RAŠYTOJA IŠ KNYGŲ KAMBARĖLIO

 

 

 

 

Aukso dulkės ir TAR

Eleanor Farjeon (Eleonora Fardžen) gimė 1881 m. vasario 13 d. Londone. Turėjo tris brolius: metais už save vyresnį Harry, dvejais metais jaunesnį Josephą ir šešeriais – Herbertą.

Visi Farjeonų vaikai buvo labai gabūs, o tėvai daug dėmesio skyrė ne tik jų protui, bet ir kūrybingumui, vaizduotei. Pastangos nenuėjo veltui, nes trys iš vaikų – Eleanor, Josephas ir Herbertas – ilgainiui tapo rašytojais, o Harry – muziku.

Apie magišką savo vaikystės pasaulį Farjeon papasakojo autobiografinėje knygoje Vaikų kambarys paskutiniame dešimtmetyje (1935). Tėvas, populiarus žydų kilmės britų rašytojas Benjaminas Farjeonas, buvo geraširdis, impulsyvus ir labai žaismingos prigimties žmogus, Kalėdas ir kitas šventes paversdavęs tikromis džiaugsmo fiestomis. Jis su malonumu garsiai skaitydavo vaikams, o sekmadienio popietėmis kiekvienam jų dovanodavo po naują knygą. Kiekvienas vaikų turėjo savą knygų lentyną. Nelės (taip Eleanor vadinta vaikystėje) buvusi pilnutėlė pasakų ir „graikų“. Negana to – tėvas skatino savo vaikus kurti pačius. Pirmieji literatūriniai Nelės kūrinėliai užrašyti tėvo ranka, nes pati ji, būdama vos penkerių, to dar nemokėjo. Motina Margaret Farjeon buvo kilusi iš senos artistų giminės, jos tėvas – žinomas amerikiečių aktorius Josephas Jeffersonas. Miela, linksmo būdo, ji taip pat buvo apdovanota artistiniais gabumais: šokantiems vaikams akomponuodavo pianinu, pritardama gitara, dainuodavo Pietų Amerikos dainas ir su užsidegimu pasakodavo savo giminės istorijas.

Eleanor niekada nelankė mokyklos, nes vaikystėje nuolat sirgo, be to, buvo labai nedrąsi ir drovi. Mokė ją kviestiniai mokytojai ir guvernantės, tačiau svarbiausios žinių teikėjos buvo knygos. O jų Farjeonų namuose buvo visur: tėvo kabinete, motinos svetainėje, valgomajame, miegamuosiuose, vaikų žaidimų kambaryje. Prisimindama vaikystės namus, rašytoja juokavo, kad kur kas natūraliau būtų buvę gyventi be drabužių negu be knygų. Labiausiai Eleanor mėgo nedidelį palėpės kambarį, knygų prigrūstą nuo grindų iki lubų. Ne veltui didžiausių apdovanojimų sulaukusi Farjeon pasakų ir apsakymų vaikams rinktinė yra įvardyta taip, kaip vaikystėje vadinta ši patalpa, – Knygų kambarėlis. Šio kambarėlio langų niekas neatidarinėjo, grindų nešlavė. Nuo dulkių čia užpuldavo čiaudulys, ašarojo akys. Tačiau palėpės kambarėlio dulkės, nuklojusios grindis, lentynas ir knygas bei šokusios saulės šviesoje, rašytojos atmintyje nugulė kaip „aukso dulkės“; po daugelio metų jos sukurtos pasakos „gimė iš šių dulkių“, – teigia rašytoja Knygų kambarėlio „Autorės pastabose“1.

Farjeonų vaikai augo ne tik tarp knygų. Jų vaikystės aplinka apskritai buvo išskirtinė, privilegijuota kultūriniu atžvilgiu, nes tėvų namai garsėjo kaip vienas iš traukos centrų, kuriame rinkdavosi Viktorijos epochos rašytojai, muzikai, aktoriai ir dailininkai.

