Monografija apie moksleivių folklorą
Penkios Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos katedros dėstytojos – Laima Anglickienė, Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Jurgita Macijauskaitė-Bonda, Dovilė Kulakauskienė ir Ingrida Šlepavičiūtė – ėmėsi išties intriguojančio ir įdomaus darbo – susisteminti ir panagrinėti pačius naujausius šiuolaikinės lietuvių moksleivių kultūros elementus, pasigilinti į specifinius moksleivių folkloro žanrus, kurie tiek adresanto, tiek adresato požiūriu daugeliu atvejų yra tarsi ezoterinė moksleivių kultūros dalis, skirta toli gražu ne suaugusiesiems, ne mokslininkams, o tik patiems sau. Tai erzinimai, skaičiuotės, vaikų anekdotai, siaubaraštukai, šiurpės, sakmiškieji pasakojimai, burtai, meilės istorijos ir mokyklinis proginis folkloras.
Knygos pavadinimas – Šiuolaikinis moksleivių folkloras* – kelia lūkesį, kad monografijoje bus mėginama apčiuopti ir išanalizuoti pačius naujausius moksleivių folkloro kūrimo, raiškos ir sklaidos procesus. Akivaizdu, kad šiandienos moksleivių pasaulis, palyginti su ankstesniuoju, yra pats dinamiškiausias, pats intensyviausias, labiausiai kintantis, kokį tik įmanoma įsivaizduoti. Užčiuopti jo procesus, spėti paaiškinti ir moksliškai reflektuoti (juk net moksleivių mėgstami interneto žaidimai kinta neįtikėtinai greitai) – labai sunkus darbas, turintis ir neišvengiamą ribotumo žymę. Juk vos tik tokios pastangos įgis kūną, t. y. suguls į knygą, ši tam tikra prasme jau bus senstelėjusi.
Jau iš knygos įvado aiškėja, kad autorės gerokai išplečia šiuolaikiškumo sampratą ir rengiasi kalbėti apie ilgesnę laiko atkarpą apimančius procesus – nuo XX a. pabaigos iki XXI a. pradžios (o juk nesunku įsivaizduoti, kaip smarkiai skiriasi XX a. pabaigos ir XXI a. antrojo dešimtmečio moksleiviai, jų žaidimai, leksika ir kt.). Kita vertus, iš dalies jau įvadinėse monografijos dalyse autorės išsisuka iš galimų tokio pobūdžio abejonių, išsamiai paaiškindamos darbe sinonimiškai vartojamas sąvokas „šiuolaikinis“ ir „dabartinis“ ir teigdamos, kad „sąvoka „šiuolaikinis“ nurodomas tiriamo folkloro gyvavimo laikas; dabartiniais vadinami kūriniai gali būti ir nauji, ir tebegyvuojantys kaip tradicinio folkloro paveldas“ (p. 15).
Monografijoje nuosekliai laikomasi mokslinės precizijos, aiškinamas kiekvienas dažnesnis terminas, pateikiami svarūs argumentai, kodėl ta, o ne kita sąvoka vartojama viename ar kitame kontekste. Pavyzdžiui, išsamiai pagrindžiama, kodėl, užuot pagrindine pasirinkus „vaikų folkloro“ sąvoką, renkamasis „moksleivių folkloras“. Pagirtina, kad daugelis autorių savo straipsniuose bando užčiuopti pačius naujausius moksleivių folkloro reiškinius, pavyzdžių ieško moksleivių pamėgtose interneto svetainėse. Pavyzdžiui, taip atsirado skyrius „Šiurpių, pasakojamų virtualioje erdvėje, ypatumai“ (p. 171), kuriame išryškinami tyrinėjamų reiškinių pokyčiai, priklausantys ir nuo jų paplitimo ar publikavimo vietos, ir įžvelgiama tendencija, kad internete skelbiami šiurpių tekstai gerokai ilgesni, pasak autorės, „pateikiama labai daug, rodos, nieko bendra su pasakojimu neturinčių detalių“ (p. 172).
Teoriniai monografijos teiginiai grindžiami gausiais pavyzdžiais. Štai pirmajame – „Erzinimų“ – skyriuje itin nuosekliai tipologizuojami erzinimai, pateikiama kiekvieno tipo pavyzdžių ir konstatuojama, kad šiuo metu užrašyta net 250 vardų, iš kurių vienaip ar kitaip pasišaipoma. Akivaizdu, kad šiame skyriuje buvo kryptingai siekiama atskleisti pačius naujausius erzinimų pavyzdžius, įžvelgti tendencijas. Pavyzdžiui, čia teigiama, kad „pastaruoju metu plinta tekstai, kuriuose erzinamasis priskiriamas netradicinės lytinės orientacijos asmenims“ (p. 49): „Sergėjus – sergantis gėjus“, „Edikas pedikas tredikas“, „Darius – pyderų karalius“ ir pan. Tokie mėginimai apčiuopti tarp moksleivių plintančių erzinimų pokyčius turėtų sudominti ir, pavyzdžiui, sociologus, kuriems gali kilti klausimas, kas nulemia tokio pobūdžio erzinimų atsiradimą: vis atviresnis visuomenės kalbėjimas apie netradicinį lytiškumą, suaktyvėjusi LGBT veikla ar kitos priežastys? Kita vertus, šiame skyriuje labai pasigedau datų, kada vienas ar kitas erzinimas užrašytas, ar šiandien jis vis dar aktualus (mėgstamas, vartojamas) ir svarbus. Pavyzdžiui, neaišku, kada užrašyti erzinimai „Kazė – naftos bazė“ (p. 46), „Edas – mopedas“ (p. 46), „Skambų balsą turi Inga, / Diktore jai būti tinka. / Šypsos ekrane žydram / ir žiūrovam, / ir gandram“ (p. 47) ir pan. Juk kažin ar dar gajus čia cituojamas trečiasis erzinimas, kuris vardą susieja su gana reta diktoriaus profesija. O ir apskritai ar šį neigiamos konotacijos neturintį tekstą galima laikyti erzinimu?
Nagrinėjant gana kontroversiškus šiuolaikinio moksleivių folkloro žanrus (šiurpes, siaubaraštukus, sakmiškuosius pasakojimus, burtus), nuolat stengiamasi įžvelgti šių reiškinių paplitimo tarp vaikų psichologines, socialines priežastis, keliamas klausimas, kodėl vaikams reikia baimę, siaubą keliančių pasakojimų (eilėraščių). Į šį klausimą mėginama atsakyti remiantis naujausiomis šiuolaikinių psichologų įžvalgomis. Pavyzdžiui, ne kartą cituojama psichologės M. Osorinos knyga „Slaptasis vaikų pasaulis suaugusiųjų erdvėje“, kuria remiantis konstatuojama, kad siaubą keliančių žanrų paplitimą lemia psichologinis mechanizmas – vaikui svarbu matyti, kad ir jo draugai išgyvena tokią pat kaip ir jis baimę ar egzistencinį siaubą; pasakodamas apie baisius dalykus, vaikas drauge su kitais pasijunta pajėgus tą siaubą įveikti, jam pasipriešinti (p. 152).
Kaip vieną iš itin svarbių monografijos aspektų norėtųsi minėti kai kuriose jos vietose išsakomą gana aiškų etinį požiūrį į analizuojamus reiškinius. Antai kalbant apie vaikų anekdotus, juos klasifikuojant pagal pasakotojų ir kūrėjų amžių ir tematiką (anekdotai apie Petriuką, kuris susiejamas su graikų Boba, suomių Pikku-Kalle, rusų Vovočka, vokiečių Klein Erne; anekdotai apie blondines), prieinama prie išvados, kad „6–9 m. vaikų anekdotai išsiskiria analinio / fekalinio pobūdžio humoru, l0–l4 m. jį nustelbia erotinis / seksualinis“ (p. 91). Šio skyriaus autorė Skabeikytė-Kazlauskienė ne vien moksliškai analizuoja panašias temines linkmes, bet ir atskleidžia savo požiūrį: „Folklore, tiek tradiciniame, tiek šiuolaikiniame, nešvankaus humoro mastai stulbina. Tik Lietuvoje obsceniško humoro problematikai vis dar neskiriama daugiau dėmesio“ (p. 91). Antrasis citatos sakinys skamba tarsi kvietimas kitų sričių mokslininkams pasidomėti šia problema, nuosekliau paanalizuoti šio reiškinio prigimtį, priežastis ir prielaidas. Apskritai Skabeikytė-Kazlauskienė kelia daugiausia su etiniu analizuojamų reiškinių vertinimu susijusių retorinių klausimų. Ir net kitose knygos vietose, pavyzdžiui, Macijauskaitės-Bondos skyriuje „Siaubaraštukai“, kalbant apie ypač kontroversiškus šiuolaikinio moksleivių folkloro pavyzdžius (siaubaraštukus apie savo vaikus žudančią motiną), remiamasi Skabeikytės-Kazlauskienės įžvalga, kad vaikai tiki siaubaraštukais (šiurpėmis) kaip potencialia realybe. Čia pat aktualizuojamas ir SkabeikytėsKazlauskienės suformuluotas retorinis klausimas – „Tad kokiame pasaulyje jie mano gyveną – kur motinos gali juos nužudyti?“ (p. 136).
Vienas didžiausių šio darbo privalumų – jo tarpdalykiškumas. Kai kuriose monografijos vietose nyksta folkloristikos ir literatūrologijos tyrinėjimų objekto ribos. Pavyzdžiui, aktualizuojamos svarbios refrenų ir skaičiuočių tipologijos įžvalgos, kurių autorius – rašytojas Balys Sruoga. Įdomiai atskleidžiama, kaip skaičiuote tampa grožinio teksto motyvas ar ištrauka (Martyno Vainilaičio, Anzelmo Matučio eilėraščiai, Salomėjos Nėries „Močiutės pasakos“ motyvas, virtęs skaičiuotės „Bėga ragana per sniegą / nepalikdama pėdų. / Ir įkrito į griovelį. Kas išgelbės? – Tu“ pradžia).
Kas skaitant šį darbą kelia daugiausia abejonių? Gana didelis burtams skirtas skyrius (p. 214–255). Jame smulkiai aiškinama, kur ir kaip vaikai randa informacijos apie būrimus, aptariamos pačios įvairiausios jų formos – nuo būrimo kortomis iki spiritizmo seansų, dvaselių kvietimo veidrodžiu ir netgi vudu. Taip, tai dalykai, kurie domina moksleivius. Taip, tai šiuolaikinio moksleivių folkloro dalykai. Bet kartu tai dalykai, keliantys daug nerimo vaikų psichiatrams, teologams, egzorcistams ir pan. Tiesa, šioje monografijos dalyje užsimenama, kad „dvasių kvietimas ir žaidimas su Vudu (voodoo) lėlėmis sukelia priešingą reakciją: šiuolaikiniai vaikai, būdami visiškai nepasirengę išvysti „kitą“ pasaulį, nebežino ką daryti. Baimė ir bejėgiškumas, likę po spiritizmo seanso, paveikia ne vieno psichiką“ (p. 218). Deja, tai vienintelė skyriaus įžvalga apie galimą burtų poveikį vaiko psichikai. Apibendrinamosios skyriaus išvados rodo, jog autorės į burtus žvelgiama be jokios etinės distancijos ir netgi sugebama matyti teigiamų šio reiškinio aspektų:
„Burtai yra tam tikras socializacijos būdas, padedantis susipažinti ir apsiprasti su priešinga lytimi. <…> Maginių praktikų vyksmas bendraamžių aplinkoje mažina nežinomybės baimę ir padeda išgyventi patyrimus, reikalingus išlaikyti bendruomeniškumui. Dvasių ir dvaselių kvietimas, merginų meilės burtai kiek primena ankstyvųjų bendruomenių iniciacijų apeigas, kai bręstanti asmenybė buvo išbandoma, sukuriant akistatą su tuo, kas jai baugu ir nepažįstama“ (p. 254–255).
Taigi greta burtų kaip reiškinio apibrėžimo ir tipologizavimo ypač pasigesta aiškaus autorės santykio su aprašomais dalykais, etinio burtų vertinimo, kuris padėtų aiškiau susivokti ir mokytojams, vaikų ugdytojams.
Pabaigoje norisi pasidžiaugti autorių užmoju šiuolaikinius lietuvių vaikų folkloro aspektus nagrinėti plačiame pasauliniame kontekste, pirmiausia parodant, kaip vėlai ir kaip fragmentiškai, palyginti su kitomis šalimis, šis folkloras pradėtas rinkti ir tyrinėti Lietuvoje.
Kaip numano ir knygos autorės, potencialūs jos skaitytojai labai įvairūs – nuo folkloristikos specialistų ir studentų (pastariesiems ši specifinė monografija, tipologizuojanti įvairius moksleivių folkloro reiškinius, atstos vadovėlį) iki mokytojų, ugdytojų ir psichologų – visų tų, kuriuos vienaip ar kitaip domina šiuolaikinė moksleivių kultūra. Daugeliu atvejų monografija padeda priartėti prie ezoterinio moksleivių folkloro pasaulio.
___________________________________
* ANGLICKIENė, LAIMA, SKABEIKYTė-KAZLAUSKIENė, GRAŽINA, MACIJAUSKAITė-BONDA, JURGITA, KULAKAUSKIENė, DOVILė, ŠLEPAVIČIŪTė, INGRIDA. Šiuolaikinis moksleivių folkloras. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2013. – 374 [2] p., iliustr. lap., ISBN 9789955-16-475-3
Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 1 (69)
