STEBUKLO BELAUKIANT, ARBA SUŽEISTO VAIKO UŽKALBĖJIMAS (2010 m. lietuvių vaikų poezija)

Ant mano stalo – trisdešimt viena 2010 m. išleista vaikų poezijos knyga. Įsivaizduokime, kad iš šio pluošto yra ką pasirinkti, kad pagaliau galime pasakyti – esama stiprių autorių, kurių eilėraščius vaikai deklamuos ne tik per šeimos šventes, ne tik dėl to, kad „močiutės parašyta“, „senelio sukurta“, bet ir kad nauja, netikėta, paveiku, – tikras menas. Juk kasmet taip laukiame stebuklo… Ar pagrįstai?..

Aldona Elena Puišytė eilėraščių knygoje Užburtas raktas („Homo liber“) kuria idealizuotą ir idilišką pasaulį („Jis toks vienintelis tikrai / Tas kraštas, žydintis baltai“, p. 9); Lietuva čia vis dar mena Maironio laikus, kur „kuždasi vėlės karžygių“, stūkso pilys, nuo kurių raktus rasti gali tik tie, kuriems „Tėvynės meilė amžina“ (p. 10). Tėvynė primena pasaką, kurioje Jono Aisčio intonacijomis dėliojami patys elementariausi, atpažįstami krašto atributai:

Baltieji beržynai

Ir žalios giružės.

Bažnytkaimio seno

Aidus varpo dūžis.

Vaikelių linksmumas,

Ramumas senolių.

Smėlėtos pakrantės

Ir laivas prie molo.

(p. 7)

Rinkinio struktūra taip pat tradicinė – galima pastebėti eilėraščių grupavimą pagal metų laikų temas: nuo džiugių pavasarinių įspūdžių („Vieversio giesmelė“, „Velykos“, „Varnėnas“, „Žibuoklės“) keliaujama iki metų pabaigos švenčių („Betliejus“, „Kalėdų senelis“). Eilėraščių personažai – daugiausia personifikuoti gyvūnai: žemę sveikina vieversys, varnėnas rūpinasi, kad namai sugriauti, kiaurą dieną triūsia darbštuolis genys, gaidys kviečia žvirblį į balių, bet šis neturi kuo rengtis („Aš su vargo rudine – / Su nurudusia – netiksiu“, p. 26) ir kt. Kaip neginčytinai būtinas ir malonus užsiėmimas rodomas skaitymas: manoma, kad didžiausia dovana vaikams – „po knygelę kiekvienam“ („Ką nešė ežys“, p. 19).

Tačiau ar tokia poezija šiandien tebėra aktuali? Ar mato šiandienos vaikas „išvariusį pirmąją vagą artoją“, iš tolo mojantį jam nukelta kepure? Ar gali mažajam skaitytojui, išvydus tą artoją, kilti retorinis klausimas, kad „Tiek laimės pasauly / Gal niekas neturi?“ („Vieversio giesmelė“, p. 11). Ir taip, ir ne. Mes galime norėti, kad ir vaikų poezijoje būtų reaguojama į visuomenės pokyčius, naująsias technologijas ar ekologijos problemas (o kodėl ne – prisiminkime Anzelmą Matutį ir jo Girinukus…), bet dažniausiai įsivaizduojame, kad vaiko pasaulyje viskas turi būti gražu, o jeigu ne gražu – tai bent jau morališkai teisinga kaip pasakose: piktieji nubaudžiami, gerieji apdovanojami. Ir tai tiesa. Tradicijos tąsa, jos nuolatinis įtvirtinimas vaikų literatūroje turi ritualo, veikusio pirmykštėje bendruomenėje, psichologiją: pasaulio tvarka nuolat turi būti atkuriama, o vaiko sąmonėje nuo mažų dienų įtvirtinamos pamatinės šeimos vertybės, meilė Dievui, tėvynei, jautrumas, užuojauta silpnesniam.

