Pelikanas žmogaus drabužiais

Neringa Mikalauskienė Skaitydama suomių rašytojos Leenos Krohn apysaką-pasaką Pelikanas* jaučiausi lyg sūpuoklėse: būdavo – negaliu atsitraukti, būdavo – norisi keletą lapų praversti, nes nuobodoka. Sutikite, vaikų literatūroje nėra labai originalu pažvelgti į žmonių gyvenimą svetimojo (dažniausiai gyvūno) akimis: tokie veikėjai visi mato daugmaž tą patį ir paprastai nusivilia. Paskutinė skaityta knyga šia tema buvo Anne’s M. G. Schmidt Minusė, pernai išleista tos pačios „Nieko rimto“ leidyklos, – apie katytę, ne savo valia tapusią panele, vis labiau žmogėjančią, bet išlaikiusią ir katės bruožų. Panelė Minusė, tiesa, tarp žmonių surado bičiulių ir likosi. Krohn veikėjas pelikanas – ne. Išskyrus berniuką Emilį, kuris taip pat atrodo šiek tiek vienišas. Tačiau pelikanas negali gyventi tarp žmonių ir grįžta į savo pasaulį.

Lyg sūpuoklėse jaučiausi ir svarstydama, kokio amžiaus galėtų būti Krohn apysakos adresatas. Iš pradžių įsivaizdavau skaitytoją, kuris galėtų tapatintis su Emiliu. O jis nuo pirmųjų puslapių man pasirodė pradinių klasių mokinys – jautrus svajoklis, nepritampantis mieste, į kurį persikėlė kartu su mama. Maždaug aštuonerių ar devynerių metų. Tačiau aptikau, kad Emiliui – mažiausiai dvylika (tai liudija pastaba, kad knygą su pelikano piešiniu jis gavo dovanų iš tėčio dvyliktojo gimtadienio proga ir labai brangino; be to, ankstyvąją paauglystę galima nuspėti ir iš subtiliai vaizduojamų jo bundančių jausmų bendraamžei Elzei). Vadinasi, knyga ne pradinukams. Juolab kad juos kažin ar patrauktų tokie abstrakčiomis sąvokomis išreikšti pamąstymai: „…pasigirdo kimus šūksnis, gerklinis garsas, kupinas graudžiausio ilgesio, ir jis suakmenėjo. Šūksnyje girdėjosi įniršis dėl prarastų galimybių, dėl žmogaus gyvenimo, kurio kaina buvo pernelyg didelė. Jame taip pat aidėjo skundas tų, kurie šioje žemėje mylėjo vienas kitą, bet buvo išskirti laiko arba bailumo akimirkos, būtinybės arba atsitiktinumo“ (p. 191). Tokias gyvenimo prasmę apmąstančias tiradas labiausiai mėgsta penkiolikmečiai šešiolikmečiai. Bet susitapatinti su Emiliu šiek tiek vyrėlesniam skaitytojui reikštų bandyti vilktis išaugtinį drabužį. Taigi adresato klausimas lieka atviras.

Apysakoje susipina dvi plotmės – realistinė ir pasakinė. Realistinė – Emilio gyvenimas mieste su mama, pasakinė – užsimezgusi jo ir pelikano, pradėjusio gyventi žmogišką gyvenimą, bičiulystė. Autorė randa puikų situacijos motyvą, kodėl kiti žmonės nepastebi, kad tarp jų atsiradęs keistuolis tikrai yra paukštis. Jie stengiasi būti korektiški, „nematyti“ jo išvaizdos ypatumų ir to paties linkę mokyti vaikus: „Labai mandagus ponas, tetulė Kapio man pasakojo. Aš pati jį mačiau. Na, jo išvaizda gal kiek keistoka, pagurklis ir visa kita. Bet nevalia dėl tokių dalykų spoksoti į žmones. Juolab bėgioti paskui juos, juk tu jau didelis vyras, turi pats suprasti“ (p. 15). Mama draudžia Emiliui „pravardžiuoti padorius žmones“. O pono Hiurliulaineno, kaip pasivadina pelikanas, žmogiškumą sukuria viso labo apsirengimas žmogaus drabužiais („Kadangi vaikštau su žmogaus drabužiais, tai esu žmogus. Vyrauja toks požiūris“, p. 15). Pati paukštiška jo išvaizda nepakinta. Nors čia vis dėlto esama loginio neapsižiūrėjimo: autorė nepagalvojo, kad žmogumi apsimetantis pelikanas negalėtų būti suaugusio vyro dydžio. Tiesa, pelikanų būna įvairių rūšių, bet rudieji, kurie vieninteliai gyvena prie jūros (o knygos veikėjas kaip tik ir yra jūrinis pelikanas: „Esu kilęs iš pietų pakrantės, kur jūra sūri ir šilta, o potvynių bangos skalauja smėlio kopas“, p. 31), yra patys mažiausi – nuo pusės metro iki metro su puse dydžio. Ir, žinoma, toks pelikanas niekaip nepakeltų į orą dvylikos metų berniuko – kaip padaro ponas Hiurliulainenas istorijos pabaigoje.

Žinoma, autorė siekė parodyti miesto ir apskritai žmogaus gyvenimą paukščio akimis, o ne suteikti enciklopedinių žinių apie pelikanus, tad jo, kaip paukščio, charakteriui sukurti jai užteko kelių pagrindinių bruožų: to, kad jis turi nemažą snapą, pagurklį, plačias pėdas, stiprius sparnus, mėgsta vandenį ir minta žaliomis žuvimis. Vis dėlto, jei jau į Emilio rankas įduodama enciklopedija (o tokio amžiaus vaikai, beje, mėgsta jas vartyti), buvo galima kaip nors išspręsti ir pono Hiurliulaineno dydžio problemą – juk berniukas galutinai įsitikina pelikano paukštiškumu tik sulyginęs jį su atvaizdu knygoje. Tai, žinoma, detalės, ne jos apysakoje svarbiausios.

O svarbiausia vis dėlto autorės užmojis parodyti, koks gi yra tas šiuolaikinio žmogaus pasaulis: knyga užgriebia įvairias veiklos sritis – socialinę, psichologinę, filosofinę, religinę, ekologinę. Pelikanas savo pasirinkimą tapti žmogumi motyvuoja tuo, kad žmonių rūšiai, jo akimis, gyventi geriausia: „Bet laikui bėgant žmonės vis labiau brovėsi į mūsų teritorijas. Jie nebesitenkino mus medžiodami, jie statėsi mūsų pakrantėse gamyklas ir jėgaines. Jų nuotekos ir kenksmingos atliekos ginė žuvis vis toliau į jūrą, todėl mums teko kęsti badą ir patirti visokių nepatogumų. Mes vis persikeldavome į kitas vietas ir galiausiai atsidūrėme šiaurėje. Mano artimieji apsiprato su nauja vieta, o aš ėmiau svarstyti: žmonės klesti ir gerai gyvena, žmonės plinta į visas puses, jų gyvenimas darosi vis patogesnis (…). Aš ėmiau pavydėti žmonėms. Pagalvojau: jeigu negaliu ramiai sau gyventi kaip paukštis, reikia tapti žmogumi. Jie yra stiprioji pusė, tad ir aš noriu atsiriekti gabalą to pyrago“ (p. 33). Čia nuo ekologijos pereinama prie socialinės srities: apsimesti žmogumi, pasirodo, ne taip sunku – užtenka apsivilkti drabužius ir išmokti visiems priimtino mandagaus elgesio. Tada aplinkiniai bus linkę nepastebėti tikrosios prigimties.

Pelikano atvykimas į miestą primena emigranto patirtį: „Pirmą kartą buvau ne tarp saviškių ir staiga pajutau, tarsi kas būtų suspaudęs man širdį ir mėgintų išplėšti didelį jos gabalą. Nuo to karto man nuolat, be perstojo spaudžia širdį, ir aš žinau tos ligos pavadinimą – namų ilgesys. Bet tai pernelyg švelnus pavadinimas, nes tai nėra tiesiog paprastas ilgesys, tai gėla, kartkartėmis virstanti veriančiu skausmu“ (p. 37). Kaip paprastai daro emigrantai, pelikanas taip pat tiria situaciją ir netgi neturėdamas dokumentų susiranda darbą (iš pradžių – auklės, paskui – orkestre), išsinuomoja butą. Tačiau to neužtenka, kad būtum priimtas į visuomenę kaip visavertis jos narys. Jis nori išmokti skaityti, kad dar geriau pažintų žmonių gyvenimą.

Vis dėlto tas gyvenimas, kuo geriau pažįstamas, tuo pelikanui atrodo keistesnis: „Kuo daugiau skaitai, tuo labiau stebiesi. Galiausiai vargiai begali skaityti. Tiesiog sėdi ir stebiesi“ (p. 148). Pelikanas stebisi viskuo – pasaulio tvarka, laiko tėkme, vedančiais į pražūtį civilizacijos pasiekimais: „O tų bombų ir raketų, kaip rašė laikraštis, jau prigaminta tiek, kad kiekvieną pasaulio žmogų būtų galima nužudyti dešimtis kartų. Apie gyvūnus tenai nebuvo nė žodžiu užsiminta, bet aišku kaip dieną, jie žūtų anksčiau už žmones. Tai neturi jokios prasmės, bet tai buvo parašyta tokiais aiškiais žodžiais, kad aš negalėjau suprasti neteisingai. Tai ne tiktai siaubinga, tai beprotiška, o aš juk esu girdėjęs žmones kalbant, kad iš visų gyvų būtybių jie protingiausi“ (p. 139). Jis pradeda nerimauti, ar tapęs žmogumi pats nepradės elgtis destruktyviai: „Stebiuosi, kaip žmogus gali mokėti groti užburtąja fleita ir gaminti raketas. Kas jis per vienas? Koks jis? Ir jeigu mano snapas sutrumpės, kaip kartais tikiuosi, jeigu pėdos susiaurės ir iškris plunksnos, jeigu kada nors įgausiu tikrą žmogaus veidą, ar tuomet irgi tapsiu toks pat?“ (p. 140). Taip pelikanas susiduria su žmogaus dvilypumu – būti protingam ne visada reiškia, kad rinksiesi teisingus sprendimus. Tačiau tai nėra naujos mintys apskritai, o ir išdėstytos jos gana elementariai, tad skaitytojo dėmesys nusilpsta.

Ne kažin kiek paveikesnis skyrius apie religinius ritualus. Kaip tik čia vėl suabejojau adresatu: suprantama, pelikanas į žmonių pasaulį žvelgia iš vaiko pozicijos, bet jo įspūdžiai iš mišių ir samprotavimai būtų įdomesni ir nauji nebent ikimokyklinio amžiaus, o ne dvylikamečiam skaitytojui. Ir Emilis, bandydamas paaiškinti tikėjimo esmę, kalba pernelyg paprastai, nors krikščioniškai auklėti jo amžiaus vaikai jau lyg ir turėtų būti mokęsi katekizmo ir priėję Pirmosios Komunijos. Tiesa, Emilis parodo savo išprusimą išvardydamas nemažai krikščionybės atšakų (katalikų, liuteronų, ortodoksų, anglikonų, presbiterijonų, mormonų, metodistų…), pamini musulmonų mečetes ir žydų sinagogas, o žodžiu „teologija“ prisidengia aiškindamas tai, ko nesupranta.

Paūgėjusiems skaitytojams įdomesnis nebent pelikano kaip paukščio požiūris į mirtį: „Ir pati mirtis, žodis, kurį juodasis vyras nuolat kartojo, buvo man anksčiau negirdėta sąvoka. Matai, tarp

mūsiškių mirties tokia prasme, kuria jis apie tai kalbėjo, iš tiesų nėra. Jis kalbėjo apie ją kaip apie neišvengiamą viso žemiško gyvenimo pabaigą, bet mes tenai, pakrantėje, tam tikra prasme gyvename amžinai. (…) Mano kūną praris bangos arba smėlis, ir viskas“ (p. 143). Taigi paukštis nežino apie amžinojo gyvenimo tikimybę. Jis jaučiasi kilęs iš gamtos ir į ją sugrįšiantis, o kadangi gamtos ciklas amžinas, tam tikra prasme gyvūnai yra nemirtingi, tik įgaunantys kitą pavidalą. Vis dėlto šios knygos kontekste būtų buvę logiška tęsti ekologijos liniją pasvarstymais, ar iš tiesų gamtos nemirtingumas amžinas, jei jį kėsinasi sunaikinti agresyviai plintanti žmonių civilizacija? Tačiau autorė tokių jungčių netiesia. Prie nemirtingumo temos ji tik grįžta paskutiniame skyriuje pabrėždama pelikano ryžtą sugrįžti į paukščių pasaulį: „Gyvūnas yra nemirtingas, nes jis nežino, kad jo laukia mirtis. Iš tiesų tai tik žmogus yra mirtingas. Dabar man prasidės naujas gyvenimas, kuris neturės jokios pabaigos. O tasai gyvenimas, kurį nugyvenau su tavimi ir miestu, žmogaus gyvenimas, jau baigiasi“ (p. 188). Taigi pirmoji priežastis, dėl kurios pelikanas ir nusprendė tapti žmogumi, – drastiškas žmogaus poveikis gamtai ir grėsmė kai kurioms gyvūnų rūšims išnykti – tarsi užmirštama, nors knygos pradžioje ji buvo pagrindinė. Ją pamiršti leidžia sunkumai, su kuriais pelikanas susiduria žmonių pasaulyje. Ir tai – ne vien nuostaba, jog žmonių mąstymas pernelyg keistas, kad būtų galima prisitaikyti: „Pagalvojau, kad žmonės jaučia nenumaldomą potraukį prie melo ir vaizdų, net ir aš tą žinau, patyriau pačią pirmą savo žmogiško gyvenimo dieną. Žmogui neužtenka tikrovės, jam negana vieno pasaulio, jis turi pats jų susikurti daugiau, vis naujų ir naujų“ (p. 106). Pelikanas būtų prisitaikęs. Ir būtų susitaikęs su namų ilgesiu. Tačiau drabužiai ir išmoktas elgesys negali paslėpti tikrosios prigimties, kad ir kokie nepastabūs būtų aplinkiniai. Čia jau susiduriame su nepakantumo kitokiam vien dėl to, kad jis kitoks, problema, kurią būtų galima įvardyti rūšizmu: žmonių rūšis (kaip kad anksčiau – baltaodžių rasė) primeta savo galią kitoms gyvūnų rūšims – pelikanui tarp žmonių ne vieta, jis sugaunamas ir uždaromas į zoologijos sodą, kurį lygina su kalėjimu. Vis dėlto Emilio sumanymui išvaduoti ne tik jį, bet ir kitus gyvūnus pelikanas nepritaria, dar kartą parodydamas gebėjimą suvokti, kad pasaulyje nėra vienareikšmių dalykų, tad net ir pati blogiausia situacija gali būti vienintelė galimybė išlikti: „Nepamiršk, kad čia ne tik kalėjimas, tai ir saugus prieglobstis. Įkalinti žmonių, šie gyvūnai yra ir kartu apsaugoti nuo žmogaus, nuodų, kulkų, benamių likimo, koks daugelį būtų ištikęs sunaikinus jų miškus. Kurgi jie dėtųsi čia, šitame mieste? Tik nedidelė dalis rastų kelią atgal į namus, visi kiti nelaimingai žūtų“ (p. 176). Taigi zoologijos sodai gali tapti paskutiniu beišnykstančių gyvūnų rūšių prieglobsčiu. Tačiau viltis, kad žmonija netaps vien naikinančia galia, knygoje paliekama – tai tikėjimas, kad Emilis užaugęs bus kitoks ir kad galbūt kitokia bus ir Elzė. Jei nepamirš bendravimo su kitokiais patirties.

Tarpusavio santykių problematika knygoje vaizduojama jautriai ir tikroviškai, nesistengiant pagražinti skaudulių, nesitikint, kad viskas galiausiai bus išspręsta. Emilis su mama į miestą persikelia po tėvų skyrybų. Jo gyvenimas pasikeičia iš esmės: „Sapne jie visuomet gulėdavo vienas šalia kito, daugiau jau taip nebus. Miegamajame šalia tėčio dabar miega kita, o jis su mama atvyko čionai. Kad pasiliktų“ (p. 17). Emilis ilgisi ankstesnio gyvenimo Katinkiulėje – kaime, kur yra namas su šuliniu ir ežeras, tačiau supranta, kad tai negrįžtamai prarasta. Tikrovė jį slegia, berniukas nori nuo jos pabėgti į sapnų pasaulį, kuris irgi nėra svetingas: „Ką jis gavo mainais? Nieko, visiškai nieko, bet tai ir buvo geriausia, ką galima gauti. Tarsi nuo pečių būtų nuimta gniuždanti našta, o ta našta buvo tikrovė: žmonės, namai ir daiktai, miškas ir laukai, skaisčiai spindinti upė ir dabar štai šis miestas, sunkus kaip geležis ir plienas. Visa tai jam buvo užkrauta per vieną parą, visas pasaulis, ir jis slėgė“ (p. 18). Mama turi daug dirbti, kad juodu išlaikytų, jos darbas – fizinis, išsunkiantis jėgas: didžiulėje skalbykloje nuo aštuntos ryto iki ketvirtos vakaro ji kasdien klosto pižamas, o antradieniais ir ketvirtadieniais valo administracijos pastatą. Dėmesio Emiliui tenka ne kažin kiek. Įdomu, kad autorė nešvelnina situacijos, ji perteikia mamos gyvenimą tokį, kokį jį mato vaikas, kuriam ne viskas paaiškinama. Po kurio laiko nuo persikraustymo mama vakarais ima vis ilgiau užtrukti, ir Emilį tai gąsdina. Atrodo, kad ji turi daug rūpesčių, ima linkti į alkoholį: „Jos skruostai buvo šlapi ir įraudę, o iš burnos sklido kvapelis. (…) Jau buvo beveik išaušę, kai mama atsistojo nuo taburetės ir nuslinko į vonią. Bet ir tada Emilis nesudėjo bluosto. Džiūstančiomis akimis, bet pilnomis ašarų ausimis tą ilgą naktį jis visai nemiegojo“ (p. 156–157). Vaikų literatūroje tikrai nedažnai aptiksi tokį dramatišką artimiausio žmogaus – mamos – paveikslą. Autorė čia parodo  ir tai, kaip kinta vaiko jausena susidūrus su suaugusiojo silpnumu: „Po šito nutikimo Emilis į mamą ėmė žiūrėti kitomis akimis. Jis nematė jos kaip mamos, nuolat esančios šalia ir visad tokios pačios, amžinos, jis matė žmogų, kuris jam buvo daug kuo svetimas ir trikdė“ (p. 157).

Emilį gelbsti tik draugystė su pelikanu. Jis atsiranda pačiu laiku – kaip išmintingo suaugusiojo pavyzdys, atstojantis naują šeimą sukūrusį ir nutolusį tėtį ar į savo rūpesčius nugrimzdusią mamą. Pelikanas su Emiliu bendrauja kaip lygus su lygiu, pagarbiai ir mandagiai. Emilis su juo jaučiasi svarbus ir reikalingas – juk tik jis gali išmokyti pelikaną skaityti, tik juo pelikanas pasitiki. Kartu jie ima praleisti nemažai laiko, vaikšto po miestą, stebi žmonių gyvenimą ir bando rasti atsakymus į pelikanui kylančius filosofinius klausimus. Knygos pabaigoje Emilis dar kartą išgyvena išsiskyrimo skausmą – kaip anksčiau teko palikti tėtį, taip dabar turi išlydėti pelikaną atgal į jo pasaulį. Jų išsiskyrimas neišvengiamas, bet tai – dar viena išminties pamoka, subtilumu primenanti Antoine’o de Saint-Exupéry Mažojo princo pabaigą, kurioje sakoma, kad lakūnui kiekviena žvaigždė atrodys ypatinga, nes vienoje iš jų gyvens mažasis princas – ir kai jis juoksis, atrodys, kad juokiasi visos žvaigždės. Taip ir pelikanas pažada Emiliui duoti ženklą, kad jį pamatė: „Pelikanas pražiojo snapą ir paleido kimių kranksėjimų tiradą. / – Bet argi ne visi pelikanai taip kalba? – nenusileido berniukas. – Iš kur man žinoti, kad tai tu? / – Tuomet aš būsiu toks kaip visi pelikanai, o visi pelikanai tokie kaip aš. Bet tau ir nereikia žinoti, to turi pakakti“ (p. 187).

Perskaitęs Krohn apysaką-pasaką iš tiesų tampi šiek tiek išmintingesnis. To turi pakakti, kad atleistum kai kuriuos netikslumus kuriant pelikano charakterį ar autorės norą dar kartą plačiai išdėstyti žinomas tiesas apie destruktyvų žmonijos poveikį gamtai. Tiesmuką didaktiką nustelbia filosofinis liūdesys dėl netobulos žmogaus prigimties, kurį pastiprina ir apysakos stilius – beveik muzikalus, su poezijos intarpais. Tiesą pasakius, tai pirmoji mano skaityta suomių literatūros (tiek suaugusiųjų, tiek vaikų) knyga, kurios pasakojimas toks lyriškas. Jis, neabejoju, ir vertėjos Viltarės Urbaitės dėka, nutekėjo lyg laiko upė, palikdama jausmą, kad buvo leista prisiliesti prie kažko beveik neapčiuopiamo kaip tas vėjas, kedenantis „pelikano plunksnas ir Emilio plaukus“ (p. 186), – prie minties, kad žemėje visi esame susiję nematomais bičiulystės ryšiais.

_______________________________________

* LEENA KROHN. Pelikanas. „Miesto pasakojimas“ / iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė; iliustravo Jurga Budrytė. – Vilnius: Nieko rimto, 2013. – 192 p.: iliustr. ISBN 978609-441-116-8

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 1 (69)