Kai Nelei buvo ketveri, ją pirmąkart nusivedė į teatrą. Pagrindinis aktorius, geras jų šeimos draugas, spektaklio metu užsuko į Benjamino Farjeono ložę ir tarė: „Sveikas, Benai!“ Tai padarė Nelei tokį įspūdį, kad vėliau ji rašė, esą nuo tada iliuzija ir realybė visam laikui susiliejo į vienumą. Kitas vaikystėje matytas spektaklis tapo postūmiu Nelei ir Harry’ui išgalvoti žaidimą TAR – jo pavadinime užšifruoti pagrindinių to spektaklio veikėjų, Tesės ir Ralfo, vardai (angl. Tessie and Ralph). Tai savotiškas vaidmenų žaidimas, kurio metu juodu persikūnydavo į matytų spektaklių, skaitytų knygų personažus, istorinius ir tikrus, jiems pažįstamus asmenis, beje, kartais vienu metu į kelis. Mėgstamiausi vaidmenys – iš brolių Grimmų pasakų, Lewiso Carrollio knygų apie Alisą, Louisos May Alcott Mažųjų moterų, Alexandre’o Dumas Trijų muškietininkų, Villiamo Shakespeare’o Vasarvidžio nakties sapno. Žaidimui vadovaudavo Harry, jis nuspręsdavo, kuo jie būsią ir ką darysią. Taigi du akiniuoti vaikai, brolis ir sesuo, klaidžiodavo Londono gatvėmis, būdami ne patys savimi, o įsivaizduojamais asmenimis, atsiriboję nuo tikrovės ir persikėlę į savo fantazijos pasaulį. Šis persikėlimas kartais trukdavo net porą savaičių, kol Harry ištardavo: „Mes esam Haris ir Nelė.“2 Retkarčiais į šį žaidimą juodu priimdavo ir jaunesnius brolius, bet dažniausiai į TAR fantazijas pasinerdavo dviese. TAR juodu žaidė apie dvidešimt metų.

Tapusi rašytoja, Farjeon teigė, kad niekas jos kūrybai nepadarė tokios įtakos kaip šis žaidimas. Įtaka dvejopa. Jis išugdė gebėjimą atsidurti kuriamo meninio pasaulio viduje, formuoti personažus kaip individualybes, dinamiškai plėtoti siužetą. Kita vertus, TAR poveikis turėjo ir neigiamų padarinių. Savotiška savihipnozės būklė, apimdavusi į jį įsitraukus, trukdė gyventi tikrą pilnakraujį gyvenimą, o sėdus rašyti fantazijų srautas ilgą laiką nesileisdavo suvaldomas, ir Eleanor kankinosi nepajėgdama fantazijų vaizdiniams suteikti užbaigto grožinio kūrinio formos.

 

Kelias aukštyn

Viršelio dail. Edward Ardizzone
Viršelio dail. Edward Ardizzone

Nors nuo mažų dienų Eleanor rengta rašytojos profesijai, žinoma autore galėjo ji ir netapti. Vaikystės žaidimai išlavino jos gebėjimą be jokių pastangų persikelti į fantazijos erdvę, tačiau nuosekliai ir kantriai dirbti, – kas rašytojui būtina, – ji nebuvo išmokyta. Šią savybę įgyti, kad ir kaip keista, padėjo tėvo mirtis. 1903 m. mirus Benjaminui Farjeonui, finansinė šeimos padėtis pasidarė tokia kritiška, kad teko parduoti net dalį jo bibliotekos. Ir tada Eleanor užsibrėžė: ji turinti rašyti taip, kad būtų spausdinama ir gautais honorarais galėtų paremti be pajamų likusią šeimą. Šeima, kurioje užaugo, Eleanorai buvo didžiausia vertybė. Meilė, rūpinimasis, atsakomybė, pasitikėjimas – tai jausmai, kuriuos savo artimiesiems ji puoselėjo visą gyvenimą. Daugybę metų ji slaugė pasiligojusią motiną. Atskiro dėmesio verti jos ryšiai su broliais, ypač Harry’u ir Herbertu.

Juos siejo ne tik kraujo giminystė, bet ir kūrybinė veikla. Šešiolikmetė Eleanor drauge su Harry’u parašė operą „Floreta“: sesuo sukūrė eiliuotą libretą, o brolis, Karališkosios muzikos akademijos studentas, – muziką; po dvejų metų pastatyta, opera sulaukė entuziastingo publikos įvertinimo. Jau tapusi žinoma rašytoja, daugiau nei dešimt metų ji bendradarbiavo su broliu Herbertu – žinomu teatro istoriku ir kritiku bei rašytoju. Iš vaikams skirtų jųdviejų drauge parašytų kūrinių ryškiausi, ko gero, šie: išdaigiškų eilėraščių knyga Karaliai ir karalienės (1932), eiliuoti pasakojimai apie išskirtines mitines ir istorines asmenybes Herojai ir herojės (1933) ir pjesė Stiklinė kurpaitė (1944). Beje, Farjeon, garsėjusi kaip sunkiai sutarianti su redaktoriais, nes toli gražu ne visada gebėjo kritiškai vertinti savo tekstus, vieninteliam Herbertui leisdavo iš esmės redaguoti, t. y. braukyti ir taisyti, jos kūrinius. Bendradarbiaudami trise (Eleanor ir Herbertas rašė tekstą, o Harry – muziką), jie sukūrė muzikinę pjesę kalėdiniam karnavalui Kambarys užeigos namuose, kuri išleista, deja, praėjus gerokai laiko po brolių mirties (1960).

Bręsti kaip žodžio meistrei, Farjeon padėjo ir pažintys su žymiais to meto rašytojais. Pirmiausia minėtinas poetas Edwardas Thomas, su kuriuo užsimezgė labai šilti, bet, tiesą sakant, ir nemaža skausmo suteikę ryšiai. Eleanor mylėjo Edwardą, tačiau nė už ką nebūtų sutikusi griauti jo, vedusio vyro, šeimos, kad užimtų žmonos vietą. Penkerius metus trukusią draugystę nutraukė Edwardo žūtis Pirmajame pasauliniame kare, tačiau su jo žmona Eleanor išliko artima ir po jo mirties. Apie tą laikotarpį Farjeon papasakojo atsiminimų knygoje Edwardas Thomas: paskutiniai ketveri metai. Pirmoji Eleanor Farjeon atsiminimų knyga (1958). Be Thomo, Farjeon draugų ratui priklausė tokie garsūs rašytojai kaip Davidas Herbertas Lawrence’as, Valteris de la Mare, Robertas Frostas.

Edward Ardizzone iliustracija
Edward Ardizzone iliustracija

Intelektine ir emocine atrama Eleanorai buvo anglų kalbos mokytojas George’as Earle’is – Podu vadinamas rašytojos gyvenimo draugas. Gintarė Adomaitytė esė apie Farjeon ir jos artimuosius rašytojos ryšį su Earle’iu apibūdino taip: „Žodžiai! Jų galia, jų paslaptis, jų – arba jo, vieno žodžio, – neaprėpiamos prasmės: štai kas vienijo taikią, senyvą porą.“3

Bet grįžkime prie rašytojos darbo pradžios. Taigi, mirus tėvui, dvidešimt dvejų Eleanor iš esmės atsidėjo kūrybai ir netrukus spaudoje pasirodė jos eilėraščių, apsakymų, straipsnių. Pirmosios knygos – poezija suaugusiesiems. Įkandin jos – eilėraščių rinkinys vaikams… Trylika metų Eleanor leidžia knygą po knygos, deja, atkreipti į save kiek didesnio kritikų dėmesio jai nepavyksta. Bet štai pasirodo Martinas Pipinas obelų sode (1921), ir požiūris į Farjeon pasikeičia – pagaliau ji įvertinama kaip savita kūrėja.

Sumanymas parašyti apie įsimylėjėliams padedantį dainių menestrelį kilo 1907 m. atstogaujant Prancūzijoje, Bretanėje, kur folklorinių kūrinių apie menestrelius ji išgirdo ne vieną ir ne du. Tačiau įgyvendintas šis sumanymas po keliolikos metų, gyvenant kaimo sodyboje Sasekse, kurio vaizdingos apylinkės nesunkiai atpažįstamos knygos puslapiuose. Beje, šis kūrinys buvo skirtas jaunam Pirmojo pasaulinio karo kareiviui, kilusiam iš Sasekso ir buvusiam, kaip ir Farjeon, artimu Thomo draugu. Martinas Pipinas, geraširdis dainius ir pasakotojas, padeda jaunam kaimiečiui, nelaimingam įsimylėjėliui, susitikinėti su savo išrinktąja, kurią tėvas laiko užrakinęs, o raktą yra patikėjęs šešioms samdinėms melžėjoms. Kas vakarą Martinas Pipinas romantiškomis pasakomis paperka įkalintos merginos saugotojas ir gauna raktą. Šiame kūrinyje išryškėjo Farjeon kaip išmoningos pasakotojos, gebančios derinti eiliuotas, prozines ir dramines teksto atkarpas, talentas. Knyga Martinas Pipinas obelų sode rašyta suaugusiesiems, bet kai po kurio laiko buvo adaptuota jauniesiems skaitytojams, ją labiausiai pamėgo paauglės mergaitės.

Nuo šios knygos rašytojos kūrybos kelias ėmė kilti aukštyn. O viršūnė – vaikams skirtos prozos rinktinė Knygų kambarėlis (1955), kuri sulaukė pasaulinio pripažinimo. Už šią knygą Farjeon buvo apdovanota reikšmingiausia Didžiosios Britanijos premija vaikų rašytojams – Carnegie’o medaliu (1955) ir pelnė pirmąkart teikiamą tarptautinę premiją – Hanso Christiano Anderseno medalį (1956).

Mirė Eleanor Farjeon 1965 m. birželio 5 d. Rašytojai pagerbti buvo įsteigta jos vardo premija, kuri kasmet teikiama asmenims, pasiekusiems išskirtinių laimėjimų britų vaikų literatūros baruose, – ne tik rašytojams, bet ir vertėjams, iliustruotojams, kritikams, redaktoriams, leidėjams ir pan.

Kūrybinis Farjeon palikimas be galo įvairus: eilėraščiai, dramos, operų libretai, apsakymai, pasakos, romanai, atsiminimai, senųjų klasikinių kūrinių perpasakojimai ir kt. Deja, lietuvių kalba galime perskaityti tik Knygų kambarėlį, išverstą Viltaro Alksnėno ir išleistą dviem knygomis – Mažoji siuvėja ir Septintoji princesė (2008).

 

Istorijos apie troškimų išsipildymą

Sigutės Ach iliustracija
Sigutės Ach iliustracija

Vieni literatūros kritikai Farjeon Knygų kambarėlio kūrinius vadina pasakomis, kiti – apsakymais. Taip nutinka todėl, kad „ribą tarp pasakos ir apsakymo jos kūryboje ne visada lengva apčiuopti“4. Žinoma, kai sekama apie Rojaus princus, kurių namuose krištoliniai rutuliukai padeda pakloti lovas, iššluoti kambarius ir išvirti sriubą („Rojaus princai“), ar pasakojama apie Auksinę Žuvelę, norėjusią turėti Mėnulį ir būti galingesne už Saulę („Auksinė žuvelė“), klausimų dėl žanrinės priklausomybės nekyla. Antropomorfizuoti gyvūnai ar stebukline fantastika paremtas siužetas yra akivaizdūs pasakos žanro požymiai. Dėl sąlygiškos veiksmo erdvės ir karališkos kilmės personažų prie pasakų priskirti norisi ir kūrinius apie žemiškus, ne Rojaus, princus ir princeses („Septintoji princesė“, „Vakaramiškiai“, „Šunytis“ ir kt.). O konkrečią epochą atspindinčių detalių nestokojantys, vienu įsimintinu, tačiau visiškai tikrovišku nutikimu paremti pasakojimai, tokie kaip „Tik už vieną pensą“ ar „Papūgėlės“, drąsiai laikytini apsakymais.

Tačiau kokiam žanrui priskirti „Čiūčia liūlia vaikutėlį“ ar „Kilniaširdį ūkininką“? Išorinė pasakojimo faktūra čia pilna XIX a. pabaigos kaimo realijų, personažų likimai neatsiejami nuo socialinės jų padėties, o veiksmo raidoje nesama nė menkiausio antgamtinių jėgų įsikišimo – atsižvelgiant į šias savybes, minėtus kūrinius norisi laikyti apsakymais.

Tačiau ar ne pasakinei fantastikai artimas dešimtmetės Grizeldos ir šimto dešimties metų jos prosenelės Kerfiu („Čiūčia liūlia vaikutėlį“) santykių modelis, kai prosenelė ir vaikaitė apsikeičia vaidmenimis? Bejėgę, savarankiškai nebepaeinančią, žaidžiančią su lėle ir besiaikštijančią lyg mažametis vaikas prosenelę prižiūri vaikaitė. Ji verda prosenelei valgyti, ją prausia, prieš miegą seką pasaką ir dainuoja lopšinę. Maža to – kad užsimokėtų už mokslą ir nuomojamą namelį, Grizelda nuveda į mokyklą ir parlydi atgal tolėliau gyvenančių kaimynų vaikus, o vakarais skuba tarnystėn – prižiūri keturis ponios Grintop mažylius. Ar visa tai – dešimtmetės jėgoms? Priskiriant kūrinį prie realistinių apsakymų, Grizeldos idealizavimas atrodo perdėtas, tačiau nuvokiant, jog kuriant meninį pasaulį buvo remtasi ir pasakos estetikos principais, tampa aišku, kad Grizelda iškeliama tarsi liaudies pasakų našlaitės antrininkė, o ši tradiciškai įkūnija darbštumą, kantrumą, rūpestingumą ir atsidavimą savo artimiesiems.

Vertinant kaip apsakymo veikėją, neįtikimas, su gyvenimo tikrove prasilenkiantis atrodo ir Roberto Čerdono, vaizduojamo „Kilniaširdžiame ūkininke“, paveikslas. Klestintis turtuolis, garsėjęs kaip kietaširdis ūkininkas, tampa skurdžiumi, visus savo pinigus kitiems išdalijęs dėl vienos vienintelės priežasties – kad išgirstų žmoną, o vėliau ir dukrą tariant: „Koks tu kilnus!“ Tačiau tai, kas nedera pagal realistinio apsakymo logiką, kuo puikiausiai atitinka pasakų, ypač romantinių, nuostatas. Kilnumą iškeliantys Čerdono mylimų moterų žodžiai veikia jį kaip maginė pasakų formulė. Pabrėžtina – mylimų moterų, nes meilė pasakose turi galią keisti žmogaus prigimtį.

Bet numokime ranka į žanrinę kūrinių priklausomybę. Juk skaitytojams vaikams ji – nė motais.

Jei kas paklaustų, apie ką Farjeon knygos, atsakymų galėtų būti keletas. Vienas jų – apie troškimus: atvirai išsakomus ir slepiamus, taurius ir keliančius šypseną, išsipildančius ir ne. Tiesą sakant, neišsipildančių troškimų reta – nebent tai yra pasaulio tvarką griaunanti užgaida („Karalaitė verkia mėnulio“) ar kito asmens laisvę ribojantis noras („Panichidė“). Iš troškimų atsiskleidžia jų turėtojų esmė – prigimtis, būdas ir gyvenimo nuostatos. Papasakotos troškimų istorijos gali būti traktuojamos ir kaip poetinė rašytojos filosofija. Tai kokie gi tie Farjeon personažų troškimai, įgalinantys buitines situacijas pakylėti į egzistencinių apibendrinimų plotmę?

Sigutės Ach iliustracija
Sigutės Ach iliustracija

Vieniša rūmų panaitė liūdi ir nuobodžiauja („Rūmų panaitės rožės“). Žaisti su kitais, patirti ką nors nauja – natūralūs vaikystės troškimai, ir rašytoja, be abejo, jiems leidžia tapti realybe. Panaitė susiranda draugų ir yra be galo laiminga, galėdama su jais daryti tai, kas jai draudžiama rūmuose, – „kepti pyragaičius ir kaupti kopūstus“ (SP 62). Būdas, kaip prisišaukti draugų, atspindi romantinę Farjeon kūrybos linkmę: upe nuo rūmų kalvos žemyn į slėnį panaitė paleidžia rožių. O šio veiksmo potekstė – kad ką nors gautum, pirmiausia turi duoti pats.

Našlaitė Ketė iš „Fėjos Lėjos“ tetrokšta vieno – atgauti kūdroje paskandintą savo lėlę Fėją Lėją. Fėja Lėja Ketei – ne šiaip brangus žaislas. Netekusiai tėvų, atstumtai giminaičių, nepatyrusiai supratingumo iš svetimųjų, „Fėja Lėja atstojo jai visą pasaulį“ (SP 178). Lėlės netektis pasmerkė Ketę niūriai vienatvei, gyvenimui skausmo surakintomis lūpomis, be vilties, kad kada nors bus laiminga. Rašytojos požiūris vienareikšmis: vaikai neturi šitaip kentėti! Ponia Lein, išgriebusi lėlę iš kūdros dumblo, grąžina ją Ketei, o drauge su lėle grąžina tikėjimą gerais žmonėmis ir laimės pojūtį.

Didysis Denio noras – įrodyti draugams, kad svajonių asilas Finiganas O’Flanaganas – baltas, raudonomis kaip rubinas akimis, auksinėmis kanopomis, su rože uodegoje – yra tikras („Konemaros asilas“). Farjeon, kuriai vaikystėje persikelti į fantaziją buvo natūrali gyvenimo būklė, Denio troškimas labai suprantamas. Išgalvoto asilo mirtį jis išgyvena taip skaudžiai, kad sunkiai suserga. Laimei, atsiranda ne vienas suaugusysis, padedantis berniuko fantazijai materializuotis. Nuotrauka, kurioje šalia angeliškai balto asilo stovi Denio mokytoja ir netgi, pakėlusi asilo uodegą, uosto rožę, ir Deniui, ir jo draugams yra neabejotinas įrodymas, kad Finiganas O’Flanaganas yra tikras ir sveikut sveikutėlis. Vaiko fantazija – suvokiame skaitydami šį kūrinį – yra tokia svarbi jo gyvenimo dalis, kad ją reikia saugoti kaip gyvasties šaltinį.

Tiek minėtuose, tiek daugybėje kitų kūrinių („Tik už vieną pensą“, „Papūgėlės“, „Stiklinis povas“) troškimo išsipildymas išgyvenamas lyg stebuklas. Išsipildymas teikia džiaugsmą, leidžia pajusti gyvenimo pilnatvę, yra visą žmogaus esybę pakylėjanti galia. Troškimo išsipildymas yra laiminga kūrinio pabaiga, panaši į stebuklinės pasakos pabaigą.

Istorijos apie troškimų išsipildymą yra istorijos apie gerumą, parodant pačias įvairiausias jo apraiškas: jautrumą, draugiškumą, meilę, rūpinimąsi, globą, pareigą, paramą, supratimą, tikėjimą, kantrumą, kilnumą, – gerumo savybių sąrašas ilgas, bet, žinoma, ne neišsamus. Farjeon kūriniuose labiausiai jaudina tikras žmogaus ryšys su žmogumi, gebėjimas išgirsti kitą – ne tik kalbantį, bet ir tylintį, o išgirdus svarbiausia – mokėti atsiliepti. Vaikams gerumo reikia labiau nei suaugusiesiems, o vaikų gerumas kartais toks beatodairiškas, stulbinantis, kad tikslesnių žodžių jam pavadinti ima ir pritrūksta.

Sigutės Ach iliustracija
Sigutės Ach iliustracija

Kaip įvardyti mažosios Loesos elgesį, kai ji rožę – vienintelę Skurdo salos Gėlę, mirusios motinos atminimą, savo pačios ir salos gyventojų džiaugsmą – išrauna su šaknimis ir meta į purvynę tam, kad į salą atvykusi karalienė nesušlaptų kelyje į bažnyčią? Regis, dėl tokio buitiško dalyko – sausų karalienės kojų – aukojama tai, kas saloje gražiausia ir brangiausia. Aukojama laisva valia („Kad ir kokia skurdi Skurdo sala, negalima leisti karalienei bristi į purvą“, MS 125), bet drauge ir plyštančia širdimi („Ji verkė klūpodama prie žalių savo rožės lapų ir baltų žiedų“, MS 128). Iš Skurdo salos karalienė išvyko nuo ašarų sudrėkusiomis akimis ir ryžtingai nusiteikusi nutiesti joje gerus kelius, perstatyti namus, atgabenti pilnus vežimus žemės sodeliams įveisti. Bet nespėjo nieko padaryti, nes mirė. Šitokiu siužeto posūkiu rašytoja sužadina prieštaringus skaitytojų jausmus – gailestį, sumišusį su ironija: kai reikia padėti skurdžiams, pasaulio galingieji miršta. Kitas autorius gal šioje vietoje kūrinį ir būtų pabaigęs, bet tik ne Farjeon! Nutinka neįtikėtinas dalykas, primenantis legendose vaizduojamus Dievo Motinos ir kitų šventųjų apsireiškimus. Mirusi karalienė išgelbsti nuo neišvengiamos žūties paskęstant jūros dugnu ėjusias Skurdo salos moteris ir Loesos tėvą, nešiną dukrai nupirktu nauju rožių krūmu. Lemtingą minutę, kai, rodės, tuoj tuoj keleivius užlies jūros potvynio banga, Loesa išvysta mirusią karalienę, apgaubtą šviesos ir su devyniomis baltomis rožėmis rankose. Rožes karalienė meta į jūros dugną, ir jį užlieja ne vandens, o rožių potvynis – juo sausomis kojomis, sveiki gyvi Skurdo salos gyventojai grįžta namo. Rožių potvynis – stebuklas, bet ar būtų jis įvykęs, jei ne taurusis Loesos poelgis karalienės apsilankymo dieną? Ne tik šio – daugelio Farjeon kūrinių potekstė tokia: širdies taurumo įkvėpti poelgiai nelieka be atsako, kitiems parodytas gerumas būtinai grįžta atgalios.

Apie Farjeon prozą Eileen H. Cowell rašė: „Kadangi jos apsakymai, vienu metu ir realistiniai, ir fantastiniai, apie gyvenimą kalba tiesą, juose esama ir liūdesio, ir patoso, taip pat ir sielą pakylėjančio džiaugsmo dėl gyvenimo ir pasaulio grožio. Jos tikėjimas, kad gerumas yra žmogaus esmė, padeda vaikams pernelyg anksti neprarasti iliuzijų“5. Eleanor Farjeon papasakotos istorijos skatina tikėti gerumo galia, gerumu, kuris paverčia troškimus išsipildžiusiais būties stebuklais. Mažojo kambarėlio aukso dulkės, nusėdusios rašytojos atmintyje, virto širdies šviesa, užliejusia kūrybos kelią ir gerumo spinduliais tebesklindančia iš jos knygų ir šiandien.

____________________________

1 „Author’s Note“, in Eleanor Farjeon, The Little Bookroom, London, 1956 (cit. iš Children’s Literature Review, vol. 34, p. 4).

2 Eileen H. Colwell, Eleanor Farjeon, London, 1961 (cit. iš Children’s Literature Review, vol. 34, p. 15).

3 Gintarė Adomaitytė, „Kūdikis senas? Nejau… Arba šiek tiek iš Eleanor Farjeon pasakiško gyvenimo“, http://www.bernfinai.lt/straipsnis/2011-02-05-gintare-adomaityte-kudikis-senas-nejau-arba-siek-tiek-is-eleanor-farjeon-pasakisko-gyvenimo/57375.

4 „[Apie autorę]“, in Eleanor Farjeon, Mažoji siuvėja, Vilnius, 2008, p. 222.

5 Eileen H. Colwell, op. cit., p. 27.

 

SP – Eleanor Farjeon, Septintoji princesė, vertė Viltaras Alksnėnas. Vilnius: Nieko rimto, 2008.

MS – Eleanor Farjeon, Mažoji siuvėja, vertė Viltaras Alksnėnas. Vilnius: Nieko rimto, 2008.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 1 (57)

 

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGA PRISIMENA

Apžvalgos

PASAKOS – VIS DAR PASAKOS (2010 m. lietuvių autorių pasakos)
SAUSROS METAI?.. (2010 m. realistinė lietuvių vaikų proza)
STEBUKLO BELAUKIANT, ARBA SUŽEISTO VAIKO UŽKALBĖJIMAS (2010 m. lietuvių vaikų poezija)

Mano vaikystės skaitymai

VAIKYSTĖS KNYGOS – IR ŽAIDIMŲ ŠALTINIS

Atidžiu žvilgsniu

Dramatiška išpažintis  

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

2010 m. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai