KAS JŪS, „ŽALIAPŪKĖS“ AUTORE? (Elenai Spurgaitei – 90 metų)

„Sugrįžk, Žaliapūke“ – taip prieš dvejus metus pavadinau „Krantų“ žurnale publikuojamą savo rašinį, kuriame pasakojau apie Eleną Spurgaitę ir negausią jos kūrybą. Tada naiviai tikėjausi, kad rašytojos jubiliejaus proga (2014 m. rugpjūčio 18 d. jai būtų sukakę 90 metų) pasirodys bent viena naujai, patraukliai išleista jos knyga. Kol kas nepasirodė. Ką gi… Jubiliejiniai metai dar nesibaigė. Kantriai laukiu.

Geroji naujiena yra ta, kad Elena Spurgaitė minima jos gimtajame krašte – Šakių rajone. Gegužės pradžioje viešėjau Šakių viešojoje bibliotekoje, kur su gražiu būriu ketvirtokų kalbėjausi apie tykų ir kuklų medikės, rašytojos gyvenimą.

Ne veltui rašau „gražus būrys“. Buvau atidžiai išklausyta, o vėliau – ir išklausinėta. Nieko keista, kad dėmesio nestigo: vaikai susirinko jau paskaitę šios autorės kūrinių, šį bei tą apie ją sužinoję. Ir tai dar ne viskas. Sūduvos vaikai dalyvauja rašinių konkurse, skirtame savo krašto pasakų kūrėjai. Galbūt šią akimirką, kai bandau apie Eleną Spurgaitę pasakoti „Rubinaičio“ skaitytojams, koks nors uolus jaunasis literatas daro tą patį – kuria rašinį.

Elenos Spurgaitės (1924–1971) gyvenimas mįslingas ir savaip įdomus. Tačiau pirmiausia pasklaidykime jos knygas – negausų vienišos moters kraitį. 1958 m. pasirodė Kiaunės dvaro nebėra – bene žinomiausias rašytojos kūrinys. „Didelės šimtametės girios pakrašty, mažame namelyje, baltais langais ir žaliomis langinėmis padabintame, viena sau gyveno senutė Geruonėlė. Jos vaikai ir vaikaičiai jau seniai buvo į žmones išėję, plačiam pasauly išsiskirstę ir tik retkarčiais savo seną motinėlę ir gimtąjį namelį aplankydavo“ – štai tokie pirmieji pasakos-apysakos, atveriančios duris į literatūros pasaulį, sakiniai. Jie, kaip ir visas kūrinys, parašyti dainuojamąja intonacija, inversijomis – nelyginant sakmė.

Geruonėlę supa ne žmonės. Jos draugai – katinėlis Rainasis Medžiotojas, šunelis Uolusis Sargybinis, gaidelis Kiemo Tvarkytojas. Pamiškės pasaulis siekia darniai sutarti su miško pasauliu, bet… Kiaunė Pasalūnė nuolat krečia niekšybes. Žaltys Žinianešys praneša, kad ji „…vėl padarė niekšybę nematytą“ – trys voveraitės liko ir be tėvų, ir be namų. Taip rezgama intriga – skaitytojai nuteikiami žiaurokai gėrio ir blogio kovai, kiek primenančiai sukilėlių maištą. Juk Kiaunė – dvarininkė…

1959 m. skaitytojai sulaukė net dviejų knygų – Žaliapūkės ir Ligonėlių. Rašydama žodį Žaliapūkė, jaučiu, kaip suvirpa ranka. Kaip kitaip – juk pasakoju apie knygą, kurią vaikystėje mėgau, skaičiau begalę kartų. Meluočiau, jei sakyčiau, kad tada man buvo svarbios lėlės. Knygos apie jas – taip. Ypač minėtoji.

Žaliapūkės veiksmas skyla į dvi dalis. Pirmojoje skaitome apie žaislų parduotuvę, jos nuobodų gyvenimą dieną ir neapsakomas nakties įdomybes, kai žaislai atgyja. Antroje dalyje esame pas mergaitę Vytę. Jos namuose parduotuvės gyventojams lemta susitikti ir vėl…

Dabar, jau suaugusi, įžvelgiu: tekstas švelniai alsuoja tarpukario vertybėmis, kreipia mintį ir į pokarį. Kareivėlis Narsutis yra kilnus, drąsus, jo besiilginti Žaliapūkė – tartum rašytojos kartos mergina, kuriai lemta kantriai laukti ir kažin ar sulaukti.

Deja, deja, kol kas nieko negaliu pasakyti apie knygos iliustruotoją Reginą Ulbikaitę*. Nebent svarbiausia – ir jos dėka knyga dvelkia senokais laikais. Tartum vartyčiau savo mamos jaunystės nuotraukų albumą ar anuomet itin svarbų atminimų albumėlį.

Su Ligonėliais vaikystėje, deja, prasilenkiau. Tai beveik realistinė apysaka, kiek pagardinta gamtos ir atgyjančių žaislų stebuklais: į vaikų ligoninę mus atveda zylutės ir žiogas, žmonių kalba bendraujantys su lėle Negriuku. Kaip tik žiogui lemta guosti po sunkios operacijos miegančią mergaitę Eglytę. Ji pradeda sveikti – ne tik malonių medikų, bet ir ligonėlio (būsimo mediko) Gintarėlio padedama.

Po ilgokos pertraukos, 1969 m., pasirodė Jūreivis Baltrukas. 2004 m. šią knygą pakartotinai išleido „Gimtasis žodis“. Laimei, su senosiomis Taidos Balčiūnienės iliustracijomis.

„Rubinaičio“ skaitytojai, be abejo, pamena puikų Almos Valantinienės interviu su dailininke Balčiūniene (2008 m. Nr. 3(47), kurią drįstu laikyti iliustravimo klasikių klasike. Kaip tik Jūreivį Baltruką dailininkė laiko labiausiai pavykusiu savo kūriniu. Iliustruodama šią knygą, ji vis prisimindavo nežinia kur dingusį (ko gero, paprasčiausiai išmestą) pamėgtą vaikystės žaislą… Tegaliu atsidusti: o, kad kas pasakytų, kur dingsta, į kokias dausas nukeliauja mūsų vaikystės žaislai ir knygos…

Jau rašiau „Krantuose“, bet ir čia pasikartosiu: truputį keista, kad Jūreivio Baltruko nė nebando platinti nei Aukštaitijos nacionalinio parko Lankytojų centras, nei Palūšės valtinė, nei privatūs vandens turizmo verslininkai. Knyga tebėra aktuali: kiškis Baltrukas, antinas Ramunis, varlė Ajerūnė valtimi keliauja nė kiek ne išgalvotu, o kuo tikriausiu, kai kam net labai gerai pažįstamu maršrutu. Balčiūnienė pateikia kuo tiksliausią (kartu ir žaismingą) žemėlapį. Drįstu tvirtinti: ta knygelė – ne tik pasaka-apysaka, bet ir keliautojo, irkluotojo pradžiamokslis. Spurgaitės aprašyta gamta, jos grėsmės, mįslės ir malonės tebelaukia mūsų. Skaitytojams noriu priminti: varlės Ajerūnės močiutė gyvena prie senojo Pakretuonės malūno. Kitaip tariant, ten, kur įsikūrusi Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos poilsiavietė.

Spurgaitės tekstus galima rasti sudėtus ir į vieną knygą. 1981 m. „Vaga“ išleido tartum ir rinktinę, pavadintą Žaliapūkė. Tik labai jau kuklią – minkštu viršeliu, susiūtais puslapiais. Be minėtų kūrinių, čia randame ir gerokai primirštą Lapkus serga. Lapkus – tai šuo, kurio dejones išgirsta karvė Dobilė, katė Murcė. Visas gyvulių ūkis juo rūpinasi. Ir Lapkus pasveiksta…

Lapkaus serga autorė, deja, nepasveiko. Ji mirė 1971 m. balandžio 27 d. nuo skrandžio vėžio. Palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Paisydami priešmirtinio prašymo, artimieji Spurgaitę šarvojo uždengtame karste. O prie jo stūksojo jos mylėti, puoselėti kaktusai.

Tiek apie mirtį. O gyvenimas?

Seminaruose, vaikų literatūros pokalbiuose retsykiais leidžiu sau ir klausytojams atsikvėpti. Paprašau atspėti, kuo galėjo mokykloje dirbti žmogus, rašantis knygas vaikams. Spėliojama ilgai. Spurgaitė Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje 1960–1971 m. dirbo… dantų gydytoja.

2004 m. ilgametė Kazlų Rūdos bibliotekininkė Vida Makarevičienė užrašė kraštiečių atsiminimus apie Spurgaitę. Juose liudijama, kad gydytojos būta malonios ir besišypsančios. Mokiniai jos nebijodavę, net bėgdavę iš pamokų į jos kabinetą. Kaip nebėgsi, jei ten gali išgirsti pasakojimų apie voveriuką ar kiaunę! (Šį pavasarį ir aš sėdėdama dantistės kėdėje bandžiau save pralinksminti: ar gebėtų pasakas rašyti ta šiurkštoka moteris, jei tik rastųsi, kas paskatina?)

2008 m. rudenį Spurgaitės gyvenimu domėjosi Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyriaus ekspedicija. Muziejininkų surinktais faktais ir remiuosi. Nuoširdžiai dėkoju Daivai Šarkanauskaitei ir Vilmai Petrikienei, kurios pasidalijo viskuo, ką tik žino.

Gimė Spurgaitė savo senelio knygnešio Jono Povilaičio statytoje sodyboje Valakbūdžių bažnytkaimyje, Šakių rajone, keli kilometrai nuo Lukšių. Mama Antanina Povilaitytė-Spurgienė valdė 80 ha ūkį. Šeimoje augo dvi dukterys ir sūnus. Svarbu paminėti ir Elenos dėdes: klebonas, gydytojas, o trečiasis – karys savanoris, teisininkas ir vertėjas. Tai jis, literatūros pasauliui puikiai žinomas Pranas Povilaitis (1900–1958), iš esmės pakeitė dukterėčios likimą.

Uždara, vengianti bendrauti, nepasakojanti apie savo knygas, niekam jų nerodanti – taip rašytoją apibūdino giminaičiai.

Baigusi Marijampolės gimnaziją, Elena žūtbūt siekė medicinos mokslų. Tam trukdė ne tik Antrasis pasaulinis karas. Dar ir džiova. Pokaryje Elena ilgam apsistojo pas dėdę Praną Jūrėje. Kodėl čia? Mat dėdė irgi sirgo džiova. Pardavęs Kaune, Žaliakalnyje, turėtą už savanorystę gautą sklypą, 1936 m. jis pasirinko Jūrę – čia pušynai, čia geležinkelis.

Elena kurį laiką dirbo miestelio bibliotekininke, vėliau tęsė nutrauktas studijas. Reikia manyti, kad džiovos ilgainiui atsikratė, – vargu ar kitaip būtų ėjusi gydyti vaikų.

Prieš porą metų Kauno geležinkelio stotyje dingtelėjo: iki paskirto pasimatymo dar kelios valandos, tad kodėl nenuvažiavus į Jūrę – kelionė neilga, vos pusvalandis.

Neatsiplėšiau tada nuo lango: nenupasakojama Jiesia ir jos šlaitai, nenupasakojamos ir lygumos. O dar toliau, artėjant prie Jūrės, – miškai, miškai, miškai.

Jūrė priklauso miškingai Kazlų Rūdos seniūnijai. Miestelis jaunas, neturi nė šimto metų. 1915 m. vokiečiai čia įrengė karių kapus, po metų – belaisvių stovyklą. Po karo jos barakuose apsigyveno miško darbininkai. 1926 m. Jūrėje jau būta pradžios mokyklos, turgaus, kiek vėliau radosi malūnas, kelios lentpjūvės. Susiformavo stačiakampis gatvių tinklas, aikštė.

Tokią Jūrę ir pamačiau – stačiakampę, tvarkingą, dvelkiančią miškais ir mediena, veriančią akį išpuoselėtais sodais. Ramią. Keli šimtai jos gyventojų tartum nematomi, gal tik koks šuo kur suloja, bet ir tas draugiškai…

Rasti Jūrėje Elenos Spurgaitės ir Prano Povilaičio gatves nesunku, tereikia keliolikos minučių. Pereini miestelį skersai išilgai – ir randi… Parkelį palei stotį, puoselėtą rašančios medikės, galima išvysti net ir pro traukinio langą.

Alpinariumai, sodai, parkas – tai didysis Spurgaitės pomėgis, net įsiamžinimas. Tebežaliuoja jos sodinti medžiai, krūmai… Į talką ravėti, kaupti takelių kviesdavosi jaunuosius giminaičius – sesers vaikus. Už darbą visada atsilygindavo užmokėdama.

Sesers vaikus Elena skatino mokytis užsienio kalbų. Duodavo jiems Prano Povilaičio knygų, vadovėlių, žodynų, skirdavo užduočių. Rašytojos dukterėčia Sigita Subačienė tebegyvena Prano Povilaičio statydintame name.

Štai svarbiausi klausimai, kuriuos man uždavė Šakių ketvirtokai ir jų ugdytojai:

Kaip medikė tapo rašytoja? Kas ją paskatino?

Kaip ir daugelį to meto literatų, skatino ir drąsino Aldona Liobytė. Tai jai Elena pirmiausia parodė savo poezijos bandymus. Patyrusi redaktorė, vertėja ir rašytoja pasiūlė medikei poeziją atidėti, o imtis… vaikų literatūros.

Ar rašytoja kariavo?

Tiesiogine prasme – ne. Bet buvo priversta kasti apkasus – tai žemino, menkino jos orumą. Per karą 1944 m. žuvo jos brolis Vytautas.

Ar rašytoja buvo ištremta?

Laimei, ne. Tačiau jai ir giminaičiams teko slapstytis.

Su kuo ji traukė į keliones po Ignalinos ežerus?

Su draugėmis medikėmis Daiva Žvirblyte ir Irena Lukoševičiūte. Tikriausiai viliojo ne tik gamtos grožis. Tada teisingai manyta, kad niekas taip nestiprina plaučių kaip irklavimas.

Kodėl ji gyveno su dėde?

Galiu tik spėti: tai buvo artimos sielos. Abu domėjosi knygomis, klasikine muzika. Silpstančiam dėdei, matyt, reikėjo ir pagalbininkės: Elena perrašydavo mašinėle jo vertimus, tvarkė biblioteką. Ir ne tik ją… O juk ir Liobytė medikės gyvenime atsirado neatsitiktinai – tik per leidyklos gerai žinomą Praną Povilaitį.

Ar gimtajame Valakbūdžių kaime yra rašytoją įamžinanti atminimo lenta?

Keliu rankas į viršų – nežinau. Kita vertus, kodėl šis klausimas skirtas man?

Ambicingieji sūduviai ne kartą įrodė, kad moka ir gali rūpintis kultūros palikimu. Tykiąja Elena Spurgaite pasirūpinti būtina.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 3 (71)