SAUSROS METAI?.. (2010 m. realistinė lietuvių vaikų proza)

 

 

 

 

2010 m. tepasirodė keturios realistinės lietuvių vaikų prozos knygos. Derlius mažas, bet kai kurios knygos leidžia teigti, kad tai vis dėlto nėra tragiško nederliaus metai. Tačiau tačiau… Realistinės prozos vagelė kukli, striuka, o kai kurie daigeliai suvargę ar visai menki… Keista, juk užsieniuose realistinis pasakojimas populiarus, ypač paauglių auditorijoje. Lietuvos leidyklos leidžia nemažai geros verstinės realistinės vaikų ir paauglių prozos (ir ji bibliotekose noriai skaitoma, netgi graibstoma). Susidaro įspūdis, kad visi lietuvių rašytojai metėsi kurti pasakų, čia išties yra susiformavęs stiprus konkurencijos laukas, o realistinė proza – gerokai apleistas baras. Atšipo realistų plunksnos? O juk tradicijos stiprios, šaknys tvirtos – nuo Jono Biliūno, Petro Cvirkos, Bronės Buivydaitės einančios ligi Vytautės Žilinskaitės, Algimanto Zurbos, Bitės Vilimaitės ir kitų puikių realistinio pasakojimo meistrų.

 

Viršelio dail. Jurga Šarmavičiūtė
Viršelio dail. Jurga Šarmavičiūtė

Bet apie viską iš eilės. Akvilina Cicėnaitė toliau eina jau pramintu keliu. Mano tėtis ir kiti nesusipratimai tęsia romaną Viskas apie mano šeimą, išleistą 2009 m. Žodis „tęsia“ čia labai tinka (apie pirmą dalį plačiau žr. Dž. Maskuliūnienė, „Monikos šeimos istorija, arba Greitai perskaitoma knyga“, Ūkas. Knygų balsai, aidai ir atgarsiai. Geriausios lietuviškos 2009 metų knygos, Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2010, p. 55–57). Tai, kas pasakyta toje recenzijoje, tiktų ir romano tęsiniui. Tebemanau, kad Cicėnaitės knygų žanrą tiksliau atspindi apysakos terminas, iki romano veikalui dar trūksta. Cicėnaitė kuria populiarų, lengvam pasiskaitymui skirtą kūrinį. Ir daro tai su išmanymu, rašytojos intuicija – knyga, tikėtina, turės pasisekimą tarp skaitytojų. Autorė knygos pradžioje apdairiai pateikia savotišką kūrinio ekspoziciją – trumpai ir šmaikščiai papasakoja apie Monikos šeimos narius, apie tai, kas skaitytojui būtina žinoti, jei jis būtų neskaitęs pirmosios dalies. Siužetas toliau vingiuoja Monikos šeimos keliais, čia skaitytojui pagaliau paaiškėja, kas gi buvo įdėta tame paslaptingame Monikos tėčio siuntinyje – ogi tėčio kvietimas aplankyti jį, gyvenantį tolimojoje Naujojoje Zelandijoje. Matyt, ši šalis autorės pasirinkta neatsitiktinai, ji yra itin toli nuo Lietuvos: „Jei bestume virbalu per Žemės rutulį iš Lietuvos pietų link, jo galas išlįstų prie Naujosios Zelandijos“ (p. 20). Tai nepažįstamas, viliojantis, egzotiškas kraštas. Jis paauglius domina dar ir dėl to, kad ten filmuotas „kultinis“ filmas „Žiedų valdovas“. Antai Monikos klasės draugė Karolina sako: „Man labai patinka filmas „Žiedų valdovas“ <…>. Žiūrėjau net kelis kartus. Todėl stengiuosi domėtis viskuo, kas susiję su filmu: ir kur buvo filmuota, ir kokie aktoriai vaidino, ir kuo toji šalis ypatinga, kad ją pasirinko filmavimams…“ (p. 21). Pagrindinis šios dalies įvykis – Monikos ir jos senelės kelionė pas Monikos tėtį į Naująją Zelandiją,

Rašytojai pavyko sukurti du gana būdingus, nors ir punktyriškus, paveikslus – Monikos tėčio ir senelės. Tėtis – meniškos prigimties, jis yra dailininkas ir, kaip visi menininkai (toks stereotipas), labai išsiblaškęs. Antai jis net pamiršta, kada turi atskristi viešnios iš Lietuvos, pamiršta ir turistinio skrydžio į Pietų salą datą, o pakvietęs dukrą apžiūrėti savo studijos, pasigenda raktų… Apskritai dukters ir tėvo santykiai vaizduojami paprastai, beveik be dramatinės įtampos, nors, atrodytų, situacija emociškai sudėtinga, mergaitė daug metų tėvo nematė, ilgai laukė šio susitikimo. Tačiau rašytojos toks ir pasirinktas vaizdavimo kodas – „Mergaičių lygos“ kodas, todėl ir vengiu čia žodžio „paviršutiniškai“, kuris šiaip jau galėtų apibūdinti herojų santykių vaizdavimo pobūdį. Pati emociškai įtempčiausia kūrinio vieta, kai aprašoma, kaip Monika tėčiui į akis išrėžia: „Aš tavęs nekenčiu! <…> Tu mane visada pamiršti. Ką tu veikei visą tą laiką? Kodėl negalėjai manęs pasiimti, kai man buvo liūdna? Kam tau išvis reikėjo vaikų, kai tu net savimi nesugebi pasirūpinti? Nebenoriu tavęs net matyti! Nekenčiu!“ (p. 148). Tokius žodžius Monika pasako tada, kai labai nusivilia, kad dėl tėčio užmaršumo jie negalės nuvykti į egzotiškąją Pietų salą. Senelė, labai jaunatviška, komunikabili, netrunka svečioje šalyje susirasti bičiulį Piterį (toks lengvas meilės romanų atšvaitas). Ji ir didaktė, moralizuojanti Monikos tėvą: „O tu tikiesi, kad ji (Monika. – Dž. M.) bus racionali lyg suaugusi ir sugebės tau atleisti, vos tik nupirksi jai porą porcijų ledų“ (p. 150). Pati Monika – smalsi, turi humoro jausmą, moka žavėtis ir džiaugtis: „Ir tik dabar pagaliau ėmiau suprasti, kad esu už tūkstančių kilometrų nuo savo namų. Kad keliaujame štai su tėčiu draugiškai pasivaikščioti ir pasižmonėti. Kad aplink auga palmės ir kiti egzotiški nė vadovėliuose nematyti augalai. Kad pakelėje keroja ir veši augalai, kuriuos mama augina vazonėliuose. Tropikai! Vandenynas! Atostogos! Mano vargšė širdis tokios džiaugsmo bangos nebeatlaikė. Suspigau kaip beprotė ir iškėlusi rankas lyg sparnus pasileidau krantine tolyn baidydama baltus paukščius raudonais snapais, truputį panašius į kirus“ (p. 105).

Knygoje vyrauja lengvi nuotykiai ir smagūs nutikimai (oro uoste iš senelės atimamos pasvalietiškos dešros…), šviesūs turistiniai vaizdeliai. Monikos meilės „dramos“ (nesusipratimai su Matu), Monikos sesers Margaritos nelaimė – kojos trauma – neaptemdo bendros džiugios kūrinio nuotaikos, geros atmosferos. Piešiama lengvais potėpiais – net ir tai, kad vaizduojama po pasaulį išsklidusi šeima (opi šių laikų socialinė problema), neaptemdo kūrinio. Sakyčiau, tai išties stilingi, kokybiški poilsio, vasaros skaitiniai. Knygos patrauklumą lemia ir tinkamas viršelio dizainas (dailininkė Jurga Šarmavičiūtė), tvarkinga kalba (taikliai atkurtas paauglių mergaičių žodynas: „Ikiukas! Butukas! Sėkmytės! Susitiksim rytoj, pupa!“, p. 64), tinkamas stilius, švari korektūra. Skaitytojui ją rekomenduočiau atsiversti ramią poilsio dieną – ir visai nebūtinai Naujojoje Zelandijoje, galima ir Lietuvos kaimo sodyboje ar pajūryje…

