PASAKOS – VIS DAR PASAKOS (2010 m. lietuvių autorių pasakos)

 

 

 

 

 

Pernykščių metų literatūrinių pasakų derlius gana gausus – daugiau kaip dvidešimt pavadinimų naujų Lietuvos autorių knygų. Tiesa, raškant pasakų vaisius, kai kada tenka atsikąsti ir puvėko, bet tai natūralu. Šiuokart ryškios kelios tendencijos: ne vieną, ir ne pačią prasčiausią pasakų knygą išleido patys vaikai (Lietuvos vaikų pasakos, Liucijos Apanavičiūtės Pasakų vaivorykštė), ir taip tarsi išnyko įprastinė dilema, kaip vadinti šią kūrybos sritį: literatūra vaikams ar – kalbos ekonomijos sumetimais – vaikų literatūra. Gausiau nei bet kada pasakas kūrė knygų iliustruotojai, taip pat ne viena mamytė ar močiutė (senelis) dedikavo knygas savo vaikams (vaikaičiams): „skiriu Karoliukui“, „Petriukui“ ar „vaikaičiui Mariui“. Ryškėja tendencija, kad vis daugiau mamų išdrįsta labiausiai pavykusius pasakojimus savo vaikams paversti knygomis. (Kaip žinome, nuo to pradėjo ir Astrida Lindgren.)

Literatūrinės pasakos žanras labai talpus, dėl to kūriniai įvairūs. Neišvengiamai turime juos grupuoti, rūšiuoti.

 

Pažintinės pasakos

Viršelio dail. Leonardas Gutauskas
Viršelio dail. Leonardas Gutauskas

Šio pobūdžio pasakų pernai išleista bene daugiausia. Kaip jau minėjau savo pernykštėje apžvalgoje, šios grupės pasakos savotiškai rizikingos, nes iškart turi du tikslus – estetinį ir praktinį, pažintinį. Ar pavyko autoriams šiuos du aspektus suderinti?

Trys praeitų metų knygos skirtos gamtos temai. Leonardo Gutausko Senojo bokšto gyventojai išsiskiria profesionalumu, žodžio ir minties kultūra, aiškumu, vizualumu, tradiciškai paties autoriaus pieštomis iliustracijomis, papildančiomis ir praturtinančiomis siužeto semantiką. Pasakojimas aiškus, nuoseklus, nuo pirmųjų puslapių vaikui paaiškinama, kas bus pasakotojas, apie ką bus pasakojama, t. y. ko galima iš knygos tikėtis. Patiko ir autoriaus pabaigos žodis – tiesioginis bendravimas su vaikais ir pažadas, kad pasakojimų bus daugiau. Vis dėlto šįkart knyga, vertinant ją ne kaip pažintinę, o kaip pažintinių pasakų knygą, man pasirodė dirbtinoka ir labai priminė prieš keletą metų toje pačioje leidykloje išleistą Petro Palilionio knygą Kelionė į autorių šalį. Tik ten vaikas buvo vedžiojamas po dailininkų, kompozitorių ir fotografų kūrybines dirbtuves, o Gutauskas imasi vaiką pažindinti su gyvūnais, augalais ir paslaptingais gamtos reiškiniais – taifūnais, ciklonais, Mirusiąja jūra ir t. t. Vis dėlto tikiuosi, kad ši knyga ras savo skaitytoją, nes apie mažai žinomus dalykus papasakota tikrai įtaigiai, nevengiant atskleisti savo paties, pasakotojo, santykio su tuo, apie ką kalbama: „(…) jeigu nedori žmonės vis dėlto išnaikins šį nepakartojamą Gamtos stebuklą ir ši žinia pasieks mano ausis, aš paprašysiu dangaus žibinto mėnulio, kad jis pasiimtų mane į savo liūdesio karalystę“ (p. 14).

Ne tik Gutauskas, bet ir Selemonas Paltanavičius kasmet savo knygomis vaikams ir suaugusiesiems siunčia gamtos žinutes, o pernai ta žinutė įgijo gražių laiškų pavidalą. Knygoje Labas, kaip gyveni? patys gyvūnėliai ir paukščiai – lapinas, kiškis, ežys, balandis Burklys – rašo miesto vaikui laiškus apie savo gyvenimą, kasdienybę, tiesiog primena jam apie save. Tikrai labai graži knyga, originaliai – herbariumais – papuošta, tikra atgaiva ne tik vaikui.

Taip pat vizualiai graži ir ekologinei temai skirta Vakarės Aleksandravičiūtės knyga Gugeliukai, kurioje įtaigiai pasakojama apie miško gyventojus Gugeliukus – žavius, aiškų pavidalą turinčius žmogeliukus, kurių natūraliam gyvenimui miške pamažu ima trukdyti neleistina, neekologiška žmonių veikla. Pasaka gražiai iliustruota, jos fotografijos ne tik padeda kurti pasakišką atmosferą, bet ir atskleidžia gamtos, miško grožį. Beje, autorė (ir knygos leidėjai) yra sėkmingai pasinaudoję ir interneto galimybėmis: „youtoube“ galima pamatyti, kaip tie žmogeliukai atrodo ir ką jie veikia.

Viršelio dail. Andrius Šliogeris
Viršelio dail. Andrius Šliogeris

Įdomios pasirodė pasakos, skirtos vaikams supažindinti su įvairiais miestais, valstybėmis, pačiu keliavimu. Jau pirmuosiuose Jurgos Sakalauskaitės knygos Smagiosios pelytės Smailytės istorijos (pelytės, kačiukai, šuniukai ir pernai išliko populiariausi pasakų veikėjai) puslapiuose supažindinama su pagrindiniais veikėjais – Karve Tešmene, Panda Zazu, kompiuterių specialistu Lapinu Liūtaširdžiu. Akivaizdu, kad rašant knygą svarbiausia buvo pažintinė funkcija, tačiau autorei pavyko sukurti tikrai dinamišką, skaitytoją įtraukiantį pasakojimą ir sudominti tokiais, atrodo, banaliais dalykais kaip pinigų pervedimas, jausena skrendant lėktuvu arba kas nutinka pametus užsienyje pasą. Dinamišką atmosferą padeda kurti ir daugiau nei du šimtai knygos iliustracijų.

Panašiai kaip Sakalauskaitės pelytė po pasaulį keliauja ir šuniukas Vincas iš Brigitos Jovaišienės Šuniuko Vinco kelionės aplink pasaulį. Teksto autorė prisipažįsta labai mėgstanti keliauti ir, kaip rodo šuniuko Vinco nuotykiai, norėjo pasidalyti savo kelionių įspūdžiais su vaikais. Knygoje daug išmonės, tarkim, pasakojama apie kažkokioje Afrikos šalyje Vinco sutiktą krabą Babą ar drambliukę Bali, kuriai giedami ditirambai… Manau, knygą vaikai skaitys su malonumu, tik yra viena bėda – pats šuniukas pasakoje veikia ne kaip savarankiškas personažas (jam pritrūksta individualybės), o labiau kaip funkcija…

Šiek tiek panaši ir Ulos Šimulynaitės knyga Kotonai Paryžiuje. Imdama ją į rankas, daug tikėjausi – labai gražiai išleista, įdomūs veikėjai, fantastiškos iliustracijos, sudaryta remiantis geriausiais šiuolaikinės vaikų literatūros leidybos pavyzdžiais: pateikti priedai, kuriuose ir vėjo kryptys, ir Paryžiaus žemėlapis. Vis dėlto tekstas lūkesčių iki galo nepateisino: siužetas ir kuriamos situacijos yra dirbtinoki, akivaizdžiai nusveria pažintinis tikslas – supažindinti vaiką su Paryžiumi, su įvairiais šio miesto objektais. Nemanau, kad vaikui, ypač mažam, tokie svarbūs prancūziški įvairių vietų ir pastatų, netgi tokių įprastų kaip Eifelio bokštas, pavadinimai, kurie taip pat gerokai išbalansuoja tekstą. Kadangi ši knyga – tik pirmoji pasakojimo dalis, gal pasakos tęsiniuose siužetas įgis įdomesnių aspektų.

Viršelio dail. Indrė Argustaitė ir Mantas Tumosa
Viršelio dail. Indrė Argustaitė ir Mantas Tumosa

Tematika labai išsiskyrė šiųmetė Danguolės Kandrotienės knyga Šaukšto Šmaukšto Stalo akademija. Šįkart ji gerokai solidesnė nei 2009 m. išleista pasaka apie blusą Izabelę tiek išorės, tiek turinio požiūriu. Šios sunkiai nusakomo žanro knygos tikslas – supažindinti vaikus su gražaus valgymo tradicija, įrankių atsiradimo istorija. Knygos tekstai, vadinami „paskaitomis“, žanro požiūriu labai nevienodi – nuo visiškai pažintinio turinio pasakojimų iki pasakų („Pasaka apie Pietų sukilimą“), kuriose kaip savarankiški personažai veikia stalo įrankiai – jie kalbasi, išdykauja, laikosi savojo pasaulio taisyklių, netgi surengia Pietų sukilimą. Man, suaugusiajai, ko gero, labiausiai patiko dešimt humoro kupinų svečių apibūdinimų. Pavyzdžiui, papūgos – tai tokie gyvūnai, kurie mažai valgo, nes laikosi dietos, nemėgsta bulvių, duonos, ryžių, majonezo ir vieninteliai iš visų prie stalo kalbasi telefonu. Negana to, dar ryja įvairiausias tabletes virškinimui pagerinti… Tikrai smagi ir gražiai išleista knyga.

 

Išplėtoto siužeto literatūrinės pasakos ir fantasy bandymai

Šiai grupei priskirčiau tris gerokai labiau išplėtoto siužeto kūrinius. Tai Nijolės Kepenienės Su saulės vėju: tarp Fobo ir Deimo bei dviejų debiutuojančių autorių knygos – Jurgitos Šimkuvienės Saulės užtemimas ir Vito Katiliaus Arčis, policijos šuo K9. Pastarosios dvi knygos, ypač antroji, literatūrinių pasakų grupei priskirtinos labai sąlygiškai (Saulės užtemimas artimesnis antiutopijos žanrui, fantastinei literatūrai, nors turi ir nemažai literatūrinės pasakos bruožų).

Viršelio dail. Sigita Raudienė
Viršelio dail. Sigita Raudienė

Abi pirmosios knygos daro dvilypį įspūdį. Viena vertus, džiugina autorių užmojis sukurti didelės apimties literatūrinę pasaką ir kai kurie rezultatai: gana įtaigūs veikėjai, veiksmo dinamika, kuriama katastrofinių nuojautų kupina atmosfera. Kita vertus, abi knygos smarkiai kritikuotinos dėl stiliaus ir iš esmės nesutvarkytos kalbos. Jurgitos Šimkuvienės Saulės užtemime įvairiausių klaidų tiesiog apstu, esama vienas kitam prieštaraujančių teiginių (vienur sakoma, kad mėnuliečiai nekenčia dainų, šokių ir sporto, kitur jau jie visu tuo domisi) ar deklaratyvių minčių. Dėl to ypač apmaudu, nes pats knygos siužetas tikrai įdomus. Veiksmas nukeliamas į trečiojo tūkstantmečio pabaigą, 2998 metus. Veiksmo vieta kinta – tai Barselona, tai Rusija ar Amerika. Kuriama intriga, įtampa pamažu didėja atskleidžiant, kaip tarsi kokie imigrantai tarp žmonių apsigyvena blogieji mėnulio gyventojai. Jie labai aukšto intelekto, dėl to atsiduria visuose svarbiausiuose postuose ir pamažu užvaldo visą Žemę, tačiau visiškai nesidomi kultūra. Iš mėnulio jo gyventojai atsiunčia saulę uždengiantį debesį, kuriam užslinkus žmonėms belieka slėptis požemyje. Juos gelbsti pasakoje imantys savarankiškai veikti mobilieji telefonai – jie aukojasi dėl žmonių. Būtent mobiliųjų telefonų kovos už žmones aspektas man pasirodė pats pasakiškiausias ir įdomiausias. Knyga, kaip sakiau, antiutopinė, be laimingos pabaigos. Tiesa, dalinę kovą mobilieji telefonai laimi, bet knygos pabaigoje, panašiai kaip Päro Lagerkvisto Nykštuke, yra aiški nuoroda, kad visa gali pasikartoti… (Beje, knygoje yra nuorodų į Aldouso Huxley’io romaną apie naują tobulą pasaulį.) Akivaizdu, kad autorė turi įdomių idėjų, kurios romane nėra išplėtotos ir ateityje galėtų tapti akstinu naujiems, įdomiems siužetams kurti. Tarkim, originaliai knygoje atskleisti tėvų ir vaikų santykių momentai: „Kai gimdavo vaikas, jie į naują aparatą įdėdavo vaiko plauką. Po kiek laiko pagal telefono elgesį to vaiko tėvai galėdavo matyti, koks jų vaikas bus ir kaip reikės geriau jį auklėti“ (p. 11). Ši mintis, kuri pasakoje tarsi pakimba, galėtų tapti naujo fantastinio kūrinio motyvu.

Tikrai ne be trūkumų ir Nijolės Kepenienės Su saulės vėju: tarp Fobo ir Deimo. Knygoje daug netikslumų (pavyzdžiui, 74 puslapyje teigiama, kad nuotykis yra jausmas). Neįmanoma įsivaizduoti, kad trylikametė apie mamą kalbėtų tokiais žodžiais: „Mano balandėle, būdama šalia tavęs, augdama saugi, nestokojanti nieko, nesijaučiau mylima. Tavo meilė, mano šviesioji vyšnios šakele, buvo per didelė, kad ją suprasčiau.“ Skaitę Kepenienę anksčiau, tikrai atpažins jos knygose pasikartojusius dalykus (ragana ar raganius, avarija ar nelaimingas atsitikimas ir pan.). Šios knygos struktūra atitiktų tradicinį fantasy modelį: realybė–fantastinė, antrinė, tikrovė–realybė. Vaizduojama nuo blogų, primityvių, pagal savo gyvenimo modelį vaiką formuojančių tėvų (kiek galima naudoti šį aspektą?) kenčianti paauglė, kuri susižeidžia ir iš raganiaus sužino, kad išgyti galėtų nuvykusi į Fobo planetą. Drakonu drauge su klasės draugu ir pačiu raganiumi ji nuskrenda į Fobo, o vėliau – ir į Deimo planetą. Kelionių tikslas – atskleisti mergaitei du galimus gyvenimo modelius: gyvenimą vadovaujantis vien protu ir ignoruojant kultūrą, muziką, jausmus, meilę (tai Fobo planetoje netgi draudžiama) ir, atvirkščiai, gyvenimą (Deimo planeta), kur vyrauja tik menas ir menininkai, tačiau niekam nerūpi išravėti prižėlusių piktžolių… Knygoje daug įdomių idėjų, aktuali jos problematika, justi susirūpinimas ekologija, bet sukurta meninė realybė tikrai kelia daug abejonių. Neįtikino ir knygos pabaiga – nejaugi trylikametė ar keturiolikmetė jau PRIVALO mylėti, jai neužtenka gražios draugystės su berniuku?

Sunkokai su aptartomis knygomis dera savita ir dinamiška Vito Katiliaus nuotykių knyga Arčis, policijos šuo K9. Manau, ji turėtų labai patikti nuotykius mėgstantiems paaugliams berniukams. Tai gera naujiena, nes tipiškai berniukiškų knygų pernai beveik nebuvo. Knygoje senas policijos šuo pasakoja per visą savo gyvenimą patirtus nuotykius, tačiau šie jo prisiminimai yra sudabartinami: jis išsiunčiamas į misiją ir, trokšdamas ją įvykdyti, patiria begalę neįtikėtinų nuotykių. Tikrai įtaigi, dinamiška knyga, geras autoriaus debiutas.

Kad ir kaip liūdna būtų apibendrinti šį poskyrį, reikia pažymėti, kad kol kas tikrų fantasy kūrinių, kokių gausu skandinavų, amerikiečių literatūroje, fantasy, kuriuose kuriamas įtaigus mitinis antrinis pasaulis, deja, neturime. Kepenienės knygą galėtume laikyti nebent bandymu kurti ką nors panašaus.

 

Patiems mažiausiems

Viršelio dail. Lina Žutautė
Viršelio dail. Lina Žutautė

Pernai išleista tikrai nemažai gražių (dera tekstas ir iliustracijos, vienas kitą papildo) ir kūrybingai parašytų knygelių patiems mažiausiems skaitytojams. Pirmiausia čia minėtina Linos Žutautės knyga Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas. Knygos autorė – viena įdomiausių vaikų knygų iliustruotojų. Ne viename interviu Žutautė atsiskleidė kaip tikra žodžio virtuozė, žaidžianti žodžiu, įtaigiai kalbanti ir labai gerai jaučianti vaiką. Todėl tai, kad ji ėmėsi rašyti, man nebuvo jokia naujiena. Kakėje Makėje ir Netvarkos nykštuke subtiliai atskleidžiami kasdieniai vaiko žaidimai, iš kurių suaugusieji sprendžia apie savo atžalos „gabumus“: jei stato smėlio bobas – bus skulptorė, važiuoja dviračiu – bus įžymi dviratininkė ir pan. Taip mažoji Kakė „tampa“ kepėja, dviratininke, skulptore ir architekte. Pagrindinė knygos siužeto ašis – pasakojimas apie paslaptingąjį Netvarkos nykštuką, imantį ir surenkantį visus po kambarį vaiko išmėtytus daiktus… Beje, sugebėta gražiai pasišaipyti ir iš savęs, pamokslauti linkusių tėvelių, į kurių išmėtytus daiktus paskutinėje knygos iliustracijoje nukreipęs žvilgsnį nykštukas… Tiesa, pats veikėjas nykštukas man pasirodė gerokai pabodęs. Ir kodėl šioje vietoje nebuvo galima paieškoti įdomesnio, gal paslaptingesnio personažo?

Rolando Bilinsko Svečiuose pas Murklį – nepretenzinga paveikslų knyga. Pagrindinis jos veikėjas katinas Murklys sulaukia svečių, kurie, kaip ir pridera tikriems svečiams, vaišinasi, bendrauja, žaidžia. Čia gerai pajaustas adresatas – katinai daro viską, ką mėgsta vaikai, pavyzdžiui, žaidžia slėpynių.

Labai pasigedau prieš kelerius metus pasakose taip populiarios nonsenso stilistikos. Pernai ją sėkmingai pasitelkė tarytum beprasmiškai vienos raidės žodžiais žaisdama Ieva Babilaitė gražiai iliustruotoje knygoje Čiauškančios raidės. Tiesa, sunku nusakyti tikrąjį šio kūrinio žanrą – eilėraštukai, miniatiūros? Pavyzdžiui: „Filosofuodami fazanai fleitomis fechtavosi. Fantastinį finalą fotokameros fiksavo.“

Rasos Joni knyga Žvaigždėtasis Arkliukas ir Meškiukas Panda taip pat skirta patiems mažiausiems. Autorė – ir dailininkė, ir rašytoja. Pasakojama apie didžiulę Žydrojo Arkliuko ir Meškiuko meilę, jų gyvenimą drauge, jų kasdienybę įvairiais metų laikais, bendravimą su draugais ir net meilės laiškus su raudonomis širdutėmis, su karščiausios meilės prisipažinimais. Knygoje atskleidžiami ir skausmingi žvėriukų išsiskyrimai pavargus nuo gyvenimo drauge, ir džiugūs sugrįžimai. Visai kaip šeimoje. Nepalieka abejonė – ką norima vaikui pasakyti rašant apie vienos lyties žvėrelių gyvenimą drauge, jų meilę ir pan.? Ar tai ne naujosios lyčių programos vaizdinė medžiaga? (Ne karalaitis myli karalaitį, bet Žydrasis Arkliukas myli Meškutį ir iš meilės kankinasi.)

Akivaizdžiai į kiek vyresnius vaikus orientuotos Urtės Uliūnės pasakos Kitokia svirplelio diena. Tai antroji prieš kelerius metus sėkmingai debiutavusios rašytojos knyga, kuri vėl skaitytoją nukelia į paslaptingą ir gražų mažiausių, kartais nelengvai pastebimų ir mylimų vabzdžiukų ir gyvūnėlių pasaulį. Nesunkiai atpažįstami ir atkoduojami alegoriniai pasakojimai pliekte pliekia šiuolaikinės visuomenės negeroves: sudaiktėjimą, pasipūtimą, emigraciją, vagystes, klaidingai suvoktą konkurencingumą, kai trūks plyš stengiamasi ką nors padaryti „geriau nei pas kitus“, o į gimtadienius atvykstama anksčiau nei kviečiama, šeimininkams dar tinkamai nepasirengus, ar, atvirkščiai, vėluojama ir taip sureikšminama savo persona. Veikėjai savo mylimų tėvelių pavadinami Džordžijais serialų personažų garbei. Pasakose visuomenė pamatoma tarsi kreivame veidrodyje, parodomas net veikėjo blogėjimo mechanizmas, dinamika. Tarkim, vos tik uodui pavyksta apgauti kartą, jis ima apgaudinėti be atvangos („Apgavikas Priscilas“), o širšę vogti paskatina kolekcininkės aistra („Širšė kolekcininkė“). Vis dėlto žvelgiant į knygos visumą silpnesni pasirodė tie kūrinių siužetai, kurie tarytum priklijuojami prie iš anksto žinomos autorės idėjos, nuostatos. Atvirkščiai, įtaigesnės yra pasakos, kuriose ko nors teigimas nėra toks aiškus. Svarbiausias tampa pasakojimas, o ne idėja („Inteligentiškasis tarakonas Mikalojus“, „Kitokia svirplelio diena“.)

Viršelio dail. Kęstutis Kasparavičius
Viršelio dail. Kęstutis Kasparavičius

Pernai net dviem pasakų knygomis pradžiugino Kęstutis Kasparavičius: „Baltos lankos“ išleido jo Meškelionę, o „Nieko rimto“ – Mažąją Žiemą. Kuri iš šių knygų man patiko labiau? Iš tiesų labai patiko abi, tik kitaip. Meškelionėje (gražus sudurtinis žodis, skambantis kaip svajonė, vilionė, teplionė ir keliantis papildomų asociacijų) meškinų šeimyna ruošiasi Kalėdoms. Jie drauge nusprendžia aplankyti po planetą išsibarsčiusius savo giminaičius. Sklendžia dangaus platybėmis, kur skrajoja meškinų angelai, susitinka baltuosius lokius, kurie irgi kepa pyragus ir savaip rengiasi Kalėdoms. Pakeliui meškinai užsuka į Didžiosios Lokės žvaigždyną, pabendrauja su Himalajų lokiais, Koalų šeimyna. Labai kūrybingas siužetas. Žavi preciziškumas, puiki teksto ir iliustracijų dermė.

Mažoji Žiema atskleidė autoriaus gebėjimą keistis. Trumpos pasakėlės apie mažus dalykėlius primena Kvailas istorijas, tačiau čia ne tik tekstuose, bet ir, svarbiausia, iliustracijose galima įžvelgti naujų tendencijų: nuo Kasparavičiui būdingo preciziško daiktų ar gyvūnų vaizdavimo pamažu pereinama prie plačios peizažinės perspektyvos – matyti banguojanti jūra, tolimas horizontas. Vienose pasakose veikia maži daikteliai (pavyzdžiui, garlaiviukas), kitose – dideli (mergaitė). Mergaitė stebuklingu būdu taip labai sumažėja, kad tarsi koks mažas paukščiukas ima skrieti kambariu, prisiliečia prie įvairių jo daiktų (ir taip atkreipia į juos dėmesį), kol galiausiai įkrinta į šlepetę… Šiomis dešimčia pasakų Kasparavičius dar kartą neįkyriai primena: pasaulis pilnas pasakų ir stebuklų – pastebėk tai.

Viršelio dail. Sigutis Asch
Viršelio dail. Sigutis Asch

Netapačių būtybių meilę vaizduoja Vytautas V. Landsbergis trečiojoje knygoje apie arklį Dominyką ir rugiagėlę – Stebuklingas arklio Dominyko brangakmenis. Kitaip nei antroji knyga, vaizduojanti arklio kelionę į kitas planetas, kur akivaizdžiai svarbesnis buvo pažintinis tikslas, trečioji knyga savo žavesiu, dinamika priartėjo prie pirmosios – Arklio Dominyko meilės. Čia vėl atpažįstami senieji veikėjai, pavyzdžiui, varlė Natalija. Arklio meilė rugiagėlei šioje knygoje turi ištverti naujus išbandymus – atsiranda konkurentas karkvabalis, kuris vis kėsinasi pauostyti rugiagėlę, taip sukeldamas arkliui pavydo jausmą. Ir pats arklys neretai ima painiotis savo jausmuose. Knygoje daug paslapčių, vaikų taip mėgstamo bendravimo „niekam nesakyk“, kai jau viskas pasakyta. Pasakoje matyti visa įsimylėjėlio jausmų gama – nuo liūdesio, savigailos („Tegyvena sau ilgai ir laimingai, o aš čia nugaišiu. Ir tegul mane Afrikos liūtai sudrasko, sulesa išbadėję grifai… – mąstė arkliukas karčiai“, p. 34) iki euforijos. Įtaigiai įpinama vaikų mėgstama detektyvinė istorija apie brangakmenio vagystę. Apibendrinant galima pasakyti, kad šįkart Landsbergiui pavyko viskas – siužetas, veikėjai, pats pasakojimas, žaidimai kalba („gandrobaiminga varlė“)… Net Biblijos citatos čia puikiai dera: „darbų pavasarį išties į valias, o darbininkų – maža“ (p. 114). Labai pavasariška pasaka su tikrai laiminga pabaiga.

 

Geros, bet… kam?

Viršelio dail. Aida Janonytė
Viršelio dail. Aida Janonytė

Kelios praeitų metų pasakų knygos, kurias perskaičiau su malonumu, sukėlė daug abejonių dėl adresato. Nuolat galvoje skambėjo šio poskyrio pavadinime suformuluotas klausimas – „Geros, bet kam?“ Iškart pasakysiu, kad Gintarės Adomaitytės Paklydusi pasaka man labai patiko – taip, kaip patinka geras džiazas, kaip patinka asociacijų pyne paremta pasakojimo logika. Ką reiškia eiti keliu, eiti vieškeliu, plentu ar eiti per pievas? Ką reiškia, kai einu ir kai einame mes? Ir kuo tai skiriasi? Manau, ši knyga iš visų mano skaitytųjų labiausiai tinkama suaugusiesiems – nostalgiška, su alegoriškai perteiktomis, bet nesunkiai atkoduojamomis sovietmečio realijomis, su tokiu tikru kalbėjimu apie vis (ne)išsipildančią meilę – neišsipildančią, nes reikiamu momentu – taip, kaip pirmajame knygos skyriuje, – imi ir ištari ne tuos žodžius: užuot pasakius „mūsų kelias“, ima ir išsprūsta „tavo plentas“. Ir viskas. Taškas. O va, ar knyga taps artima vaikams, paaugliams, abejoju, reikėtų patikrinti… Joje tiek daug rimto žaidimo ir tik suaugusiesiems atpažįstamų kodų, aliuzijų į nostalgiškas dainas. Pats veikėjas kelias taip pat labai neįprastas, bet įdomus.

Šiai grupei priskirčiau ir Mariaus Jonučio Slibiną Jurgį ir kitas istorijas. Tai knyga, kuri man taip pat patiko, nors daugybė dalykų vertė nesutikti, prieštarauti ar net piktintis. Patiko eseistinė knygos logika, be galo sumažėjęs atstumas tarp autoriaus ir pasakotojo, geras stilius, žaidimai žodžiais („siesta staiga perėjo į fiestą“), iliustracijos ir, aišku, pati knygos poligrafija… Patiko gražūs, labai asmeniški intarpai apie senovę ir naujovę ir apie tai, kaip šiuolaikiniai vaikai suvokia savo tėvų gyvenimo tikrovę. Ko gero, vertingos ir tolerancijos pamokėlės: „O štai išminties nereikia nugalėti, viena išmintis nėra galingesnė už kitą, jos tiesiog būna skirtingos, tuo įdomios, tuo vertingos.“ Nuliūdino pats pypkiuojančio rašytojo įvaizdis (kaip vaikui paaiškinti, kad rūkyti blogai, jei rūko mylimas rašytojas?), nepatiko kalbėjimas apie upėmis besiliejantį vyną, reinkarnaciją ir tai, kad Dievas rašomas mažąja raide (toks su Juo skleidžiasi ir pasakotojo santykis). Jonučio Slibinui Jurgiui ir kitoms istorijoms adresatą pavyks rasti dar sunkiau nei Adomaitytės Paklydusiai pasakai. (Kaip teko girdėti, autorius jo ir neieško, nuolat teigdamas, kad rašo ne vaikams ir ne paaugliams.) Juste jaučiu, jog šis autorius rašytų puikias esė…

 

Blogos – visiems…

Prasčiausiu pernykščiu kūriniu laikau Antano Pivoro knygą Vėjūnės svajos ir meilės paslaptys. Skaičiau ir stebėjausi: nejaugi knyga parašyta XXI a. pradžioje? Nors tekste esama gana gražių vietų, įpinama legendų, pavyzdžiui, apie Verpeto ežero kilmę, vis dėlto pasakojimas visiškai atitrūkęs nuo tikrovės. Neįsivaizduoju, koks šios knygos adresatas. Nors ir suprantu autorių, pritariu jo begaliniam norui kurti idealizuotą merginos vaidilutės paveikslą, teigti tradicines vertybes, bet drauge aiškiai suvokiu, kad moralizavimas – „mūsų laikais taip nebuvo“ – nei estetiškai, nei niekaip kitaip neveikia, o kai kurios kūrinio vietos tiesiog stulbina. Tarkim, pagyvenęs žmogus Vėjūnę moko: „Tu dabar prisižiūri, kaip mūsų žvaigždės iš pirmo žvilgsnio įsimyli, tuoj pat susimeta bendram gyvenimui, greitai susipyksta ir skiriasi“ (p. 129). Dar keisčiau skamba pačios Vėjūnės žodžiai: „Ir aš esu skaisti. Aš noriu žmonėm daryti gera. Man labai gaila nelaimingųjų, apsėstų piktų jėgų“ (p. 20). Tikrai neįsivaizduoju, kad paauglė mergaitė taip kalbėtų.

Pasvalietė literatė Margarita Lužytė išleido jau ketvirtą pasakų knygą Jonvabalis. Ją skaitant, nepaliko dvilypis įspūdis. Viena vertus, akivaizdu, kad autorė geba rašyti, geba kurti pasakišką atmosferą, randa įdomių veikėjų, o rašydama skaitytojui nuolat pateikia nuorodų į įvairiausius, matyt, pačiai autorei įdomius kūrinius – nuo Giedrės Beinoriūtės ir Gedimino Storpirščio Laiškų karaliui iki Mažojo princo. Kita vertus, visai neįsivaizduoju potencialaus šios knygos skaitytojo, nes visi fragmentiški pasakojimai tarsi ima ir pakimba kažkokioje poetizmų kupinoje, visiškai nuo tikrovės atitrūkusioje realybėje. Šioje knygoje man visko per daug, net pasakiškumo. Vis dėlto patys didžiausi priekaištai neabejotinai skirtini ne autorei, o knygos leidėjams – Šiaulių „Saulės deltos“ leidyklai. Šitaip išleisti pasakų knygą yra nusikaltimas, nes ji primena ne pasakų knygą, o kažkokią brošiūrėlę, kurios viršelio iliustracijos geriau jau visai nebūtų. Nusikaltimas ir skaitytojams vaikams, ir pačiai autorei. Beje, manau, kad jei būtų buvusios atrinktos tik kelios geriausios pasakos, tarkim, apie Baltąjį Lokiuką, parinktos įdomios iliustracijos, galbūt knyga būtų sulaukusi palankesnio vertinimo. Juk daugiau – tikrai ne visada yra geriau… Dabartinė knygos visuma liūdina.

 

Apibendrindama šią literatūrinių pasakų apžvalgą, tariu ačiū visiems praeitų metų pasakininkams už pastangas, už kūrybiškumą, už tai, kad bendras pasakų vaizdas tikrai neblogas, kad sumažėjo beviltiškų tekstų su prastomis iliustracijomis, kad vis randama naujų idėjų ir temų, kad, kaip ir būdinga šiuolaikinei literatūrinei pasakai, jos realybėje akimirksniu atsiranda šiuolaikinio gyvenimo ženklų (pavyzdžiui, jau 2009 m. pasakose randame Islandijos ugnikalnio motyvą) ir kad pasakos vis dar atpažįstamos kaip pasakos.

Rubriką remia Kultūros rėmimo fondas

Žurnalas „Rubinaitis“, 2011 Nr. 1 (57)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

KNYGA PRISIMENA

Apžvalgos

SAUSROS METAI?.. (2010 m. realistinė lietuvių vaikų proza)
STEBUKLO BELAUKIANT, ARBA SUŽEISTO VAIKO UŽKALBĖJIMAS (2010 m. lietuvių vaikų poezija)

Eleanor Farjeon 130-osioms gimimo metinėms

RAŠYTOJA IŠ KNYGŲ KAMBARĖLIO

Mano vaikystės skaitymai

VAIKYSTĖS KNYGOS – IR ŽAIDIMŲ ŠALTINIS

Atidžiu žvilgsniu

Dramatiška išpažintis  

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

2010 m. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai