio Hana pasakoja, kas jai nutiko per kelerius metus ir kokie įvykiai, žmonių poelgiai palengva atėmė iš jos viltį ir tikėjimą.
Pats pasakojimas sudėliotas it mozaika – skamba Hanos žodžiai, o jiems atitaria Klėjaus jausmai, mintys ir potyriai. Autorius prisipažino, jog taip sudėlioti tekstą buvo išties nelengva. Tad pirmiausia jis parašė visą Hanos istoriją, o tada įterpė Klėjaus reakciją į jos išsakytus žodžius. Taip rašytojas siekė kuo objektyviau kalbėti apie be galo skaudų išgyvenimą.
Nejučiom skaitytojas susitapatina su Klėjumi ir aistringai seka Hanos gyvenimo vingius. Būtina pabrėžti, jog rašytojas meniškai kuria įtampą, kuri su kiekviena išklausyta garsajuoste vis didėja. Galvoje kirba begalė klausimų: negi niekas nemato, kaip jaučiasi Hana? kodėl Klėjus gavo šį siuntinį? ir kokį negarbingą ar piktą poelgį atskleis ramus, kiek ironiškas Hanos balsas?
Be skaudaus psichologinio knygos turinio į akis krinta nuotykinio, detektyvinio žanro elementai. It gabus detektyvų kūrėjas, Asheras pasakojimą pradeda nuo pabaigos, nuo mirties, ir palengva vynioja Hanos gyvenimo istoriją iki pat ištakų, iki tos akimirkos, kai ji pradėjo kristi į bedugnę. Skaitytojas kartu su Klėjumi Džensenu vienam ilgam vakarui tampa sekliais: nuolankiai vykdo iš ausinių sklindančius Hanos nurodymus, lanko žemėlapyje jos kruopščiai pažymėtas vietas, taip artėdami prie kulminacijos, prie pagrindinio suvokimo, kas nutiko Hanai Beiker.
Skaitytojas jaučia, kaip, atvertus kiekvieną puslapį, įtampa vis didėja. Ir ne tik dėl meniškai sudėlioto siužeto, dėl dviejų siužeto linijų, bet ir dėl emocinio knygos klodo. Prieš akis vyksta tyli, tačiau nepaprastai skaudi drama. Ši knyga išskirtinė tuo, jog skaitytojas gali pačiupinėti, kaip jaučiasi ne tik draugo netekęs žmogus (Klėjus Džensenas), bet ir savižudybę pasirinkęs paauglys (Hana Beiker). Tarsi žvelgtume pro rakto skylutę ten, iš kur niekas nebegrįžta. Vis dėlto būtų be galo sunku pasakyti, katro jų išgyvenimai stipresni, intensyvesni. Visas pasakojimas – it vyniojamas kietas ir jausmingas kamuolys.
Asheras savo knygai pasirinko nepaprastai jautrią, skaudžią, pačiais įvairiausiais jausmais ir išgyvenimais apipintą temą – savižudybę. Mes visad nejaukiai susigūžiame išgirdę apie savižudybę, juo labiau – jauno žmogaus. Širdį užlieja gailestis, baimė, gėda, pasipiktinimas. Ir mes nutylame. Bijome pakelti akis, pažvelgti į aplinkinius, užkalbinti juos. Savu noru iš gyvenimo pasitraukęs žmogus kelia aplinkiniams begalinį nerimą, sujaukia įprastą, nusistovėjusį gyvenimą ir verčia stabtelėti, susimąstyti, kokį pėdsaką paliekame aplinkinių gyvenimuose.
Kiek nepatikliai nusiteikęs skaitytojas galėtų suabejoti nepaprastai brandžiais giluminiais Hanos pastebėjimais. Ar tikrai šešiolikmetė mergina geba taip profesionaliai analizuoti savo gyvenimą, patirtį, išgyvenimus? Ir ar po tokios psichoterapijai prilygstančios analizės žmogus vis dar norėtų, galėtų nusižudyti? Galima būtų klausti, iš kur rašytojas žino, kaip jaučiasi savižudybę pasirinkęs paauglys, kokios mintys neduoda jam ramybės. Reikia pripažinti, jog Asheras pavyzdingai atliko namų darbus prieš kurdamas Hanos istoriją. Ir tai nėra vadovėliuose perskaitytos tiesos, sausa teorija, tai gyva jo gyvenimo patirtis. Anot autoriaus, artima jo giminaitė, būdama maždaug Hanos amžiaus, mėgino nusižudyti. Laimei, ji liko gyva. Jie kelerius metus kalbėjosi apie tai, kokie įvykiai, išgyvenimai lėmė tokį jos sprendimą. Iš tų pokalbių jam labiausiai įstrigo tai, kad vienos priežasties nėra, visi įvykiai tarpusavyje susiję. Apie tai kalba ir jo knygos pagrindinė herojė. Kiek įtaresnis skaitytojas gali suabejoti, ar kiekvienas iš trylikos Hanos gyvenimo nutikimų išties buvo vertas jos gyvybės. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai nesvarbu ar bent jau ne tiek svarbu, kad nuspręstum pakelti prieš save ranką. Knyga byloja, jog svarbi yra visuma – lyg lietaus lašai, subėgantys į milžinišką balą ir imantys skandinti.
Knygos pavadinimas labai simboliškas. Netekę pažįstamo, artimo žmogaus, mes be paliovos kankiname save šimtais klausimų KODĖL, į kuriuos dažniausiai negauname atsakymo. Ne atsitiktinai pasirinktas ir pikta lemiantis skaičius trylika, kuris tik dar labiau paryškina susiklosčiusios padėties tragizmą. Juk tų priežasčių galėjo būti ir dvylika, penkiolika ar dvidešimt. Gerai apgalvotas ir pagrindinės veikėjos vardas – Hana Beiker. Anot rašytojo, „iš pradžių pagrindinės veikėjos vardas buvo Ana Beiker [skaičius trylika, lietuviškai vadinamas velnio tuzinu, angliškai yra „kepėjo tuzinas“ – baker’s dozen]. Tačiau kai aptikau bent keletą kitų knygų, kurių veikėjos irgi pasirodė besančios savižudės, vardu Ana, pamaniau, kad metas būtų palikti šiuo vardu pavadintas mergaites ramybėje. O kai reikėjo nuspręsti, kiek istorijų panelė Beiker ketina pasakoti, trylika atrodė akivaizdu (mėgstu visokius kalambūrus)“ (p. 287).
Užvertus paskutinį knygos puslapį, lieka dar vienas KODĖL? Kodėl Hana Beiker nusprendė įamžinti savo istoriją, kodėl neišėjo tyliai, be smulkaus paaiškinimo, palikusi tik atsisveikinimo laiškelį languotame mokyklos sąsiuvinyje? Ar tai savotiškas kerštas? O gal noras palikti po savęs žymę, atverti akis šalia buvusiems žmonėms? Iš dalies Hana pati atsako į šį garsiai neiškeltą klausimą: „Manau, tai ir yra svarbiausia. Nė vienas iš mūsų tiksliai nežinome, kokį poveikį darome kitų gyvenimui. Neretai išvis nė neįtariame. O vis tiek lendame ir kišamės“ (p. 155).
Ashero knyga Trylika priežasčių kodėl – pokalbis apie tai, kas gyvenime svarbiausia: apie žmonių tarpusavio santykius, abejingumą, jautrumo stygių. Apie tai, kaip iš pažiūros ne tokie tragiški įvykiai (užgaulesnis žodis, nevykęs pokštas, išduotas pasitikėjimas) virsta skaudžia drama. Tai knyga, kuri beldžiasi į giliausias sielos kerteles ir verčia susimąstyti, kokį pėdsaką kiekvienas paliekame kito žmogaus širdyje.
2007 m. Amerikoje pasirodžiusi knyga sulaukė milžiniško pasisekimo. Ją išleidusi leidykla pasirūpino, kad atsirastų ir garsajuosčių su Hanos Beiker pasakojimu, kurių ir dabar galima pasiklausyti oficialiame knygos interneto puslapyje (http://www.thirteenreasonswhy.com). Šiemet kino studija „Universal Pictures“ įgijo teisę ekranizuoti Jay’aus Ashero romaną Trylika priežasčių kodėl, dvidešimt septynios šalys įsigijo teises jį leisti, o septyniolika jau ir išleido.
__________________________
* ASHER, Jay. Trylika priežasčių kodėl / iš anglų k. vertė Lina Būgienė. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 296 p. ISBN 978-9955-38-890-6
Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 1 (57)
