KRISTIJONO DONELAIČIO „METŲ“ VAIKAI

Juk ir mes, dar A, B, C nemokėdami čiauškėt, Daug vargų bei strokų tėvams savo padarėm, Ik bėginėt išmokom ir ką žaist prasimanėm. (Iš „Pavasario linksmybių“)

Argi šios straipsnio moto pasirinktos Kristijono Donelaičio eilutės yra pasenusios, argi nekalba jos ir apie kiekvieno iš mūsų vaikystę? Prieš 300 metų, 1714 m. sausio 1 d., Karaliaučiaus krašto Lazdynėlių kaime gimė Kristijonas Donelaitis, kuriam buvo lemta tapti lietuvių grožinės literatūros pradininku. Poema „Metai“ atverčia naują mūsų literatūros ir kultūros puslapį. Todėl rūpi įdėmiai pasižiūrėti, kaip pirmajame lietuvių grožiniame kūrinyje vaizduojami vaikai. Kokie vaikai gyvena poeto sukurtame Vyžlaukio kaime, ar jie vadinami vardais? Ar yra ryškesnių vaikų portretų (arba portretų eskizų), kokios siužeto linijos plėtojamos, ką šiais epizodais poetas nori pasakyti, ko pamokyti? Vinco Aurylos Lietuvių vaikų literatūroje (1986) apie Donelaičio „Metus“ kalbama kaip apie pasaulietinį kūrinį, kuriame yra vaikams skirtų intarpų, tačiau vaikų vaizdavimas neaptariamas – mat monografijos sumanymas buvo kitoks¹.

„Metuose“ Vyžlaukį matome tarsi iš paukščio skrydžio, o perskaičius kūrinį lieka ryškus visuminis kolektyvinio veikėjo – šio kaimo būrų – vaizdinys. „Minima daug vardų – vyrų ir moterų, bet dauguma jų individualiai neišryškėja, lyg paskęsta būrų bendruomenėje.“² Tačiau vieną kitą būrą, poeto tarsi išvestą į avansceną ir parodomą ryškiau, regime iš arčiau. Pričkus, Krizas, Slunkius, Dočys, Lauras, Selmas ir keletas kitų yra išsiskiriantys, sulaukę nemažo skaitytojų ir tyrinėtojų dėmesio. Toks ryškus kolektyvinio veikėjo portretas sietinas su epine tradicija. „Jo kūriniui būdingas visuotinumas, įkūnyta kolektyvinė išmintis, bendruomenės sąmonė. „Metai“ – tai būrų bendruomenės pokalbis, būrų krivulė, kurioje aptariami esminiai tautos gyvenimo dalykai <…>. Pats „Metų“ pasakotojas kartu su paukščiais ir kitais gyvūnais yra šios krivulės narys, būrų pašnekesio dalyvis.“³

Visose keturiose „Metų“ dalyse yra po vieną ar du ryškesnius epizodus, kuriuose aprašomi Vyžlaukio vaikai, paaugliai (amžiaus riba slidi, tiksliai nepamatuojama) ar apibendrinamai kalbama vaikystės ir jaunystės, žmogaus amžiaus tarpsnių tema. Beveik visi šie epizodai skirtingo semantinio ir emocinio turinio, dažniausiai pateikiami vis iš kito veikėjo perspektyvos, apie tai toliau šiame straipsnyje ir bus kalbama. Tačiau visų pirma pasakytina, jog visas keturias poemos dalis jungia tai, kad vaikai vaizduojami kaip neatskiriama kaimo bendruomenės, šeimos – visumos – dalis. Antai lakštingalos giesme žavisi visi – ir seni, ir jauni: „Juk sviets visas, ar būt būrs, ar pons įsirėmęs, / Ir vaikai be buksvų, ir krunėdami diedai, – / Kožnas ir kiekvienas tavo šauną garbina dainą“ (PL 101–103⁴). Pavojingo žvėries bijosi visa būrų giminė, neišskiriant nei vaikų: „O po tam dar mus pačius su gimine mūsų, / Moteres ir vaikus vilkai mėsinėt pasidrąsins“ (ŽR 99–100).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vaikai dažnai minimi sykiu su moterimis, motinomis (šis, kaip ir vaiko bendruomenės rate, motyvas labai dažnas vėlesnėje XIX a. lietuvių poezijoje⁵). Tai, galima sakyti, paryškina sukurtą bendro kaimo vaizdinio – XVIII a. antrosios pusės Vyžlaukio būrų bendruomenės – patriarchališkumą. Valstiečiai po saule kruta kiaurus metus, sunkiai pelnosi duonos kąsnį. Būrų bendruomenė vaizduojama įtaigiai, randant tinkamų žodžių, palyginimų, pavyzdžiui: „<…> iš visų pašalių susirinkę būrai / Nei koks skruzdėlyns visur kribždėti pagavo“ (ŽR 387–388). Visi kaimiečiai tarsi vabalėliai skuba, kribžda paskendę darbuose, tad, atrodo, visi yra vienodai ir svarbūs, ir nesvarbūs. Poemos struktūros požiūriu vaikai tikrai nėra svarbūs, jie tėra šalutiniai, epizodiniai veikėjai, tačiau semantinėje plotmėje – gana reikšmingi. Juk Donelaičio vaizduojamame Vyžlaukio valsčiuje apie vaikus kalbama, jie rodomi įvairiais rakursais.

„Pavasario linksmybės“: Pričkus samprotauja apie vaikystę

„Pavasario linksmybėse“ apie vaikus ir vaikystės amžiaus tarpsnį pasisako Pričkus, vienas spalvingiausių „Metų“ veikėjų. Pričkus kalba pamokomai, kaip neprastas psichologas pateikia iškalbingų apibendrinimų: „jauns žmogus durnai dūkinėdams / Nei sidabras gyvs stikle mudriai šokinėja / Ir per daug durnuodams sau iškadą padaro“ (PL 294–296). Kalbos pradžia labai svarbi – toliau šis teiginys plėtojamas pasiremiant pavyzdžiais. „Iškados“ motyvas labai svarbus šiame epizode, Pričkaus didaktika skirta būrams ir būrų vaikams apsaugoti nuo neapgalvotų poelgių, nuodėmių darymo. Tam pasitelkiama ir Biblijos išmintis (Adomo ir Ievos linija). Pričkus kalba nuosekliai: iš pradžių pasakoja apie nekaltus vaikystės žaidimus, paskui pereina prie piemenavimo temos ir pasuka ją netikėta linkme. Jis supranta, kad vaikystei būdingas nuotykių, kvailiojimo potroškis: „Juk ir mes visi, glūpi dar būdami snargliai, / Daug visokių niekniekių glūpų prasimanėm“ (PL 297–298). Kaip tik šiame „Metų“ fragmente Donelaitis Pričkaus lūpomis pažeria daugiausia informacijos apie vaikų subkultūrą XVIII a. lietuvininkų kaime. Išvystame vaikų žaidimus, žaislus, kasdienybę:

Mes vaikai ant ūlyčių krūvoms susibėgę,

Lošom ir durnus štukus kaip kūdikiai taisėm.

Čia viens pulks, sau žirgus iš lazdų pasidaręs

Ir glūpai skraidydams, ant purvų šokinėjo;

O kitsai, botagus sau iš plaušų nusisukęs,

Pauškėjo be kelnių šen ir ten bėginėdams <…>.

(PL 299–304)

Aiškiai matyti skurdi ir apranga (tai ne kartą pabrėžiama), ir aplinka (purvina ulyčia), tačiau kartu vaizduojamas smagus, nerūpestingas vaikystės pasaulis: vaikai žaidžia, jiems linksma „glūpai“ elgtis, lakstyti po purvus. Su žirgeliais žaidžia berniukai, o mergaitės – su lėlėmis:

Bet mergaitės, pačios dar privalydamos auklių,

Jau iš lopų margas sau lėles madaravo

Ir aukuodamos ant alkūnių garbino bostrą.

(PL 305–307)

Pričkus filosofiškai apibendrina: bėga laikas, viskas keičiasi, ir mylimi žaislai tampa nebereikalingi: „O vei! kaip kiek išminties užaugdami gavom, / Ir darbeliai su vargeliais jau prasidėjo; / Štai tuo žirgai su lėlėms į šūdą pavirto“ (PL 351–353).

Įdomu, kad žodis „lėlė“ šiame epizode vartojamas dvejopa reikšme. Lėlė – ne tik žaislas, bet ir kūdikis. Kaip minėta, šioje kalboje Pričkus pasakoja ir apie piemenavimo dienas, o tai jau visai „kita prova“ nei ankstyvosios vaikystės žaidimai. Piemenauti – tai nelengvai dirbti: „akėčias reik sekinėti“, „ožkas ir kiaules varinė[ti]“, nors „dargana su lytum pluk nugarą prausia“, o „margis su laukiu nenor rėplinėti“ (PL 355–358). Tačiau piemenavimas teikia ir visokių pagundų, kurios piemenims ir piemenėms kartais baigiasi „gyvomis lėlėmis“. Pričkus (ir Donelaitis, nes rašytojas didaktas tekste dažnai slepiasi už teigiamo veikėjo) pamokslauja:

Mislyk tikt! Koktu dūšelei čia pasidaro.

Ypačiai kad po tam jau gyvos randasi lėlės

Ir nenaudėlės dėl niekų kvaršina galvas.

Jau žinai, kaip yr, kad pulks lėlių pasidaro.

(PL 359–362)

Kaip tik šioje vietoje toliau rašoma apie „išdykusį svietą“, kai Adomas su Ieva „gėrybes uždraustas slapt[a] paragauj[a]“ (PL 365). „Metai“ čia primena konfesinį pamokslą: gyvenimo atsitikimai (pavyzdžiai) interpretuojami pasitelkiant Šventojo Rašto ištarmę. Įdomu, kad toks netikėtas piemenavimo aspektas aprašomas ir XIX a. lietuvių poetų kūryboje, pavyzdžiui, Juliaus Anusavičiaus kūriniuose „Viena pavasario diena“, „Riešutynai“⁶. Šis epizodas sietinas ir su bendrąja Apšvietos epochos problematika, jos įsipareigojimu ugdyti jauną žmogų, keisti pasaulį. Būdamas Apšvietos žmogus, Donelaitis pastebi ir socialinius aspektus ir išreiškia juos taiklia menine detale: būrų ir ponų vaikai, kol dar maži, elgiasi vienodai, jų prigimtis tokia pati:

Žinom juk, kaip vaikesčiai savo vasarą švenčia.

Poniški vaikai, su būriškais susisėdę,

Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso

Ir taip viens, kaip kits, niekus be razumo plūsta;

Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna,

Kaip jie, kaip kiti vaikai, į patalą meža.

(PL 308–313)

Nors būrų ir ponų socialinė padėtis labai skiriasi (juk „būrkos“ savo lėles tik „skrandgaliais rėdo“ „ir suvystytas į tamsų pašalį kiša“, o „žiuponės savo lėles, margai dabinėtas, / ant šilkų perynų vis į patalą guldo“, PL 325–329), tačiau ir ponų lėlės „klykia nešvankiai“. Šis socialinis motyvas iškalbingai užbaigiamas apibendrintai kalbant apie visus – būrų ir ponų – vaikus:

Vargt ir verkt vaikų pirmiausias buvo remestas.

Dar nei viens ikšiol n’užaugo vis besijuokdams;

Ir iš lopšio dar nei viens n’iškopo neverkęs.

(PL 333–335)

Įdomu, kad šaltyšius Pričkus yra iš arti matęs tiek ponų, tiek būrų gyvenimą. Jis yra akylas, išmintingas, todėl ir vaikystę vertina kaip brandus, gyvenimo patirties turintis žmogus. Susirūpinimas dėl vaikų, paauglių, jaunuomenės elgesio skatina Pričkų pamokslauti, ir šie didaktiniai pamokymai gražiai dera su jo filosofiniais apibendrinimais. Kitose „Metų“ dalyse į vaikus ir vaikystę taip pat žiūrima suaugusio žmogaus akimis, patys vaikai pirmajame lietuvių grožiniame kūrinyje dar neprašnenka.

„Vasaros darbai“: Lauro išmintis, Krizo vaikystės prisiminimai

„Vasaros darbuose“ vaizduojamas „sens žmogus“ Lauras, kuris, „ant kumpos lazdos pasirėmęs“ (VD 46), mintija apie gyvenimo tėkmę, lygina žmogaus ir augalo gyvenimą:

Kožnas viens žmogus užgimdams pumpurui lygus,

Iš kurio žiedelis jo pirmiaus išsilukštin,

Ik po tam jis, peržydėjęs ir nusirėdęs,

Užaugin vaisius ir amžį savo pabaigia.
(VD 73–76)

Lauras mąsto panašiai kaip ir Pričkus: jauni „Jaunas savo dienas glūpai gaišindami lošta“ (VD 83) ir tik tada, kai „ūsai jau pirmi pradeda želti“ ir reikia stvertis sunkokų darbų, „dingsta glūps ir vaikiškas šokinėjims“ (VD 86). Lauras užsimena apie mirties šmėklą, kuri ir pro jaunus veidus nepraeina, gyvenimą verčia nebūtimi, o viską – į nieką:

Giltinė su rauplėms piktoms atšokusi smaugia

Ar su karštlige dar tikt macką pasuka biedžių.

Bet ir klapams, ir mergoms ji gatavą dalgį

Aštrina vis ir, jauno n’atbodama veido,

Kirsteria taip aklai, kad kasos irgi kepurės

Su grožybėmis visoms į nieką pavirsta.

(VD 88–93)

Šioje „Metų“ dalyje svarbi darbo tema. Todėl nestebina, kad kitame fragmente, retrospekcinėje Krizo kalboje, ši linija labai svarbi. Krizas irgi toli gražu ne jaunas žmogus, „kiaušę žilą sulaukęs / Irgi nemaž ant svieto šiaip ir taip prisibandęs“ (VD 318–319). Jis per šienapjūtę pasakoja savo nelengvos vaikystės istoriją. Jo tėvas Krizas mirė ir paliko savo šeimą varge. Tad sūnui teko rūsti dalia, dėl kurios dabar jau senas būdamas ir guodžiasi Vyžlaukio žmonėms: „O našlė moma maitintis ubagais ėjo; / Todėl iš bėdos man, vargstančiam nabagėliui, / Slūžyt ir kiaules varinėt pas Bleberį teko“ (VD 322–324). Krizas pasigiria, koks jis buvo darbštus, sumanus ir gabus vaikas: „aš jau kaip glūpas vaiks daug razumo rodžiau, / O kaip pusbernis ne vieną žilį pranokau“ (VD 328–329). Jis spėriai išmoksta „akėt ir žagrę sekt“, yra gabus medžio meistras: vos tik pamatęs kokią „padarynę“, „štai jau, mislyk tikt, jas išdrožti mokėjau“ (VD 331). Pasididžiuoja Krizas ir dar kartą: „Rods negražu žiliems bernams ir didelė gėda, / Kad juos koks bernuks glūpoks apgėdina dirbdams“ (VD 334–335).

Tačiau Krizas taip kalbėdamas nori ne vien apie savo vaikystę ir gabumus papasakoti, bet ir, remdamasis savo pavyzdžiu, paryškinti kitų nedorumą: esą jie prasčiau darbus dirba, nėra tokie sumanūs, o „algos tokie daug dolerių tyko“, užmokesčio nori gauti daug pasėlio (VD 336). Tuo Krizas, „dar vaikpalaikiu glūpu pas Bleberį būdams“, daug sykių stebėjosi. Krizo pažiūros nesikeičia, jis ir senas mąsto panašiai, o vaikų, samdinių nelabai gailisi, veikiau yra jiems griežtas ir atšiaurus:

Kartais vaikpalaikis buksvas vos moka nešioti

Ir daugsyk nesigėdėdams (meldžiu, nepadyvyk)

Kaip biaurėstis koks kasnakts į patalą meža

Ir kiaules penkias kaip reik negal paganyti;

O štai ir toksai utėlius dolerių tyko,

Kad jį kartais šūtydams samdyti pradėsi.

(VD 390– 395)

Minėtina, kad šioje dalyje aprašomi ir lietuvių etnokultūros papročiai, kur vaikai veikia drauge su suaugusiaisiais: „O štai vaikpalaikiai Plaučiūno parnešė plonį. / Žinot juk, kaip mūsų lietuvninkai prisirėkia, / Kad jie po Jokūbinių, jau rugius nukapoję, / „Plonį nešam!“ būriškai šokinėdami suokia“ (VD 507–510).

Pirmajame lietuvių grožiniame kūrinyje apie vaikystę kalbama retrospektyviai. Turime pirmąjį lietuvių literatūroje personažą, pasakojantį apie savo vaikystę, našlaičio dalią, matome ir tam tikrą charakterio raidą, t. y. kaip tas pats žmogus vertina vaikus (jų darbą) jau būdamas senas.

„Rudenio gėrybės“: Bužo ir Selmo pastebėjimai, Dočio šeimos vaikai

Centrinis „Rudenio gėrybių“ įvykis – Krizo dukters vestuvės. Čia ne tik vaišinamasi, bet ir kalbamasi. Bužas, „vienas viežlybųjų gaspadorių, nors autoriaus neapibūdintas, bet savo kalbos turiniu apie būrų ir ponų santykius artimas savo mintimis ir išvadomis Pričkui. Tik jo žodis – konkretesnis, vulgaresnis, plikesnis.“⁷ Bužas kalba švepluodamas, jam labiausiai rūpi socialiniai aspektai, būrų ir ponų priešprieša. Apie vaikus čia mąstoma bendrame fone, tai tiesiog būrų ar ponų vaikai. Tačiau taiklios, kai kada fiziologinės detalės daro tekstą sugestyvų:

Ubags taip, kaip pons kytriausias, užgema glūpas,

Ir taip viens, kaip kits, iš papo moterų surbia.

Pons šilkuos, o būrs šiauduos verkšlen pasislėpęs,

Ik abu po to protingai pradeda mislyt.

Būrui taip, kaip ir ponačiui, kad susiderkia,

Reik su marškonio sklypu pasturgalį šluostyt

Ir jo vystyklus biaurius su vandeniu plauti.

(RG 442–448)

Įdomu, kad Bužas, būdamas vestuvėse ir kalbėdamas, galimas daiktas, prie stalo, atsiprašo už savo tiesmuką kalbą – prie stalo tokių dalykų kalbėti nedera: „Ak, nepadyvyk man dėl tokio dyvino žodžio; juk žinai, kad vis tiesa, ką čia suvapėjom“ (RG 449–450) (plg. su P. Naujokaičio citata). Bužas pabrėžia valstiečio vertę: nors būro vaikas suvystytas guli tamsiame pašalyje ant demblio, o pono – gražiame patale, tačiau kaip tik būras priverčia stebėtis: „kiek jie, mislyk tikt, sau patys atneša lobių?“ (RG 458). Tai jau aiškūs Apšvietos idėjų atšvaitai.

Šviesesnio ir prasmingesnio gyvenimo siekis matyti ir kritikuojant Dočio šeimą, jo vaikų gyvenimo sąlygas (nors tiesiogiai apie vaikų padėtį, be abejo, nekalbama). Girtuokliavimas – viena didžiųjų visuomenės rykščių, Apšvietos kontekste Dočys, nevengiantis prisikošti karčemoje, yra tikras nenaudėlis. Nuo Dočio neatsilieka ir jo žmona:

Bet moteriškė jo, linų grįžtes nusinešus

Ir slaptoms pardavus, vis paragaudama surbia.

O dar to negana, bet ir vaikus nusivedus

Ir į tėvo prieglobstį pasodinusi maukia.

(RG 691–694)

Liūdnai juokinga, karnavališkai aprašyta vestuvėse kilusių peštynių scena: Kubas, Lauras ir Mikolas „su kitais draugais ant Dočio umaru šoko“ (RG 741). Šiam tai baigėsi blogai: „Ypačiai Dočį taip nesvietiškai pagadino, / Kad jį jo vaikai lovyj vos parnešė gyvą“ (RG 745–756). Dočiuką slaugo ne tik žmona Pimė, kaimynės, atnešančios „gatavų tepalėlių“, bet ir vaikai. Kiek atsigavęs Dočys vėl ima siautėti: „Tuo vaikus, kurie jo stervą buvo suvalę, / Dūkdams vis ir rėkaudams kone numušė smirdas“ (RG 771–772).

Karčemos, girtuoklystės temą tęsia Selmas

Bet to dar negana. Taipo girtuodami tėvai

Ir vaikus glūpus su savim į karčemą velka,

Kad ir juos tuojaus iš mažo surbt pamokintų;

O paskui, vaikams bematant, pešasi tėvai,

Kad plaukų visur išplėštų sukasi pluoštai.

Ak jūs neprieteliai, jūs išpiudyti bedieviai!

(RG 808–814)

Geriau jau vaikai eitų į „šiuilę“ (mokyklą), o ne po karčemas būtų vedžiojami – toks aiškus Donelaičio pamokymas. „Metai“ kaip modernus šviečiamasis tekstas ypač ryškiai iškyla Lauro samprotavimuose apie išsilavinimo, mokyklos reikšmę. „Barzdoti bepročiai“, „smirdai“, „paikiai“ nesupranta, kad vaikų išmokslinimui reikia ir pinigo negailėti („šulmistrams reik kokį pinigą kyštert“, RG 819). Nereikia nė bijoti, kada šulmistras vaikams „iš bėdos per subinę drožia“ (RG 835). Vaikai be mokslo skirti „peklai ant garbės“, užaugs „kaip drimeliai“. Išradingai, humoristiškai aprašyta ir tai, kaip šulmistras ir mokykla niekaip negali įtikti tėvams, – mokytojas tai per senas, tai per jaunas, vienam mokykloj „per šviesu“, kitam – „negana šviesybės“ (RG 840–846). Epizodas baigiamas pasidžiaugimu, kad „dar yr tarp lietuvninkų viernų gaspadorių“, kurie gali būti visiems tinkamas pavyzdys (RG 852).

„Žiemos rūpesčiai“: Durako šūvis, Selmo filosofija

Regis, Donelaičio „Metuose“ vaikai nėra pavadinami vardais, nėra individualizuoti, kaip nors detaliau vaizduojami. Jie, kaip sakyta, įsilieja į bendrą būrų būrį, tačiau tame knibždančiame skruzdėlyne vaikus tai vienur, tai kitur matome. Galbūt vienas iš galimų vyresniųjų paauglių ar jaunuolių galėtų būti poemoje Durako vardu vadinamas veikėjas? Jis yra įveltas į Dočio varnų šaudymo „bylą“:

Nės Dočys, varnienos ėst permier užsigeidęs,

Biedžiui tam glūpam loduotą puloką davė,

Liepdams, kad jam tuo nušautų dvylika varnų.

Duraks, paiks vaiks, gaspadoriaus savo paklusęs,

Varnų mušt tuojaus kiek reik su puloku bėgo.

Štai, ant kraiko jis išvydęs didelę varną,

Šovė taip durnai, kad šaudams uždegė skūnę

Ir kaimynų tuo visas supleškino trobas;

Bet ir Duraką puloks perplyšdams pagadino.

(ŽR 309–317)

Toliau teisme Durakas nefigūruoja, o teisiamas išradingai ginasi pats Dočys (Durakas ir negalėtų, nes yra „pagadintas“, jį žmonės „bekapanojant ant kiemo <…> rado“, ŽR 308). Gali būti reikšminga ir tai, jog prieš šį epizodą aiškinama, kokių priemonių imasi krašto valdžia, kad būtų išvengta gaisrų ir panašių nelaimių („Vyriausybė tą ketina pakarti“, ŽR 295). Aprašomas neatsargus elgesys su ugnimi, pavyzdžiui, yra pavojinga „Naktyj į tamsius kampus su žiburiu kop[ti] (ŽR 298); atskirai šiame kontekste paminima ir vaikų priežiūra: „Ar ant vaikpalaikių, kaip tėvui reik, nedaboji“ (ŽR 299). Žinoma, „paiku vaiku“ gaspadorius gali pavadinti ir suaugusį žmogų, tačiau neatmestina hipotezė, kad Durakas tėra jaunas žmogus, todėl jis ir nemokėdamas „durnai“ šaudė, o nedorėlis Dočys patikėjo „puloką“ tokiam, kuriam dar per anksti turėti rankose ginklą, tad visa atsakomybė tenka suaugusiajam. (Dėl to, kaip minėta, į teismą atitempiamas Dočys, o Durakas, tiesiogiai padegęs trobesius, nekaltinamas. Galimas dalykas, kad Durakas mirė, juk rašoma – „bekapanojant rado“.)

Tačiau vyresnis žmogus didaktiniame tekste dažniau yra išmintingesnis ir keliamas jaunuomenei pavyzdžiu, liepiama senimo klausyti. Antai Selmas kreipiasi į vaikus, iškeldamas senimą:

Klauskit tik senuosius, jūs glūpieji bebarzdžiai,

Ir girdėkit, ką jie jums pasakys prisivargę.

Jūs, vaikai glūpi, dar svietą šį nepažįstat,

Bet nei žindyti paršukai vis šokinėjat.

Dar ir jums ateis vargingos jūsų dienelės,

Kad pamaži, lėles ir žirgus savo pametę,

Iš bėdos pelnytis ką nusitversite darbus.

(ŽR 583–589)

Toliau poemoje ir vėl iškyla žmogaus ir augalo paralelė: Selmas jauną žmogų lygina su pumpuru, kuris „auga be rūpesčių, kasdien iš pumpuro kopdamas“. Pagaliau ateina žmogaus žydėjimo metas – „Pumpurs jo prasilukštin. / Ir savo paslėptą grožybę visą parodo.“ Selmas skaudžiai sako, kad laimės dienos trunka neilgai, tuoj žmogų vargai ima stumdyti… (ŽR 596–604). Vaikystės, jaunystės amžius neilgas ir trapus.

Taigi įdėmiai pasižiūrėję matome, kad pirmajame lietuvių grožiniame kūrinyje Donelaitis nenutapė ryškaus atskiro vaiko paveikslo, vaikai patys nekalba, nepasisako, bet jie – neabejotinai svarbi kolektyvinio veikėjo – Vyžlaukio valsčiaus bendruomenės – dalis. Tačiau „Metuose“ pirmąkart lietuvių grožiniame tekste vaikystė aprėpiama retrospektyviu žvilgsniu (Krizo pasakojimas). Dažniausiai vaiko dienos vaizduojamos filosofiškai ir poetiškai – kaip žmogaus gyvenimo pradžia, prasiskleidžiantis pumpuras (Lauro, Selmo pasisakymai). Apčiuopiame jau ir vaikų subkultūros vaizdų: žaislai, žaidimai, apranga, vaikų kasdienybė, dalyvavimas etnokultūriniuose kaimo subuvimuose, šventėse, karčemų klausimo, mokyklos ir mokymosi svarstymai (Pričkaus kalba ir kt.). Matome komiškų (ir dramatiškų) Dočio šeimos vaizdų: vaikai tįsia girtą tėvą namo; apskritai šiame epizode pavaizduota visa šeima: tėvai (Dočys, Pimė) ir vaikai (nedetalizuoti, vardai šiems personažams nesuteikti). Ryškūs socialinio plano vaizdai: ponų ir būrų vaikų opozicija (turto požiūriu), tačiau autorius išmintingai kalba ir apie prigimtinį abiejų grupių vaikų panašumą – visi vienodai „papą žinda“ ir į „patalą meža“. Galime – labai norėdami – įžiūrėti ir pirmą paauglio, jaunuolio vardą – Durakas. Be abejonės, „glūpas“ – dažniausias Donelaičio „Metuose“ vaikams taikomas epitetas. Bet šis žodis čia reiškia ne vaiko kvailumą, o tai, kad jis mažas, nesubrendęs, dar tik mokinys, o vyresnieji turi būti jam mokytojais, pavyzdžiu.

Pabaigoje – Regimanto Tamošaičio žodžiai apie tėvus ir vaikus, bet labiau apie tai, kaip toli gali nuvesti Donelaičio „Metai“: „Žinia, vaikai yra nedėkinga gentis, jiems rūpi tik jų pačių žaidimai, o tėvus jie palieka likimo valiai ir pamiršta. Man Donelaitis ilgai nerūpėjo. Bet ateina toks laikas, kai vaikiški žaislai „į šūdą pavirsta“, kai tampi brandus ir tada jau imi suprasti jų linksmybes ir vargus. Tada visa didybe nušvinta amžinasis gyvenimo ratas, tada sąmonėje ima skambėti „Metų“ žodžiai.“⁸

^{­­­­­­­­_____________________________________________________}

¹ Vincas Auryla, „Didaktinės literatūros modelis“, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 45.

² Pranas Naujokaitis, „Kristijonas Donelaitis (1714–1780)“, Egzodo Donelaitis. Lietuvių išeivių tekstai apie Kristijoną Donelaitį, Vilnius: Aidai, 2001, p. 242.

³ Darius Kuolys, „Laimei, Donelaitis“ , interneto prieiga <http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/ darius-kuolys.-laimei-donelaitis1> [žiūrėta 2014 02 21].

⁴ „Kristijonas Donelaitis „Metai“, in Kristijonas Donelaitis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1977. Čia ir toliau iš šio leidinio cituojant „Metus“ sutrumpintai nurodoma dalis (PL – „Pavasario linksmybės“, VD – „Vasaros darbai“, RG – „Rudenio gėrybės“, ŽR – „Žiemos rūpesčiai“) ir eilutės, sužymėtos šiame leidime.

⁵ Plačiau žr. Džiuljeta Maskuliūnienė, „Vaikystės motyvai XIX a. lietuvių poezijoje“, Lietuvių poezija vaikams: raidos tendencijos, Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2008, p. 7–32.

⁶ Plačiau žr. Džiuljeta Maskuliūnienė, op. cit.

⁷ Pranas Naujokaitis, op. cit., p. 247.

⁸ Regimantas Tamošaitis, „Donelaitis kaip duona“, Metai, 2013 , Nr. 12, p. 86.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 1 (69)