Viršelio dail. Mikalojus Vilutis
Viršelio dail. Mikalojus Vilutis

Vytauto Račicko knyga Baltos durys iš tikrųjų yra labai juodos semantikos kūrinys. Autorius angažuojasi atskleisti sudėtingą, dramatišką ir net tragišką šiuolaikinių paauglių gyvenimą. Knygoje nestinga sekso, žiaurumo, narkotikų, kitokius nusikaltimus vaizduojančių scenų. Bet tai savaime jau seniai nebestebina, – visada esminis klausimas yra kitas: o kaip visa tai įpinama į kūrinį, dėl ko visa tai aprašoma, ar tai estetiškai motyvuota. Pagaliau ar tai nėra tiesiog vien paauglio skaitytojo sąmonės dirginimas? Šito autorius, deja, neišvengė Nebaigtame dienoraštyje… Vertinant vaikų ir jaunimo literatūrą visada teisėtai iškyla vertybinių orientacijų klausimas – ką dar nebrandžiai paauglio sąmonei „transliuoja“ pavaizduoti personažai, jų mąstymas, elgesys? Kas pasakoma kūriniu? Kokia teksto populiarumo kaina? Ir ką šiuo atveju populiarumas reiškia iš tiesų?

Kultūrinėje spaudoje dėl šio teksto jau kryžiuotos špagos (paminėtinos panegirinė Romualdo Skunčiko recenzija „Metuose“ ir aštrios Danguolės Šakavičiūtės ir Emilijos Liegutės recenzijos „Literatūroje ir mene“ bei tame pat leidinyje paskelbtas rašytojo atsakymas „Meilės laiškas“, deja, parašytas ne be pykčio…). Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad aptariamoji knyga „Metų knygos rinkimų“ akcijoje tapo 2010 m. skaitomiausia paauglių knyga.

Bet atsiverskime Baltas duris ir patyrinėkime. Romanas – šiuo atveju tai, žinoma, yra pretenzingas žanro įvardijimas, bet jau tiek to… Neretas rašytojas nūnai nori būti sukūręs būtent romaną. O romanas, tai visi žino, pirmiausia struktūra – apmąstyta, kietai suveržta. Romanas – tam tikra meninė kondicija, o ne tiesiog ilgesnis prozos tekstas. Kokia šio Račicko teksto struktūra? Tai grandinė neilgų ar visai trumpučių epizodų. Kaip jie susiję? Deja, kai kurie jų yra, švelniai tariant, keisti ir niekaip nemotyvuoti intarpai. Kam Geno Narušio gyvenimo istorijai pavaizduoti reikėjo tų reto estetinio neišrankumo Dėdelio (Geno senelio) epizodų, kurie visi baigiasi trafaretiškai: „Tik čia, žinokit, joks ne anekdotas. Čia iš tikrųjų taip buvo“ ar pan. Apie ką tie „ne anekdotai“? Apie tai, kaip žmogus („toks Boleslovas“) bando pasikarti, o papasakota lyg koks juokingas nuotykis (p. 114–115), apie tai, kaip „pusbutelį dusina“ kažkoks Raspaliauckas su pažįstamais, o vienas iš sugėrovų tuo tarpu stebi jo žmoną, kuri „lovoje ne viena. Su ja kažkoks ryžas…“ (p. 135). Rašoma ir apie CŽV agentą, atsidūrusį Rusijoje (toks anekdotas), ir apie kyšininką policininką, apie šimtametę, kuri mirdama tvirtina, kad jos „Kaziukas su svetimom neprasideda. Jam da ir manįs užtenka…“ (p. 174). Tačiau vulgarumo viršūnė yra „Kumeliotės“ epizodas. Jį verta pacituoti, nes tai simptomiška teksto vieta, ji gerai charakterizuoja ir patį dėdelį, parodo, kas jis toks:

„Prieinu prie pat, žiūriu – egi Tuskeniokas, ant galinės sėdynės pasiguldęs, Šulskaus Genutę birbina. Dirba net sušilęs. Net pro pravertą mašinos langelį garas kamuoliais virsta.

– Padėk Dieve! – katalikiškai pasisveikinu.

– Dėkui, – sako Tuskeniokas nesiliaudamas darbuotis.

Aš jam sakau:

– Klausyk, Tuskeni… Tu ant viršaus… Tu aukščiau… Tai gal kartais mano kumeliotę matai?

– Atstok! Labai jau čia man dabar ta tavo kumeliotė rūpi… – lekuodamas sako Tuskeniokas. – O ir aukštumas čia ne kaži koks… Va, jeigu eglės viršūnėj būčiau…“ (p. 123–124). Pigu, prasta, vulgaru. Tų dėdelio epizodų nepavadinsi atsitiktine kūrybos nesėkme, autorius į knygą deda juos sąmoningai, taigi mėgsta tokias sąmonės dirginimo „technologijas“. O juk tie dėdelio epizodai, tiesą sakant, – nepraustaburniškos blevyzgos, kurioms apskritai ne vieta rimtoje (ir dar paauglių!) literatūroje. Juk galima būtų išleisti atskirą tokių anekdotų rinkinį, bet nors adresatas būtų jau kitas – tokie patys „dėdeliai“. Nėra čia ko autoriui lygintis su Ričardu Gaveliu, tai kūriniui nepadės.

Silpna teksto dalis ir Geno sesers Lotos dienoraščio epizodai. Merginų vardu autorius tiesiog nemoka pasakoti. Lota, teisės studentė, dienoraštį rašo tarsi paauglė („Dabar tave, Dienoraštėli, prajuokinsiu“ ir pan.). Esama čia kažkokio keisto infantilumo. Bet romanistui neatleistina viena labai didelė pasakojimo technikos klaida – jei jau rašoma dienoraščio forma, tai ir turi būti imituojamas dienoraštis. O čia ta imitacija ir baigiasi tik kreipiniais į dienoraštį, o toliau… tiesiog nuosekliai pasakojami įvykiai, pateikiami ilgi dialogai. Pavyzdžiui, epizode „Micius ir Braškė“ aprašinėjama, kaip pas mamą apsilanko draugė Birutė, ką jos kalba, ir tas pokalbis užrašytas žodis žodin. Taip dialogą galėtų pasakoti visažinis romano pasakotojas, bet taip negalėtų atrodyti atkurtas merginos dienoraštis. Tai neįtikina. Jaučiamas psichologinis melas – nėra jokios refleksijos, jokių apmąstymų. Akivaizdu, kad autorius nepajėgus perteikti merginos dienoraščio intonacijų, nepajėgus kalbėti vidiniu veikėjos balsu. Ir apskritai tekste mirga visokių riebių pasakymų apie mergaites, merginas, moteris: kai Kvadratas lekia savo „Toyota Celica“, tai „panoms iš baimės net trauzai sušlampa“ (p. 130), Genas tam pačiam narkotikų prekeiviui Kvadratui sako: „Lipi per bobas kaip per kopėčias“ (p. 132), Geno tėvas vaizdingai pasakoja: „Visos bobos buvo baltos kaip staltiesės…“ (p. 136). Labai jau mėgsta autorius vartoti tą žodį bobos.

Romano centre, kaip minėta, tragiška narkomano Geno Narušio gyvenimo istorija. Pati nuosmukio istorija gana įtikinama, ir jei tekste nebūtų jau minėtų (ir nepaminėtų taupant vietą, nes jos aprašytos kitose minėtose recenzijose) duobių, kūrinys laimėtų (kaip tam tikra istorija, įvykių raida). Tačiau ilgame prozos kūrinyje (romane!) visada svarbus pagrindinio veikėjo vidaus pasaulio piešinys. Koks yra Genas? Jo mąstymą ir vertybes gerai atspindi epizodas „Už jokius pinigus“. „Ko nepadarytų žmogus už jokius pinigus“, – klausia didžėjus Martynas iš M-1 radijo stoties. Pasipila gausybė klausytojų atsakymų, štai trys paskutiniai: „– Už jokius pinigus nesantykiaučiau su ožka! – Už jokius pinigus neatsisakyčiau savo kūdikio! – Už jokius pinigus nežudyčiau!“ Geno nuomonė apie atsakinėjusius žmones kategoriška: „Jeigu pinigų reikėtų kaip oro, jie viską padarytų“ (p. 96). Ne dėl pinigų reikėjimo grupė draugelių prievartauja Natašėlę, prieš tai ją apsvaiginę migdomaisiais. Kitą dieną baimę, kad Natašėlė juos „zastukalins“ policijai, nuramina Kvadrato duota žolytė: „Kelias minutes rūkėm tikrą taikos pypkę ir palaimingai tylėjom“ (p. 67). Račickui visada geriau sekėsi vaizduoti išorinius dalykus, veiksmą, įvykius, o ne vidų, mąstymą. Ir čia Geno nuopuolį bandoma atskleisti daugiausia per veiksmus, labai trūksta vidinės motyvacijos (neįtikina ir meilė Agnietei, o gal norima pasakyti, kad tokia jau ta narkomano meilė, nieko nereiškia meilės kankiniui žaibiškai atsidurti kitos merginos lovoje). Nederėtų tokio kūrinio „svorio auginti“ užuominomis apie Sausio 13-osios įvykius, Sąjūdį, Landsbergį… Čia tai tėra periferinė informacija, neišauganti į jokią visuminę temą.

Įdomus bandymas – Fūnios personažas. Ne visai užbaigtas, juo pasinaudojant per lengvai išsprendžiama morališkai sunki situacija (miręs būdamas „išsiveda“ Geną iš prievartaujamos Natašėlės kambario, ir šis lieka „neįmerkęs“ – taigi tarsi ir nekaltas), bet tai bent jau pozityvus veikėjas, motyvuojantis baltų durų metaforą.

Apibendrinant pasakytina, kad įdomus (ir aktualus) teminis sumanymas, turtinga empirinė medžiaga, deja, taip ir netapo meniškai vertingu arba bent jau vidutinišku tekstu. Priešingai, toks tekstas, nuėjęs populiarumo (gaila, pigaus) keliu, ugdo neišrankų skaitytoją, ieškantį vis didesnių ir atviresnių sąmonės dirgiklių. Sunkios temos prašosi sudėtingų meninių sprendimų, moralinės menininko atsakomybės. Reikalauja ir talento… Bet visada galima bandyti dar kartą, ypač keliant savo kūriniui aukštesnius reikalavimus.

Viršelio dail. Kristina Norvilaitė
Viršelio dail. Kristina Norvilaitė

Vytauto V. Landsbergio apysaka Varlė bunkeryje vaikų literatūros kontekste imponuoja šviežumu ir netikėtumu. Kūrinyje įdomiai supintos dvi pagrindinės temos: šiuolaikinio vaiko situacija skaudžios emigracijos bangos paliestoje Lietuvoje ir pokario partizanų gyvenimas, rūsti tikrovė, pamatyta vaiko akimis. Kūrinio pavadinimas turi paantraštę – „Vieno berniuko istorija“. Tas berniukas – dvylikametis Adomėlis. „Jo tėvai išskrido į Airiją ieškotis darbo. Prieš išvykdami sūnų atvežė į kaimą ir paliko tetai Aldonai.

– Kai tik įsikursim, susirasime darbus, pasiimsim ir tave! – pažadėjo.

Praėjo beveik metai, o jie… Nors ir darbus susirado, ir gyventi tikriausiai turi kur. Juk visada būna atgalinis adresas ant laiškų bei siuntinių – tegu tik neapgaudinėja!“ (p. 6). Taip su kartėliu mąsto Adomėlis. Jis guvus, išradingas, turi vaizduotę, yra geros širdies. Antai svajoja, ką darytų, jei įsidarbintų Kauno zoologijos sode: „Atrakinčiau naktį grotas ir paleisčiau žvėris į laisvę“ (p. 8).

Adomėliui lemta subręsti, apmąstyti daugelį sudėtingų klausimų. Teta Aldona berniukui pasakoja apie miško brolius (vėliau išaiškėja, kad Aldona – buvusi partizanų ryšininkė Kiaunė), tačiau visai kitoks, daug didesnis poreikis domėtis partizanų gyvenimu atsiranda tada, kai teta „iškasė alavinį bidonėlį ir ištraukė tuos popierius“ (p. 12). „Tie popieriai“ – tai pokario partizano dienoraščiai, kuriuos berniukas įsijautęs skaito. Įsijaučia taip, kad net „regėdavo save, uždarytą troškiame bunkeryje“ (p. 14). Knygoje nurodyta, kad autorius pasinaudojo partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiais ir kita partizaniška literatūra. Labai vykęs sprendimas partizano dienoraščių tekstą spausdinti atkuriant senovinės spausdinimo mašinėlės šriftą – tai sukuria autentiško dokumento įspūdį. Vykusiai knyga ir apipavidalinta – dailininkė Kristina Norvilaitė pasirinko rudą monochrominį iliustracijų koloritą, tai primena nespalvotas pokario nuotraukas ar filmuotą dokumentinę medžiagą.

Kūrinio intriga dar labiau padidėja tada, kai vaikas ant upės skardžio suranda penkiakamienę pušį, po kuria ir buvo įrengtas pokario partizanų bunkeris. Ten jis atkasa automato apkabą su šoviniais, partizano ženkliuką, sulankstytą alavinį puodelį. Daiktai – nebylūs, bet sykiu ir iškalbingi pokario kovų liudytojai, tačiau dar vienas radinys vaiką sukrečia: „Paskutinę atkasė žmogaus kaukolę. Aptrupėjusią, sudaužytą. Adomas net loštelėjo iš netikėtumo ir tuoj pat ją vėl užvertė. Tarsi būtų prisilietęs prie uždraustos paslapties“ (p. 18). Čia prasideda ir detektyvo elementų turinti istorija. Tik šioje vietoje atsiskleidžia ir apysakos pavadinimo semantika: Varlė – tai partizano Volungevičiaus slapyvardis. Adomas sužino ir tai, kad kaime gyvenantis Smuglevičius – buvęs „stribokas“. Apysakos siužetas čia pasukamas netikėta linkme: „Kerštas „stribokui“ Smuglevičiui dabar tapo svarbiausiu Adomo gyvenimo tikslu“ (p. 29). Vieną naktį vaikas padega Smuglevičiaus namą ir šis sudega iki pamatų. Keršto vaizdavimas kelia ir tam tikrų abejonių. Ypač neįtikina Onutės, Smuglevičiaus anūkės, perdėm teigiamas paveikslas – po gaisro ji patenka į reanimacijos skyrių: „vienos kojos oda „numauta“ (p. 37), šonas ir plaštaka apdegę, bet mergaitė greitai ir, atrodo, lengvai atleidžia netiesiogiai prisipažinusiam, jog padarė nusikaltimą, Adomui… Juk tai jos, Onutės, senelio namas sudegintas, tai ir ji buvo padegta ir taip žiauriai nukentėjo… Nors, žinoma, apysaka laimi, kai ryškinama atlaidumo svarba, kai pavaizduojamas Adomas, nusiviliantis kerštu kaip priemone kam nors išspręsti.

Atrodo, kad medžiagos rašytojo surinkta stiprios ir įdomios, bet pati apysaka pasakojama skubotai, daug ką tik punktyriškai nužymint. O juk šis sumanymas tikrai yra vertas ir romano žanro: čia iškelta nemažai svarbių siužetinių linijų – galima buvo jas plėtoti, sukurti ne tokius fragmentiškus, bet tikrai turtingus meninius paveikslus. Vienas momentas vis dėlto lieka ypač neaiškus – dėl ko V. V. Landsbergis čia įterpė vaikų rašytojo Kosto Kubilinsko istoriją? Juk ši apysaka pagal apimtį, stilistiką, pasakojimo pobūdį etc. tiktų ir penktokui skaityti. Kubilinsko gyvenimas, likimas – dar vienas itin tragiškas Lietuvos istorijos (ir lietuvių literatūros) puslapis. Labai sudėtinga tema tokiame striukame kūrinėlyje neišsemta ir rimtai neišgvildenta. „Kapsas daug gėrė, o pasigėręs imdavo lot. Lįsdavo po stalu ir kandžiodavosi urgzdamas“ (p. 27), – pasakojama apie Kapsą (Kubilinską). Ar tai – būtinoji personažo charakteristika? Ar tikrai reikėjo tai pasakyti? Pasakoti tai penktokui, kuris dar neseniai deklamavo Kubilinsko eilėraštį apie motinos meilę? Labai abejotinas sprendimas! Gal vyresniesiems paaugliams, jaunimui ir galėtų būti parašytas išsamus kūrinys (gal net ir dokumentinės prozos), – nebūtinai tai turi būti tabu tema, bet šiame kūrinėlyje Kubilinsko linija atrodo kaip nenatūralus svetimkūnis… Knygoje pakanka minorinių gaidų: miršta teta Aldona ir laikinas Adomo globėjas, buvęs partizanas Varlė, Adomą tėvai išsiveža į Airiją. Tačiau apysaka baigiama optimistine nata: išvykdamas Adomas pasižada: „Aš čia būtinai sugrįšiu. <…> Čia mano namai, ne Airijoj“ (p. 46). Atviros didaktinės mintys kūriniui nepakenkia, juk vaikų literatūroje svarbus ir patriotinis auklėjimas, kurio šis V. V. Landsbergio kūrinys ir imasi.

Viršelio dail. Lina Žutautė
Viršelio dail. Lina Žutautė

Gendručio Morkūno apysaka Iš nuomšiko gyvenimo – pats originaliausias, prasmingiausias ir meniškai vertingiausias pernykštės realistinės prozos kūrinys. Gaila, kad tai jau paskutinė Anapilin iškeliavusio rašytojo knyga. Morkūnas dar būtų nustebinęs savo skaitytojus…

Kas gi tie nuomšikai? Tai vaikų namų gyventojai, kuriems keistąjį pavadinimą sugalvojo „normalūs“ mokiniai – sūneliai ir dukrelės. Nuomšikais vadinami jie dėl nuomos – mat tuos vaikus galima išsinuomoti visokiems darbams ir užduotims. Apysakoje sukurtas fantasmagoriškas vaikų namų vaizdas – tai absurdiškos ir nežmoniškos tvarkos namai: „Mes gyvename ypatinguose Namuose. Sako, eksperimentiniuose. Visi namų gyventojai dirba. Net mažvaikiai. Kiekvieno darbai – pagal aukštą, kuriame gyvena. Kitaip tariant, pagal snarglio ilgumą“ (p. 16). Darbai – patys įvairiausi. Nuomšikus ne tik nuomojasi automobilius valanti firma, bet ir valdžia, „kuri jiems suranda visokiausių smulkių darbelių“ (p. 17). „Paaugę vaikai ravi daržus, vedžioja šunis, iš užkaborių, kur negali įlįsti suaugusieji, traukia žiurkėnus ir kates, autobusuose garsiai skaito laikraščius, karštomis dienomis laksto po prekybos centrus, keldami vėją ir vėsindami pirkėjus“ (p. 17). Tuose namuose yra baugi Auklėjamoji salė, į kurią geriau nepakliūti, o namus ir nuomšikų gyvenimą tvarko Direktorius, Darbų Skirstytojas („jis groja akordeonu ir žaidžia kitų gyvenimais“, p. 14), Smulkioji Auklėtoja, Storoji Auklėtoja, Nei Šiokia Nei Tokia Auklėtoja ir kiti nemalonūs funkcionieriai. Namuose galioja šimtai taisyklių, ypač svarbūs įvairūs draudimai: „Negalima be priežasties verkti. Draudžiama iš Namų nešti maistą. Neleidžiama klausinėti. Iš Darbų Skirstytojo gavęs darbą, privalai nusišypsoti. Šiukštu neprisiliesk prie jokios Auklėtojos. Prie seselės liestis galima tik jai leidus ir tik prie rankų“ (p. 25). Vaikų namuose ugdomas žiaurumas ir nuožmumas. Keistųjų vaikų namų vaizdas – nepaprastai ryškus, pritrenkiantis, nepamirštamas. Akivaizdu, kad Morkūnas kuria sąlyginę prozą, meniniai vaizdai čia suvoktini ne tiesiogiai, skaitytojui reikia ieškoti gilesnių, neretai ir perkeltinių prasmių. Tai knyga, kuri verčia mąstyti, ne kartą nustebina netikėtu minties vingiu, giliomis įžvalgomis.

Rašytojas vaizduoja aitrias socialines visuomenės ir šeimos problemas. Antai Jaunučio tėvai skiriasi ir niekaip nepasidalija, pas kurį turėtų gyventi jų sūnus (deja, tai gerai atpažįstama situacija, ne kartą aptarta mūsų žiniasklaidoje). Todėl ir išnuomojamas nuomšikas iš vaikų namų (apysakos pagrindinis veikėjas, kurio lūpomis ir papasakota ši istorija), kad prižiūrėtų Jaunutį. Apie save nuomšikas sako: „Apie savo tėvus nežinau nieko. Gal jų niekada ir nebuvo. <…> aš manau, kad tokius kaip mes kažkada į šį pasaulį atnešė vėjas. Arba benamis šuo. Arba atsiradome iš netyčia sulipusių šiukšlių“ (p. 21). Šeimininkės namuose (veikėjų bevardystė, savotiškas asmens nuasmeninimas, nureikšminimas – įtaigi meninė priemonė) nuomšiką stebina viskas: „ten buvo tiek daug daiktų, kad negalėjau pajudėti“ (p. 31), „čia galiu spoksoti pro langą, kiek tik geidžiu“ (p. 38). Nors ir ne savi namai, bet tai vis dėlto kitas, daug šiltesnis ir jaukesnis pasaulis, o Šeimininkė sykį nuomšiką net pabučiuoja… Nuomšikas savaip pamilsta Jaunutį, todėl ir ryžtasi su mažuoju pabėgti, kad šiam nereikėtų vykdyti teismo nutarties gyventi su tėvu, – juk Jaunutis norėtų gyventi su abiem tėvais. Du berniukai bando išgyventi atšiauriame pasaulyje, bet vaikams labai sunku: „imu galvoti, kad sunkiausia žmogui, kai jis vaikas. Užaugus lengviau. Tada bent jau yra ką skriausti. Žinoma, kitus vaikus. O argi galima kitaip: vaikai – ne žmonės, jie nieko gera nepadaro, tingi, keikiasi, kai kurie vagia. Ir apskritai jie maži, todėl su jais galima daryti, ką nori“ (p. 89). Vaikai beklajodami atsiduria įvairiose vietose, patenka į sunkias situacijas: parduotuvėje juos nekaltai apvagina, šiukšlyne berniukus laikinai priglaudžia Gauruočius, vaikai keliauja autostopu… Besislapstydami jie ne tik dar labiau susidraugauja, bet ir įgyja patirties, permąsto nutikusius dalykus: „ilgai mąsčiau, ką Jaunučio mama turėjo galvoje, sakydama, kad visi žmonės yra nuomšikai. Viską supratau prisiminęs Gauruočių ir jo draugus. Juk ten jie gyvena ne savo noru. Ne savo noru miega skarmaluose, valgo nežinia ką, kiekvieną dieną kartu su tūkstančiais šlykščių paukščių rausiasi šlykščiose šiukšlėse“ (p. 149). Taip išplečiama nuomšiko semantika – kiekvienas žmogus, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, gali tapti nuomšiku.

Nors visa knyga yra tikrai sunkaus turinio (literatūrologas Kęstutis Urba apysaką palydinčiame žodyje nurodo, kad ji priskirtina prie problemų prozos, arba vadinamojo „naujojo“, žiauriojo realizmo), tačiau ji skaitytojo neslegia, nes baigiasi viltingai. Jaunučio tėvai vėl pabandys gyventi drauge, nepamiršta jie ir savo sūnaus gelbėtojo: „Dar nežinome, kur gyvensime, bet, kad ir kaip ten būtų, pas tave į svečius atvažiuosime. Gal ir tu norėtum pabūti su mumis? Norėk, nes tu – ketvirtas“ (p. 151).

Morkūnas turi retą rašytojo turtą – neprilygstamą stilių. Jo rašymo manieros nesumaišysi su jokia kita. Būtent dėl to jo tekstą vis norisi cituoti – kiekvieną frazę verta įsižiūrėti, analizuoti. Ir dar – Gendrutis Morkūnas turi dorybę, ypač svarbią vaikų rašytojams, – jis vaikams nemeluoja ir nepataikauja. Tai visose penkiose šio autoriaus knygose vaikams pavydėtinai nuosekliai išlaikytas principas. Literatūra turi kelti, o skaitytojas turi temptis, augti iki sudėtingo, talentingo, nepaprasto kūrinio. Ir jis, tikėkimės, tempiasi, auga.

 

Jei pasirodo per metus bent viena tikrai gera lietuvių vaikų prozos knyga, argi galima dejuoti dėl sausros?

Rubriką remia Kultūros rėmimo fondas

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 1 (57)

 

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGA PRISIMENA

Apžvalgos

PASAKOS – VIS DAR PASAKOS (2010 m. lietuvių autorių pasakos)
STEBUKLO BELAUKIANT, ARBA SUŽEISTO VAIKO UŽKALBĖJIMAS (2010 m. lietuvių vaikų poezija)

Eleanor Farjeon 130-osioms gimimo metinėms

RAŠYTOJA IŠ KNYGŲ KAMBARĖLIO

Mano vaikystės skaitymai

VAIKYSTĖS KNYGOS – IR ŽAIDIMŲ ŠALTINIS

Atidžiu žvilgsniu

Dramatiška išpažintis  

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

2010 m. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai