APIE PIRMĄJĮ PASAULINĮ KARĄ VAIKŲ LITERATŪROJE
Išsakyti minčių apie Pirmąjį pasaulinį karą vaikų literatūroje buvo pakviestos IBBY Lietuvos skyriaus narės mokytojos lituanistės. Atsakymus į klausimus pateikė Zita Čičelienė (Ignalinos raj. Vidiškių gimnazija), Vilija Dailidienė (Vilniaus licėjus), Violeta Juodelienė (Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinė mokykla), Rita Kairienė (Klaipėdos „Aukuro“ gimnazija), Rita Karpavičienė (Panevėžio raj. Raguvos gimnazija) ir Aldona Kruševičiūtė (Kretingos Marijono Daujoto pagrindinė mokykla).

– Kiek šių dienų skaitytojams vaikams ir paaugliams svarbios karo, taikos, laisvės, patriotizmo, heroizmo ir kitos pilietinės, istorinės, visuomeninės temos? Kokių temų ir problemų pasigendate šiuolaikinėje vaikų literatūroje?
Aldona Kruševičiūtė: Visos literatūros temos vaikams ir paaugliams svarbios tiek, kiek jiems svarbus pasaulis, kiek jie siekia suvokti save pasaulyje ir pasaulį savyje. Padėti suprasti save, rasti savo kelią pasaulyje – esminė literatūros misija. Jaunasis skaitytojas, turintis gerą palydovą po knygų pasaulį, būtinai skaitys ir knygas apie karą, laisvę, taiką, auką, heroizmą. Tokiais palydovais gali būti tėvai, seneliai, mokytojai, bibliotekininkai – kiekvienas skaitantis ir vertybines nuostatas puoselėjantis žmogus. Deja, dabar pastebimas labai liūdnas požiūris į vertybes. Juk šios temos neišvengiamai implikuoja kančios, skausmo klausimus. Stebina jaunų mamų, susirūpinusių savo atžalų psichika, spaudoje keliamas triukšmas dėl pasakų, kuriose kalbama apie mirtį, širdgėlą ir t. t. Argumentai paprasti – tokios temos vaikus baugina, net traumuoja. Tokiais atvejais norisi priminti daktarės Meilės Lukšienės žodžius apie knygos svarbą: „Jei vaikystė skurdi ir tamsi, lektūra turėtų žadinti grožio ir gėrio ilgesį ir jį įmanomai tenkinti. Jei vaiką supa šiltadaržio klimatas, knyga turėtų praskleisti tikrovę tokią, kokia ji yra.“
Vasarą Palangos knygyne dairiausi naujų knygų. Šalia manęs moteris su kokių vienuolikos ar dvylikos metų berniuku pusbalsiu kalbėjosi, ką įdomaus paskaityti. Pasiteiravo manęs. Pasiūliau įsigyti Sonyos Hartnett Sidabrinį asiliuką. Užteko viršelyje perskaityti žodį „karas“, ir vaikas pareiškė, kad knyga nebus įdomi. Sunku buvo įkalbinėti, gal net beprasmiška. Pasakiau, kad neseniai perskaičiau šią knygą, susižavėjau ja, jos veikėjais. Pasiūliau paskaityti anotaciją, vieną kitą puslapį. Atverčiau „Pirmąjį pasakojimą“ (p. 34) ir pasakiau, kad tokią istoriją galima Kalėdų proga garsiai skaityti visai šeimai – visiems būtų šventė. Nežinau, ar nupirko moteris paaugliukui knygą, bet neabejoju, kad šis kūrinys negali nuvilti nė vieno skaitytojo.
Knygoms dabar sunku rasti kelią į skaitytojų namus. Visi tie, kurie išleidžia knygas į pasaulį, turėtų be galo dėmesingai jas palydėti.
Vilija Dailidienė: Tik vienas kitas mokinys kalbasi šiomis temomis namie – šiuolaikiniai tėvai kažkodėl mano, kad vaiką svarbu ugdyti, kol jis visai mažas: skaito jam knygeles, vežioja į lavinamąsias labai mažų vaikų pamokėles… Paskui išleidžia vaiką į mokyklą ir nustoja su juo kalbėtis rimtomis temomis. Na, retkarčiais papamokslauja, kad tas mažai skaito, bet nesėda kartu skaityti. Man atrodo, kad jei pradinukas iš tėvų taip ir neišgirsta apie patriotizmą, heroizmą, kitas aukštąsias idealistines sąvokas, tai paskui pasidaro joms nebe toks jautrus: per vėlai pasėtas grūdas auga skursdamas. Mokykla teoriškai lyg ir skirta kaip tik toms temoms aptarti, bet mokytojas yra vienas iš mūsų visų, deja, dažnai kalbantis ne iš širdies, valdiškai. Gerai, kai jautriam vaikui pakliūva į rankas gera knyga, bet jeigu neturi su kuo pasikalbėti apie joje keliamas idėjas, tai jas užmiršta. Pastebėjau, kad net knygų mugėje dažnai kalbama apie ką tik nori, tik ne apie knygos idėjas ar autoriaus vertybines nuostatas. Tarsi perskaityti knygą verta tik iš snobizmo, o ne tam, kad atsakytum sau į klausimą: kaip man gyventi?
Atsiprašau, kad bambu. Nesu linkusi prisidėti prie choro „Vai, kaip blogai“, bet pasiilgstu kalbėjimo viešojoje, be abejo, ir šeimos, erdvėje apie esmes, ne apie lankas. Gerų knygų yra, bet jos paskęsta bendrame triukšme, plepėjime. Apie jas lyg ir nepatogu kalbėti.
Rita Kairienė: Visos minėtos temos vaikams ir paaugliams svarbios. Gal dabar svarbesni visuomeniniai dalykai, o karo, taikos, laisvės, patriotizmo temos aktualesnės buvo prieš penkiolika ar dvidešimt penkerius metus. Tuo metu vaikai (bent mano aplinkos) Lietuvos himną giedodavo visur visokiomis progomis neraginami (net šešiamečiai), o jei kartą per savaitę liaudies dainos nesudainuodavome (pavyzdžiui, per literatūros pamoką), niurnėdavo (bent aš tokius mokinius tuo metu mokiau). Jau geras dešimtmetis, kai dauguma mokinių domisi tik savo gyvenimu, savo karjeros galimybėmis, savo sėkme. Bet šie metai vis dėlto kitokie – Krymo okupacija, karas Ukrainoje. Nuo balandžio mėnesio pasipylė klausimai – kas, kaip, kodėl. Jaučiu, kad karo, taikos, patriotizmo temos vėl darosi aktualios. Ypač svarbi pilietiškumo tema.
Rita Karpavičienė: Tai, kad mokiniai gana mielai skaito tokias knygas kaip Harrietos Beecher Stowe Dėdės Tomo trobelė, Anne’os Frank Dienoraštis, Michaelio Morpurgo Karo žirgas, Ericho Marios Remarque’o Vakarų fronte nieko naujo ir pan., leidžia manyti, kad klausime paminėtos temos svarbios. Šiuolaikinė vaikų ir paauglių literatūra, mano manymu, gana įvairi, visos jos neįmanoma aprėpti.
– Pasirinkę bent vieną lietuvių kalba išleistą verstinę knygą vaikams ir paaugliams, vaizduojančią Pirmąjį pasaulinį karą, glaustai apibūdinkite jos literatūrinius ypatumus ir privalumus.
Vilija Dailidienė: Norėčiau pakalbėti apie dvi knygas. Karo žirgo autoriaus Michaelio Morpurgo tikslas buvo parašyti realistinį kūrinį, papasakoti tiesą, kuri laikui bėgant vis labiau užmirštama. Tas karas virsta tik istorijos vadovėlio paragrafu, paaugliams vis sunkiau suprasti, kas ir kodėl vyko. Bet nėra paprasta papasakoti apie žiaurią karo tikrovę vaikams – negalima jų išgąsdinti: ir vaikai, ir paaugliai turi tikėti gyvenimo ir žmonių grožiu. Taigi autorius pasirenka pačią tinkamiausią formą – istorijos pasakotojas yra žirgas Džojus.
Dar visai mažas Džojus susiduria su gerais ir piktais žmonėmis. Gerumas ir žiaurumas – pagrindinis apysakos leitmotyvas. Žmoniškumas nepriklauso nuo tautybės: į karą žirgą atveža britai, paskui jis atitenka vokiečiams, yra slaugomas ir saugomas prancūzų valstiečių, galop tiesiog mistiniu būdu vėl susitinka savo pirmąjį draugą – berniuką, dabar jau kareivį Albertą, yra pasiaukojamai išslaugomas, o galiausiai gerų žmonių valia ir pinigais sugrįžta namo. Taigi pagrindinė apysakos idėja – baisiausiomis aplinkybėmis pasaulis išlieka tik dėl jautrios širdies, kilnių, taurių žmonių. Karo žiaurumas yra tik žirgo istorijos fonas. Džojus nesuvokia didžiosios politikos, bet girdi kareivių ir karininkų kalbas.
Iš pat pradžių aišku, kad karas beprasmis. Pradėjo jį tie, kurie turi valdžią, dėl užgaidų, tuščių ambicijų, jiems negaila žmonių gyvybių. Kariškiai puikiai supranta, kad karo vadams trūksta išminties, ne tik žmoniškumo, – kavalerija metama į mūšį prieš spygliuotų vielų užtvaras ir artileriją, tai ne kova – skerdynės, bet paprastas karys tegali paklusti įsakymams, jų nesvarstydamas. Karo realybė apysakoje žiauri, bet karas baigiasi, Albertas ir Džojus gyvi, jie grįžta į Angliją.
Karo žirge kariai nuolankiai pasitinka savo lemtį, o australų rašytoja Hartnett vaizduoja dezertyravusį karininką. Karo, mūšių, kareivių draugystės vaizdai kyla sujauktoje leitenanto Šepardo sąmonėje, atmintyje, jie minimaliai sukonkretinti, perteikti vos viena kita realistine detale, bet to užtenka, kad skaitytojui būtų aišku, jog karas yra beprasmis žmonių žudymas ir neįmanoma pateisinti tų, kurie jį sukėlė.
Knygoje vaizduojami trys prancūzų vaikai negali sustabdyti karo. Bet jie stengiasi išgelbėti nors tą vieną jaunuolį. Dezertyravimas teisinamas daugeliu aplinkybių – leitenantas apakęs, bejėgis, jis nori suspėti atsisveikinti su mirštamai sergančiu savo broliuku, žuvo visi jo vadovaujamo būrio vyrai… Įdomu, kad ne tiek karo baisumui ir net ne vaikų gebėjimui susitelkti ir rasti būdą perplukdyti leitenantą per Lamanšą, bet vaikų ir kario draugystei skiriama daugiausia dėmesio. Vaikai visiškai pasitiki leitenantu, jis taurus, išmintingas, gailestingas. Bet ir tai neišsemia apysakos turinio.
Leitenantas pasakoja vaikams kelias istorijas apie asiliukus. Pirmoji istorija – biblinis pasakojimas apie Marijos ir Juozapo kelionę į Nazaretą ir pabėgimą iš jo, bet dėmesys čia skiriamas asilei Riešutei, jos ištvermei, nuovokumui ir pasiaukojimui. Antroji yra parabolė – apie įvairias netikusias savybes: pasipūtimą, perdėtą pasitikėjimą savimi, nedėkingumą, klastą, pataikavimą… Kiti du pasakojimai – apie didvyrišką asilo pagalbą kalnuose pernešant sužeistuosius ir apie mirtina liga sergantį berniuką, jo begalinį norą gyventi. Kaip ištverti gyvenimą, kai žinai, kad jis tau duotas trumpam? Kaip tam berniukui susitaikyti su laukiančia mirtimi?
Šie keturi leitenanto pasakojimai be galo įtaigūs. Autorė galėjo sukurti apysaką ir apie Antrąjį pasaulinį karą. Bet ji renkasi tolimesnį laiką, kad galėtų įterpti šituos keturis pasakojimus, – Antrojo pasaulinio karo metu, o ir po jo taip atvirai, tiesiogiai, jausmingai, net sentimentaliai kalbėti apie didžiąsias vertybes tapo lyg ir nepatogu. Autorė grįžta į XX a. antrąjį dešimtmetį, kad galėtų paaugliams atskleisti gyvybės (ne tik žmogaus), kuklumo ir padėkos, atlyginimo nereikalaujančio gerumo vertę. Apysaka labai emocinga, pakili, įtaigi.
Violeta Juodelienė: Skaitant Morpurgo Karo žirgą žavi autoriaus sumanymas istoriją papasakoti žirgo vardu. Tai stiprus kūrinio privalumas. Toks vaizduojamos istorijos pateikimo būdas patinka ir šių dienų skaitytojams vaikams, paaugliams. Žinoma, šis kūrinys įtaigus ir tuo, kad remiasi autentišku kareivio pasakojimu. Daugelis paauglių mėgsta skaityti tokias knygas dėl to, kad patys pasijunta vaizduojamos istorijos dalyviais, kartu su pagrindiniu veikėju išgyvena džiaugsmus ir rūpesčius, kapstosi iš nesėkmių, bando tapti laimingi, vertina draugystę ir, žinoma, patiria nuotykių.
Hartnett Sidabrinio asiliuko centre – leitenanto Šepardo išgyvenimo drama. Jis savanoriu išvyksta į karą. „Deja, karas buvo visai kas kita, nei jis įsivaizdavo“ (p. 23). Karas sužlugdė Šepardo iliuzijas, kad kareivių vykdomi įsakymai prasmingi. Po įnirtingo mūšio jis visomis išgalėmis veržiasi namo. Grupelė vaikų gelbsti leitenantą. Pabėgimas nuo skaudžios tikrovės leitenantui grąžina viltį, kad pasaulis vis dėlto gražus. Gelbėtojai vaikai – tai mažieji herojai („Herojai“ – taip vadinasi net vienas knygos skyrius!).
Šio kūrinio skaitymas suteikia gerą progą padiskutuoti su paaugliais apie pasiaukojimą, geranoriškumą, herojiškumą. Visai nesvarbu, kaip leitenantui seksis vėliau, svarbu, kad mažieji jį gelbsti nedvejodami, geba kurį laiką laikyti istoriją paslaptyje. Situacija tuo ir žavi, kad skaitytojas gali įsijausti į kurio nors veikėjo vaidmenį ir kartu pajusti veiksmo įtampą. Nuotykiai ugdo vaikų kantrybę, gebėjimą saugoti paslaptį, atskleidžia jų drąsą ir pasiaukojimą. Tyros vaikų širdys, gerumas, noras padėti kitam – tai vertybės, kurios žavi ir patraukia skaitytoją.
Kiekvienas skaitytojas patirs ir leitenanto pasakojamų istorijų žavesį. Šioje knygoje žavimasi ne tik mažaisiais herojais vaikais, herojais tampa ir asiliukai. Keturi pasakojimai apie asiliukus, apie drąsius žmones, apie leitenanto šeimą, rodos, trumpam atitraukia skaitytoją ir veikėjus nuo žiaurios karo realybės. Istorijos suteikia vaikų pasauliui naujos patirties. Jie trokšta tapti didvyriais, gerais žmonėmis, padėti kitiems. Tuo džiaugiasi ir leitenantas Šepardas. Jis teigia, kad talismanas „[s]idabrinis asiliukas priklauso patikimiems ir drąsiems“ (p. 128). Sunkiomis karo sąlygomis vaikai yra pasiaukojantys ir drąsūs. Taigi knygoje vertinamas pasitikėjimas, gebėjimas saugoti paslaptį, ištikimybė, didvyriškumas. Teigiama, kad stiprus tikėjimas suteikia stiprybės ištverti sunkias akimirkas ir išgyventi karo baisumus. Įterptiniai pasakojimai – ypač vertingas autorės sumanymas.
Aldona Kruševičiūtė: Knygų, kuriose vaikams kalbama apie Pirmąjį pasaulinį karą, ne tiek ir daug. Su malonumu perskaičiau visą gautą sąrašą. Kai kuriose knygose apie tą istorinį įvykį – vos vienas kitas sakinys.
Ericho Kästnerio autobiografinėje apysakoje Kenigsbruko gatvė ir aš atskleidžiamas Vokietijos gyvenimas iki Pirmojo pasaulinio karo. Šeimos istorijoje yra ir šviesių džiaugsmo akimirkų, ir sunkių dienų, bet visas pasakojimas skleidžiasi Vokietijos gražiosios epochos (La Belle Époque) fone. Paskutinis teksto sakinys sukrečiantis: „Pasaulinis karas prasidėjo, ir mano vaikystė baigėsi.“
Pasižiūrėję atidžiau, pamatysime, kad ir Hansas Fallada savo autobiografiniame romane Anuomet mūsų namuose šeimos fone vaizduoja Vokietijos aukso amžių – jau minėtą gražiąją epochą. Tiesa, šiame kūrinyje Pirmojo pasaulinio karo aidų daugiau – kare žūva pasakotojo jaunesnysis brolis Edis, vaikystės išdaigų bendrininkas.
Nedaug už Falladą ir Kästnerį jaunesnis Antoine’as de Saint-Exupéry vėliau klaus ir atsakys: „Iš kur aš? Iš savo vaikystės.“ Visų amžių sandūros kūrėjų sąmonėje gražioji epocha siejama su laiminga vaikyste, kurią sunaikina karas. Atrodo, kad po Pirmojo pasaulinio karo vaizduoti laimingą vaikystę tapo rizikinga, o po Antrojo pasaulinio – nonsensas. Groteskiškai skamba anuomet mūsų vaikystę skaidrinę posmai: „Mes sotūs, laimingi, šiltai aprengti…“ Visai nekeista, kad būtent mūsų kartos poetas Valdemaras Kukulas tuos „laimingos vaikystės“ posmus ironizuodamas perfrazavo.
Vis dėlto geriausiai Pirmojo pasaulinio karo tema atskleista jau minėtoje knygoje Sidabrinis asiliukas. Ir dėl to, kad karo siaubas parodomas subtiliai, bet įtikinamai, ir dėl įterptinių pasakojimų, tarsi filigraniškai į tekstą inkrustuotų deimantų, – toks daugiaprasmis jų semantinis kodas, – ir dėl vaikų psichologijai suprantamos istorijos, ir dėl simbolikos. Tiesa, simbolikos čia tiek daug, kad apie ją reikėtų kalbėti atskirai. Tai be galo gera, puikiai išversta, dėmesingai suredaguota knyga – nenuvylęs vasaros atradimas.
Zita Čičelienė: Man labai patinka Kästnerio Kenigsbruko gatvė ir aš. Nepaprastai paveiki kalba, atskleidžiami šilti ir išmintingi berniuko šeimos ryšiai. Labai tikroviškas išorinio pasaulio ir šeimos santykis mažo vaiko gyvenime, kai formuojasi jo sveikas požiūris į tikrovę, autoritetus ir prioritetus. Labai aiškūs paprasto žmogaus pojūčiai prasidėjus karui. Intymus ir elegantiškas pasakojimas, išmintis, adekvatus autoriaus bendravimas su skaitytoju.
– Ar kalbėdami apie Pirmąjį pasaulinį karą galime remtis Januszo Korczako knyga Karalius Motiejukas Pirmasis?
Vilija Dailidienė: Taip, be abejo. Kūrinys sukurtas 1923 m. Karo epizoduose atpažįstame Pirmojo pasaulinio karo realijas, matomas vaiko akimis. Karas vaizduojamas kaip valdančiųjų žaidimas paprastų žmonių kančiomis.
Zita Čičelienė: Daugeliu skyrių – taip. Ypač epizodais, kai pabėgęs Motiejukas atsiduria fronte, patenka į nelaisvę ar kaip karas „sugalvojamas“ – kas kuria ar lemia globalius įvykius. Galima kalbėti apie savitvardą, knygos, gero auklėjimo svarbą, apie nedorus, nes nelaimingi, vaikus, apie nedėkingumą, apdairumą, lygiavertį priešą, susitikimui su kuriuo reikia gerai pasiruošti. Dar verta palyginti prieškario Europos ir dabarties išsivystymą ir padaryti išvadą, kad civilizacijai šimtas metų – kaip viena diena (pokyčiai minimalūs).
Rita Kairienė: Remčiausi. Korczako knygoje svarbu gal ne tiek pats karas, kiek kas jo metu vyksta su žmogumi, kaip žmogus, ypač vaikas, jaučiasi, ką galvoja, kaip elgiasi ir keičiasi ekstremaliomis aplinkybėmis. Ši knyga sumaniai įtraukia vaiką į politikos, spaudos pasaulį, skatina susimąstyti, ar viskuo, kas rašoma, galima aklai tikėti (šnipas žurnalistas). Knygoje tiek daug gerų dalykų (net sunku ką nors ir išskirti), kad ir mokytojai, ir tėvai ras apie ką padiskutuoti su pradinukais (pavyzdžiui, apie pagarbą senimui, apie rasinę diskriminaciją, apie vaikų parlamentą, jų teises ir pareigas, savo šalies meilę, karo strategiją ir diplomatiją (pavyzdžiui, lordo Pukso diplomatiniai gebėjimai), karo meto įstatymus ir t. t.). Skaitydami šią knygą, vaikai tikrai suvoks, kaip gera, kai „karas miega, bet kasdien gali pabusti“.
Knygos pradžioje pastebimas pagrindinio veikėjo naivumas, nemotyvuotas elgesys, nepatirtis. Nieko nuostabaus, juk Motiejukas – vaikas. Tačiau ypatingas. Ne tik todėl, kad jau mažas valdo šalį. Jis yra asmenybė: jaučia atsakomybę už kitus, drąsiai elgiasi, nebijo klysti, nelaiko pykčio užantyje, mąsto, filosofuoja, analizuoja, daro išvadas, neidealizuoja savęs, kitų vaikų, suaugusiųjų. Po truputį veikėjas bręsta, ima matyti, vertinti ne tik kitus, bet ir save objektyviai – tačiau… išlieka švytintis vaikas. Kūrinys ne tiek apie karą, kiek apie vaiko, išgyvenusio karus, įsukto į politikos verpetą, jausmus ir mintis.
Daug klausimų kelia ši knyga, atsakymų reikia ieškoti patiems (geros knygos tuo ir yra geros, kad jų nepateikia) ir eiti į priekį – į paauglystę, jaunystę, brandą. Tai savotiškas vadovėlis – viskas viename Motiejuko pasaulyje, skaitai ir mokaisi atsirinkti, pasirinkti, nepaklysti.
Aldona Kruševičiūtė: Januszo Korczako Karalius Motiejukas Pirmasis – ypatingas kūrinys. Kai buvau dešimties, Kauno dramos teatras atvežė į Klaipėdą spektaklį „Karalius Motiejukas Pirmasis“. Motiejuką vaidino Rūta Staliliūnaitė. Paskutinėje scenoje, prieš baigiamąjį monologą, kai jau akivaizdžiai matyti, kaip neteisingai elgiamasi su širdis pavergusiu karaliumi, žiūrovai puolė gelbėti Motiejuko. Vaikai veržėsi į sceną šaukdami: „Nelieskite Motiejuko!“ Ir aš buvau bebėganti, bet netoli scenos sučiupo močiutė. Vyresnysis brolis buvo vikresnis. Spektaklį teko nutraukti, vaikus ramino ir Motiejukas, ir kiti spektaklio veikėjai…
Atmetus sentimentalius prisiminimus galima pasakyti, kad Karalius Motiejukas Pirmasis turi būti ir skaitomas, ir perleidžiamas. Norėtųsi, kad šią knygą skaitytų ir suaugusieji, nors autorius tai leido jiems daryti tik su išlyga: „Jeigu labai norės, tegu pamėgina.“ Prasmingas kūrinys yra daugiaklodis, kaip tik toks ir yra Karalius Motiejukas Pirmasis. Tai knyga, mokanti savigarbos, tolerancijos. „Nekeršysiu, tiktai savo tėvynę turiu ginti“, – sako Motiejukas. Suaugusieji, nuo kurių priklauso kitų žmonių likimai, lengva ranka užrašo: „Gerai, tegu bus karas.“ Žinoma, vaikystėje labai sukrėsdavo knygos pabaiga – kaip gali karalius Motiejukas mirti?! Tik vėliau tapo aišku, kad yra idėjų, kurias reikia ginti iki mirties. Šis kūrinys darosi aktualus kaskart, kai pasauliui ima grasinti karo šmėkla. Tik skaitytojus reikėtų parengti, pagelbėti jiems suprasti kūrinį, nes knyga sudėtinga.
– Kurios iš skaitytų verstinių šios temos knygų, Jūsų nuomone, teikia daugiausia edukacinių galimybių? Kokių? Pateikite konkrečių siūlymų.
Violeta Juodelienė: Knygos, skirtos vaikams ir paaugliams, visuomet teikia edukacinių galimybių – įsigilinti į tekstą, aptarti vaizduojamąjį pasaulį ir žmogiškąsias vertybes. Viena iš patikrintų galimybių – lyginti du kūrinius, ieškoti panašumų ir skirtumų, tada mokiniams lengviau atsiskleidžia kūrinio grožis. Pavyzdžiui, šiais laikais ypač tinkama tema – žmogaus santykis su kitokiu. Apie toleranciją galima diskutuoti perskaičius Williamo Saroyano apsakymą „Karas“. Galima palyginti vaikų elgesį su vokiečiu Hermanu, „kuris niekam nebuvo nieko blogo padaręs“ ir kurio tėvai „buvo puikūs, labai dori ir paprasti žmonės“ (William Saroyan, 60 mylių per valandą, Vilnius, 1959, p. 117), ir išdykusią mergaitę pasakotoją iš Irmgardos Keun apysakos Mergaitė, su kuria draudžiama draugauti. Pasakotoja yra maža išdykėlė, judri ir gyva, rūpinasi, kaip išbristi iš bėdų, kurių jai netrūksta, kai ką nors iškrečia žaisdama ar per daug plepėdama. Ji svajoja atlikti žygdarbį. O ką pasakyti apie paauglių elgesį vykstant Pirmajam pasauliniam karui, kai pasaulis nekenčia vokiečių, o jų kaimynas kaip tik kilęs iš tolimos Vokietijos?
Hartnett apysaka siūlo dar vieną diskusijos temą – požiūrį į neįgalų vaiką. Leitenanto Šepardo brolis sunkiai serga, o poliomielitu persirgęs Paskalio draugas Fabricijus trokšta atlikti žygdarbį. Jis niekam neleidžia savęs gailėtis. Bet tai netrukdo jam padėti leitenantui. Su šių dienų skaitytojais vaikais ir paaugliais galima kalbėtis apie karą ir taiką, meilę ir neapykantą, laisvę ir prievartą, didvyriškumą ir heroizmą. Kūrinių lyginimas skatina tobulėti.
Žemesniosiose klasėse kalbant apie gamtos aprašymą galima pasinaudoti apysakos Sidabrinis asiliukas sausros aprašymu (p. 60), o skaitant Karo žirgą – kumeliuko aprašymu (p. 7). Daikto aprašymas irgi vertas dėmesio: sidabrinio asiliuko vaizdas Hartnett knygoje gali tapti pavyzdžiu, kaip vartoti palyginimus ar epitetus. Pamoką galima būtų skirti ir seniausiam namų daiktui – mokiniai galėtų papasakoti jo istoriją, o kartu sužinotų apie savo giminės žmonių gyvenimus. Senoviniai daiktai atskleistų įdomių šeimos gyvenimo smulkmenų. Tokios užduotys turtina mokinių žodyną, lavina vaizduotę, skatina labiau domėtis savo šeimos relikvijomis ir žmonių gyvenimais. Kiekvienam svarbu įprasminti save šioje žemėje, ir tai galėtų tapti gražia jaunuolių gyvenimo istorijos pradžia. Norėčiau atkreipti dėmesį ir į niekieno žemės aprašymą (vietos aprašymas) Hartnett ir Morpurgo kūriniuose.
Kadangi režisierius Stevenas Spielbergas pagal Morpurgo romaną sukūrė to paties pavadinimo filmą, manyčiau, tikslinga būtų namie pažiūrėti filmą apie Pirmąjį pasaulinį karą, o vėliau aptarti rašytojo ir režisieriaus požiūrį į vaizduojamas istorijas. Taip dirbti galima su vyresniojo amžiaus paaugliais. Galima pamąstyti, kuo filmas patrauklesnis už knygą ir atvirkščiai. Kai kam patinka pirmiau perskaityti knygą, paskui žiūrėti filmą, bet šiais laikais vis daugiau paauglių pirmiau pažiūri filmą, o tada renkasi knygą. Visi būdai geri, jei padeda pasiekti tikslą, kad paaugliai skaitytų. Aš pati pritarčiau tiems, kurie mano, kad pirmiau vertėtų perskaityti knygą, o tada žiūrėti filmą. Toks nuoseklumas ugdo skaitytojo vaizduotę. Atvirkštinis variantas turbūt padeda paaugliams lengviau susigyventi su knyga.
Kalbant apie augintinius, žmogaus ir žirgo draugystės tema suteikia galimybę daugiau pakalbėti apie kario ir arklio draugystę. Žmogaus ir asilo draugystė – trečiojo Hartnett apysakos pasakojimo pagrindas. Literatūros kūriniai turtina mažųjų skaitytojų dvasinį pasaulį, ugdo vertybes.
Dar viena palanki mokytojui, teikianti edukacinių galimybių tema – vaikų ir tėvų santykiai. Galima kalbėti apie tokias vertybes kaip artimo (kad ir koks jis būtų) meilė, dėkingumas, gerumas, pakantumas, nuoširdi pagalba kitam, tolerancija. Pavyzdžiui, pasakotojos tėvas iš Mergaitės, su kuria draudžiama draugauti mano, kad jis „visą gyvenimą buvo doras ir darbštus, motina taip pat, o štai duktė tinginė, apsileidusi, įžūli, nepaklusni ir eina nedoros keliu“. Todėl svarbiausias jo tikslas – išauginti dukrą dorą, darbščią ir mandagią. Pasakotojos tėvams sunkiai sekasi auklėti dukrą bausmėmis. Tai linksma knyga apie tėvų ir vaikų santykius, apie suaugusiųjų vertybes, ydas ir dviveidiškumą.
Aldona Kruševičiūtė: Edukacinių galimybių kiekviena knyga suteikia tiek, kiek skaitytojas geba iš jos pasiimti. Sidabrinio asiliuko istorijos gali būti skaitomos palėpėje ar kitoje neįprastoje aplinkoje, susikūrus romantišką atmosferą (kad ir žvakių šviesos atšvaitais) atėjus Kalėdų metui. Atsakingai parinktas teksto ištraukas galima pateikti mokiniams kaip skyrybos ar rašybos užduotis, mokytojo valia parinkti ištraukų diktantams, atpasakojimams. Galima rašyti atpasakojimus su kūrybine užduotimi (pavyzdžiui, pasiūlyti mokiniams sukurti pabaigą, o vėliau palyginti ją su tikrąja kūrinio pabaiga, padiskutuoti).
Purvinas Pirmasis pasaulinis karas idealiai tinka įdomiai viktorinai (galima integruotis ir su istorikais). Viktorinai labai palanki ir Ryčio Daukanto knyga Basanavičius – barzdota varna. Šios knygos medžiagą galima pasitelkti ir kalbant apie Vasario 16-osios signatarus, ir aptariant Jono Basanavičiaus asmenybę. Knygų Karalius Motiejukas Pirmasis, Kenigsbruko gatvė ir aš ir kt. epizodai gali tapti puikiu rašinio įvadu, diskusijos pamatu. Pavyzdžiui, Kästneris rašo: „Ne viskas, ką vaikai patiria, tinka tam, kad vaikai skaitytų! Tai skamba keistokai, bet tai yra teisybė.“ Ši mintis skatina diskutuoti, išsisakyti. Paaugliai neabejotinai turėtų ir apie ką pakalbėti, ir dėl ko pasiginčyti. Į diskusijas galima įtraukti ir tėvus. Jie tikriausiai pritartų kitai Kästnerio minčiai: „Daug kas, patirta vaikystėje, įgauna prasmę tiktai po daugelio metų. Ir daug kas, patirta vėliau, liktų nesuprasta, jeigu ne vaikystės prisiminimai.“
Rita Kairienė: Stiprus, šiuolaikiškas kūrinys – Roddy’io Doyle’io romanas Žvaigždė, vardu Henris, kuriame tiesiogine prasme yra ir šūdo, ir grūdo. Žiauru, bet žiaurumas pagrįstas gerais ketinimais. Perskaitęs šią knygą paauglys kitaip žvelgs ir į Airiją, į jos (ir Lietuvos?) istoriją. Juk jaunieji skaitytojai susitapatina su veikėjais, išgyvena jų pasaulį. Manau, skaitydami šią knygą jie suvoks, kad jei dėl tam tikrų aplinkybių esi žiaurus, tai dar nereiškia, kad turi savęs už tai nekęsti. Dabartis neišgyveno karo, bet ji turi žinoti, kad jis YRA, koks jis yra. Šis romanas apie tai – jis aštrus, skaudžiai žeidžiantis ir skatinantis galvoti, kas esi ir dėl ko esi.
Skaitydama Fallados Anuomet mūsų namuose, „pasveikinimą nuskendusiems vaikystės sodams“, žavėjausi pagrindiniu veikėju – suaugusiu pasakotoju ir vaiku, tarsi paprastomis, bet ne prastomis temomis. Kiek daug svarbių, gerų dalykų pasakyta apie draugystę, žmonių santykius, šeimos tradicijas, vertybes Pirmojo pasaulinio karo metais. Pasakyta skaidria kalba, su šviesiu humoru (pavyzdžiui, tetos Amelijos apsilankymas ir nuoširdus pamokslavimas). Nors anuomet vyko karas, bet už jį svarbesnis buvo paprastų žmonių, ypač vaikų, gyvenimas. Šviesus ir teisingas žvilgsnis į pasaulį, į vaiką. Ši knyga turi daug edukacinių galimybių.
Skaitydami Kästnerio knygą Kenigsbruko gatvė ir aš mokiniai susipažintų su ano meto vaikų gyvenimu ir suprastų, kad net aštuonmečiai visais laikais turėjo rūpesčių ir kad „vaikai suspėja daug daugiau“ nei suaugusieji, o pasaulis keičiasi tik todėl, kad jį keičia žmonės.
Vilija Dailidienė: Visos trys mano minėtos knygos – Karo žirgas, Sidabrinis asiliukas ir Karalius Motiejukas Pirmasis – gali padėti mokiniams suprasti, kad kare žūva konkretūs žmonės, griūva jų gyvenimai. Atėję iš istorijos pamokų mokiniai moka papasakoti apie teigiamas karų pasekmes. Šitos knygos neleidžia racionalistiškai išvedžioti. Pirmasis pasaulinis karas leido ateiti į valdžią bolševizmui ir sudarė sąlygas susiformuoti nacizmui. Koks palyginti gražus buvo pasaulis iki karo. Antrasis pasaulinis karas kultūroje nebevaizduojamas kaip beprasmis. Gyvybės kaina reikėjo apginti žmoniškumą. Kalbos, kad kariauti beprasmiška, neteko prasmės.
Zita Čičelienė: Daugelis čia aptariamų knygų akivaizdžiai rodo, kiek daug savo paties, šeimos, daugybės kitų žmonių labui gali padaryti jaunas ar net labai jaunas žmogus. Pagaliau gali padėti suaugusiesiems susidoroti su jų problemomis (įprasta teigti atvirkščiai). Tačiau dėl nepatirties jis gali pridaryti klaidų, kaip atsitiko Motiejukui, valdžią perdavus vaikams. Beje, ši knygos vieta tarsi veidrodis rodo paaugliams juos pačius.
– „Krrraupiosios istorijos“ serijos, leistos prieš keletą metų, drastiškumas kėlė literatūrologų, pedagogų nepasitikėjimą. Tačiau serijos knygos buvo gana populiarios tarp skaitytojų. Kaip tai paaiškintumėte? Kaip dabar vertinate knygą Purvinas Pirmasis pasaulinis karas?
Rita Karpavičienė: Seriją „Krrraupioji istorija“ prieš maždaug dešimt metų man parodė mokiniai. Patys atnešė knygas Siaubingieji egiptiečiai ir Pasiutėliai graikai ir pasiūlė perskaityti. Sudomino knygų stilius ir temos (man įdomi senovės istorija). Purviną Pirmąjį pasaulinį karą perskaičiau neseniai. Kadangi esu skaičiusi keletą grožinės literatūros knygų šia tema, lyginau, kur pasakojimas įtaigesnis. Nemėgstu komiksų ir vietomis primityvoko pataikavimo skaitytojams, bet, mano nuomone, akcentai sudėlioti puikiai, ypač epiloge.
Aldona Kruševičiūtė: Atvirai kalbant, „Krrrau pioji istorija“ man buvo praslydusi pro akis – neturiu nė vienos šios serijos knygos. Gal dėl to, kad nemėgstu komiksų. Ieškodama Purvino Pirmojo pasaulinio karo nustebau sužinojusi, kad bibliotekoje jo nėra, o visos kitos serijos knygos skaityte suskaitytos. Taigi turėjau užsirašyti į eilę ir palūkėti. Knyga nenuvylė, net tos kelios vietos, kuriose traukiami per dantį mokytojai, sukėlė šypseną – juk ir dėl tokio autoriaus požiūrio su skaitytojais galima diskutuoti. Knygos populiarumą, regis, lemia įdomių faktų gausa ir jų pateikimo forma – žaisminga, nevarginanti skaitytojo.
Violeta Juodelienė: Pasak bibliotekininkų, Terry’io Deary „Krrraupiosios istorijos“ serijos knygos – vienos skaitomiausių. Purvino Pirmojo pasaulinio karo puslapiuose – ir tekstas apie tikrus įvykius, faktus, ir komentarai šalia traukia akį. Pateikiama valgių receptų, įvairiausių skelbimų, karių pokštų, rūpesčių, niūrios kasdienybės. Nors kai kurių faktų turinys labai nepatrauklus (pavyzdžiui, apie purvą, tualetus), tačiau galima rasti ir įdomybių. Viena iš jų – žmogus, kurio politika sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, Pirmajame atsitiktinai nežuvo, nors per Somos mūšį britų sviedinys pataikė į vokiečių blindažą ir nė vienas jo bendražygis neišgyveno. „Hitleriui pasisekė, pasauliui – ne“ (p. 128). 1917 m. vaikai sugalvojo naują žaidimą – „vogti visą maistą, pasitaikiusį po ranka“ (p. 118).
Pastebėjau, kad šiandienos jaunieji skaitytojai mėgsta tai, kas neapsunkina dėmesio ir atminties, linksmai pateikiama. Dar viena tendencija – šios kartos vaikai mėgsta skaityti enciklopedijas, rinkti įvairias, jų nuomone, linksmas ir įdomias žinias. Džiugu, kad vis dėlto ateina laikas, kai mažieji skaitytojai ima sąmoningai suvokti, kas iš tiesų turi išliekamąją vertę.
Rita Kairienė: Tai knyga, tinkama paaugliams. Šiais laikais, kai dauguma vaikų darosi ciniški ir labiau vaikosi sėkmės, o ne stengiasi būti laimingi, šis tekstas – lyg aštrūs prieskoniai. Tik reikia tinkamai su ja supažindinti. Tiesiog svarbu žinoti, kad tai ne grožinė literatūra. Perskaitę Purviną Pirmąjį pasaulinį karą gal mieliau ims į rankas ir Remarque’o Vakarų fronte nieko naujo ar Ernesto Hemingway’aus kūrinius apie karą. Manau, reikia tokių „aštrių prieskonių“ kaip Purvinas Pirmasis pasaulinis karas, kad aikteltum, kad kvapą užgniaužtų, supurtytų, o praėjus šokui į širdį ir pasąmonę įsileistum grožinę literatūrą.
– Kokius bendrosios (ne vaikų) literatūros kūrinius apie Pirmąjį pasaulinį karą rekomenduotumėte mokytojams, lektologams, dirbantiems su aukštesniųjų klasių mokiniais? Kodėl?
Zita Čičelienė: Turėtų perskaityti prarastosios kartos autorių kūrinius: Hemingway’aus Atsisveikinimą su ginklais, Remarque’o Vakarų fronte nieko naujo, Richardo Aldingtono Visi žmonės priešai, Francį Scottą Fitzgeraldą ir kt. Juk abstrakcija „karas“ – ne vien istorijos terminas, ją turi sukonkretinti ir individualizuoti šie talentingi pasakojimai.
Vilija Dailidienė: O aš nesu didelė prarastosios kartos rašytojų gerbėja (nors kaip tik jų romanai mano kartai pirmiausia ir pristatė Pirmąjį pasaulinį karą). Iš jų kūrinių sklindantis pasyvumas, bejėgiškumas ir kraštutinis individualizmas man nepriimtini. Pirmojo pasaulinio karo realijomis remiasi ir Kazio Binkio „Generalinė repeticija“ – tas pats karo, kaip beprasmių žudynių, vertinimas, bet autoriaus pozicija nėra tokia griežtai individualistinė. Ir nors moderni forma šią dramą sieja su absurdo literatūra, autoriaus nuostatos humanistinės. Puikia knyga, atskleidžiančia Lietuvos situaciją Pirmajame pasauliniame kare, laikau Gabrielės Petkevičaitės-Bitės Karo meto dienoraštį. Dar siūlyčiau Michaelio Haneke’ės filmą „Baltasis kaspinas“ – jis atskleidžia, kaip suaugusieji, sadistinėmis priemonėmis reikalaudami iš vaikų tyrumo, o patys negyvendami nei tyrai, nei žmoniškai, provokuoja vaikų žiaurumą. Filmas nėra tiesiogiai apie karą, bet jei žiaurumas nebūtų šitaip išugdomas, išplatinamas, karai negalėtų kilti.
Rita Kairienė: Aš irgi rekomenduočiau Binkio „Generalinę repeticiją“. Taip pat Remarque’o knygas, Hemingway’aus Kam skambina varpai, Fallados Žmogus miršta vienas, Bertolto Brechto Motušę Kuraž ir jos vaikus, Klauso Manno Mefistą (tiesa, šis kūrinys – apie Antrąjį pasaulinį karą). Kodėl rekomenduočiau? Knygoje, kad ir kaip liūdnai ji baigtųsi, gyvena šviesa. Ji žmogų kelia, moko ištverti, ko, atrodo, ištverti neįmanoma, parodo, kaip, susipainiojus melo, išdavystės pinklėse, lengva įkristi į bedugnę ir kaip sunku, o kartais net neįmanoma iš jos išlipti. Mūsų laikais, kai suaugusieji, o jais sekdami ir vaikai neretai palūžta nuo kasdienybės naštos ir žudosi, šie kūriniai teigia tikėjimą žmogumi ir gėriu, moko stiprybės, ragina džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, kad ir koks sunkus ir sudėtingas jis būtų.
Aldona Kruševičiūtė: Aukštesniųjų klasių mokiniai aptaria puikų Remarque’o kūrinį Vakarų fronte nieko naujo, tačiau baigiantiems mokyklą jaunuoliams tikriausiai būtų pravartu susipažinti su Boriso Pasternako romanu Daktaras Živaga ar Michailo Bulgakovo Baltąja gvardija. Pirmiausia todėl, kad tai puiki literatūra. Žinoma, galima siūlyti prarastosios kartos autorius, bet rusų rašytojus pirmiausia rekomenduočiau dėl to, kad skaitytojai suvoktų, jog istorijos pervartos, padėjusios Lietuvai 1918 m. atkurti nepriklausomybę, vyko ne abstrakčioje erdvėje ar nutolusiame laike, o konkretybėje, kurioje buvo traiškomi žmonių likimai ir iš kurios ne visi išėjo iškelta galva. Turime pažinti ir kaimynų istoriją. Bent iš literatūros.
Rita Karpavičienė: Iš žinomesnių kūrinių – Remarque’o Vakarų fronte nieko naujo, Hemingway’aus Atsisveikinimas su ginklais, nes jie vaizduoja daugiausia jaunus žmones. Tačiau norėčiau pasiūlyti ir keletą mažiau žinomų šios temos knygų.
Kolegės dėka pačia įdomiausia staigmena domintis Pirmojo pasaulinio karo tema literatūroje tapo rusų rašytojo Viktoro Finko (1888–1973) trylikos novelių romanas Svetimšalių legionas, parašytas 1935 m. Lietuvių kalba kūrinys išleistas 1959 m. Kaip pratarmėje rašo autorius, tai beveik autobiografinis kūrinys. Pasakotojas – rusas legionierius pravarde Samovaras, buvęs Paryžiaus universiteto studentas teisininkas, išeinantis į karą palikęs nebaigtą rašyti daktaro disertaciją.
Patraukia gyvi labai įvairių veikėjų paveikslai, įtikinamai tikroviškos situacijos, į kurias legionieriai patenka kariaudami tiek fronte, tiek užnugaryje. Šio kūrinio neįmanoma nelyginti su Remarque’o Vakarų fronte nieko naujo ir Balio Sruogos Dievų mišku. Ironiškas požiūris formuoja savitą kūrinio pasaulį: ašaromis atmieštas juokas dengia skausmą, atveria tragišką tikrovės paradoksalumą ir nenormalumą, bet svarbiausia – žmogaus situacijos tokioje aplinkoje siaubą.
Gili ir prasminga kūrinio potekstė. Joje skausmas, pasipiktinimas ar gailestis lieka kaip vidinė nuostata. Įvairiapusis Pirmojo pasaulinio karo mėsmalėje atsidūrusių žmonių ir situacijų aprašymas leidžia Svetimšalių legioną laikyti veikalu, atvirai ir tiesmukai atskleidžiančiu karo beprasmiškumą ir absurdiškumą, jo naudą saujelei galingųjų. Kūrinio didaktika gana atvira, bet neįkyri. Kaip taikliai pasakyta: „Žmonės nesupranta, koks tai karas. Jie nesupranta, kad Vokietija siekia kolonijų perdalijimo, Anglija nori išspausti Vokietiją iš pasaulinių rinkų, Prancūzija svajoja užgrobti vokiečių anglies baseiną, Austrija-Vengrija tikisi aneksuoti Serbiją, o rusų caras viliasi, kad karas atitolins revoliuciją. Štai jums visa „teisė“ ir visas „teisingumas“… O tautos lenda į ugnį ir šaukia „valio“ (p. 218).
Ko gero, naujausia lietuvių kalba išleista aptariamos temos knyga – britų rašytojos Louisos Young romanas Brangioji, norėjau tau pasakyti. Joje pasakojama meilės, kurią išbando ir užgrūdina baisusis Didysis karas, istorija. Tai pirma mano skaityta šių laikų autorės moters knyga apie Pirmąjį pasaulinį. Iki šiol buvau įsitikinusi, kad karas – vyriška tema ir kad rašytojams vyrams, ypač kariavusiems fronte, niekas neprilygs, o šis romanas maloniai nustebino. Rašytoja sutelkė dėmesį į du dalykus: ne mažesnis nei fronte karas vyko likusiųjų laukti galvose ir širdyse, o tarp grįžusiųjų iš fronto ir jų artimųjų atsiradusi praraja ir vienus, ir kitus varė į neviltį.
Nauja tai, kad romane daug dėmesio skiriama rekonstrukcinės chirurgijos temai. Įdomumo dėlei pateiksiu šiek tiek istorinės medžiagos iš interneto: „Pirmuoju estetinės chirurgijos pacientu pasaulyje laikomas britų armijos karys Walteris Yeo – šiam kare sužalotam vaikinui 1917 m. buvo atlikta veido odos persodinimo operacija. Ją atliko šiuolaikinės plastinės chirurgijos pradininku laikomas britų gydytojas Haroldas Gilliesas – smarkiai apdegusią paciento veido odą jis pakeitė sveikos odos gabalais iš kitų kūno vietų.“ Beje, majoras Gilis – vienas šio romano veikėjų.
Kūrinys lengvai skaitomas, įtampa išlaikoma iki pabaigos, todėl jis turėtų patikti jauniesiems skaitytojams. Reikšminga knygos idėja: „Karų niekas nelaimi, karai niekada nesibaigia“ (p. 294).
Parengė Kęstutis Urba.
Tęsinys kitame numeryje
Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 3 (71)