MILŽINŲ NUOTYKIAI, ARBA NAUJAS PADAVIMŲ LITERATŪRINIMAS

 

 

 

 

Čia ir kitur Kotrynos Zylės iliustr.
Čia ir kitur Kotrynos Zylės iliustr.

Jaunos autorės Kotrynos Zylės debiutinė knyga Milžinas mažylis1 iš pirmo žvilgsnio gali asocijuotis su šiuo metu pasaulį krečiančia titanų manija, kurią sukėlė japono Hajime Isayamos Titanų puolimas (angl. Attack on Titan, jap. Shingeki no Kyojin). Nuo 2009 m. leidžiamas komiksas vaizduoja desperatišką žmonijos kovą su visa griaunančiais ir naikinančiais titanais. Laimei, lietuvių autorės milžinai savo giminaičius iš Japonijos primena tik vienu bendru bruožu – ūgiu. Knygos herojus Kernius, kurio kelionė po Lietuvą ir yra dėmesio centre, sako: „Aš niekad, nei mažas, nei paaugęs ir iki pat šių dienų, jokio žmogaus nesu nuskriaudęs. <…> Tokį būdą, matyt, būsiu paveldėjęs iš tėvų: jie irgi labai šiltai su visais žmogeliais bičiuliavosi“ (p. 8). Tad kokie tie iš lietuvių tautosakos atkeliavę milžinai ir koks jų pasaulis?

Jaunos autorės Kotrynos Zylės debiutinė knyga Milžinas mažylis1 iš pirmo žvilgsnio gali asocijuotis su šiuo metu pasaulį krečiančia titanų manija, kurią sukėlė japono Hajime Isayamos Titanų puolimas (angl. Attack on Titan, jap. Shingeki no Kyojin). Nuo 2009 m. leidžiamas komiksas vaizduoja desperatišką žmonijos kovą su visa griaunančiais ir naikinančiais titanais. Laimei, lietuvių autorės milžinai savo giminaičius iš Japonijos primena tik vienu bendru bruožu – ūgiu. Knygos herojus Kernius, kurio kelionė po Lietuvą ir yra dėmesio centre, sako: „Aš niekad, nei mažas, nei paaugęs ir iki pat šių dienų, jokio žmogaus nesu nuskriaudęs. <…> Tokį būdą, matyt, būsiu paveldėjęs iš tėvų: jie irgi labai šiltai su visais žmogeliais bičiuliavosi“ (p. 8). Tad kokie tie iš lietuvių tautosakos atkeliavę milžinai ir koks jų pasaulis?

Anot Neringos Mikalauskienės, Milžino mažylio „siužetas pagrįstas vaikų literatūroje dažnai naudojamu kelionės principu“2. Kelionė kaip pagrindinis motyvas leidžia aprėpti daug įvairių vietų, objektų, temų, bet dėl to tekstas netampa eklektiškas. Klajonės, keliavimas susiję ir su herojaus branda – apie kelionę kaip apie bręstančio žmogaus iniciaciją į suaugusiųjų pasaulį taip pat buvo užsiminta Mikalauskienės recenzijoje3.

Reikia pabrėžti, kad noras keliauti ir išskiria Kernių iš kitų milžinų. Kaip pažymi Vykintas Vaitkevičius, „[i]š padavimų tampa aišku, kad milžinai labiausiai mėgo vienatvę, o jų valdas vieną nuo kitos skyrė vandenys“4. Panašiai apibūdinamą situaciją matome ir aptariamoje knygoje: „Nors mūsų dideliems žingsniams atstumai Lietuvoje visai menki, daug keliauti nebuvo priimta. Tik nuojauta pasikliaudami žinojom, kur kurio milžino teritorija, ir laikėmės savosios. O gal tik man atrodo, kad nuojauta, gal vis dėlto galiojo koks tikras susitarimas“ (p. 16).

Pirmoji Kerniaus kelionė pas dėdes į Kupiškį tampa lūžio tašku – po jos sėslus gyvenimas ir vienatvė jam jau nepriimtini: „Degiau noru susipažinti su kitais mūsiškiais, pamatyti, kaip kitur gyvena mažieji žmonės, ir galiausiai savo akimis išvysti jūrą, apie kurios didumą ir platybę tiek man buvo pasakota!“ (p. 16). Noras ir drąsa keliauti tampa pagrindine Kerniaus ir jo tėvų kartos skirtimi: pastebime, kad sėsliai gyvena daugiausia senieji milžinai (Kerniaus tėvai, Paketurėnas, Aukštupėnas, Anžulis ir kt.), o jaunoji karta (Naglis, pats Kernius) labiau linkusi keisti gyvenamąją vietą.

