PRĖSKA TIKROVĖ, SODRIOS ŽINIOS (2013 m. realistinė ir pažintinė lietuvių vaikų proza)

Subtiliausias 2013 m. realizmas skleidžiasi knygoje, kuri nepateko į šią apžvalgą, – Gintarės Adomaitytės Čiobrelių dvaras: Ryčio ir Vakarės nuotykiai dėl sugyvintos gamtos sąlygiškai priskirta pasakinių kūrinių grupei. O vien realistinis pasakojimas lietuvių vaikų prozininkų vis dar netraukia – pernai išėjo septynios tokios knygos; staiga stabtelėjo ir anksčiau džiuginamai plūstelėjusi pažintinė literatūra – 2013 m. pasirodė vos vienas leidinys. Už skaičius svarbiau turinys: skaitytojams daugiausia siūlyti stambiųjų žanrų kūriniai (apysakos, romanas), visų veiksmas vyksta šiandien, dažniau kaime nei mieste, pusė knygų orientuojasi į paauglius, o tematika aprėpia nuo odės mylimam katinui iki trylikamečių nusikalstamumo. Greta naujų kūrinių pasirodė ir pora tęsinių.

Prozos tęsiniai: kažkas ne taip

Prieš aštuoniolika metų išleista pirmoji Vytauto Račicko Šlepetė pelnė Geriausios metų knygos premiją. Iki 2000 m. pasirodžiusį ciklo tritomį Kęstutis Urba gyrė už veržlų siužetą, tikroviškumo pojūtį, sumanią detektyvinę intrigą ir nuotykių vingius (Rubinaitis, 2002, Nr. 3). Tačiau ilgainiui Šlepetės tęsiniai sulaukė vis daugiau priekaištų, o penktoji knyga apibūdinta kaip nekūrybingas kartojimasis (Džiuljeta Maskuliūnienė, Rubinaitis, 2012, Nr. 1). Krintančios vertinimo kreivės nekilsteli nė pernai išleista Vytauto Račicko Šeštoji šlepetė. Misija neįmanoma. Nuo pirmųjų sakinių atmosfera kaista lyg pietiečių seriale: suolo draugės Indrė ir Lizabeta susimuša dėl abiem patinkančio Edvarduko. Nors mergaičių konkurenciją autorius neabejotinai šaržuoja (visoje knygoje vyrauja komedinis stilius), o skaitytojas, paisydamas populiariosios literatūros principų, nesitiki psichologinių niuansų, vis dėlto vaizdas formuojasi diskutuotinas: draugais vadinamų vaikų santykiams stinga nuoširdumo, bičiulės viena nuo kitos ką nors slepia, meluoja, jaučia pagiežą (pasakotojas, esą perteikdamas Indrės mintis, antrąją mergaitę žemina žodžiais makaka, kūtvėla, gyvatė). Apskritai dauguma Šlepetės veikėjų yra veidmainiai – viena sako, kita galvoja, tad ar tai turėtų nuolat kelti juoką?

Edvarduko vaidmuo šiuokart šalutinis – jis daugiausia tūno ankštoje balandinėje, tikėdamas, kad prisišaukė močiutės Milės vėlę (ja apsimeta Indrė). Lygiagrečiai kur kas išsamiau rutuliojasi kelių suaugusiųjų gyvenimai, prikrauti nūdienos realijų: plonoji Ona panirusi į rašymo kančias (autorius ironizuoja kūrybos sureikšminimą, įžūlų elgesį, nepamatuotas ambicijas, piktų kritikių portretams parenka storžievišką leksiką: „Tikros mėsininkės. Žandai nuo ėdimo išsipūtę, o pasturgaliai kaip duonkubiliai. <…> Akys pykčiu kibirkščiuoja, iš burnos – nuodingos kritikos strėlės ir prakeiksmai purslais tyška, liežuviai mataškuojasi“, p. 42). Storulė Julė pasirašo sutartį dalyvauti realybės šou, o skaitytojams siūloma juoktis iš senyvos moters pomėgio vartoti naujoviškus žodžius, kurių ji nesuvokia ar neištaria, pavyzdžiui: jauras (euras), kimidžas (imidžas), antraktas (kontraktas), protūseris (prodiuseris). Šeštoji šlepetė, kaip ir dalis ankstesnių Račicko knygų, vaikams skleidžia itin seklią humoro sampratą, ji artėja prie grubios, prasčiokiškomis klišėmis grįstos suaugusiųjų satyros. Na, kad ir papūgos ištarmės neva japoniškai: „To jama to kanava. Ni to sysi ni to kaki“ (p. 53). Tarytum Račickas orientuotųsi į vaikus, kurie žiūri tik primityvias televizijos humoro laidas suaugusiesiems; jei tokių esama, gal jiems ir smagu skaityti, kad Julė įsimylėjo Cirilkiną (yra ir daugiau nuorodų į populiariosios kultūros atstovus – Cicinas, Cololo, Cvonkus).

Šlepetės motyvas įterptas dirbtinai, kad pateisintų pavadinimą ir pritrauktų senus gerbėjus, o jos fragmentiškas pasirodymas kūrinį artina prie pasakos, kurioje žaidžia suaugę žmonės: ne pagamintos, o rankomis pasiūtos šeštosios šlepetės ieško seklys Morka ir jo viršininkas, imituojama seklių ar karinė leksika, blizgų apavą nugvelbia šarka ir t. t. Į pabaigą vis pabiresni epizodai darda greityn, paskubom kyšteldami pavienius, su istorija nesusijusius veikėjus (pavyzdžiui, netikėtai išnyra ir dingsta vienuolikmetis čečėnas). Vietoj šlepetės knygoje gausu epizodų apie avalynės pramonės verslininkus, nesėkmingai kurpiančius europinių lėšų projektus, pavyzdžiui, nebeveikiančio fabriko direktorius Raulas Aulas kas rytą savo kabinete meldžiasi Europos bankui, pasakęs amen dar pabučiuoja Europos banko vėliavą, „Paskui išsiima iš piniginės šimto eurų banknotą, lygiai tris kartus į jį spjauna ir vėduodamas tarsi vėduokle palaimina savąjį kabinetą“ (p. 66). Tik ar tokios karikatūros, kuriomis šaipomasi ir iš Europos Sąjungos, tikrai domina Edvarduko bendraamžius skaitytojus?

Danutės Grigaliūnienės trečioji knyga Kažkas ne taip apie septynmetę Gabrielę ir jos bičiulį trylikametį Rufą toliau rutulioja iš ankstesnės apysakos ateinančias temas: mergaitė nenoromis pradeda lankyti mokyklą, o paauglio šeimoje nelauktai atsiradusi tėvo dukra paskiriama jo klasės auklėtoja. Kūrinys išlaiko pažįstamų veikėjų branduolį, kaimišką vyksmo erdvę praplečia miestelio mokyklos scenos, tačiau praranda pasakojimo lengvumą, dalį humoro ir įtaigos, kuri džiugino pirmosiose knygose. Pasakotojas dar linkęs linksmai porinti, tačiau vaizduojama tikrovė jau kitokia. Gabrielei tapus pirmoke, kūrinys apsunksta nuo gausių bėdų: senasis bičiulis Rufas jos gėdisi (paprašytas pasikalbėti, įbruka monetų, o draugams sako, kad ji kaulija pinigų); vyresnieji mokiniai moko Gabrielės brolį rūkyti; silpsta senelio sveikata. Knygoje matome sutrikusią, vienišą pirmokę, kuriai nesiseka susidraugauti su bendraklasiais (pati Gabrielė tyčiojasi iš pavyzdingos mergaitės), nesiklosto santykiai su Rufu, nėra su kuo pasikalbėti namie. Tęsinyje niūresni ir suaugusieji, gal tik Gabrielės ir Tomo tėtis kiek dėmesingesnis vaikams, o mama vis skuba, stačiokiškai įsakinėja, mokytoja nejautri ir nesupratinga. Tikrovės dygumą liudija veikėjų elgesys, tačiau knygoje tai netampa visapusiškai gvildenama problema, pritrūksta pasakotojo akylumo ir refleksijos, iš septynmetės lūpų išsprūsta paaugliškų purkštavimų, apsirikus minimas ne to veikėjo vardas.

Vienturtės godos Labiausiai intriguojantis tarp 2013 m. realistinių knygų pavadinimas Aš norėjau sesutės priklauso vaikų prozos debiutantei Vilmai Isevičiūtei. Pagavi ir pradinė užuomazga – šešiametė vienturtė Emilija trokšta būti „dviturte“, nes vienai namie nuobodu. Mergaitės akimis rodoma kasdienė, gana uždara vaiko aplinka: naujas šeimos namas užmiestyje, apleisti vargingų kaimynų vaikai, brolio gimimas, viešnagė pas senelius, konfliktai su pusbroliu. Ypač bendraujant su kaimynų trijule skleidžiasi smalsus ir jautrus Emilijos būdas, vaikiški džiaugsmai, svajonės ir nusivylimai. Tvarkingos šeimos mergaitę daug kuo žavi girtuoklės motinos neprižiūrimų vaikų gyvenimas: laisvė laigyti per lietų, valgyti į cukrų padažytą juodą duoną, turėti augintinių, nors dėl pasigautų utėlių tenka nusikirpti kasas. Gaila, kad kaimynų vaikų linija, paranki sudėtingesnei problematikai plėtoti, staiga nutrūksta – grįžusi iš senelių Emilija sužino, kad gretimas sklypas parduotas, o jos bičiuliai išgabenti į vaikų namus; mergaitė retkarčiais juos prisimena, bet tekste jie lieka tik dekoras.

Kūrinio atmosfera šilta, apie nutikimus pasakojama šmaikščiai, nusišypsant, tačiau toks pasakojimo registras disonuoja su skaudesniais mergaitės išgyvenimais, šeimos santykių spragomis. Tėtis nuolat išvykęs į darbą, grįžęs namo ilsisi, o žmona rūpinasi vaikais ir plūkiasi su nešvariais indais. Suaugusieji gyvena emociškai atokiai, dukrai bemaž nieko neaiškindami, net apie greit gimsiantį brolį Emilija sužino tik tada, kai dėl būsimo kūdikio mama uždraudžia laikyti šuniuką. Tėvai mano įgyvendinę dukters norą – įsigyja šunį, tačiau ne mielą mažylį, apie kokį svajojo Emilija, o baugiai didelį. Pasakotojo noras idealizuoti šeimą ypač sustiprėja kūrinio pabaigoje. Antai paskutiniuose tėvo sakiniuose dukrai girdėti suaugėliška patetika, o paplitusi klišė apie „nerūpestingą vaikystę“ prasilenkia su knygos turiniu: „Nešiau tave paskutinį kartą, Emilija. Nes tu jau užaugai ir visai netrukus pradėsi lankyti mokyklą. Visada prisimink šią dieną. Visada prisimink savo nerūpestingą vaikystę“ (p. 84).

Paauglių kriminalai

Kazys Saja, grįžęs prie paauglių prozos, naujoje knygoje Liepsnojanti vėl ryškina jaunuolių gyvenimo tamsumas: romanas prasideda žinia policijai apie dramatišką nusikaltimą – iš upės ištrauktą smarkiai apdegusią paauglę. Kriminalas dėstomas glaustu vienaplaniu statiškų veikėjų punktyru: penkiolikmetė, bendraamžių ir savęs pačios laikoma ne itin gražia, naiviai patiki jai komplimentus sakančiu jaunu nusikaltėliu, tas ją apvagia, įvilioja pas žagintojus, padega, paskui pats gesina upėje ir skambina policijai. Šiuolaikinės tikrovės kritiką pabrėžia sutirštintos detalės, kartojami neigiami trafaretai (pavyzdžiui, naktinis klubas „Vaura“ yra amoralumo ir banditų irštva). Išpopuliarėjusiais emigracijos raktažodžiais, bet be didesnės reikšmės kūriniui vingiuoja paauglės tėvų linija: jie uždarbiauja Amerikoje, dėl užimtumo nepasikviečia dukters net vasarą, rašo elektroninius laiškus išgryninta literatūrine kalba; tik mamai pastojus, o tėvui patekus į avariją ketina su draudimo pinigais grįžti į Lietuvą.

Iš tiesų nusikaltimas romane tėra pretekstas imtis kitų temų, ypač egzistencinių klausimų apie išorinio ir vidinio grožio svarbą, paskatas gyventi, religijos vaidmenį ir pan. Todėl daugiau dėmesio skiriama Radvilės nuotaikoms ir pažiūroms, kurios atsiskleidžia bendraujant su senele ir ypač su jos senu bičiuliu kunigu. Epizodai ligoninės palatoje atskleidžia mergaitės savijautos ir savivertės kaitą – nuo dramatiško riksmo „noriu numirti“ iki ramia savistaba lydimo pasakojimo apie savo sunkią patirtį. Pabrėžiama vidinė Radvilės stiprybė, savarankiškas mąstymas, pagarba šeimai ir tradicijoms (dainuoja liaudies dainas). Įspūdžiui sustiprinti autorius nevengia griežtų priešybių, pavyzdžiui, buvusi protagonistės suolo draugė Jolanta yra graži, bet neprotinga, šoka striptizą ir kitas bando prikalbinti tai daryti.

Vis dėlto daugiausia pasakotojo dėmesio (ir autoriaus literatūrinių pastangų, nes tai pats pilnakraujiškiausias veikėjas) skirta kunigui Karužai, kurio užduotis kūrinyje – skelbti vertybes, dėstyti gyvenimo išmintį, mokytis susitaikyti su lemtimi. Jo pokalbiai su Radvile tikrai pagyvina kūrinį, nors deklaratyvumo neišvengta, pavyzdžiui, finale sužalotai mergaitei kunigas atneša įvairių kaukių ir aiškina: „Nusibosta viena, užsidedi kitą. Šita pilna rūstybės, o štai šita tiesiog spinduliuoja gerumu… Štai su šita kauke tu į viską žvelgtum su ironija, su pašaipa. O su šita būtum linkus atsiduoti kontempliacijai“ (p. 79).

Į nusikaltimus linkusi paauglio prigimtis yra ir dešimtosios Virginijaus Bielskio knygos Berniukų vaišės centre: trylikametis Gerdvilas vengia mokyklos, bėga iš namų, vagiliauja, bruka bendraamžiams alkoholį ir rūkalus, žiurkių nuodais nužudo kelis žmones. Tokio elgesio priežastis ir padarinius dramoje-apysakoje svarsto paaugliai, mokytojai, namiškiai ir kaimynai. Tačiau nei aktuali problema, nei pridėtas pakilus Kaimo rašytojų sąjungos pirmininko Kosto Fedaravičiaus straipsnis neatsveria didžiulių teksto trūkumų – vyrauja akivaizdžios veikėjų, poelgių, siužeto schemos; vertybės reiškiamos patosiškomis tezėmis (Gėris – Blogis); tiesmukai moralizuojama; kalba neatitinka veikėjų amžiaus ir vaizduojamų situacijų; pasitaiko klaidų (gėrietis). Veikėjams (jų net keturiasdešimt vienas), kaip ir ankstesniuose kūriniuose, autorius parinko įmantrius vardus (Aridinas, Jamas, Anginas, Taina, Žaistenis, Juogintas, Dankita). Pirmąsyk pristatydamas kaip esminį berniukų bruožą jis išskyrė plaukų spalvą, o paskui kažkodėl vis akcentuoja, kokios spalvos kelnes jie mūvi. Veikėjai prikišamai suskirstyti į teigiamus ir neigiamus (juodaplaukio Gerdvilo antipodas – darbštus, jautrus, tiesą sakantis, paslaugus ir t. t. geltonplaukis Aridinas), jų poelgiams stinga motyvacijos, o kalbose vyrauja plikos autoriaus idėjos. Pavyzdžiui, pavyzdingasis trylikametis daržinėje susirinkusiems bendraamžiams suaugėlio balsu ir leksika dėsto: „Geriau pasakyk, kol nenuėjai klystkeliais… Iš tiesų, kodėl aš su jumis, juk mūsų pasaulėjauta, pažiūros skirtingos“ (p. 10). O nusikaltėlio močiutei jis sako: „<…> aš jaudinuosi dėl Gerdvilo, nes jis suklydęs berniukas ir jūsų anūkas. Reikia jam kalbėti apie Gėrį“ (p. 16). Tuos pačius žodžius kartoja ir kiti teigiami, bet nėmaž neindividualizuoti veikėjai paaugliai: „Jis tik vaikas. Ir negali taip toli nuklysti, dar privalo būti Gėrio kibirkštėlė“ (p. 16).

Knygos suaugusiesiems?

Emigrantų paliktų vaikų gėla – jau jokia literatūrinė naujovė, o štai anūkais apkrautų senelių vargus taip išsamiai pasakoja tik Stasė Valužienė knygoje Sugrįžk, saulele! Turbūt viliantis sustiprinti kūrinio įspūdį knygos pradžioje įdėtas redaktorės Kristinos Noreikienės straipsnis, kuriame pristatoma autorė (mokytoja, Kaimo rašytojų sąjungos narė), interpretuojami kūrinio „planai, problematika, veikėjai ir prieinama išvada, kad knyga yra „jautrus pasakojimas, paliečiantis šiomis dienomis itin jautrią ir aktualią – emigracijos – temą“ (p. 4). Tačiau tokie įvadiniai tekstai, kaip ir knygų anotacijos, yra ne tik informacinis, bet ir leidybos ir (ar) vadybos žanras, todėl skaitytojų vertintini apdairiai. Mėgėjiškai parašyta Valužienės knyga aktualesnė ne vaikų literatūros procesui, o kaip močiučių, priverstų prižiūrėti anūkus, jauseną, kartų nesusikalbėjimą ir tėvų nebuvimo žalą nagrinėjančio sociologinio tyrimo medžiaga. Istorija prasideda įprasta situacija – dirbti užsienin išvykstanti mama (tėvas lyg ir gimtinėje, bet aplanko tik retsykiais) seneliams palieka du berniukus (keturmetį ir trečioką). Jų sambūvis perteikiamas senelės akimis, o knyga sudėliota iš kasdienių senelės ir vaikų pokalbių ir nutikimų. Kaip tik senelė yra kūrinio centre – jos jausmų ir minčių daugiausia, pasakotojas ją akivaizdžiai idealizuoja. Kitaip nei skubanti Vinco Krėvės Bobulės vargų senolė, nūdienos „Senelė vėliau už kitus keliasi, nes vėlai gulasi ir dar ilgai neužmiega. Ji žiūri vidurnakčio filmus: mistinius, karinius ir siaubo. Seneliui ji sako, kad tokių filmų savo gyvenime nėra mačiusi, todėl dabar, nors ir drebėdama, nori pasižiūrėti“ (p. 24). Anūkus seneliai vertina kaip naštą – per juos negali rytais pamiegoti, trūksta ramybės, trukdo melstis bažnyčioje, krečia eibes ir t. t. Ketvertuko gyvenimas – tikras chaosas: vaikai konfliktuoja tarpusavy ir su seneliais, mažąjį (iš mamos ilgesio?) dažnai ištinka pykčio priepuoliai (jis keikiasi, spjaudo ant grindų, mušasi, mėto daiktus ir t. t.); senelis, pats greit suirztantis, stengiasi atsiriboti, o praradęs kantrybę auklėja „per sėdynukę“; senelė vaikus tramdo darbu. Kad ir kiek pasakotojas tvirtintų, jog senelė diplomatiška ir supratinga, jos mintys ir poelgiai nekuria empatiškos moters įspūdžio. Dar labiau nei jos nuolatinis rūpinimasis, „ką žmonės pagalvos“, stebina emocinis atotrūkis nuo anūkų, ypač nuo mažojo, kurį ši senelė mintyse visą laiką vadina „tuo vaiku“ („Reikia tą vaiką vestis į žmones, be to, ir aš, visą laiką būdama namuose, pasidarysiu pikta, dar su seneliu susibarsiu!“, p. 31). Garbaus amžiaus neslepiantis pasakotojas moralizuoja dėl vaikų elgesio, tačiau pražiūri, kad panašios silpnybės būdingos ir garbinamai senelei (pavyzdžiui, peikia berniukų įnikimą į kompiuterinius žaidimus ar televizorių, bet seneliai jį žiūri ne ką rečiau). Sunku numanyti, kuo ši knyga galėtų patraukti mažuosius skaitytojus, tačiau tėvams naudingai primena, kad vaikus geriau auginti patiems.

Klausimų kelia ir Romo Sadausko knygos Katinas Mikis: gyvenimas, žygiai, darbai adresatas. Leidinys išleistas kone prašmatniai – kietas viršelis, didelis formatas, viso lapo iliustracijos (dail. Audronė Uzielaitė). Kūrinio pavadinimas intriguoja nuoroda į žymių žmonių biografijos žanrą, o neslepiamas pasakotojo žavėjimasis savo katinu yra puikiai suprantamas kiekvienam, turėjusiam mylimą gyvūnėlį. Pirmuosiuose knygos skirsniuose esama gražių pastebėjimų, pavyzdžiui, kad katinas bendrauja ne balsu, o uodega – mosuodamas, vizgindamas, virpindamas, sukiodamas, braukydamas. Yra ir linksmų nutikimų, pavyzdžiui, kaip jis kaminu išlipo. Tačiau dažniau pasakotojui rūpi parodyti, bemaž suregistruoti plėšrūniškos gyvūno prigimties apraiškas, pavyzdžiui, kaip šiame negrabiai sueiliuotame tekste: „Mikucis vuodegucis, / Pelių traiškytojas. / Kų cik surijo vienų, / Žiūrėk, pagavo kitų“ (p. 38). Antras kūrinio leitmotyvas yra katino mityba – nuo granulių iki paukščiukų, vėl su natūralistinėmis smulkmenomis (išvemia vieversio plunksnas). Gamtos papročių rašytojai, žinoma, nepakeis, tačiau laisvi rinktis, kokiu tonu apie tai pasakoti. Galiausiai knygos pabaigoje ir ta meilė gyvūnėliui ima atrodyti ne tokia stipri, nes paaiškėja, kad šeimininkas be priežasties, neva juokaudamas, dilgėlių ryšuliu sušėrė katinėliui, šis išsigandęs nėrė į lazdyną ir su visam prapuolė.

Knygoje ausį rėžia nedarni šnekamosios ir formalios kalbos jungtis, pavyzdžiui: „Be žodžių šnekanti Mikio uodega atvėrė visai kitas mūsų bendravimo galimybes, nepalyginamas su ankstesnėmis“ (p. 9). Pasirinkus suaugusiojo žiūrą, pasakojami vargu ar skaitytojams vaikams aktualūs dalykai, kaip antai ilgos pastraipos apie senelės Irutės ir senelio Romo turimą ypatingą lovą, jos kainą ir gamintoją, pirkimo istoriją ir terapinį poveikį ligotiems kūnams.

Pažintinė knyga šeimai

Vienintelis 2013 m. pasirodęs naujas pažintinis leidinys yra kaip reta turiningas – Gražina Sviderskytė knygoje Darius ir Girėnas. Istorija ir legenda informatyviai ir įdomiai pasakoja garsiųjų lietuvių lakūnų likimą. Paantraštė „Istorija ir legenda“ tiksliai apibūdina knygos medžiagą – pateikiami faktai ir kartu jų interpretacijos nuo tarpukario iki dabarties. Žinių sluoksnis sodrus: lakūnų kilmė ir vardų peripetijos, veikla JAV ir Lietuvoje, kalbų mokėjimas, lėšų rinkimas, lėktuvo perdarymas ir t. t. Asmenybių portretą papildo įvairialypė kontekstinė informacija apie to meto Lietuvos ir užjūrio visuomenės polinkius, tvyrojusį su skrydžiais susijusį entuziazmą, pasiektus rekordus. Minimi aeronautikos ar transporto istorijos faktai (pavyzdžiui, kad prieš 80 metų iš Europos į Ameriką žmonės daugiausia nukakdavo laivais, tik turtingiausi skrisdavo dirižabliais), net paaiškinama, ką įmanu rasti bažnytinėse knygose. Atkarpose apie paslaptingą lakūnų žūtį, katastrofos tyrimą, likusias mįsles suaugę skaitytojai taip pat veikiausiai aptiks nežinotų detalių. Chronologinį pasakojimą užskliaudžia skiltis apie skrydžio atminimo įamžinimą, o knygos pabaigoje įdėtas lakūnų testamentas skamba pilietiškai ir patriotiškai.

Patyrusi žurnalistė įgudusiai valdo dokumentinį pasakojimą, proporcingai paskirsto techninę, istorinę informaciją ir žmogiškus aspektus, neslepia emocijų (daug šauktukų), todėl skaitytojui lengva ir žinias priimti, ir įsijausti į herojų ryžtą ar ištikusią tragediją. Darius ir Girėnas laikomi didvyriais, bet sykiu stengiamasi juos sužmoginti ir sušiuolaikinti, anot autorės, tai „du paprasti vyrai – nei karaliai, nei valdovai, nei karžygiai“ (p.  5). Tik autorė kiek perlenkia lakūnų ir ankstesnės istorijos priešpriešą, be reikalo nuvertindama „žilos senovės karžygius“: „Šie lakūnai į ateitį žvelgė taip pat kaip mes! Savo idėjomis ir siekiais atrodo šiuolaikiški – visai ne paslaptingi karžygiai iš žilos senovės“ (p. 13). Diskutuotina ir pažangios evoliucijos trajektorija – esą mūsų senelius ir prosenelius permainos „stulbino ir glumino. Jie buvo bailesni ir įtaresni už mus“ (p. 6). Šnekamoji intonacija, vienaskaitinis kreipinys į adresatą („tu“) kuria tiesioginio bendravimo su skaitytoju įspūdį, nors vietomis jį perdėm lėtina, pavyzdžiui, tokiais pranašesniu besijaučiančio pasakotojo intarpais: „<…> ar nustebsi, jei pasakysiu, kad tokie naujovių bandytojai buvo lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas? Sakysi: cha, ir kas gi čia tokio, ką gi jiems teko išbandyti? Bet palauk, tuoj suprasi“ (p. 11).

Sviderskytės pažintinis kūrinys neginčijamai liudija realistinių konvencijų jėgą, o grožinė realistinė proza, kaip rodo 2013 m. knygos, išradingumu ir įtaiga šiuo metu nusileidžia pasakinei.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 1 (69)