VAIKYSTĖS KNYGOS – IR ŽAIDIMŲ ŠALTINIS
– Esate rašiusi, kad savo gimtąjį Panevėžio miestą (jame augote nuo 1929 iki 1935 m.) prisimenate kaip „vešlų mokytojų seminarijos sodą, kvepiantį rožėm ir akacijom“. Papildykite šį prisiminimą mūsų žurnalo skaitytojams.
– Panevėžio prisiminimai ribojasi Mokytojų seminarijos, kur direktoriaus pareigas ėjo mano tėvas, sodu. Tame sode gyveno nuo medžiotojų išgelbėta stirnaitė, prijaukinta voverė ir žiurkių medžiotoja katė, kuri kartais, pačiupusi už kaklo, į mūsų verandą atvesdavo tris kartus už save didesnę kurkę iš vyskupo Paltaroko paukštidės, nes vyskupija buvo už tvoros. Katė gaudavo pylos, o kurkė, gyva, bet pasimetusi, su atsiprašymais būdavo grąžinama į vyskupijos paukštidę.
– Pradžios mokyklą pradėjote lankyti Raseiniuose, o baigėte Kupiškyje. Vadinasi, turėjote kelias pirmąsias mokytojas. Ar atmenate jas? Ką prisimenate apie tų laikų pradžios mokyklos tvarką, tradicijas? Ar skaityti išmokote mokykloje? Ar ten perskaitėte pirmąją knygą?
– Kurį laiką gyvenome Raseiniuose (tėvas buvo paskirtas gimnazijos direktoriumi). Ten pradėjau lankyti antrąjį pradžios mokyklos skyrių, nes jau mokėjau skaityti ir rašyti. Gaila, neprisimenu pirmosios mokytojos pavardės, bet maloniai menu miesto parką, per kurį eidavau į mokyklą, nešina rašaline mamos numegztame maišelyje. Taip pat gražūs prisiminimai iš skaučių – paukštyčių – sueigų. Nepamirštamas ir puikusis paminklas „Žemaitis“ – ūsotas, galingas vyras, parvertęs po kojų didžiulį lokį.
– Kodėl Jūsų širdyje tiek daug vietos tenka Kupiškiui?
– Kupiškis – tėvo ir mamos vaikystės miestelis, nes jų gimtinių ūkiai buvo už dešimties kilometrų. Ten vasaros atostogas leisdavau stebėdama gyvulius, ūkio darbus, bandydama melžti karvę ar važiuoti ant šieno vežimo. Tuos darbus „dirbti“ man leisdavo tetos, dėdės.
– Augote pedagogų šeimoje. Ar tai reiškia, kad buvote griežtai auklėjama? Prisiminkite tėvelius, namų atmosferą.
– Tėvas buvo griežtesnis nei mama. Jam, ne tik istorikui, bet ir matematikui, buvo sunku suprasti, kaip nesugebu išmokti daugybos lentelės. Netekęs kantrybės, kartais imdavo bartis.
– Mums labai įdomūs pirmieji vyresniosios kartos žmonių susitikimai su knyga. Rašėte, kad pirmiausia susidūrėte su antikine literatūra. Ar tikrai visai neskaitėte vaikams skirtų knygų? Gal likę kokių nors ryškių literatūrinių vaikystės prisiminimų?
– Antikinė literatūra buvo mano tėvo silpnybė. Homero Odisėja buvo viena iš garbingųjų mūsų namų knygynėlio knygų. Tėvas ją man skaitydavo, aiškindavo iš lietuviško vertimo, kurio hegzametras skambėjo puikiai. Jo atminimui iš Lietuvos parsivežiau 1964 m. išleistą Odisėją. O mama mėgo liaudies pasakas, Šatrijos Raganos Sename dvare, Lazdynų Pelėdą, Antano Vienuolio Paskenduolę.
Turėjau gana daug vaikiškų knygų: A. Giedriaus Sutemų šnekas, iliustruotas nuostabiais Kazio Šimonio piešiniais, Vytės Nemunėlio Kiškio kopūstus ir Meškiuką Rudnosiuką, Marko Twaino Tomą Sojerį – seklį, Hugh Loftingo Daktarą Dolitlį, Selmos Lagerlöf Stebuklingąsias Nilso keliones, Wilhelmo Hauffo Pasakas. Šios knygos buvo mano vaikystės „šventraščiai“.
– Labai sudomino teiginys, kad knyga Jūsų vaikystėje buvo žaidimų šaltinis. Kaip tuos žaidimus žaisdavote?
– Džiaugiuosi, kad vaikystę praleidau nepakartojamame laike be televizijos ir interneto, kai knyga buvo ne tik skaitymo, bet ir žaidimų šaltinis. Pradžios mokykloje turėjau keletą draugių, taip pat uolių skaitytojų. Bet mums tik skaityti neužtekdavo: mes knygas „vaidindavome“, savaip pakeisdamos herojų likimus. Baigiant pradžios mokyklą, mus žavėjo Vienuolio „Paskenduolė“, ir aš net išdrįsau nusiųsti rašytojui laišką su tokiu prašymu: „Pone Vienuoli, rašykite su laiminga pabaiga.“ Rašytojas man geraširdiškai atsakė, kad gyvenimas nėra labai linksmas, todėl ir jo raštai kartais liūdni.
– 1944 m., būdama penkiolikmetė, su mama pasitraukėte į Vokietiją ir išbuvote ten iki 1949 m. Ką prisimenate iš to savo gyvenimo tarpsnio? Vokietijoje kaip tik tais metais buvo leidžiama lietuvių literatūra, vaikų knygos. Ar tos knygos Jus pasiekdavo?
– Yra toks siaubą keliantis žodis košmaras. Košmarą pačia tikriausia prasme išgyvenau, kai pabėgėlių maišatyje mudvi su mama patekome į Pomeraniją (Pamarį), kurią užplūdo naivių Vakarų gausiai remiama sovietų kariuomenė. Nuo 1944 m. kovo iki 1946 m. liepos gyvenome, literatūriškai tariant, pirmajame Dante’s pragaro rate. Apie tą laikotarpį išsamiai rašė Birutė Pūkelevičiūtė savo romane Devintas lapas. Galų gale, vaidindamos vokietes iš Prūsijos, sugebėjome pasprukti į Vakarus – į anglų zoną. Ten, senajame Hanzos mieste Liubeke, prasidėjo gražioji jaunystė, vėl pasineriant į gausiai leidžiamas lietuviškas knygas, į atgijusios Lietuvių skautų sąjungos veiklą ir pirmuosius bandymus rašyti.
– Jūsų profesinė patirtis atsidūrus Amerikoje labai įvairi. Mums ypač įdomus pedagoginis darbas. Ką apie jį prisimenate, kaip vertinate iš laiko atstumo? Kaip pavykdavo sudominti mokinius literatūra?
– Mokytojauti teko šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje Čikagoje, kur buvo gausi lietuvių bendruomenė. Kadangi ten taip pat veikė Pedagoginis lituanistikos institutas, vadovaujamas šviesaus atminimo mokytojo Domo Veličkos, tai pasistengiau jį baigti. Ir studijavau, ir mokytojavau šeštadieniais arba vakarais po darbo pragyvenimui užsidirbti. Iš laiko atstumo su didžia pagarba lenkiu galvą tokiems pasiaukojusiems žmonėms kaip a. a. Domas Velička ir daugybė vyresniųjų mokytojų, kurie taip pat po darbų fabrikuose mums, jaunesniesiems, įkvėpė lietuviškumą. Šeštajame, septintajame dešimtmetyje gimusius mokinius nebuvo lengva sudominti lietuvių literatūra, tačiau sudominome. Ir dabar ne vienas jų, jau pasiekęs penkiasdešimtmetį, tebėra aktyvūs lietuviai, baigę aukštuosius mokslus Amerikos universitetuose.
– Teigiate, jog į vaikų literatūrą atėjote suvokusi, kad Jūsų mokiniams trūksta knygų. Bet ne kiekvienas, tą poreikį suvokęs, tampa rašytoju. Gal paveldėjote kieno nors literatūrinį „geną“? Papasakokite apie savo atėjimą į literatūrą. Ką labiausiai iš savo kūrinių branginate?
– Literatūrinį „geną“, kaip sakote, gal ir paveldėjau iš tėvų, nes abu jie buvo knygų žmonės, o tėvas mėgo ir mane, ir gimines įvairiomis progomis sveikinti savos kūrybos eilėraštukais. Iš savo kūrinių man pačiai labiausiai patinka Šamo ežero sekliai ir Atvirukai (įdomių kelionių įspūdžiai).
– Gyvendama Amerikoje, nenutraukėte ryšių su Lietuva. Kokie tie ryšiai buvo?
– Amerikoje ryšius su Lietuva užmezgiau gana anksti, dar komunistų okupacijos metais. Mudvi su mama siuntėme drabužių siuntinius giminėms ir į Lietuvą, ir į tremtį.
Vėliau, aštuntajame dešimtmetyje, jau galėjome laisviau susirašinėti ir net vieną kitą trumpai paviešėti atvykstantįjį sutikti, su juo pašnekėti. Aš su dukra aplankiau dar okupuotą Lietuvą tuoj po R. Kalantos susideginimo. Šnekėjomės užsidangstę langus ir pagalvėmis apkrovę telefonus…
– Trumpai papasakokite mūsų skaitytojams, kur gyvenate dabar. Kaip gyvenate? Kaip jaučiatės?
– Dabar gyvenu Australijoje, Sidnėjaus didmiesčio priemiestyje, Lietuvių sodyboje, kurią prieš porą dešimtmečių čia įsteigė viena energinga lietuvė, šviesaus atminimo Baužienė. Pasiilgstu lietuviška veikla dar labai gyvos Čikagos, nors ir čia yra judrių lietuvių. Atvykau į Australiją prieš šešerius metus, nes čia apsigyveno mano vienintelė dukra, kuri ištekėjo už Australijoje gimusio lietuvio.
Visos nuotraukos iš N. Jankutės asmeninio archyvo
Redakcijos prierašas. Šį atsakymą su kaupu papildo Audronės V. Škiudaitės rūpesčiu ką tik Lietuvoje išleista Nijolės Jankutės knyga Pašnekesiai su kukabura (2011). Rašytoja pateikia daugybę žinių apie Australiją – jos gamtą, istoriją, įdomybes. Remiamasi ne tik asmeniniais įspūdžiais, bet ir moksline literatūra, žinynais, todėl knyga ir labai informatyvi, ir gyvai parašyta. Atskiras skyrius – apie Australijos lietuvių gyvenimą. Mūsų žiniomis, leidinys bus padovanotas Panevėžio ir Kupiškio mokykloms.
Ketvirtajame knygos viršelyje pateikta trumpa rašytojos biografija, išvardytos jos knygos. „Rubinaičio“ žurnale N. Jankutės kūryba vaikams pirmą kartą pristatyta 1995 m. Nr. 2(3).
Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 1 (57)
