VAIVORYKŠTĖS, ČIOBRELIAI IR ROŽINĖS SUKNELĖS (2013 m. lietuvių autorių literatūrinės pasakos)

O kad skaičiaus / Nepamirštų, / Tai skaičiuodavo / Ant pirštų“, – sukosi galvoje nepamirštamojo „Grybų karo“ eilutės skaičiuojant, kiekgi tų literatūrinių pasakų knygų iš gero pluošto 2013 m. išleistų (suskaičiavau apie 30), apie kurias norėtųsi ir vertėtų rašyti. Neužteko nei vienos, nei dviejų rankų pirštų, ir tai džiugina!

Mamų literatūra, mamos literatūroje

„Ateina mamos!“ – taip ironiškai perfrazuojant Christine’s Nöstlinger knygos Ateina šuo! pavadinimą galima įvardyti vieną 2013 m. vaikų literatūros tendenciją – mamų rašymą. Neturiu nieko prieš tokį rašymą, tai labai natūralus procesas, nulemtas glaudaus tėvų ir vaikų ryšio, pasaulio atradimo kartu, šviežio žvilgsnio į sustabarėjusius dalykus, įžvalgių klausimų, kurie verčia gręžtis į pasaulį ir apie jį rašyti. Galų gale iš autorių savo vaikams papasakotų istorijų gimė ir tokie vaikų literatūros klasikos kūriniai kaip Pepė Ilgakojinė, Mikė Pūkuotukas, bet… Ant knygos viršelio radusi autorės pasirašyta Mama Inga (!!!), tyliai sau pagalvojau: „Gero nelauk…“

Pradėsiu ne nuo prasčiausių tokio rašymo pavyzdžių, o nuo Metų knygos rinkimuose vaikų knygų kategorijoje nominuotos Vitalijos Lapinos debiutinės knygos Ar pažįsti Kiukį? Tai istorija apie įsivaizduojamus vaikų draugus, tikro draugo paieškas, mamos ir dukros santykį ir dažną jų nesusikalbėjimą. Mergaitė Luka parsineša iš parko keistą, bet mielą padarėlį Kiukį, kuris dar ne Kiukis, nes neturi vardo. Svarbus savęs suvokimo per kitus, per savo aplinką momentas: „Bet Kiukis (tada jis dar nežinojo, kad yra Kiukis) savęs dar nebuvo suradęs. Nes gyveno visai vienas: neturėjo mamytės, neturėjo tėvelio, netgi broliuko neturėjo, lygiai taip pat neturėjo ir sesutės. O visi žinome, kad būtent jie puikiai padeda surasti save“ (p. 10). Taigi šitas Kiukis, kaip koks Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, kupinas puikių idėjų, kaip išspręsti vieną ar kitą Lukos kasdienybėje kylančią problemą. Tie sprendimai, mamos akimis žiūrint, kažkodėl virsta išdaigomis, ir tai tikrai negerina Kiukio reputacijos. Puikiai atskleidžiamas vaiko žiūros taškas, išdaigų motyvai, o žaismingumo teikia vaikams būdinga pasaulėvoka, vadinamasis vaikų realizmas (pavyzdžiui, Luka Kiukiui ant galvos išpila puodą sriubos, tikėdamasi, kad joje plaukiojantys vitaminai sugrąžins Kiukio kailiukui blizgesį, o ruošdama mamai „vandens lovą“ pripila į lovą vandens) ir animizmas (gyvų būtybių savybių suteikimas negyvoms, pavyzdžiui, gimtadienio suasmeninimas). Nekenkia ir žiupsnelis sveikos didaktikos: štai kištuko lizdelyje gyvena Elektros boba, todėl ten jokiu būdu negalima kišti jokių daiktų ar pirštų, o šaldytuve – Šalčio boba, kuri nemėgsta paliekamų pravirų durelių… Tačiau trikdo mamos personažas – santykis su dukra neatrodo šiltas, ji nuolat skuba, daug dirba, per daug nesistengia nei dukros suprasti, nei su ja susikalbėti, daug ką draudžia, kartais gėdijasi dukros poelgių ir dažnai perteikia labai jau stereotipinę ir siaurą vertybių sistemą. Kyla klausimas, kokią pasaulėžiūrą formuoja kad ir ši ištraukėlė, kurioje Luka pasakoja, ką mama daro suvalgiusi ledų: „– Nežinau, bet pastebėjau, kad prisivalgius tų kalorijų būtina lipti ant svarstyklių, paskui dešimt minučių dejuoti, ieškoti svorį mažinančios arbatos ir paskambinus draugėms ilgai aiškintis, kur yra artimiausias sporto klubas“ (p. 47).

Jurgos Baltrukonytės Torčiukas ant debesėlio: stebuklų namo istorijos – tikras šeimos produktas. Tekstas mamos, iliustracijos tėčio (A. Kriščiūno), o pagrindinės veikėjos Princesės Paulos prototipas – jų dukrelė Paula. Ši „spalvinga ir skani kaip vyšnių uogienė odė meilei“, pasirodo, pretenduoja į „rimtą“ literatūrą ir, pasak autorės, yra ne „pasaka, o toks pirmas iliustruotas mini romanas 3–6 metų vaikui apie tikrus įvykius, nutinkančius kiekvienoje šeimoje“. Tad ambicijos nemažos, tačiau ar pavyko jas įgyvendinti? Pasakojimas žaismingas ir sklandus, istorijos šmaikščios ir juokingos, kartais graudžiai, žavūs mergaitės išminties perliukai ir vaikiška logika, pamokymus, kad sergant negalima valgyti ledų, išverčianti į „reikia valgyti kuo daugiau ledų – tada nereikės operuoti gerklės“, bei fantazija, visas iškrėstas eibes priskirianti įsivaizduojamam padarui Limpačkiukui, tam gauruotam agurkui su akiniais, o močiutę po mirties perkelianti gyventi ant debesėlio… Visa tai žavu, bet taip ir lieka glamūrine pasakaite mažoms princesėms rožinėmis suknelėmis…

Dar viena knyga apie mamos ir dukros santykį, tik jau visiškai kitokį, – Laimos Vaigės Vaivorykštė, Eolo jūros piratė. Mergaitė, vardu Vaivorykštė, yra piratų kapitonės Erikos duktė. Jos namai – laivas „Skrajutė“, šeima – įvairiaspalvė laivo įgula, o gyvenimo tikslas – būti savimi. Tuo tarpu mama Erika svajoja rasti lobį. Neilgai trukus Vaivorykštė laimi lobio žemėlapį, ir visa įgula išsiruošia jo ieškoti. Šių piratų, kurie visai nėra tipiški, mat „šiuo metu Eolo jūroje būti piratu tereiškia būti atsidavusiu nuotykių ieškotoju ir pasakininku“ (p. 6), klajonių geografija lengvai iššifruojama (Altijos jūra, Inijos ir Neramusis vandenynai, Okietija, Borsika ir Litauka, Alanga). Pagrindinė veikėja Vaivorykštė labai patraukli – guvi ir kūrybinga, mėgstanti nuotykius ir netikėtumus, o svarbiausia – skaityti! Bet, kaip ir visiems mažiems vaikams, jai trūksta draugų. Jų funkciją atlieka labai mieli padarėliai šuru-šurušai – maži slibinukai, matantys žmogaus sielą ir jos spalvas. Draugystės ir buvimo savimi motyvai ypač svarbūs. „Man draugų už mokestį nereikia, ačiū“, – sako Vaivorykštė, kai šuru-šurušas, vardu Blynelis, prašo jos džiūvėsėlių, – bet „šiaip – prašom“ (p. 33). Pabrėžiama, kad tik vaikai nuolat būna patys savimi. Knygelėje yra ir rečiau vaikų literatūroje pasitaikančių užuominų apie platųjį pasaulį ir jo įvairenybes. Štai Pilkieji Vilkai, kuriuos Lietaukos karalienė paskelbia esančiais už įstatymų ribų (tikra ezopinė kalba!), nėra tokie grėsmingi, kaip atrodo, tampa net ne vegetarais, o frutarais, t. y. minta tik vaisiais, nusiskuta plikai ir pradeda medituoti… Nežinau, ar vaikams tai įdomu, bet manau, kad naudinga žinoti, koks spalvingas gali būti pasaulis. O ši knyga kaip tik apie tai. Ir apie tai, kad svarbiausia – žmogus. Lobio ieškojimo peripetijų išvarginta kapitonė Erika supranta, kad „Lobis – ne metalo krūva kelionės pabaigoje, o tie žmonės, su kuriais keliaujama ir su kuriais susitinki pakeliui“ (p. 99).

Gintarės Adomaitytės knyga Čiobrelių dvaras: Ryčio ir Vakarės nuotykiai skiriasi nuo anksčiau aptartų knygų, bet šiai grupei priskirtina dėl aprašomo labai gražaus, lyriško mamos ir dukros ryšio. Taip pat tėčio ir sūnaus! Bet šioje knygelėje vis svarbesnė Vakarė, jos šventė, jos didžioji kelionė į Vilnių. Ši knyga labiausiai atitinka literatūrinės pasakos žanro apibrėžimą, čia susipynę sapnas ir tikrovė, Mėlynių princesės skubėjimas į puotą ir Vakarės gimtadienio šventimas, atokios paežerės ramybė ir didelio miesto triukšmas, pasaulio atradimo džiaugsmas ir bauguliai. Jautrus, meditatyvus, lyriškas pasakojimas. Neapsieita be skaidraus liūdesėlio: Vakarės mama Vaiva ilgisi savo vaikystės miesto Vilniaus ir galimybės kurti, Aviečių grafienė išlydi išskriejančią ant laumžirgio Žemuogių karalienę, rudenėja, „po rūmus klaidžioja ilgesys“ (p. 78). Parodomas gražus ir darnus savo ritmu, pagal savo dėsnius gyvenančio žmonių ir gamtos pasaulio sambūvis, įsiklausoma į šio pasaulio balsus. Nusišypsoti priverčia autorės įžvalgos („Kam kristi, jei galima skristi?“, p. 28), kitos būtybės perspektyvos pajautimas: „Jurginas sukrovė dar du žiedus. Rainė neabejoja: jis stengiasi tik todėl, kad ją, katę, yra visiems laikams įsimylėjęs“ (p. 52). Kalba sklandi ir skaidri, tai knyga, kurią lengva ir gera skaityti.

Knyga, nepatenkanti į jokias kategorijas ir laužanti visus stereotipus, – Neringos Dangvydės Gintarinė širdis. Pasitelkusi tradicinę pasakos struktūrą ir poetiką, kiekvienoje sekamoje pasakoje autorė pateikia staigmeną, dažniausiai tai – veikėjų ir siužeto posūkiai. Štai seneliui ir senelei gimusi ilgai laukta dukrelė būtų kaip ir visi vaikai, tik… jos rankos juodos; karalius susilaukia palikuonio, kuriam turės užleisti sostą, bet šis pasirodo besantis „laimės vaikas“ ir apie jokį valdymą negali būti nė kalbos; trys karaliaus sūnūs iškeliauja į pasaulį laimės ieškoti, du iš jų grįžta su žmonomis, o trečias – su mylimuoju; karalaitė įsimyli batsiuvio dukrą ir t. t. Knyga stipri keliamomis problemomis: tolerancijos stoka, pašaipos, visuomenėje gajūs stereotipai, kitokio nepriėmimas, rasinė, tautinė, lytinė diskriminacija, emigracija ir t. t. Knyga spinduliuoja humanišką autorės požiūrį: čia nyksta atskirtis, deklaruojamas įvairus, daugiaspalvis pasaulis ir jo teisė tokiam būti, mokoma tolerancijos, kritikuojamas abejingumas, dirbtinumas, aukštinamas meilės jausmas: „– Širdžiai neįsakysi. Kai ji prabyla, reikia klausyti. Kitaip laimės gyvenime nebus“ (p. 61). Galima prikišti šiokį tokį deklaratyvumą, idėjų pritempimą – kartais jos nuskamba ne visai organiškai: „Jūs pažeidėte šitos šalies įstatymus, nes čia uždrausta mylėti. Argi neaišku, kad šeimas reikia kurti tik tam, kad giminė neišnyktų ir būtų kam turtus paveldėti?“ (p. 80). Vienus ši knyga papiktins, kitus pradžiugins, bet abejingų tikrai nepaliks.

Sergejaus Kozlovo Ežiuko rūke poveikis

Labiausiai šios įtakos persmelkta Violetos Juškutės debiutinė knyga vaikams Nutikimai. Pagrindinis jos veikėjas Ežiukas Erinas yra kitoks – jis vegetaras, ėda tik obuolius ir atėjus pirmam jo gyvenime rudeniui turi pasirūpinti jų atsargomis. Tad ežiukas leidžiasi į pirmąją gyvenime kelionę – į sodą obuolių. Pakeliui susipažįsta su kaimynais – „dieniniais ir naktiniais“: vėju, jonvabaliais, ūdromis, stirna balerina, įsimylėjusia sodo viduryje stovinčią danieliaus skulptūrą… Šis Mažo išėjimas į Platųjį pasaulį persmelktas poetiškos, šiek tiek ilgesingos pasaulėjautos, švelnios nuostabos jausmo, filosofinių klausimų apie save ir pasaulį, atradimo džiaugsmų ir įžvalgų: „– Kaipgi galima pritrūkti laiko? Jis gi yra visada…“ (p. 18). Kūrinyje puikiai perteikta trapi sapno ir realybės riba, neskubrūs savo būtį iki galo išgyvenančių esybių laikas ir erdvė, kintantys pagal paros metą. Kvietimas pasaulį ne reflektuoti, o patirti tiesiogiai („– Pradėkim kelionę, ir viską tu sužinosi, pajausi, išvysi“, p. 22), drąsiai žengti į nežinomybę ir patirti nuotykį („– Pasaulis ir gyvenimas labai įvairūs, sklidini kasdienių ir kasnaktinių stebuklų“, p. 24). Nuostabios Aleksandros Jacovskytės iliustracijos ir tiesiog tobula jų ir teksto dermė. Būtų puiki knygelė, jei ne tas Sergejaus Kozlovo rūke klaidžiojantis jau klasika tapęs Ežiukas…

Mažiau vykęs variantas – Raimondo J. Nabaus Žalios pėdos. Negalėjau atsikratyti jausmo, kad tai jau skaityta, lyg būtų laisvas Mikės Pūkuotuko  ir Ežiuko rūke atpasakojimas… Sąsajos pernelyg akivaizdžios, kartojamos siužeto situacijos (ėjimas į svečius, Zuikio gimtadienis, dovanos ieškojimas, persivalgymas, nuotykinga kelionė į kitą mišką), herojų tipažai (palyginkime Zuikį su Triušiu iš Mikės Pūkuotuko, Išmintingąjį Gandrą – su Pelėda, kuri mokėjo parašyti žodį „trečiadienis“), bandymas kurti nonsenso poetiką (kartais visiškai nevykęs ir nemotyvuotas, pavyzdžiui, iš medžio krintantys žvirbliai), ne visada vykęs sąmojis („Jei nemoki naudotis protu, naudokis sparnais. Juk tu visas sušlaptum. O kaip tuomet atrodyčiau aš, jei pas Zuikį į svečius ateičiau su šlapiu Žąsinu?“, p. 10). Tiesa, esama ir originalumo krislelių: žavūs, simpatiški personažai Voveriukas, Kumeliukas, šunelis Anaksas (šis ypač pavykęs), kelios originalesnės situacijos – pakilęs malūnas, Meškučio vardo radimas; kai kurie pavykę kalbiniai žaidimai (norinčiam išgarsėti Žąsinui Voveriukas sako: „– Prisirišk prie kojos kibirėlį. Kai eisi, jis garsiai daužysis į akmenis ir kelmus. Taip ir išgarsėsi“, p. 24). Pasakojimas gan sklandus, stilius lengvas ir žavus, telieka palinkėti originalumo, originalumo ir dar kartą originalumo.

Tęsiniai, jau žinomų autorių kūriniai

Linos Žutautės Ferdinandas ir Pū. Žygis į Australiją lūkesčius pateisino su kaupu. „Tegyvuoja nuotykiai!“ – ketvirtajame knygos viršelio puslapyje rašo autorė. Ir tikrai, ko jau ko, o nuotykių čia tikrai netrūksta. Pirma, namuose atsiranda „smegenų džiovyklė“, t. y. televizorius, nuo kurio Ferdinandas niekaip negali atsitraukti. Prisižiūrėjęs laidų apie platųjį pasaulį, jis nusprendžia, kad be žygdarbių jo gyvenimas beprasmis. Antra, višta Petunija per tą pačią „smegenų džiovyklę“ pamato ir įsimyli strutį, o stručiai gyvena Australijoje. Trečia, visi išsiruošia ieškoti prasmės: Ferdinandas – žygdarbių, Petunija – meilės, o Pūkselis – šiaip, iš draugystės. Pakeliui į Australiją, nors nė vienas dorai nežino, kur ji yra, nuotykiautojų laukia nemažai išbandymų ir pavojų: baigiasi maistas, tad reikia kažkaip jo prasimanyti, užpuola rudųjų skruzdžių kolonija, veikėjai susiduria su klasta ir išnaudojimu, gumine valtimi plaukia per „vandenyną“ ir t. t. „Australija“ pasirodo besanti stručių ferma, o patys stručiai – pikti pašaipūnai. Pasakojimas labai dinamiškas, bet ne paviršutiniškas, verčiantis susimąstyti, kas vis dėlto toji prasmė, kur jos ieškoti, kas svarbiau – materialios vertybės ar, pavyzdžiui, poezija? Veikėjų charakteriai puikiai atskleisti, spalvingi ir užbaigti (briedis Tarakimantas Blauzdeiva, kurio vardas rimuojasi su „rašeiva“, ne kartą privertė iš visos širdies nusikvatoti, o mielasis Pūkselis – nusišypsoti). Džiugu, kad autorė nekuria „skanaus kaip vyšnių uogienė“ pasaulio vaizdinio, o parodo, kad kartais reikia būti atsargiam, ne visais pasitikėti, kad pasaulis nebūtinai geranoriškai nusiteikęs ir nebūtinai viskas eisis kaip iš pypkės. Tai ir draugystės išbandymo, savęs ir kitų pažinimo istorija. Iliustracijos puikios, jų dermė su tekstu ideali. Be abejonės, tai viena geriausių metų vaikų knygų.

Renatos Šerelytės Krakatukai sniegynuose – jau penktoji ciklo apie krakatukų pievelę ir jos gyventojus knyga. Šįsyk pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis ir į pievelę, kurioje tvyro amžina vasara, ateina žiema! O kalta dėl to Buntė ir jos ištarti šiurkštūs žodžiai („Baršuko dantyš!“, p. 10), pažadinantys protėvių pranašystę. Kantrusis ir išmintingasis Birbindonas, bailusis Tešlius ir sąmojingoji bambeklė Buntė atsiduria Šaltojo Miego sukaustytoje Sapnų karalystėje ir turi rasti kelią atgal. Taip pabrėžiama garsiai ištarto žodžio galia – šis motyvas eina per visą kūrinį ir gan subtiliai moko, kad reikia galvoti, ką kalbi, ypač garsiai. Taigi tenka ieškoti kelio namo. Pakeliui veikėjai susiduria su visokiausiais pavojais: klastingu snieginių voverių puolimu, kabančiu sušalusiu ežeru, per kurį kelią parodo pažadintas pusnynų nykštukas, milžinišku sniegžmogiu, įgavusiu Birbindono pavidalą, sniego bitėmis, šnipe blusa, sniego gyvatėmis ir t. t. Kas rytą šaunioji kompanija sulaukia rytinio pašto, šilto omleto ir nurodymų, ką daryti toliau. Jie atlieka žygdarbių, o pavojingose situacijose sulaukia netikėtos pagalbos. Dinamika tiesiog nepakartojama, įvykiai ir nutikimai keičia vieni kitus tarsi animacinio filmo kadrai, netrūksta veiksmo, sąmojo, šmaikštūs, ryškūs veikėjų paveikslai, bet ne iliustracijos. Istorijos gale susikauna dvi kariaunos – Šalčio ir Šilumos (su mediniu Juokdariu, kuris kažkodėl nuolat geria šiltą alyvą, kad nerūdytų, ir meškučiais priešakyje). Žinoma, Gėris, arba Šiluma, laimi, ir visa jos kariauna – mažieji šuniukai, Juokdarys, meškučiai, šuo Generolas ir jo šeimininkas – iškeliauja atgal į sapną, o Birbindonas, Buntė ir Tešlius lieka savo trobelėje. Pabaigoje neišvengta didaktikos, atsiranda lėlės Žvarbės, iš noro madingai atrodyti parsidavusios priešams, figūra, suskamba vartotojiškumo kritikos gaidelės, kurios, mano galva, vaikams nelabai įdomios…

Kęstučio Kasparavičiaus Povandeninė istorija – dar viena lengva, sklandi, šmaikšti, meistro ranka iliustruota istorija mažiesiems. Teksto nedaug, jis nesudėtingas, bet parašytas puikia kalba. Siužetas paprastas: jūroje gyvenančios aštuonios žuvytės – Dryžius, Zebriukė, Taškutis, Rubuilė, Juostė, Margis, Dėmelė ir Spyglius (kokie smagūs vardai!) – šalina po kiekvienos audros jūroje liekančią netvarką. Šluoja, valo, nutempia ant seklumos užplaukusius laivus, atverčia apvirtusius burlaivius, grąžina į vietą bangų nuneštą salą, išlaisvina į smėlį įklimpusius povandeninius laivus ir t. t. Taigi šios žuvelės – savotiška jūros tvarkdarių brigada, ekosistemos palaikytojos. Ne veltui pavartojau žodį „ekosistema“, nes ekologinė tematika akivaizdi, tačiau puikiai pritaikyta mažųjų suvokimo lygiui. Siužetui galbūt trūksta įtampos, vienintelis žuvyčių nuotykis – susidūrimas su Aštuonkoju, tykančiu jų po skėčiu. Tačiau jis pasirodo esąs visiškai nepavojingas, nes jo čiuptuvai apauti batais, o Aštuonkojis nemoka atsirišti raištelių. Maloniosios žuvytės pasisiūlo batus nuauti, tai darydamos pakutena Aštuonkojui čiuptuvus, nes šie sustingę ir nejudrūs. Kutenimas prajuokina, o besijuokiant išgaruoja visas pyktis ir nedori kėslai. Aštuonkojis susidraugauja su žuvytėmis ir net pavaduoja jas „ruošos darbuose“ – taip jos pagaliau gali išvykti atostogų. Ką gi, filosofija paprasta – geranoriškumas, darbštumas, paslaugumas nugali! Istorija, pagardinta santūriu ir stilingu sąmoju, yra miela ir priverčianti šypsotis, bet jai trūksta svorio, sudėtingesnio siužeto. Šios knygos meninė vertė – iliustracijos, apdovanotos knygos meno konkurso „Vilnius 2013“ premija.

Pašėlusiai keista kelionė. Voro Skriberio užrašai – antroji Loretos Kavolės knyga vaikams. Pagrindinė jos tema – baimės ir būdai jas įveikti. Knygos pradžioje gan įžvalgiai pastebima, jog „Mūsų laikais žmonės taip įsibaiminę, kad dažnas apkibęs baimėmis kaip varnalėšų dagiais. Baimės truputį panašios į gripo virusą, tad nuo tėvų jomis užsikrečia ir vaikai. Tada tėvai būna nepatenkinti, ima spausti mažuosius tų baimių atsikratyti. Tik užmiršta pasakyti, kaip tai padaryti. Arba nežino“ (p. 10). Tačiau siūlomas susidorojimo su baimėmis būdas – susidurti su jomis akis į akį – banalokas. Įdomus baimių sukonkretinimo, materializavimo momentas – jos įgauna spalvotų vėliavėlių pavidalą ir iškabinamos ant laivo stiebo, kad būtų matyti, kada pranyksta. Baimės įveikiamos kelionėje, o kelionė vyksta sapne. Laivu „Zilbazilba“ plaukia trys keliautojai: berniukas Rolas, kuris „bijo visko – ir baubų po lova, ir užpuolikų, ir gyvačių, ir vandens, ir likti vienas“ (p. 15), voras Skriberis, savas baimes ketinantis įveikti kelionės metraštininkas, ir Bildulis, kuris nieko nebijo ir keliaudamas išmoksta ne taip smarkiai rizikuoti, įgyja išminties. Vandens baimė įveikiama, kai užėjus audrai veikėjai supranta, kad sapne vanduo nėra šlapias, vienatvės – kai užėjus rūkui ir susidūrus akis į akį su situacija, kada aplink nieko nematyti, prisiverčiama užtraukti dainą, gyvatės – susitikus tikrą „mandagią gyvatę“ (p. 56), kuri pati bijo nepažįstamųjų, baubų po lova baimės – kai nardant palendama po valtimi ir tiesiog pamirštama bijoti, užpuolikų – kai piratams, su kuriais susiduriama, įteikiamas grobis – burė, kuri yra ne kas kita, o paskutinė likusi baimė. Bet labiausiai baimės bijo juoko: „Kai juokiamės, jos kaipmat išlaksto“ (p. 81). Tema aktuali, bet trūksta išradingumo, siūlomi baimės įveikimo būdai neįtikina, o sapno ir kelionės motyvai nuvalkioti ir banalūs.

Danguolės Kandrotienės Spintos istorijos – tai jau ketvirtoji autorės knyga vaikams (dvi iš jų – pažintinės). Pagrindinė siužeto linija – mažos mergaitės Emilijos, netrukus eisiančios į pirmą klasę, pokalbiai su palėpės spintoje, priklausiusioje dar jos prosenelei, gyvenančiais daiktais – skėčiu, mamos klasės albumu, senelės rankine, dėdės švarku, audiniais, nosinėmis, lakiniais bateliais, skylėtu vilnoniu megztuku, medvilnine mamos suknele su mažutėmis gėlytėmis, plaukų segtuku, nuolatiniu bilietu ir kt. Šioje knygoje daug balsų, nes visi daiktai gyvi, pasakojantys savo ir juos dėvėjusių ar naudojusių žmonių istorijas. Visi jie gyvena izoliuotą, spintos erdvės apribotą, prisiminimuose užkonservuotą, bet vis dėlto gyvenimą, kuriam nesvetimos ir žmonių pasaulio peripetijos – intrigos, melai, troškimas išsiveržti į platųjį pasaulį pasižmonėti. Pagrindinė kūrinio mintis – kiekvienas turi teisę nugyventi savo gyvenimą iki galo, būti naudojamas, mylimas, patarnauti, gauti rūpesčio ir meilės, nebūti pamirštas, apleistas ir nukištas į palėpę: „– O kas vyksta jūsų teritorijoje? – pasitikslino Emi. / – Gyvenimas! Savas, nuosavas, mūsiškas gyvenimas. Visi turi savo gyvenimus, prašom to neužmiršti, panelyte. Žemėje gyvena ir žmonės, ir gyvūnai, ir netgi daiktai, jei nežinojote“ (p. 19–20). Anot tėčio lietpalčio, „Gyvenimo prasmė gali būti įvairi“ (p. 20) – galbūt tiesiog nešioti kišenėje popieriaus skiautelę su patikusios merginos telefono numeriu ar sušokti kelis šokius per vestuves, o gal pabūti gėlėtomis užuolaidomis mažos mergaitės kambaryje… Knyga žavi savo įžvalgomis, vaiko jausenos perteikimu: „Mažoji Emilija gyveno dideliame name, kuris buvo toks senas, kad net šiek tiek susmegęs į žemę. Mama sakė, kad nuo senatvės, bet mergaitė manė, jog namas galbūt įleido į žemę šaknis. Paprastai visi medžiai turi šaknis, o namas juk medinis“ (p. 3). Sklandus tekstas, puikus pasakojimas, galbūt tik trūksta ryškesnės kulminacijos, bet ko norėti, kai gyvenimas verda spintoje…

Mitologijos, tautosakos žanrų atgaivinimas

Naujoji Vytauto V. Landsbergio knyga Anupro kupros apibūdinama kaip „mitologinė detektyvinė istorija“. Iš tikro tai bandymas atgaivinti pasaką „Eglė žalčių karalienė“, sukurti kitokį – šviesų, laimingą – jos tęsinį. Padūkusi mergaitė Miglė pasisavina tėvų automobilį ir išsiruošia prie ežero, pakeliui sukelia avariją ir iš avarijos vietos pabėga į mišką. Ten prisiglaudžia oloje ir sutinka keistą padarą – kurmiabriedžiažmogį Anuprą, kuris yra užkerėtas vikingas, menantis dar lietuvių protėvių, vadinamųjų niaurų, laikus ir savo akimis matęs tragišką Žilvino, Eglės vyro, galą. Miške rasta mergaite, savaime aišku, niekas netiki – nei mama, nei tėtis. Gulėdama ligoninėje ji sapnuoja sapną, kuriame nukeliauja į mėnulį ir randa ant akmens runų rašmenimis išraižytą užrašą, kurį persibraižo į užrašų knygutę. Tiesa, dar mergaitė turi pretenzijų tapti rašytoja ir užrašinėja kurmiabriedžiažmogio Anupro pasakojimus, kurie liejasi taip „laisvai, ritmiškai, tarsi kažkas stovėtų už nugaros ir diktuotų ausin, ką rašyti“ (p. 41). Miglė bendrauja su Anupru ir grįžusi namo, tiesa, tik tada, kai pats Anupras to nori. Jis papasakoja mergaitei Eglės ir Žilvino istoriją ir įtikina, kad Žilvinas dar gyvas, kad milžino dvasia dar gyva, tik reikia ją pažadinti. Tokiais žadintojais tampa Miglė ir jos tėtis, galų gale įtikintas, kad Anupras egzistuoja. Reikia pabudinti septynias Anupriškių kalvas, kuriose palaidota po Žilvino kūno dalį, ir tas budinimas primena hinduizmo dvasinėse praktikose paplitusią septynių čakrų sistemą (šakninė čakra, saulės rezginio čakra, gerklės, širdies čakros ir t. t.; taip pavadintos ir Anupriškių kalvos – Šaknies kalnas, Saulės, Širdies, Kaklo ir t. t.). Taip ir padaroma, Miglė dar iššifruoja runų užrašą, juo vadovaudamasi bei padedama tėvų, Joninių naktį atkeri vikingą Anuprą ir išsiunčia jį pas mylimąją į tolimą žvaigždyną.

Šioje knygoje susipynusios, tiksliau, susiraizgiusios kelios siužeto linijos, kelios lygiagrečios realybės, keli mitologijos, pasakų, sakmių, istorinių faktų ir net hinduizmo filosofijos sluoksniai, viskas taip tiršta ir susimaišę, kad primena Napoleono tortą ar baltąją mišrainę (kai per daug – nebeskanu). Sapnas, Anupro pasakojimai, Eglės istorija, kasdienis Miglės gyvenimas, santykiai su tėvais, bendravimas su akla žiniuone, Anupro užkerėjimo ir atkerėjimo istorija – visko per daug, viskas dirbtinoka ir sumesta į krūvą…

Virginos Šukytės Laimės formulė: šiurpės ir kitos istorijos – išmoningai perkurtos, suaktualintos mitologinės sakmės, pasakos, šiurpės. Anot autorės, „baugulys, išgyventas klausantis pasakojimo ar jį skaitant, naikina pasąmonės baimes“ (p. 5). Skaitydami sužinome, kur prapuolė slibinai, dingo undinės, kaip šunys velnius nugalėjo, kaip negailestinga medžiotoja pavirto lape, kad priklydę šunys gali būti visai ne šunys, o mirusių giminaičių vėlės, kodėl negalima kapinėse kirsti medžių ir dar daugelį šiurpių dalykų, tik laimės formulės, deja, nesužinome, nes… neturime auksinės plytos! Talentingai, jaučiant žanro subtilybes papasakotos istorijos pretenduoja tapti šiuolaikine tautosaka.

Lietuviškasis fantasy

Neringos Vaitkutės Vaivorykščių arkos nustebino (gerąja prasme!) savo užmoju ir užbaigtumu: sukurtas atskiras pasaulis, turintis savą istoriją, tautas, giminystes, metraščius, žemėlapius, toponimus, vardus ir t. t. Ir nors tai ne pirmasis lietuvių fantasy, kaip buvo skelbiama pristatant šią knygą, bet tapti geriausiu jis tikrai turi vilties. Pasaulis griūva ir jo gelbėti išsiruošia vaikai, „pasaulio tautų“ atstovai: skrajūnas Rododendras Auksarasis (Rudis), pranašas Emanuelis Auksarasis (Emas), jų pusseserė nuotykiautoja Idgrasilė Druskažolė (Ida), vėliau prisideda gudruolė Sšsvalrasssšrvasa, kurmius Dudsis, pranašė Esta ir šmaikštuolis Arzas. Ir nors apie tokias realijas kaip nykstantys medžiai, blogio kariaunos, paskutinė tautų taryba ir kelionė sunaikinti blogio jau ne kartą skaityta, knyga įtraukia, žavi, su nekantrumu lauki atomazgos. Kiekvienas skyrius pradedamas epigrafu, kuriame „cituojamos“ įvairių pasaulio tautų knygos: „Sutemų krašto kronikos“, „Didžioji giminysčių knyga“, „Šmaikštuolio Arzo užrašai“ ir t. t. Tai rodo, kokia apgalvota knygos koncepcija. Daugiausia simpatijų kelia pats Sidabramiškio miestas ir jo gyventojai skrajūnai, kurie prisijaukinę medžius. Apskritai santykis su gamta šiame kūrinyje labai glaudus, jos aprašymai puikūs, o visi pagrindiniai veikėjai yra labiau gyvūnai nei žmonės, nors turi ir pastarųjų bruožų. Kulminacija šiek tiek nuvylė – blogis, kuris vos nesugriovė pasaulio, sudaryto iš kelių terasų, pasirodė apgailėtinas ir menkas padaras, įsitikinęs esąs pasaulio gelbėtojas. Bet pasaulio magija buvo išsaugota, pagrindiniai veikėjai laimingai grįžo namo, surado šeimas ir laikiną ramybę – tik laikiną, nes autorė jau yra pažadėjusi antrą ir trečią trilogijos dalis.

Vietoj išvados

Šaunusis grybų pulkaunykas savo armiją skaičiavo šitaip: „Vienas šleivas, / Du kreivi, / Keturi – / Pusiau gyvi. / Penktas – / Mažas ir kuprotas, / O šeštam – / Įlūžęs kotas. / Septyni – / Visai seni… / Kokia armija šauni!“ Džiaugiuosi, kad kreivų, šleivų ir kuprotų pernai buvo nedaug, o literatūrinių pasakų armija visai šauni!

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 1 (69)