Į šią šeimos ir vaikystės idealizavimo, amžinųjų vertybių teigimo paradigmą įtraukčiau ir daugumą 2011 m. pasirodžiusių vaikų poezijos knygelių. Eiliuota kalba šeimos narius pristato Zita Gaižauskaitė Iš vieno kamieno. Nesvarbu, kad silpna tradicine eiliuota forma, bet vaiko aplinkos įvykius „dokumentuoti“ pasiryžusi Rožė Poškienė rinkinėlyje Su močiute, Petronėlė Banaitienė (Nešu tau džiaugsmą) ir Teresė Ūksienė (Barborytė ir motiejukas) nuoširdžiai džiaugiasi gamta ir atbundančiu pavasariu, Marija Rožytė-Jurgelienė užsimojusi papasakoti vaikui apie tai, kokių gėlių jis gali pamatyti pievoje (Žiedų karalijoj), apie didįjį GĖRĮ (cituoju Drugelių vasaros sapnų pratarmės žodžius) kalba Judita Ožeraitytė, kuri pernai išleido ir dar kelias tokio pat storumo (kiekviena – apie pusantro šimto lapų…) poezijos knygeles. Ožeraitytė, matyt, tikisi patenkinti  vaikų šventėms skirtos poezijos poreikį (veikiau – šią nišą perpildyti, užkimšti…): knygelės Sveika, šalie Kalėdų eilėraščiai deklamuotini per žiemos šventes, Po motulės sparneliu – per pavasario… Net knygnešiai nepamiršti – jiems skirta Vaikų abėcėlė. Koks šių knygelių meninis lygis, galima spręsti kad ir iš tokių eilučių:

Eglynėly kiek uždusęs,

Knygnešys sustoja…

Rasele suvilgęs ūsus,

Lietuvon žygiuoja.

Bėga, skuba, nesustoja,

Nes žandarai vaikos…

Abėcėlės Lietuvoje

Laukia mažas vaikas.

(p. 5)

Istorinę medžiagą mažajam skaitytojui pristatyti būtų visai įdomu, tačiau į ją pažvelgta taip primityviai, kad kyla klausimas: kodėl manoma, kad vaikas sugeba suprasti tiek nedaug?.. Tai beveik visų pernai išleistų poezijos knygelių bėda. Kad ir kokios temos imtųsi, autoriai įsivaizduoja, kad vaikui reikia kalbėti elementariai, svarbu surimuoti žodžius. Sakykime, posmelis iš Janinos Kazėnaitės Miško eigulio šerniuko dienoraščio:

Ten, kur upės pakraščiai,

Kur alksnynai ir meldai,

Nardo bebras sau linksmai,

Graužia čia medžius žvaliai.

(p. 11)

Ir tai toli gražu ne vienas toks atvejis, ir ne tik šios autorės kūryboje. Visos knygelės kaip viena. Stilius – XX a. pradžios. Nors kuriama šiuolaikiniam vaikui…

Dauguma šių knygelių ir bus skaitomos tik pačių šeimos narių, jų giminaičių, draugų ar pažįstamų, todėl ir išleistos savo lėšomis, mėgėjiškai. Tačiau kaip pateisinti tokius faktus, kad kai kada vidutiniškos meninės vertės knygos leidžiamos Kultūros ministerijai parėmus? Tokią štai paramą gavusi ir leidyklos „Versus aureus“ išleista Rūtos Lukšienės knyga Bitė Rūta, kurioje sudėtos trys trumpos poemėlės apie Bitę Rūtą, nemokėjusią paprašyti prieglobsčio nuo lietaus, kiškį, norėjusį vaivorykšte užlipti į dangų, ar du kiškučius, kurie nenorėjo eiti į mokyklą. Eiliavimas taip pat primityvus, nieko nauja nepasakant:

O netrukus vėl garsai –

Juokas dainos ir balsai.

Ėjo buvę dar pirmokai,

Tie, kurie jau taps antrokais.

Pirmą raidę jau pažinę,

Rankomis susikabinę,

Bėgo jie atostogauti,

Iškylauti, pramogauti.

(p. 46)

Ir ką čia jau bepridursi… Gal tik tiek, kad knygelės popierius ir dizainas – puikios kokybės, su žaismingomis, dinamiškomis Godos Jackutės iliustracijomis. Darosi nejauku: tartum kokybiška ir nebanalia išvaizda bandoma užmaskuoti teksto skurdumą…

Vis dėlto vaikams galima kurti paprastai, bet ne prastai. Tokie – dauguma J. Mačiukevičiaus rinkinio Kaip greitai tu augi eilėraščių. Jo tekstai mažiesiems atspindi prigimtinę vaiko teisę į savo amžių, universalųjį „čia ir dabar“, netemdomą ateities rūpesčių. Atsidusti – „kaip greitai tu augi“ – leista tik suaugusiam stebėtojui. Rinkinys skirtas dukrai Vijonei. Ir kartu – kiekvienam mažamečiam skaitytojui, kurio kasdiena apsiriboja pojūčiais „matau“, „girdžiu“, „užuodžiu“, „liečiu“, „ragauju“. Vaikas dar bijo tamsos („Baimė“, p. 9) ar varlės („Varlė“, p. 30), įsiklauso, kas vyksta jo pilvelyje („Girduliai“, p. 11), bet minimalistinės stilistikos eilėraščiuose švysteli ir netikėtas metaforinis palyginimas („Upės krantą / Net delne / Vienas randa, / Kitas – ne“, p. 6; „Raidės – lyg medžiai / Rudenio alėjose“, p. 44), žaismingas pastebėjimas („Savo širdį / Net kulne / Vienas girdi, / Kitas – ne“, p. 6), netgi tam tikra būties filosofija:

Vienišas medis

Vidury lauko

Stovi ir dairos,

Kažko vis laukia.

Bando jis džiaugtis

Žvaigždėm ir vėjais,

Ošdamas laukia…

Manęs? Kirtėjo?

(p. 41)

O perskaitęs eilutes „Kur Lietuvos pats vidurys, / Lizdelį susisuko vyturys“ („Vyturys“, p. 39), beveik ir patiki, kad genialumas slypi paprastume. Beveik – nes yra Mačiukevičiaus rinkinyje ir eilėraščių, kurie turbūt ten atsirado ne dėl ypatingos meninės vertės, bet iš didelės meilės („Vasaros namai“, p. 36; „Vijonei“, p. 38; „Lakštingalos giesmė“, p. 46 ir kt.). Tačiau perliukų daugiau, tad ši – viena iš stipresnių pernykščių vaikų poezijos knygų.

Už gebėjimą išradingai sujungti paskirus eilėraščius, paversti juos rišlaus pasakojimo segmentais, šalia pateikiant ir enciklopedinių žinių apie paukščius, norisi pagirti Joną Liniauską, sukūrusį Paukščių abėcėlę. Taip, tai tradicinė eiliuota abėcėlė – eilėraščiai sužymėti nuo A iki Ž. Ir kartu – intriguojančiu gandu paremtas nuotykinis siužetas apie tai, kaip apuokai rengiasi atremti tariamą alksninukų puolimą. Antis pagiria alksninuko balsą, sako, kad jam labiau tiktų giedoti ne alksnyne, o ąžuolyne („Jis giedos tik ąžuolyne, / Bus jis ąžuolinuku“, p. 6). Apuokai susirūpina. Nutaria mokytis giedoti. Balandžiai siūlosi padėti. Apuokai atsisako. Neįtinka jiems nei devynbalsės, nei dagilis… Galiausiai geniai sukuria himną, kuris apuokams jau patinka. Tik va – nerūpi alksninukui joks karas, jis sutiko alksninukę ir čiulba sau laimingas. Poemėlės stilius ekspresyvus, dinamiškas, minimų veikėjų paukščių daug (fazanai, juodvarnis, kielės, kregždės, putpelės, vištvanagis…), bet visiems rasta vietos ir siužete, ir abėcėlėje. Neprarastas ir didaktinis elementas – pabrėžiama motyvacija mokytis skaityti ir rašyti: juk tik dėl to, kad žodyje trūko raidės, ir užvirė visa ta košė: „gandas“ nuo „gandro“ skiriasi tik viena raide. Praleisi ją – ir nuskries per girią gandas, o ne gandras… Autoriui būtų galima prikišti nebent vietomis neišradingą rimavimą („Paukščiai čiulba, žvėrys laigo. / Ir smagiai praeina laikas“, p. 47), bet tokių vietų tikrai nėra daug. O kiek įdomių faktų (ir galbūt liaudies išminties) pateikiama šalia tekstų. Ne nuodėmė vieną intarpėlį ir pacituoti:

„AR ŽINAI, KAD:

Lietuvoje gyvena beveik milijonas didžiųjų zylių ir tik apie 500 – ūsuotųjų zylių. Kiek esi matęs iš 9 zylių rūšių? Didžioji zylė sveria tik 20 gramų ir yra 500 kartų lengvesnė už gulbę nebylę. Kiek sveria gulbė?“ (p. 47). Na, matematika – matematika, tačiau to, kad pirmas turi teisę lesti trupinius tas žvirblis, kurio didesnis „kaklaraištis“ – juoda dėmė pagurklyje, ir aš nežinojau…

Džiugiai nuteikė ir pripažinto kūrėjo, nuolatos suaugusiųjų poezijai gyvybės įliejančio Marcelijaus Martinaičio pasiryžimas išleisti dviejų dalių knygelę vaikams Drakonas ir upė. Seno smuikininko dainelės. Eiliuota pasaka „Drakonas ir upė“ – nauja, sukurta specialiai galvojant apie vaikų auditoriją. O „Seno smuikininko dainelėse“ sudėti anksčiau sukurti eilėraščiai, kurie galėtų būti vaikų skaitomi, mėgstami ar jau pamėgti, – daugiausia iš Vytauto Kernagio dainų repertuaro. Kaip pasakytų vaikų literatūros specialistai, „perėję į vaikų lektūrą“.

Pasakos „Drakonas ir upė“ siužetas elementarus: vandenis ima siurbti raudonas drakonas (jei ir būta užuominos į sovietų okupaciją, tai ji labai tolima ir veikiausiai tik šiaip vaidenasi), tad upės pakyla į dangų. Kalbėjimas tiesmukas, deklaratyvus, eiliavimas taip pat neišradingas (primena skandavimą):

Dėmesio, parlamentarai!

Ką mums pasiūlysit gero?

Tariasi štai prezidentai –

Kaip be vandens išgyventi?

(…)

Didelį, storą, raudoną

Vykit iš žemės drakoną!

Jam viešpatauti neleiskit –

Vandenis reikia išlaisvint!

(p. 11)

Pernelyg ištęsta siužeto ekspozicija – antrajame eilėraštyje „Dar apie tai, kas atsitiko, kai žemėj vandens nebeliko“ yra net aštuoni posmeliai, tad nors turėtų susidaryti apokaliptinis vaizdas, jam trūksta dinamikos (pajuokausiu: gal dėl to, kad „Ministrai ilgai posėdžiauja, / Bet nieko nenutaria naujo“, p. 13). Kituose eilėraščiuose situacijos taip pat išplėtotos: „Saulei liūdna“ (dešimt stulpelių), „Žvejas nepagauna žuvies“ (septyni posmeliai), „Gaisrininkai neturi kuo gesinti gaisrų“ (trylika posmelių)… Įdomesni (ir artimi vaikų mąstymui) keli būdai, kaip gelbėtis nuo ištikusios katastrofos: žuvys slepiasi šaldytuvuose, kaubojus mėto lasą, gaudydamas debesis, bet… vėl pakiša koją primityvokas eiliavimas ir bandymas įkišti šiandienos vaikams pažįstamą elementą: „Dešine vis šaudau greit / Kairėje iškėlęs „Sprite“!“ (p. 19). Skamba kaip eilutė iš reklamos.

Sunku toje poemėlėje atpažinti Martinaičio braižą. Kodėl, rašydamas specialiai vaikams, jis tartum palieka nuošaly menininką, sukūrusį nemažą pluoštą eilėraščių, kuriuose skamba balsas vaiko, koks kadaise buvo jis pats? „Visą gyvenimą gyvenu su juo: girdžiu jo balsą, matau jo akimis, kartais rašau jo žodžiais, nors už jį žinau daugiau, daugiau mačiau pasaulio“, – teigia Martinaitis rinkinio pratarmėje. Eilėraščiai, sudėti į „Seno smuikininko daineles“, gali drąsiai pretenduoti į vaikų (ir ne tik vaikų) literatūros aukso fondą. Yra dvi dalys – „Vaikystės debesys“ ir „Kukučio baladės“. Eilėraščių tvarka veikiausiai neatsitiktinė, pradedama nuo gamtiškųjų, besisukančių metų ritmu, baigiama filosofiniais tekstais apie žmogaus gyvenimą. Martinaičio gamta pilna vyksmo, eilėraščio dinamika šiek tiek primena Sigito Gedos „Miegančius žirgelius“:

Žolės visokios kalas,

Prie balto, pradžiūvusio kelio –

Saulaširdžiai vaikai ir bandos, –

Į vandenį brenda gandras.

Kokios tai šventos dienos

Gražų gegužės mėnesį, –

Gandre, gandreli, gandrasai,

Žuveli dangaus vandenų.

(p. 10)

Pamažu einama prie vaikystės patirties, pirmųjų atradimų ir pirmojo susidūrimo su mirtimi:

Rytą,

Patekant saulei,

Mirė boružė.

Ją vežė iškeltą aukštai

Stikliniam laše.

(p. 33)

Tai universalūs tekstai, liudijantys filosofinį žvilgsnį į gyvenimą, leidžiantys gėrėtis metaforomis, kurias vaiko vaizduotė veikiausiai suvoks tiesiogiai („Debesys tie – iš vaikystės“). Eilėraščiuose kalbama apie seno ir mažo pasaulėjautos bendrystę, skleidžiasi pagarbus, šviesus požiūris į senatvę („Atsikelia rytą“), gailestis, užuojauta vienišam žmogui („Seno smuikininko dainelė“). Prie vaikų lektūros šiuos tekstus priartina siužetiškumas („Kvailutės Onulės rauda“), pasakinės intonacijos („Vaikeli, paukščio širdy…“) ar humoristinė nonsenso poetika („Kukučio baladžių“ ciklas).

Tačiau, mano akimis, svarbiausias ir labiausiai pritinkantis prie apžvalgos temos būtų „Sužeisto vaiko užkalbėjimas“:

Kodėl tu nuo žodžių bėgi?

Kokią turi ten jėgą

Smarkiai suspaudęs saujoj?

Gal gauni ką nors iš saulės?

Gal kumšty gyvastį saugai,

Iš ko tu girdi ir augi?

Atgniaužia kumštį – ir nieko,

Tik kraujo lašas nubėga.

Tarsi greita skruzdėlė

Kraujo lašas slepias žolėj.

Vaikas verkia, o kraujo lašą

Vejasi vejasi vaiko ašara…

(p. 24)

Galbūt toks užkalbėjimas padėtų sulaukti stebuklo – pasitikėjimo vaiko gebėjimu suprasti ne vien lengvą, „pūkinę“ poeziją, gal išgydytų jo klausą, metų metus žeidžiamą pigaus „ir meškučiai, ir zuikučiai, / ir nenuoramos vaikučiai“ rimavimo? Vilkimės…

Rubriką remia Kultūros rėmimo fondas

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 1 (57)