Istorijos pradžioje milžino Kerniaus Lietuva – tarsi švarus, baltas lapas: „Tada Lietuvos kraštas dar buvo lygus. Vos pora kalvelių, keletas ežerų ir kur ne kur lenktyniaujančios jaunos upelės, ką tik tepradėjusios graužtis kelius plačiomis pievomis ir tankiais miškais“ (p. 8). Milžinas tampa kraštovaizdžio pokyčių liudininku: kartu su tėvais ir dėdėmis jis supila Kernavės piliakalnius; mato, kaip iš pelenų, kratomų iš dėdžių pypkių, išauga Aukštupėnų piliakalnis, kaip atsiranda Kamačio upelis ir t. t. Nors iš liaudies padavimų galima numanyti, kad laiko skalėje su įvairiais objektais susijusiems įvykiams tenka skirtinga vieta, tačiau teksto autorė pasirenka juos sudėti į vieną mitinį – pasaulio formavimo(si) – laiką, kur jie vyksta vienas po kito. Tai leidžia herojų panardinti į nesibaigiančių nuotykių virtinę, kas neleidžia skaitytojui nuobodžiauti.

Kaip jau minėta, autorė knygoje remiasi lietuvių tautosaka. Kai kuriais atvejais padavimų ji neperdirba, o tiesiog praplečia juos dialogais ir aplinkybių nupasakojimu. Taip nedidelis tekstas išplečiamas iki 4–5 puslapių. Tai matyti knygos skyriuose „Žirnajų ežero dūšelė“, „Kelionė į Kupiškį“ (apie šliaužiančius akmenis), „Uršulė“ (apie Praviršulio ežero kilmę), „Miegantis Džiugas“ (apie Džiuginėnų piliakalnį), „Broliai“ (apie Jurbarko miesto atsiradimą), „Gyvas kalnas“ (Šakališkių piliakalnis), „Vaikelių šaltinis“ (Bobos Daržo šaltinis Margionyse), „Laumių sutartinė“. Tačiau kiti padavimai kiek perkuriami pasitelkiant veikėjams priskiriamus kalbos defektus (pasakojimas apie akmenų Tpruzinų šeimyną, p. 118–124) arba didesnius turinio struktūros pokyčius. Kaip tik pastarieji ir bus toliau analizuojami.

Aukštaitijoje Kernius patenka į liūtį, tad skuba ieškoti prieglobsčio. Pasislėpęs po Žadeikonių ąžuolu, snūduriuojantis milžinas išgirsta aimaną. Pasirodo, dejuoja Medeinė – laumė ar miško dvasia, gyvenanti ąžuole (p. 28). Deja, tiek ąžuolas, tiek jame gyvenanti dvasia sužeisti, nes kažkas bandęs medį nukirsti. Iš kamieno ištekėjęs kraujas pernakt išgraužęs vagą ir virtęs Kamačio upeliu.

Originali tautosakinė Žadeikonių ąžuolo legenda apie jokią miško dvasią, o juo labiau laumę, gyvenančią medyje, nekalba. Tiesiog trumpai papasakojama, kad pabandžius medį nupjauti iš jo ėmęs tekėti kraujas pripildęs Kamačio upelį ir nudažęs abu jo krantus raudonai5. Anot Vaitkevičiaus, „[k]raujuojantys kapinių medžiai – populiarus padavimų motyvas <…>. „Kraujuojantis medis“ reiškia, kad jis gyvas, turi sielą (dūšią), kuri iš dalies yra ten žuvusio arba palaidoto asmens siela, iš dalies paties medžio gyvybė.“6 Kotryna Zylė savo tekste legendą sujungia su medžio kraujavimo aiškinimu.

Medeina čia taip pat pasirodo neatsitiktinai. Pasak Daivos Vaitkevičienės, „Medeinės, meilės kupinos, bet netekėjusios miškų deivės, arba nimfos, buvo miškų globėjos – kiekvienas iš jų praeityje turėjo savąją valdovę, vadinamą tikriniu vardu. Valdovės buveinė buvo seniausias medis <…>.“7 Panašiai savo funkcijas Kerniui aiškina ir Milžino mažylio Medeina: „Mūsų čia daug. Mūsų daug visame krašte. Mes, medeinės, kartais apsigyvename senuose medžiuose ir slapčia stebim miško gyvenimą“ (p. 30). Kaip matyti, šiame Kerniaus nuotykyje autorė, remdamasi kitais kontekstais, bando „atkurti“ legendą, t. y. paaiškinti, kodėl medis kraujuoja. Liaudies padavimas praplečiamas kitų pasakojimų motyvais ir taip sukuriama emociškai paveiki istorija apie medžio dvasią, sužeistą ir įskaudintą žmogaus, kuris jau nebesugeba iššifruoti sakralių senojo pasaulio kodų.

Pasakojime apie Kerniaus susitikimą su laumėmis minimas Raginėnų piliakalnis aplinkinių gyventojų iš tiesų buvo laikomas jų gyvenamąja vieta. Laumės garsėjusios kaip pavojingos būtybės: „Vakaro laiki, saulei nusileidus, nedrįsdavo nei vienas žmogus pasilikti laukuje, ba deivės tojaus draskydavo. O jei per nelaimę atsitikdavo pavėluoti, tai tas aidavo rankas sunėręs, poterius kalbėdamas.“8 Kad ir žiaurios, laumės padėdavusios žmonėms nudirbti lauko darbus, už ką joms būdavę atsilyginama maistu9.

Milžino Kerniaus sutiktos laumės – linksmos, šelmiškos, svetingos ir mėgstančios šokti (p. 36–37). Su Jono Basanavičiaus sukauptuose tautosakos rinkiniuose minimomis Raginėnų laumėmis jas sieja tik vienas akivaizdus bendrumas: dirbančios laumės, pasveikintos žmogaus, palikdavusios jam kokį nors daiktą – „ar juostą, ar pirštines, ar ką kitą“10.

Kotryna Zylė pasirinko vaizduoti džiugųjį laumių gyvenimo etapą – iki jų išėjimo iš Raginėnų piliakalnio, mat „kai kunigas Monkevičius iš Šeduvos pašventino Raginėnų kaimo laukus, žmonės paskutinį kartą pamatė iš piliakalnio išeinančias deives“11.

Knygoje Milžinas mažylis pateikiamas pasakojimas apie siuvantį Plauskinių akmenį nutolęs nuo užfiksuotų liaudies tekstų. Atklydęs į Plauskinių kaimą, Kernius susitinka būrelį vaikų, nešinų skepetomis. Pasirodo, jie skubantys pas akmenį, kuris per naktį suadąs suplyšusius drabužius. Nusprendęs pažiūrėti, kas ten vyksta, Kernius įsitaiso prie akmens ir prisnūsta. Nubudęs išvysta ant akmens būtybę, kuri prisistato esanti Monas – siuvėjas iš pašaukimo: „Man patinka siūti! Patinka adyti, dygsniuoti, kirpti ir matuoti!“ (p. 66).

Plauskinių kaimo laukuose stūksantis akmuo Velnio kojine (Velnio punčeka) vadinamas neatsitiktinai – kaip tik ant jo daugiausia būdavo paliekamos suadyti kojinės („Kaime sakydavo: kai suplyšdavo kojinė – nunešk ant akmens ir susieravos velns“12).

Lietuvių tautosakoje siuvimas paprastai priskiriamas velniui ir siuvantys akmenys neretai siejami su šia mitine būtybe. Tuo tarpu Kotrynos Zylės tekste veikia Monas, o šis žodis, pasak Lietuvių kalbos žodyno13, reiškia šmėklą, vaiduoklį ar žmogų klaidinančią dvasią. Šiai būtybei dažniausiai priskiriamos apgaulės, akių dūmimas, vedžiojimas (žr. Lietuvių kalbos žodyno sakinį apie moną: „Seniau monas vedžioj[o] žmogų, o dabar jau tep nekalba“), tad vargu ar esama tiesioginio ryšio su siuvimu.

Vis dėlto Kerniaus sutiktasis Monas tiek išvaizda („Pamačiau, kad jo pakaušis beveik plikai nuskustas. <…> Negana to, įžiūrėjau ir du ten kūpsančius kauburėlius, primenančius nedidelius ragiukus“, p. 64), tiek gyvenamąja vieta („Dienomis miegu įmirkęs pelkėje, o naktimis darbuojuosi čia, kur visi, žinodami mano nuostabų talentą, palieka savo skudurus“, p. 66) koreliuoja su tradiciniu velnio paveikslu. Tad kyla klausimas, kodėl Plauskinių akmens siuvėjas Milžine mažylyje pervadintas kitu vardu, suponuojančiu kitą mitinę būtybę, nors visi jo požymiai atitinka priskiriamus įprastiniam kipšui? Galbūt pabūgta velnio vardo keliamų implikacijų ir neigiamos šio personažo recepcijos?..

Gerokai modifikuotas ir Vokės legendos turinys. Milžino mažylio Vokė pasirodo kaip milžinė meilės sudaužyta širdimi, bandanti savo meilės objektui įrodyti galią ir jėgą („Milžinė tarėsi supratusi, kad Alčio nemeilės priežastis esanti jos įgimtas silpnumas, ir nusprendė žūtbūt jo [silpnumo. – A. S.] atsikratyti. Ėmėsi visokių sunkių darbų, po truputį ugdė stiprybę ir jėgą“, p. 98). O štai liaudies padavimuose Voke vadinama laumė (netgi velnio motina!) norėjusi sustabdyti Nemuno tėkmę. Tik sugiedojęs gaidys jai neleidęs baigti pradėto darbo, todėl neštas didžiulis akmuo likęs riogsoti krante.

Susidaro įspūdis, kad pasakojant tiek apie Plauskinių kaimo akmenį, tiek apie Liškiavos Vokę buvo norima atsikratyti neigiamo legendų turinio ar personažų, todėl jie perkurti ir pateiktos teigiamos istorijos. Tačiau šie abu tekstai jau savaime yra literatūriniai legendų variantai, nutolstantys nuo pradinių tekstų ir jų motyvų. Regint didėjantį šios knygos populiarumą galima numanyti, kad Kotrynos Zylės perkurti pasakojimai tiek mažųjų, tiek didžiųjų skaitytojų sąmonėje ims funkcionuoti greta (o gal net ir vietoj) originaliųjų legendų, tad kyla klausimas, ar išlieka knygos pradžioje išsikeltas tikslas papildyti pasakojimus per laiką pradangintomis detalėmis, ar tai perauga į siužetų perkonstravimą? Viena, kai Kuršių nerijos atsiradimo legendoje minimą Bangpūčio šėlsmą autorė interpretuoja kaip kilusį iš jo meilės be atsako milžinei Neringai (p. 77), tačiau visai kas kita, kai destruktyvus laumės Vokės elgesys virsta mylimojo įskaudintos milžinės istorija. Tai galima laikyti jau nebe legendos praplėtimu, o nemažu nukrypimu nuo visuomenėje cirkuliuojančio originalaus naratyvo.

Kvestionuotini kai kurių naratyvų perpasakojimai – ne vienintelė abejotina šios knygos vieta. Galbūt pasirodys keista, bet skaitant Milžiną mažylį iš pat pradžių užkliuvo… milžinų ūgis. Jau nuo pirmųjų Kerniaus nuotykių milžinai apibūdinami kaip dešimtkart didesni už žmones (p. 51), galintys gręžti iš debesų vandenį (p. 40), vaikyti padangėse skraidančius paukščius (p. 13), lengvai permetantys vienas kitam per upę kirvį (p. 86) ir t. t.

Nors Kernius – dar jaunas milžinas, į jo delną telpa žmogus (p. 45), jo šešėlyje žmonės ir gyvūnai slepiasi nuo kaitros (p. 62), prigulus pasnausti šimtametės eglės šešėlis užstoja jo veidą (p. 10). Tačiau sykiu nuo lietaus jis gali slėptis po medžiu ir atsiremti į jo kamieną (p. 27), o priėjęs prie medžio pastebi, kad „jis gerokai aukštesnis už mane“ (p. 47). Tokį dydžių neatitikimą regime ir iliustracijose – štai p. 10–11 gulintis Kernius ištiestos rankos pirštu liečia debesį, o p. 29 žvelgia iš po ąžuolo lapijos į viršų.

Taigi neaišku, kokio dydžio iš tiesų yra milžinai, jei vienur rašoma, kad ant nugaros atsigulęs suaugęs milžinas gali stumdyti debesis (p. 12), o kitur kalbama apie milžinus praaugusias medžių viršūnes (p. 51). Susidaro įspūdis, kad knygos autorė nebuvo galutinai apsisprendusi šiuo klausimu, todėl įvairuojantys milžinų ir aplinkinio pasaulio aukščio santykiai kiek glumina pastabų skaitytoją.

Džiugu, kad teksto autorė kartu yra ir iliustruotoja – tai vienas pagrindinių aspektų, lėmusių stilistinį knygos vientisumą. Piešiniai papildo, praplečia pasakojimą, tačiau jo neapsunkina, neperkrauna: aiškios linijos, ribotas prigesintų spalvų koloritas, įdomiai pasirinkta perspektyva (pvz., p. 29, 52, 70 ir t. t.) sukuria skaidrų, šviesų milžinų, įvairių kitų mitinių būtybių ir žmonių gyvenamo pasaulio įspūdį. Iliustracijose dėmesys sutelkiamas į judesį, o ne į detales ir tai, mano galva, itin dera su dinamišku tekstu.

Ypač nuostabūs milžinų portretai. Rūstoki barzdoti, plačiais antakiais ir vešliais plaukais vyrai, plataus ir gero veido milžinės moterys besiplaikstančiais įvairiausių spalvų plaukais – tikrai vykęs bandymas atskirti šias būtybes nuo žmonių. Ne ką mažiau charakteringi ir Upinio, Valdono, aukštakakčio Perkūno, dviveidžio Bangpūčio, laumelių piešiniai knygos pradžios ir pabaigos atvartuose. Sukurti išties vizualiai patrauklūs ir lengvai atpažįstami veikėjai.

Norisi tikėti, kad Milžinas mažylis tiek vaikams, tiek jiems šios knygos istorijas skaitysiantiems suaugusiesiems taps takelio pradžia į be galo turtingą, padavimais apipintą Lietuvos praeitį, kur dažnas miškelis, pieva, akmuo ar kalnas turėjo (ir tebeturi) vardą ir istoriją. Nuvykę į tokią ypatingą vietą pabandykite padaryti taip, kaip Kernių mokė Džiugas, – pasistenkite pajusti, „kaip vieningai veikia visas pasaulis“ (p. 59).

–––––––––––––––––––––––––––––––––––––

1 Kotryna Zylė, Milžinas mažylis: apie skraidančius ežerus, gyvus akmenis ir kitus dyvus, užrašė ir iliustravo Kotryna Zylė, Vilnius: Aukso žuvys, 2014. – 128 [4] p. ISBN 978609-8120-01-1. Toliau cituojant šią knygą ar minint jos epizodus nurodomas tik puslapis.

2 Neringa Mikalauskienė, „Kelionė po milžinų kraštą“, Literatūra ir menas, <http://literaturairmenas.lt/ straipsniai/2866-neringa-mikalauskiene-kelione-po-milzinu-krasta>.

3 Ibid.

4 Vykintas Vaitkevičius, Daiva Vaitkevičienė, Lietuva. 101 legendinė vieta, Vilnius: Alma littera, 2011, p. 18.

5 Ibid., p. 211.

6 Ibid., p. 210.

7 Ibid., p. 79.

8 Ibid., p. 68.

9 Ibid., p. 68–69.

10 Ibid., p. 69.

11 Ibid.

12 Ibid., p. 103.

13 Žr. <http://www.lkz.lt/startas.htm>.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 3 (71)

 

 

Įžanginis

VISI TURI BŪTI KAIP VIENAS?

Straipsniai

DRĄSIAI, BET ATSARGIAI! NUOTYKIO POETIKA PRANO MAŠIOTO PROZOJE
„KARO ŽIRGO“ PAMOKOS

Pokalbis

APIE PIRMĄJĮ PASAULINĮ KARĄ VAIKŲ LITERATŪROJE

Sukaktys

KAS JŪS, „ŽALIAPŪKĖS“ AUTORE? (Elenai Spurgaitei – 90 metų)

Mano vaikystės skaitymai

„DAUGIAU TAIP NEDARYSIU“

Bibliografija

2015 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Pro Memoria

PRO MEMORIA VITAI MOZŪRAITEI (1960 07 12–2014 06 11)
ALMA KAROSAITĖ (1945 01 19–2014 09 08)

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai