PATS SAU KARALIUS

– Mielas Liutaurai, nuo kada save prisimeni? Kokį? Ar gali pasidalyti pirmaisiais ryškiais prisiminimais?

– Vienas iš ryškiausių vaikystės prisiminimų yra vienatvės jausmas. Ne vienišumo – bet tiesiog nuolatinio buvimo vienam. Neturėjau brolių nei seserų. Mane labai anksti – kokių trejų ketverių metų – palikdavo vieną – į jokį darželį niekada nėjau. Visi anksti atsikėlę išeidavo – kas į darbus, kas į mokslus – ir grįždavo – vieni popiet, kiti vakarop. Mokėjau kokio paprasto valgio pasigaminti, krosnį užsikurti. Ir visą dieną būdavau pats sau karalius. Vakare mūsų mažas medinis namelis Žvėryne net ūždavo nuo gyventojų – kartu gyveno ne tik močiutė, bet ir mamos broliai. Bet dienos ir rytai būdavo mano. Ir tas jausmas – kad tu vienui vienas pasaulyje, kad visi – tik ateinantys ir išeinantys – ir dabar perveria man širdį.

– Jeigu pieštum giminės medį, kuri šaka būtų vešliausia? O paprasčiau kalbant – domina Tavo giminės istorija. Ar būta rašančių? Godžiai skaitančių? Filosofuojančių?

– Mamos giminės linija – tai Žemaitija. Močiutė, jos broliai ir seserys buvo skaitantys ir rašantys žmonės, ėję mokslus universitetuose, mokėję užsienio kalbų, studijavę istoriją ir literatūrą. Poliglotė močiutės sesuo visą gyvenimą dirbo Mokslų akademijos bibliotekoje, rašė istorinius romanus, laisvai mokėjo vokiečių, anglų, prancūzų, lenkų, lotynų ir graikų kalbas. Prisimenu, kaip vaikystėje – pats nežinau kodėl – buvau užsimanęs išmokti graikų abėcėlės raides – ir ji gana greitai mane išmokė. Tos raidės paskui pravertė mokantis matematikos ir rusų kalbos. Net keista buvo, kaip kitiems sunkiai sekėsi įsiminti visokias betas, tetas ir lambdas.

Tėčio linija – tai Dzūkija. Ir tenai tai jau visi buvo mokytojai ir švietėjai – senelis savo name buvo įrengęs pradinę kaimo mokyklą, kurios viename gale – vadinamojoje klasėje – vienu metu mokė pirmos, antros ir ketvirtos klasės mokinius – visų įmanomų mokyklinių dalykų. Kažkaip natūraliai visiems atrodė, kad gyvenimas – tai skaitymas ir rašymas. Gal kai ką ir praradau per tas knygas – taip ir neįsigijau jokių vadinamųjų hobių – nei ko nors kaupti, nei medžioti, nei žvejoti. Mano tėtis nei pats netapo žveju, nei manęs neišmokė – nes žvejoti eidami pasiimdavom po knygą – tam atvejui, jeigu žuvys nekibs. O žuvys dažniausiai būdavo protingos – nekibdavo ir netrukdydavo mums skaityti. Ir dabar man vasarą labai patinka pasiimti meškerę ir skaityti valtyje.

– Prisimink save pradinėse klasėse… Kokius žaidimus žaidei?

– Gimiau ir augau Žvėryne, tokiame tuo laiku mažame, nuošaliame Vilniaus priemiestyje… Visame rajone nebuvo nė vieno blokinio daugiaaukščio… Mokykla ir bažnyčia buvo aukščiausi pastatai… Gyvenome mažuose namuose, bet turėjome didelius kiemus ir daug erdvės… Buvau ir lizdą susisukęs medyje (Tarzanas), lėkdavome maudytis į Nerį (žmogus amfibija), aišku, žaisdavome ir futbolą (Pelé), ir krepšinį (Chamberlainas)… Tik labiausiai mėgdavau ne tiek žaisti, kiek sugalvoti visokiausių žaidimų – nusikaltimų tyrimai ir nusikaltėlių išaiškinimai, karalių ir kariuomenių ginčai, lobių ieškojimai ir kelionių ekspedicijos… Prigalvodavau tiek sunkinančių ir komplikuojančių žaidimų taisyklių, kad visi galiausiai nebeapsikentę atsisakydavo žaisti… Ir dabar man atrodo, kad sugalvoti žaidimą – beveik įdomiau, nei jį žaisti…

– Su kuo draugavai?

– Mano draugai daugiausia buvo iš kiemo… Įvairiausių tautybių – daugiausia rusai ir lenkai… buvo karaimų ir žydų… Įvairiausio amžiaus – ir gerokai vyresni, ir jaunesni… tokie nuo 5 iki 15… Ne taip kaip mokykloje, kur visi bendraklasiai – būtinai bendraamžiai… Jei gerai žaidei futbolą arba turėjai nuosavą krepšinio kamuolį – tavo amžius būdavo nesvarbus… Svarbu – ką mokėjai, ką galėjai ir ko norėjai…

– Ką skaitei?

– Viskas buvo atvirkščiai. Skaityti pradėjau nuo ketverių metų, skaitydavau… laikraščius. (Mano dėdė net rodydavo mane kaip kokį cirko fokusą kaimynams: susilažindavo, kad perskaitysiu kokį straipsnį iš laikraščio „Tiesa“, – ir laimėdavo.) Viena pirmųjų knygų buvo Theodore’o Dreiserio Amerikietiškoji tragedija… Ten buvo veiksmo, patiko, kad pavadinime yra žodis „tragedija“ ir kad ji – amerikietiška… Mano abu pusbroliai gyveno Amerikoje ir knyga atrodė įdomi… Skaičiau viską, ką skaitė mama, kuri tuo metu studijavo Pedagoginiame institute anglų kalbą ir, ko gero, kad būtų paprasčiau, užuot skaičiusi klasikus angliškai, pasitelkdavo lietuviškus vertimus… Prisimenu, buvo knygų ir anglų kalba… Vėliau mama metė anglų kalbą, įstojo į mediciną ir namai pasidarė pilni anatomijos atlasų… Chemijos knygos irgi mėtėsi visur ant grindų (daugiausia vadovėliai), mat tėtis visą gyvenimą buvo „Šviesos“ leidyklos redaktorius, redagavo visus chemijos vadovėlius visoms klasėms… Pirmosios vaikiškos knygelės, kurios labai mane nustebino (kad iš viso yra tokių knygų – specialiai vaikams), buvo įvairiausios pasakos, na ir, aišku, Lewiso Carrollio Alisa Stebuklų šalyje – ją pripažinau kaip visiškai normalią knygą, nors ir skirtą vaikams…

– Ar būna taip, kad grįžti prie šios knygos – mintimis, o gal ir pasiskaitai? O prie Amerikietiškosios tragedijos? Kitų vaikystę primenančių knygų?

– Ir prie šios, ir prie kitų skaitytų knygų ne kartą buvau sugrįžęs, kai pramokau kalbų. Būdavo taip įdomu pasižiūrėti, kaip skamba tos knygos originalo, o dar ir vertimo kalba – angliškai, rusiškai. Mane visuomet žavėjo kalbõs (ir literatūros) jėga – kalbos (ir literatūros) galimybė pamatyti kitą, vadinamąjį tikrąjį, išorinį – fizinį ir socialinį – pasaulį. Ir tai, kad su kalbõs (ir literatūros) pagalba galima susikurti ir pamatyti visai kitą pasaulį, o su kitos kalbos pagalba – pamatyti dar kitokių ir dar kitokių dalykų ir pasaulių. Tokių, kurių niekada neaptiksi ir nepamatysi, jeigu spoksosi tik į tai, kas matyti. Pasaulis visuomet yra daugiau, nei matyti paprasta, kasdieniška akimi. Ir tu esi daugiau, nei žinai apie save. Apie tai ir kalbėjo filosofas Sokratas: pažink pats save… tu savęs dar nepažįsti, o vieną dieną – dar susipažinsi. Ir knygos – labai geras būdas pamatyti save.

– Kuo norėjai būti ir kuo tapai?

– Aišku, kad norėjau būti gydytoju ir chemiku… Paskui gyvenime šiek tiek ir pabuvau: studijuodamas universitete dirbau greitosios pagalbos sanitaru ir felčeriu, mokykloje (garsiojoje 15-ojoje vidurinėje buvo sustiprintas chemijos mokymas) – gėrėjausi chemijos formulėmis ir procesais (dar ir dabar turiu pasidėjęs respublikinių chemijos olimpiadų nugalėtojo ir laureato medalius)… O tapau filosofijos mokslų daktaru, gal truputį filosofu, bet tikriausiai filosofijos dėstytoju…

– Kokia buvo Tavo mokykla, bendraklasiai, mokytojai? Kur buvo tavo mokykla?

– Mano mokykla buvo Vilniaus 15-oji vidurinė Žvėryne, bendraklasiai – manau, kad nepakartojami žmonės… Jie visi nuo pat vaikystės turėjo ypatingiausių pomėgių ir nuotykių: tai jie keliaudavo po visą pasaulį su tėvais, tai jų seneliai buvo Operos orkestro smuikininkai (ir todėl mes nuo pirmos klasės beveik kas vakarą sėdėdavome senajame Operos pastate), tai jų tėvai buvo žymūs kompozitoriai, tai jie patys buvo įžymūs plaukikai ir respublikos čempionai, tai viena bendraklasė buvo pagrindinė Žebriūno filmo aktorė, tai jie buvo pašėlę slidininkai, žvejai, mokydavosi prancūzų ar japonų kalbų, tai jie buvo iš asocialių šeimų… Vienu žodžiu, klasė buvo mažas tuometinio Žvėryno modelis, o Žvėrynas – vienas iš įdomesnių Vilniaus variantų…

– Man atrodo, kad pašėlusiai įdomios turėjo būti Tavo studijos. Papasakok apie tą metą. Savaime šliejasi ir kitas klausimas: ar įmanoma, ar reikia lyginti ano meto ir dabarties studentus?

– Filosofijos ir psichologijos studijos universitete išliko kaip laisvės ir atsiveriančios gelmės būsena. Buvome eksperimentinis kursas, pirmoji filosofijos laida universitete, ir ta eksperimentavimo dvasia buvo apsėdusi profesorius ir užkrėtusi mus visus. Jau tada supratome, kad gyvenimas – tai nuolatinis eksperimentas ir kiekvienas žmogus yra eksperimentuotojas, ir pagrindinį eksperimentą jis atlieka pats su savimi – bandydamas pats iš savęs ką nors padaryti. Jis ir tik jis tegali save išmokyti, o profesoriai – tik padėti arba netrukdyti. Tas, kuris nieko neveikia, pavyzdžiui, nesimoko, netobulina savęs, tik atlieka Didįjį Nieko Su Savimi Nedarymo Eksperimentą – ir to eksperimento rezultatus netruks pamatyti. Ir tuomet jis negalės net pasakyti – „Matote, ką jie su manimi padarė.“ Nes jis bus tas, kuris nieko su savimi nedarė, – ir turės save tokį, kokį pasidarė pats…

Studijavome klasikines filosofijos disciplinas ir visokias semiotikas, semantikas, kalbos filosofijas, o drauge su psichologais – matematiką, anatomiją, fiziologiją, genetiką, patopsichologiją, psichiatriją… Prisimenu, kad labai patiko zoopsichologija – gyvūnų psichologija… Skaitydavom tūkstančius puslapių klasikinių ir šiuolaikinių filosofijos veikalų – ir net laisvalaikiu susitikę kalbėdavomės tikrai ne apie gyvenimą, o apie teorines kultūros, religijos, politikos, moralės problemas. Skaitėme ir rašėme – ir dar kartą įsitikinome, kad gyvenimas yra ne tik gyvenimas, o skaitymas, rašymas ir galvojimas apie gyvenimą. Kad norint mylėti reikia mylėti meilę. Kad norint norėti pirmiausia reikia norėti norėti. Kad reikia ne tik mokytis, bet ir mokytis mokytis… Kad svarbus yra ne tik pats mąstymas, bet ir mąstymas apie mąstymą.

Ir dabar yra tokių pat studentų kaip ir mūsų laikais – tokių, kurie sėdi ir laukia, kol juos kas nors išmokys… ir tokių, kurie moko save. Ir mes, profesoriai, mėgstame jiems tarnauti ir padėti.

– Ką Tau reiškė vaikystėje ir tebereiškia Tavo vardas?

– Vardas Liutauras, tiesą sakant, gana retas… Nebuvo bendraamžių, kurie turėtų tokį pat vardą… Gal per ilgas, nes visą gyvenimą mane trumpino: vieni – Liūtu, kiti – Tauru… Ir dabar mano draugai yra lyg iš dviejų skirtingų gyvenimo etapų: senieji – mokyklos – draugai dažniausiai vadina Tauru, o universiteto – jau Liūtu… Todėl ir man būdavo kartais sunku identifikuotis su kuriuo nors vienu iš jų… Tiesa, dabar atsirado dar ir grupė draugų, kurie mane vadina Liu… Visi keturi vardai man visai patinka…

– Kada parašei pirmą eilėraštį?

– Manau, kad pirmoje klasėje… neprisimenu jo visiškai, tik prisimenu tą savo nustebimą – kad tai, ką padariau, ko gero, yra unikalu… dar niekada nebuvę, niekieno prieš mane nepadaryta…

– Nedaugelis kuria poeziją vaikams. O Tu – kuri. Kodėl?

– Manau, tai labai rimtas užsiėmimas. Esu parašęs tris knygas vaikams ir tris eilėraščių knygas (na, vėliau dar buvo atskirų eilėraščių ir eilėraščių rinktinių)… Visada pirma parašydavau knygą vaikams, o paskui – jau eilėraščių knygą… Bet yra eilėraščių, kurie taip ir neapsisprendė – į kurią knygą norėtų patekti… Yra tokių, kuriuos rašiau lyg ir vaikams, o pakliuvo į knygą suaugusiesiems… yra labai rimtų eilėraščių, patekusių į knygą vaikams… dar norėčiau parašyti eilėraščių, kurių būtų negalima priskirti nė vienai grupei…

– Ar tebegyvena Tavyje vaikas – tas iš pradinės?

– Aš suprantu, kad esu tas pats žmogus, kuriam kažkada buvo šešeri ir dešimt metų… Man atrodo, kad aš jį pažįstu ir suprantu – kaip jam sekėsi gyventi… Man vis dar įdomu su savimi susitikti… aš vis dar smalsus ir man patinka kiti žmonės…

– Apie praeitį jau pakalbėję, grįžkime į dabartį. Kiek gali – kiek nori – apie artimiausius. Esate rašanti šeima…

– Mano žmona nemėgsta, kai kalbu apie ją. Pasakysiu tik tiek, kad ji – irgi rašytoja, jau keturių knygų ir šešių vadovėlių autorė. Abu dėstome universitete ir daug skaitome paskaitų Lietuvoje ir pasaulyje. Mūsų šeimoje visi be proto mėgstame keliauti. Apskaičiavęs net išsigąstu – kasmet vien dėl darbo tris mėnesius nebūname Lietuvoje. O dar vasaros kelionės. Ir visur, kur dirbame, – jeigu tik galime – vežamės su savimi ir vaikus (turime dešimties ir trylikos sūnus). Vaikams Europoje jau beliko neaplankyta tik Islandija. Įkėlėme koją į Ameriką, Aziją ir Afriką… Ir tik išvažiavęs ir sugrįžęs gali suprasti, kokia graži mūsų Lietuva.

– Kaip šiuo metu atrodo asmeninė Degėsių šeimos biblioteka?

– Mūsų bibliotekoje – daugiausia mokslinė ir vadinamoji klasikinė literatūra. Esame ne tik savo bibliotekos, bet ir visų įmanomų bibliotekų skaitytojai. Skaitome Vilniaus bibliotekose. Ten, kur nuvažiuojame, – jei būname nors savaitę – būtinai tampame skaitytojais. Man labai patinka Palanga – pačią pirmą dieną atvykęs nulekiu į biblioteką ir per savaitę perskaitau kokias dešimtį knygų – dažniausiai taip ir nenueinu prie jūros.

– Pernykštę vasarą atėjau į Ignalinos biblioteką Liutauro Degėsio knygų. Radau. O dar sužinojau, kad pats autorius tik vakar buvo bibliotekoje. Ir ne vienas. Ką veikia Degėsiai Ignalinoje?

– Ignalinos rajone turime sodybą, kur vasarą bent porą savaičių gyvename prie ežero. Ten perskaitome visą įmanomą šiuolaikinę literatūrą. Visi keturi turime skaitytojo bilietus – taigi vienu metu galime pasiimti 20 knygų (vienam skaitytojui vienu kartu leidžiama išsinešti tik penkias knygas). Prie Baluošo ežero ir yra ta vieta, kur mėgstu pasiimti meškerę ir skaityti valtyje arba ant liepto.

– Žvilgtelėjau į šalia esantį Aukštaitijos žemėlapį ir nustebau: Baluošo ežere esama Degėsių salos – tai bent, Liutaurai, sutapimas. Ačiū už pasakojimą!

P. S. „Rubinaičio“ leidėjai ir skaitytojai sveikina Liutaurą Degėsį, ką tik pelniusį Vyriausybės kultūros ir meno premiją!

Nuotraukos iš asmeninio Liutauro Degėsio archyvo

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 1 (69)