IEŠKOJIMŲ, BET DAR NE ATRADIMŲ METAI
Eilinį kartą rašant metinę vaikų poezijos apžvalgą eilinį kartą tenka atsidusti: leidybos tendencijos tokios pat kaip pernai, užpernai ir užužpernai… Štai poezijos knygų krūvelė, o štai – eiliavimų. Aukščio jos panašaus, bet autorių skaičiumi skiriasi. Eiliuotojų daugiau nei poetų. Dėl kelių leidinukų nepavyko apsispręsti: eiliuotojus pranoksta, tačiau brandžiomis vaikų poezijos knygomis pavadinti jų negali.
Rimtai nusiteikus skaityti eiliavimus – tas pats, kas raukytis kremtant citrinas. Dar ir skrandžio opą gali įsitaisyti. Tėra viena išeitis – gaminti citrininį limonadą! Tada rūgščią miną pakeičia kikenimas, o kartais – ir kvatojimas visu balsu. Autorių pavardžių neminėdama, kviečiu keliais limonado gurkšniais pasimėgauti ir apžvalgos skaitytojus.
Anava koks stulbinantis zoologijos atradimas – voras turi rankas:
Voro vasara atėjo,
Jo ratelis sugirgždėjo,
Verpia siūlus ir dainuoja,
Vėjui rankomis jis moja.
O štai vietos enciklopedijoje verta poeto Matučio charakteristika:
Matutis – poetas rimtas,
Daug eilėraščių parašė.
Tiktai Tadas jo neskaitė,
Nors mama kasdien jo prašė.
Dar vienas pavyzdys – jaudinančios pirmosios meilės:
Justas myli Antaniną,
Ji meilė jo pirma.
Net sausainiais pavaišina,
Kai jų iškepa mama.
Mergina jau dvyliktokė,
Jis į pirmą klasę eis.
Niekam niekam, net klasiokui
Apsiženyt jos neleis.
Bėda ta, kad vaikai, kuriems skirtos eiliavimų knygos, iš citrinų limonado negamina. O, sukrimtę dvi tris tokias knygas, gali visam gyvenimui likti atsivalgę eilių ar nepagydomai susigadinę skonio receptorius. Laimė, jei šios knygos išleidžiamos 50 ar 80 egzempliorių, o jei – 2000 tiražu?!
Išskirtiniai 2013-ųjų eiliuotojai – Vladas Daukantas, Jonas Jakštaitis, Saulius Kargaudas, Karolina Kazlauskienė, Rūta Lukšienė, Nijolė Morkūnaitė, Aldona Sakalauskaitė-Lizdienė, Teresė Ūksienė. Ir teksto formos, ir turinio atžvilgiu visi jie – ne šių laikų autoriai. XIX a., na, gal dar XX a. pradžioje jie būtų buvę vertinami visai neblogai. Deja, šiandieninės vaikų literatūros kontekste šie eiliuotojai atrodo beviltiškai pasenę.
Nesakytum, kad visi šie autoriai yra nusistatę prieš kūrybinius ieškojimus. Tikrai ne! Nauja eiliuotojų produkcijos tendencija – tarminiai tekstai. Žemaičiams atstovauja Teresė Ūksienė, kuri šilališkių šnekta išleido knygelę Tuobis, o aukštaičiams – Karolina Kazlauskienė, kurios dalis rinkinio Mano pirmieji skaičiai sueiliuota pakruojiškiams būdinga tarme. Knygelės vertingos tuo, kad gali praversti mokantis tarmės, juolab kad prie jų rengimo prisidėjo ir kalbininkai – Tuobyje netgi yra pratarmė, rašyta tarmių specialisto Jono Bukančio. Tačiau gilintis į meninius knygelių privalumus nėra prasmės – tai bandymai ritminga ir rimuota kalba nupasakoti kaimo kasdienybę, ir tiek.
Iš modernesnių eiliuotojų minėtina Elona AntakauskaitėErla. Pagirtina, kad ši autorė ieško savitos kalbėjimo manieros, tačiau reiklumo sau gerokai trūksta, rinkinys Raitelis jau balną ruošia išleistas be didesnės tekstų atrankos. Kiek modernesnė atrodo ir Mikė Lilikė, eiliuotos pasakos Atvirkštinė pasakaitė pagrindiniu principu pasirinkusi pasaulio apvertimą aukštyn kojom, bet eiliavimo įgūdžių jai stinga.
Iš autorių, kuriuos neapsiverčia liežuvis vadinti eiliuotojais, bet kurie, statomi į vieną eilę su Ramute Skučaite ar Alma Karosaite, atsidurtų tos eilės gale, minėtini Juozas Nekrošius ir Zenė Sadauskaitė. Siužeto elementų turintis eilėraštis „Kaktusas ir orchidėja“ iš Nekrošiaus apsakymėlių ir eilėraščių rinkinio Saulėgrąžos pasaka dar primena laikus, kai Nekrošius už vaikų poeziją pelnydavo apdovanojimų. Deja, kiti eilėraščiai tik paliudija, kad autorius yra įvaldęs įvairią strofiką, bet turinio požiūriu tai nuobodūs poetinių klišių rinkiniai.
Zenė Sadauskaitė kartkarčiais išleidžia kokią nors originaliai sumanytą knygelę. Šįkart mažučio formato leidinėlyje Rudenėlio išdaigos ji eiliuotu žodžiu pristato floristines Irenos Garbauskienės kompozicijas. Sadauskaitė gerai jaučia adresatą, jai paklūsta minimalistinė forma, tačiau apmaudu, kad autorė stokoja ambicijų žybtelėti bent kiek naujesne poetine mintimi.
Rimanto Povilo Vanago knyga Onyx – lokalinės poezijos, susijusios su Anykščių kraštu, rinkinys. Paantraštės žodis „odės“ nurodo vyraujančią stilistiką – pakylėtą, puošnią kalbą, šlovinimo retoriką. Kartkarčiais iškilmingumas kiek nužeminamas pasitelkus humorą:
Sakau Onyx,
Rašau Onyx –
Ir girdžiu ošiant
Anykščių šilelį,
O čia per akmenis
Švokščia Šlavė ir Šventoji,
Nuo žalio sosto
Prisimerkęs spokso
Puntukas – stotingas
Ir išdidus kaip ridikas
Šilelio urėdas,
Lietuvos didikas!
(„Anykščių kodas“)
Rinkinyje pinasi sakmių motyvai ir tolimos praeities faktai, esama ir dabarties atšvaitų. Vanago bandymas atnaujinti žanrinę vaikų poezijos sudėtį, žinoma, sveikintinas, vis dėlto abejotina, ar ši retoriška knyga patrauks paauglius, kuriems, kaip nurodoma paskutiniame puslapyje, ji skirta. Ir ne tik dėl vaikų poezijai neįprastos stilistikos. Skaitymą sunkina bemaž po kiekvieno eilėraščio pateikiamos išnašos su informacija, aiškinančia atskirus žodžius ar faktus.
Poetiniais ieškojimais pasižymi ir Tautvydos Marcinkevičiūtės knyga Etruskai valgė druską. Ji savita tuo, kad eilėraščius dažnu atveju bandoma išauginti iš žodžių sąskambių, tai rodo ir leidinio antraštė: etruskai – druską. Bet kai fonetinis lygmuo (rimai) eilėraščio struktūroje tampa pagrindinis, ima trūkinėti semantinio lygmens ryšiai – kas kelios eilutės atsiranda nemotyvuotų minčių posūkių („Prokuroras“, „Pamestas lietsargis“, „Kur Senelis?“, „Gangas“). Kartais nutinka ir taip, kad mintys ima prieštarauti viena kitai. Antai eilėraščio „Kokia kalba galvoja anglas?“ pirmosiose strofose randame atsakymą į antraštės klausimą: „Lietuvių – ir ne tik, – / Ispanų, dar ir baskų. // Visom kalbom iš karto / Tiek, kiek jų yra šioj Žemėj.“ Tačiau paskutinė strofa tai paneigia, o paneigimo motyvas visai atsitiktinis ir gluminantis: „Kalba ši ne lietuvių? / Kodėl? Tikrausiai tam, / Kad spėtų į lėktuvą / Įsėst mieste gimtam.“ Vientisesni, be loginių trikdžių yra trumpieji eilėraščiai, tęsiantys Kosto Kubilinsko ir Anzelmo Matučio mažiausiems skaitytojams skirtos poezijos tradiciją („Broliukas ožiukas“, „Varvekliukas“). Į akis krinta kryptingas Marcinkevičiūtės knygos orientavimasis į dabarties vaiką. Joje apstu šiandienos realijų: reklama, jogurtas, „Rama“ sviestas, klipas, Coca, „Audi“ ir pan.
Ramutės Skučaitės knyga Ant ledo atsirado rožė turi paantraštę „Poemėlės su moralais“. Ko meilės kaip didžiausio stebuklo iškėlimas: karštos sesutės ašaros ištirpdo brolio širdį sukausčiusį ledą. Poemėlė švyti baltumu – šia spalva tviska ne tik miesto žiemos vaizdai, bet ir jauki namų aplinka (balti pyragai, prie krosnies tupintis baltas katinas) bei šventinis Kalėdų atributas – angelas.
Originaliosios Skučaitės poemėlės dvejopos. Vienos turi ryškiau nubrėžtą siužetą ir didaktinių užmačių („Labai blizgantis susitikimas“, „Nebūkim papūgos“, „Kelionė į dangų“), kitos lyriškos, dvelkiančios paslaptimi („Ten, kur papartynas“, „Taip pačiulbėjo sniegenėlė“). Didaktinėms idėjoms reikšti Skučaitė kartais pasitelkia jos kūryboje palyginti retą priemonę – ironiją. Poemėlės „Nebūkim papūgos“ paukštės pasigražina:
Ir taip, kaip reklama įsakė,
Apsižaliavo kairę akį,
O dešinę, kaip įsakyta,
Kol kas paliko nedarkytą.
Tris plunksnas ant galvos pakėlė,
Kitas – kiek pajėgė – suvėlė,
Kaklus apsipešiojo
Ir, aišku, išsižiojo. (p. 96)
Originaliosiose lyrinėse poemėlėse atpažįstamas Skučaitės kūrybai būdingas prabylančios tylos poetizavimas. Tyla byloja ne žodžiais. Poemėlėje „Ten, kur papartynas“ tyla kalba stebuklinga papartyne žybtelėjusia šviesa – joje šešėlis išvysta ilgai ieškotus dingusius šešėliukus. Poemėlėje „Taip pačiulbėjo sniegenėlė“ tyla prabyla keista muzika, pasigirdusia įskilus ledui, ir neįtikėtinu reginiu:
Iš ten, kur ledas vos įlūžo,
Dvi figūrėlės su pačiūžom –
Lyg ledinukės, lyg snieguotos,
Lyg kam Kalėdoms dovanotos –
Klausydamos orkestro aido
Lyg du lengvi drugeliai skraido! (p. 103)
Deja, reginys prapuola, kai susižavėjęs mėnuo numeta čiuožėjoms baltutėlę rožę.
Keli žodžiai apie moralus. Poemėlės, kaip ir Perrault pasakos, galėtų kuo puikiausiai apsieiti ir
be jų. Bet trumputėje knygos pratarmėje „Apie moralus“ patariama juos perskaityti – gal pravers. Ir reikia pripažinti, kad kai kurie jų iš tiesų įsidėmėtini, pavyzdžiui, šmaikštūs pamokymai mergaitėms ir močiutėms, kuriais baigiama poemėlė „Raudonkepuraitė“, ar ramus kvietimas bent kartą paklausyti tylos – poemėlės „Taip pačiulbėjo sniegenėlė“ pabaiga.
Prie Skučaitės poemėlių, kurioms dera ir eiliuotų pasakų pavadinimas, šliejasi Liudos Petkevičiūtės knygelė Vištelė Put Pututė. Petkevičiūtė, kaip ir Skučaitė, naujai interpretuoja pasiskolintą kūrinį. Malonu, kad autorė skaitytojams leidžia su skoliniu susipažinti: knygelėje randame ne tik eiliuotą pasaką „Vištelė Put Pututė“, bet ir liaudies dainą, kurios pagrindu ji sukurta. Dėl „Vištelės Put Pututės“ didaktinių nuostatų raiškos galima ir suabejoti – perdėm tiesmukai pasmerkiami vištelės svečiai, taip godžiai vaišinęsi vištelės pyragu, kad šiai neliko nė riekelės. Liaudies dainoje tokio atviro smerkimo nesama, sakytum leidžiama klausytojams patiems įvertinti situaciją. Tačiau naujais personažais papildytas Petkevičiūtės kūrinys gyvas, sklandus, smagiai perskaitomas vienu kartu.
Gana margas yra Renatos Šerelytės eilėraščių rinkinys Sraige, nerūkyk. Pradedamas jis lyriniais vaiko vienišumo temos eilėraščiais – ne iš karto perprantamais, mat kalbama juose ne tik žodžiais, bet ir nutylėjimais. Raktą, padedantį suprasti eilėraštį, kartais randi jo pabaigoje, tada vėl grįžti į pradžią ir skaitai iš naujo, bet jau kitaip. Būdingas tokio eilėraščio pavyzdys – „Juodoji gulbė“. Kintantys mamos pavidalai iš pradžių glumina – neaišku, apie kieno mamą kalbama:
Juodo šilko gaubiama,
Grakštų kaklą tiesdama,
Plaukia ežero paviršium
Mano tylinti mama.
Kai iš ežero išlips,
Plunksnas žemė pasiliks.
Ir mane ant girių tako
Ji kaip liepa pasitiks.
Ir tik paskutinės strofos sakinys „Kai nubusiu, bus diena, / Su naktim išskris mama“ leidžia suvokti, kad visa, kas vaizduota iki nubudimo, – vaiko sapno reginiai. Iš mamos liepos sklindantis gerumas, globa („Glostys šakele šilta, / Girdys liepų arbata“) ir ūmai lyrinio subjekto vaiko ištartas klausimas „ar paimsi?“ išduoda mamos ilgesį. Žodinio atsakymo į klausimą nėra – sapno mama vėl keičia pavidalą: „Paukščio atsilieps šnekta.“ Baigiamas eilėraštis sapno ir tikrovės sandūra: su naktim mama išskrenda, o pabudimas ženklinamas epitetu „pilkas“: „Švies į mano pilką lovą / Ryto saulė amžina.“ Pilka – tikrai ne vaikystės džiaugsmo spalva. Kas šis vaikas? Globos namų auklėtinis? Artimųjų netekęs našlaitis? O gal vaikas, besiilgintis emigravusios mamos? Iš tiesų tai visai nesvarbu, nes eilėraštis – apie motinos meilės trokštančio vaiko jauseną. Kita vertus, svarstymai, kas galėtų šitaip jaustis, jaunąjį skaitytoją skatina suvokti, kad interpretuojant eilėraščius nėra vienintelio teisingo atsakymo į kylančius klausimus. Vis dėlto neišsakymų, nutylėjimų gali būti ir per daug, kaip eilėraštyje „Berniukas aukštame name“.
Šerelytės eilėraščiams būdingas kasdienės realybės ir vaiko fantazijos susiliejimas. Vienuose kūriniuose vaiko fantazijomis parodomas jo susirūpinimas suaugusiųjų ydomis. Antai rūkalių tėvų vaikas („Kad rūko tėtis ir mama, / Seniai aš susitaikiau“), išvydęs šalia sraigės smilkstančią nuorūką, prašo jos nerūkyti, nes kentės jos vaikai sraigiukai: „Ant nugaryčių jiems išaugs / Gremėzdiški namukai“ („Sraige, nerūkyk“). Kituose žavi vaikiškas gamtos pasaulio sužmoginimas („Drugelio blynai“, „Šalnos dantys“).
Į atskirą ciklą rikiuojasi siužetiniai eilėraščiai apie dešimties metų seneliuką. Jo autocharakteristika, pateikta eilėraštyje „Senas seneliukas“, verčia manyti, kad seneliukas – nuobodus pasipūtėlis: „Daug žinau ir viską moku, / Net daugiau nei reikia. / Man svarbiausia – vien tik žinios, / O svajot – nesveika.“ Vis dėlto, išskyrus eilėraštį „Seneliukas moko močiutę“, seneliuko elgesį ir mintis lemia ne žinios, o vaizduotė ir fantazija. Jis, pro mikroskopą pažvelgęs į mikrobus ant savo piršto, išvysta dvigalvę gyvatę ir dykuma einančius tris kupranugarius, kuriuos užpuola plėšikai („Seneliukas ir mikrobai“), sniego seniui, kad taptų protingesnis, nakčiai palieka mėnulio šviesoje paskaityti knygą („Seneliukas ir besmegenis“), o susiruošęs miegoti, ant stalo išvysta kiškį iš Mėnulio („Seneliukas ir Mėnulio Kiškis“). Ironija ir humoras suteikia šio ciklo eilėraščiams žaismės, tačiau eiliavimui trūksta laisvumo, atrodo, kad per mažai sėdėta gludinant eilėraščių formą.
Asilėlis Benas – personažas, reprezentuojantis Almos Karosaitės poeziją vaikams. Pernai pasirodžiusi knyga Asilėlis Benas svajonių žirgyne – dar vienas pluoštas eilėraščių apie skaitytojų jau gerai pažįstamą simpatiškąjį Beną. Naujajame rinkinyje jis atlieka gana įvairius vaidmenis – sūnaus, mokinio, keliautojo, kaimo sodybos puošmenos ir netgi poeto. Kas lemia asilėlio Beno patrauklumą?
Karosaitė yra poetė, gerai nutuokianti, kas traukia skaitytoją vaiką. Vaikams smagu, kai gali tapatintis su kūrinių personažais. Panašių į asilėlį Beną mokyklose – tikrai ne vienas: Benas vaikiškai drovisi mokytojos, aritmetika jam kelia baimę, rašo kaip vištos koja… Bet jam nestinga gerų norų, ypač eilėraštyje „Projektas“, Karosaitės eilėraščiai apie mokinį asilėlį turi ir didaktinę paskirtį, ir tai vertintina kaip siekis realizuoti vieną iš vaikų literatūrai būdingų funkcijų. Dar svarbesnis veiksnys, lemiantis asilėlio Beno patrauklumą, yra jo paveikslo individualumas ir psichologinis įtikinamumas. Savitu personažu asilėlį daro jo jautimasis mažumėlę nevisaverčiu ir pastangos tą nevisavertiškumą įveikti. Dažname eilėraštyje galime įžvelgti asilėlio norą prilygti žirgui ar net pranokti jį. Šypseną kelia asilėlio tapatinimasis su Asilo muziejaus Kryme eksponatais: „Kaip su manim bendravo karo vyrai! / Kaip leido man gabenti net patranką!..“ ir įsivaizdavimas, kad asilo iškėlimas nemalonus žirgui: „Ei, žirge, ar žadi atvykt į Krymą? / Neatsakai. Matyt, pavydas ima…“ („Asilo muziejus Kryme“). Eilėraštyje „Sartai“ Benas svajoja apie asilų dalyvavimą lenktynėse kartu su žirgais: „Gal kai asilai Sartuos / Per šalčius pirmi startuos“, o eilėraščio „Alpinistas“ pabaigoje asilėlis išsiduoda, kaip jam svarbu pasirodyti prieš žirgą: „Aš viršūnėj! Aš aukštai! / Žirge, ar mane matai?“ Vyraujanti emocinė rinkinio tonacija – optimistinė. Tik vienas eilėraštis, „Asilėlis Benas svajonių žirgyne“, atveria kitą – nutylėtą – asilėlio gyvenimo pusę. Kalbant apie tai, ko nėra svajonių žirgyne, netiesiogiai pasakoma, kas skaudina asilėlį realybėje:
Ten nieks net juokais nesispardo
Ir nieks nevadina kvailu.
Ten netaria asilo vardo.
Žirgyne nėra asilų.
Svajonių žirgynas lyginamas su rojumi, bet jis aptvertas aukšta tvora. Eilėraščio pabaigą („Jis visą vaikystę svajos, / Kas vyksta, kas dedas už jos“) galima suvokti dvejopai. Viena interpretacija – asilėlis svajos apie patekimą į svajonių žirgyną. Kita – gyvendamas svajonių žirgyne, asilėlis svajotų apie gyvenimą už tvoros, laisvėje. Kiekvienu atveju svajojama apie tai, ko neturima.
Rinkinys baigiamas pasaka su eiliuotais intarpais „Valio, gimtadienis!“, o paskutinio intarpo pabaiga nuskamba kaip pasakėčios moralą primenantis visos knygos apibendrinimas: „Išlik savim ir auk ramiai. / Valio, kad asilu gimei!“ Karosaitė nėra linkusi į eksperimentus. Ji rašo tradicinės struktūros eilėraščius, ir reikia pripažinti, kad šio tipo poetinius modelius yra įvaldžiusi nepriekaištingai.
Taigi 2013-uosius galima laikyti ieškojimų metais. Bandyta atnaujinti žanrinį vaikų poezijos repertuarą, naujais elementais keisti nusistovėjusią kūrinių struktūrą, papildyti originalių personažų galeriją, sureikšminti vieną iš poetinio teksto lygmenų, netgi eiliuoti tarmiškai. Ne vien kūrybinių ambicijų nestokojantys poetai, bet ir vienas kitas eiliuotojas mėgino prabilti tik jam būdingu balsu. Nė vieno iš pernykščių bandymų nepavadinsi patento vertu atradimu, kai kurie jų, kad ir kaip gaila, nepasiteisino, tačiau siekis atsinaujinti teikia vilčių žvelgiant į lietuvių vaikų poezijos ateitį.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 1 (69)
