„DAUGIAU TAIP NEDARYSIU“

– Jūsų vaikystę ženklina daugybė vietovardžių: Širvintos, Paberžė (Vilniaus raj.), Pilioniai, Gudžiūnai, Kėdainiai, Kaunas, Ukmergė… Nesunku spėti, kad tai liudija sudėtingą gyvenimo, biografijos pradžią. Gal galėtumėte glaustai su ja supažindinti mūsų žurnalo skaitytojus?

– Paskyrėte man netikėtą pasimatymą su praeitimi, Kęstuti. Ačiū. Mėgstu gyventi prisiminimais. Gal todėl, kaip rašė poetas Vladas Šlaitas, kad „prisiminimuose niekas nesensta“, kad „prisiminimai yra mano geriausi vaistai nuo visokių širdies negalavimų ir senatvės“.

Taigi – apie biografijos pradžią. Ji buvo sudėtinga įvairiom prasmėm, bet turbūt labiau mamai. Kaip tik jai – fronto linijos prie Grinkiškio atskirtai nuo vyro, po kurio laiko iš gyvulinio vagono Permėje pabėgusiai ir tūkstančius kilometrų ėjusiai į Lietuvą su pusantrų metų vaiku (manimi) ant rankų, nes vyresnė „maratono“ bendražygė p. Pyragienė nei pati būtų pajėgusi panešti tokį „nešulį“, nei tas „nešulys“ pas ją nė už ką…

Beveik trys mėnesiai nuo 1945-ųjų liepos pabaigos neskubaus ėjimo, alkis, nakvynė laukuose, retsykiais prekiniame vagone, kol pagaliau – Vilnius. Tada abiejų ligos, giminių gerumas ir klajonės po miestelius, nepažįstamus, tolimus. Svetimas pasas mergautine Tolkytės pavarde, svetimas kambarys, svetima lova… Nuolatinė baimė būti atpažintai. Dvidešimtmetei moteriai, tik baigusiai gimnaziją ir iškart ištekėjusiai, be jokių darbo įgūdžių, teko išmokti visko: ravėti pas ūkininkus, kulti, rišti rugius iki „kraujas iš nosies“, megzti, siūti… O vaikas – vaikas kaip žolė: sutryptas (juk „mergos vaikas“ – benkartas) prisikelia ir savom priemonėm kovoja, pramuša (tikrąja to žodžio prasme) savo autoritetą, tampa vedliu – ir geruoju, ir nelabai. Nelabai man sekėsi vesti berniukus, nes jie neįsikomponavo į mano gyvenimą taip, kaip norėčiau. Jie buvo visai nepažįstama žemė, kurioje ir elgiausi visiškai neprognozuojamai. Mano gyvenimas buvo la-a-abai sudėtingas dar ir todėl, kad, matyt, neatsitiktinai beveik visi berniukai mane pravardžiavo Vilku. Kadangi mergaitei turėti tokią pravardę „baisiau nebūna“, tai treningo ar paltuko kišenės visuomet būdavo pilnos akmenų. Taikinys, žinoma, berniūkščių užpakaliai arba kojos. To išmokė mano skaudi patirtis. Taigi nuolat teko būti pasiruošusiai kovai dėl įžeidimų ir pajuokos…

O kad tas mano gyvenimas atrodytų dar sudėtingesnis, būtinai reikia paminėti nuolatinį alkį, nušalusius pirštus ir sniegą, kuris žiemos dienomis buvo nepaprastas maistas – ledai, nesaldus cukrus… Nors teisybės dėlei reiktų pasakyti: aš koketuoju – jokio baisaus sudėtingumo nejaučiau. Jį sugebėjo neutralizuoti mama. Turėdama ją jaučiausi saugi. Be to, ji (kaip tas Rabelais Panurgas) žinojo 63 būdus, kaip prasimanyti duonos, svogūnų, bulvių. Ir netgi nupirkti man knygučių arba šešių spalvotų pieštukų dėžutę. Ypač mane intrigavo jos kelionės be pinigų vėlyvais žiemos vakarais traukiniu iki Baisogalos, paskui pėsčiomis dar dešimt kilometrų iki sesers Vandos namų, kad pasiskolintų penkis rublius, parsineštų gabalą lašinukų ir kepaliuką duonos. Mat Kėdainiuose porą metų gyvenome pas „verslininką“ Banį, nuomojomės vieną kambarį šešiese: dvi gimnazistės iš Jotkiškio, veterinaras iš Gruzdžių, dar kažkoks vyras labai didelėm ausim ir mudvi. „Verslininkas“ Banys, kitaip tariant, šeimininkas, buvo geras storas žmogus, bet vis tiek norėjo gauti už nuomą pinigų, kurių mama neturėjo. Tada ji nuėjo į turgų ir pardavė vienai rusei savo vestuvinį žiedą. Sakė, verkė abi. O paskui dar dvi savaites vakarais verkė viena. Ne, netiesa, tas dvi savaites aš jai padėjau. Taigi verkėme abi. Taip glaustai atrodo mano gyvenimo pradžia.

– Ar tos klajonės reiškia, kad neturite tikros, vienintelės vaikystės žemės dvasine prasme? Ar jos netrūksta? O gal vis dėlto yra vieta, į kurią dažniausiai sugrįžtate mintimis?

– Ne, jos reiškia, kad neturiu tos vaikystės žemės, kurioje gimiau, nes ten apsigyveno žmonės, kurie nežinojo, ką veikti didžiuliame obelų sode, tame mūriniame ir tame mediniame dviaukštyje su išraižytomis baltomis langinėmis, ką daryti su kažkokiu vokišku pianinu, knygom, paveikslais… Tai atėjo žmonės, kurie žinojo, ką daryti, ir išsivežė. O tie likusieji uždažė baltas langines, išdaužė langus, paskui, kad nebūtų šalta, užkamšė skudurais ir gyveno, kol gražusis medinis dviaukštis sugriuvo, o mūrinukas sulindo į žemę. Tiesą sakant, ten ir žemės nebuvo – įsikūrusioje MTS karaliavo visokie traktoriai ir kt., kurių ypatingo kvapo nepajėgė įveikti net hektaras pavasarį žydinčių obelų…

Mano vienintelė vaikystės žemė dvasine prasme yra Kėdainiai, Šėtos gatvė, Nevėžis, tiltai ir patiltės, geležinkelio stotis ir nuolatiniai gatvės bičiuliai, iš tolo užuosdavę viens kitą… Būčiau neteisinga, jeigu nepaminėčiau šalia Kėdainių esančio Dotnuvos miestelio ir tetos Onos namų, nenusakomai traukdavusių.

– Papasakokite apie savo tėvo, poeto Balio Rukšos, likimą. Kūdikystėje Jūs jo beveik nematėte, susitikote po daugelio metų, o kalbate su didžiausia meile. Kaip gimsta ar atgimsta toks dvasinis ryšys?

– Jeigu Dievas padovanos dar keletą sveikų metų, gal bus ir knyga, kurioje jo, mano išsiilgtojo Tėvo, likimas. Dramatiškas pašėlusiai įdomaus, be galo naivaus, išsilavinusio, gailestingiausio, kokį tik teko sutikti, ir nelaimingiausio, kokį tik pažinojau, žmogaus likimas… Kaip kokio Bergmano, amžino vienišo vaiko, likimas…

1944-ųjų vasarą „trumpam“ pasitraukęs į Vakarus, „prisitraukė“ su ekskursija penkioms dienoms į Vilnių, kai man buvo dvidešimt penkeri. Atvažiavo taip ir nesukūręs kitos šeimos. Vėliau buvo apsilankymai, už kuriuos sumokėjome sveikata, tiek dvasine, tiek fizine… Sugrįžo Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990-aisiais.

Kalbėdama apie dvasinį ryšį su Tėvu galiu tik pasakyti – jis arba gimsta su tavo pačios gimimu, arba ne.

– Taigi buvote auginama mamos. Ar griežtai buvote auklėjama? Ar gaudavote lupti? Už ką? Ar pagrįstai? Kokias būdo savybes, Jūsų nuomone, suformavo mama?

– Ar buvau griežtai auklėjama? Griežtai – ne tas žodis. Mano vaikystės pasaulis buvo tokia, sakyčiau, prieštaravimų harmonija. Mama, gal net pati to nesuvokdama, turbūt nebūtų leidusi man užaugti, be jos leidimo priimti sprendimus. Labai ją mylėjau, bet nuolat pažeidinėjau jos nustatytas taisykles, laužiau sukaltus rėmus, peržengdavau visas nubrėžtas ribas.

Ar gaudavau lupti? Nuo gegužės iki spalio ir nuo gruodžio iki gegužės maždaug kas antrą dieną nuo vytelės užpakalis įkaisdavo kaip šermukšniai rudenį.

Už ką? Už nukritusių žalių obuoliukų vagystę notaro sode. Tie obuoliukai, padaužyti iš visų pusių į šaligatvį, paskui šiek tiek patrinti į treningą, birželio pradžioj būdavo neįtikėtinas skanėstas. Bet nei notaras, nei mama šito niekada nesuprato. Ir ne tik šito. Mama niekada nesuprato, kad vaikams, patiems savarankiškai išmokusiems plaukti, būtina išmatuoti Nevėžio gilumą visais įmanomais ir neįmanomais būdais, išbandyti šakų lankstumą, voratinklinių tiltukų stiprumą Vilainiuose, kad išeiti pas Zitą – tai patraukti su Zita į geležinkelio stotį ir palandžioti po stovinčiais traukiniais…

Kas antrą dieną verkdama prisiekdavau daugiau taip nedaryti, bet trečią jau su kompanija bandome uždegti šiukšlyne rastą seną „Kirogazą“, įpilame spirito, kurio parūpina vairuotojo vaikas, aš uždegu ir prisimenu tik ligoninę ir gydytojo, guodžiančio mamą, žodžius: tokia graži mergytė ir gali likti be akies. Žodžiai įaudrina mano vaizduotę – galvoje kirba vienintelė mintis: nebereikės jokių akmenų kišenėse, pamatę mano piratišką akį visi berniūkščiai trauksis iš kelio. O kai gydytojas mamai paskundė, kad ligoninėje labai garsiai švilpiu, bandžiau paaiškinti, kad neturiu ką čia veikti, – skaityti neleidžia, tai nors švilpti mokausi. Ir kai mama, nepaisydama nieko, pažadėjo čia pat prilupti, apėmė kažkoks mistinis našlaitystės jausmas ir šventvagiškai pagalvojau: „O gal ji ne mano mama, gal paėmė auginti, ir tiek.“ Taip galvojau dar ne sykį, bet tuoj pat vydavau tą baisią mintį, eidavau pas kunigą Račiūną išpažinties ir palydėta jo šypsenos priimdavau komuniją. Todėl svajodavau apie gyvenimą dideliame mieste, pavyzdžiui, tokiame kaip Kaunas, kur daug bažnyčių, tad išpažinties galėčiau eiti kaskart pas kitą kunigą, kad nebūtų taip gėda.

Kokias būdo savybes suformavo mama? Daugelis jų, be abejo, nulemtos genų, o suformavo pirmiausia paklusimą jai. Besąlyginį. Likusį iki šios dienos.

Mama išmokė gyventi taip, kaip nenoriu. Vėliau šios pamokos labai pravertė – niekada nesijaučiau auka. Išugdė religingumą (tik ne fanatišką, o gyvą), orumą (visada prisiminsiu jos: „Tik neprašyk atsikąsti“), estetinę pajautą. Mačiau, kaip sena paklodė stebuklingai virsta karpiniuotom užuolaidėlėm, kaip galima dovanotu nušiurusiu paltu apvilkti senas šeimininkės taburetes… O kai senutė kaimynės daktarės Mašos mama nuo Baikalo užtepė man ant duonos riekės pirštu sviesto, supratau – kad ir kokia esu alkana, kad ir kaip tos riekelės noriu, jokiais būdais nepajėgsiu suvalgyti, tad sušėriau šeimininkės ožkytei.

– Daugelis mūsų kartos žmonių su meile atsimena pirmąją mokytoją. O Jūs? Ką prisimenate apie savo pradžios mokslus? Ar skaityti išmokote mokykloje?

– Mano pirmoji mokytoja – šviesaus atminimo Gudžinskaitė (vardo nebeprisimenu). Jauna, graži. Ir nors turėjo ilgą gilią raukšlę kaktoje tarp antakių, kuri daugelį vaikų gąsdino, man toji mokytoja patiko, nes nerėkė ant lenko Juozuko, kuris pirmoje klasėje visai nemokėjo lietuviškai skaityti. Prisimenu, kaip jis, sėdėdamas man už nugaros, tyliai ir graudžiai lenkiškai paprašė: „Prašau, pasakyk jai, kad aš („kaip Dievą myliu“) išmoksiu skaityti.“ Kai priėjusi prie mokytojos tylutėliai tai pakartojau, ji nusišypsojo nuo ausies iki ausies, parodydama savo labai didelius baltus dantis, ir, kaip pati sakydavo, „su išraiška“ pradėjo skaityti dailininkės Konstancijos Petrikaitės-Tulienės iliustruotą Kosto Kubilinsko Raidžių paradą: „Eina raidės į paradą, / Raidė A pirmoji veda… A, Juozuk, pirmoji“, – šelmiškai pakomentuoja mokytoja.

Kitas epizodas. Mama iš „Tiesos“ laikraščio pasiuvo aplanką pirmiesiems sąsiuviniams susidėti. Atsargiai nešuosi jį po pažastim ir staiga išgirstu kelių berniūkščių juoką: „Ei, Vilke, tai tu net portfelio neturi?“ Bet čia priėjo Juozukas ir savo lenkišku akcentu padovanojo man nepamirštamą dovaną. „Jinai tūry tą portfelį, aš mačiau, biat laiko ant Spalio švenčių“, – pasakė jis garsiai. Kitą dieną aš jam padovanojau savo Raidžių paradą, kad greičiau išmoktų skaityti. Nuo tada mudu tapome sąmokslininkais.

O pati pirmoji mokykla buvo Šėtos gatvėje, medinė, kažkodėl visų vadinama Valsčiaus kiemu. Pavadinimas, be abejo, turėjo savo kilmę, bet apie ją mums niekas nepasakojo… Tame kieme gaudydavome vienas kitą kaip pakvaišę, tarsi už kiekvieną sugautą būtų dovanojama ledų. O skaityti pasitelkusi Raidžių paradą išmokė mama. Buvau penkerių.

– Labai sudominote savo vaikystės biblioteka Dotnuvoje. Kokia ir kieno ji buvo?

– Dotnuvoje, gražiame Valinavos vienkiemyje, gyveno mano babytės (iš mamos pusės) sesuo Ona. Jeigu neklystu, Smetonos laikų Kėdainių policijos viršininko, mirusio nuo greitosios džiovos, žmona, vėliau ištekėjusi už lenko Otono Mikutavičiaus.

Toji biblioteka (kaip ir namas) buvo tetos ir jos pirmojo vyro. Atsimenu didžiulę seklyčią, kurią dėdė Otonas vadino „stancija“, aukštą, beveik iki lubų klevą, augantį iš skylės grindyse, žibalinę lempą su labai įspūdingu žaliu „abažūru“ ir kelias aukštas, beveik kaip tas klevas etažeres, pilnas knygų ir albumų su pašto ženklais iš viso pasaulio. Juose pirmą kartą pamačiau prezidentą Antaną Smetoną.

Šalia etažerių – aukšta komoda. Ant jos – kelios įrėmintos nuotraukos ir nedidelis paveikslas su arkliais. Jis man atrodė nepaprastai gražus, bet negalėjau gerai įžiūrėti. Seklyčioj kėdžių nėra, tik dvi medinės sofos su paukščiais ir suolas. Nepakelsi. Tad paimu iš pirmos etažerės lentynos tris storas knygas, sudedu vieną ant kitos, užkloju laikraščiu ir atsistojusi pamatau tai, ko negalėjau pamatyti iš arti. Tuos mėlynus arklius rūke. Šiandien visas tas ritualas atrodo gana simboliškas. Kadangi dėdė Otonas buvo lenkas „iki giliausio šulinio“, tai tose knygų lentynose surado lenkiškų knygų ir liepė jas skaityti. Kaip aš skaitysiu, jei buvau gavusi tik kalbėjimo lenkiškai pradmenis. Dėdė nusprendė nebekalbėti su manim lietuviškai ir jeigu paprašydavau aviečių, jis nuvesdavo mane už klojimo, kur ganėsi avys, ir sakydavo: „Prosze“ („Prašom“), čia „oviečkos“…

– O dabar labai prašyčiau apibūdinti knygas, kurias toje bibliotekoje radote, perskaitėte. Kokius įspūdžius prisimenate? Ir apskritai pakalbėkite apie ryškiausias vaikystės, paauglystės knygas – nebūtinai iš Dotnuvos bibliotekos.

– Tai vienas sudėtingiausių klausimų. Daug ko neprisimenu. Bet tai, kas įstrigo, – ilgam. Šiandien tai laikyčiau savo lituanistikos pradžia.

Pirmiausia – trys didelės (taip man tada atrodė) Motiejaus Valančiaus knygos: Vaikų knygelė, Paaugusių žmonių knygelė ir Palangos Juzė. Įsimintiniausi apsakymėliai „Guvus Vencė“ ir „Mikė melagėlis“, nes supratau, kada meluoti galima, kada ne. Pirmą kartą taip aiškiai. Ašarojau skaitydama Jono Biliūno „Joniuką“, „Brisiaus galą“, Lazdynų Pelėdos „Motulė paviliojo“… Iš Žemaitės „Autobiografijos“ įstrigo neleistina draugystė su neturtinga mergaite, pirmosios etiketo pamokos: negražu nueiti nuo stalo, kol kiti dar nepavalgę…

Sename mokykliniame vadovėlyje rastą eilėraščio posmą atmintinai prisimenu ir šiandien: „Pabodo man šis tuščias namas / ir ilgos rūsčios dienos… / Nepalik manęs vieno, mama, / nepalik manęs vieno.“ Prisimenu, verkiau skaitydama ir galvojau, kad tai mano prašymas. Tik jau mokytojaudama sužinojau – tai Aistis.

Šiandien manau, gal tos knygos pirmosiose lengvai pasiekiamose lentynose buvo specialiai orientuotos į tai, kad jaudintų, pravirkdytų, leistų pamatyti kenčiantį. Gal taip ir buvo – mat teta Ona su pirmuoju vyru turėjo sūnų Vytautą, mano vaikystės laikais jau suaugusį.

Nesibaigiantys Charleso Dickenso Oliverio Tvisto nuotykiai, ypač našlaičio Oliverio, kurio neįveikė nei skurdas, nei mušimas ar įžeidimai, gyvenimas, įvarydavo nemigą arba braudavosi į sapnus…

Toje bibliotekoje, ypač aukštesniosiose lentynose, buvo ne tik Danielio Defoe Robinzonas Kruzas, Jonathano Swifto Guliverio kelionės, ne tik Jacko Londono Martinas Idenas (jį skaičiau gal dešimt kartų), ne tik Justino Pilyponio Kaukolė žalsvam čemodane… Buvo ir „pavojingų“ knygų, kurioms vienuolikmetės protas, atrodytų, lyg ir buvo nepasiruošęs. Pavyzdžiui, Giovanni’o Boccaccio Dekameronas, Juozo Kazio Belecko Nuodėmių gatvė…

Prisimenu, skaitau pastarąją kažkodėl (pačiai turbūt buvo aišku – kodėl) įsivyniojusi į laikraštį, netoliese teta Ona keistu separatoriumi sunkia juodų vyšnių vyną. Kadangi šitą knygą su didžiausiu smalsumu skaitau trečią kartą, retsykiais stebiu tetą. Noriu pažiūrėti – verks ar ne. Mat išsunkusi vyną ji dažnai verkdavo. „Gal tos išsunktos vyšnios jai atiduoda savo ašaras?“ – galvodavau, bet nedrįsdavau paklausti. Šįkart neverkia ir vienu šuoliu atsiduria šalia manęs.

Gyvenime buvo daugybė pokalbių su pačiais įvairiausiais žmonėmis, dalis jų nutekėjo į užmarštį, kai kurių prisimenu tik fragmentus, bet tas iš šviesios tetos Onos virtuvės – gyvas.

– Apie ką skaitai? – klausia teta.

– Apie labai nelaimingas mergaites, – atsakau.

– Ne tik apie mergaites, bet ir apie moteris. Apie didelį skurdą, vaikeli, – priduria teta ir paprašo: – Duok man tą laikraštį, užkursiu krosnį.

Šiandien galvoju – toji moteris, baigusi tik progimnaziją, turėjo savyje labai daug gyvenimo. Ir jeigu tektų kalbėti viešojoj erdvėj apie vaikams pavojingas knygas, manau, laikyčiausi išmintingo tetos Onos požiūrio: ar nėra tose knygose graudulio, kur kas stipresnio už pavojų.

Iš daugelio knygų, dovanotų mano krikšto mamos (Motinėlės), Kauno 15-osios vidurinės mokyklos mokytojos Genovaitės Kunigėlienės, susidarė graži bibliotekėlė, kurią vėliau padovanojau sūnui. Joje – beveik visas Mayne Reidas, Jule’is Verne’as, Dumas, Selmos Lagerlöf Sakmė apie Gestą Berlingą, Stebuklingosios Nilso kelionės, Charlotte ir Emily Brontë, Józefo Kraszewskio Kunigas, Hectoro Malot Be šeimos, Antano Vienuolio Kaukazo legendos ir kt. Tai buvo kalėdinės, velykinės ir gimtadienio dovanos, ypač brangintinos, nes jose visada – ypatingi įrašai. Vieną jų – antraštiniame Gestos Berlingo puslapyje – pacituosiu: „Vilele, ak, kad Tu būtum Margareta Celsing, kad galėtum visada paduoti ranką vienišam žmogui. Ir kad jis norėtų ją paimti… Su šventėmis! Motinėlė, 1959 metai.“

– Vidurinio mokslo sėmėtės Kėdainiuose, Kaune, Ukmergėje. Kokie kiekvienos iš tų mokyklų prisiminimai? Kur, kada išryškėjo Jūsų, kaip būsimos humanitarės, lituanistės, pradai?

– Tas dešimtmetis Kėdainiuose buvo įspūdingiausias pažinimo prasme. Skaičiau, mačiau, stebėjau, jutau, klausiausi, girdėjau. Išmokau laisvai kalbėti lenkiškai, rusiškai ir daug visokių nelabai žmoniškų, bet labai žmogiškų dalykėlių, įspūdingos vaikų leksikos, kurią vartojo ir mergaitės gražiais vardais (Rūta, Zita, Laima, Virginija…), ir berniukai, vadinami tik pavardžių trumpiniais…

Čia (būdama penktokė) vasaros sekmadieniais, kai po mišių pas namo šeimininkę p. Rumpelienę ir jos seserį ateidavo kunigas Račiūnas, slapčia sėdėdama po atviru išeinančio į sodą jų kambario langu, pro kurį sklido naftalino ir ką tik iškepto „Napoleono“ kvapai, klausydavausi pokalbių lenkų kalba apie būsimą karą, taurelių dzingtelėjimo „za volnošč“ („už laisvę“), kol pagaliau, pagaliau sulaukdavau ant magiškojo gramofono uždėtos plokštelės „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Daina buvo labai graži.

Sykį taip besėdinčią užklupo mama ir, be rykštės išgavusi pasižadėjimą „daugiau taip šlykščiai nesielgti“ ir niekam nepasakoti, pasakė, kad tai ne daina, o tikrasis Lietuvos himnas, kuris dabar uždraustas. Pasižadėjau šventai, jau puikiai žinodama, kad šią baisią paslaptį atskleisiu nors vienintelei savo draugei, regis, Rūtai. Tad kitus sekmadienius po langu jau leisdavom dviese.

Šiandien, kai viskas tvyro tartum rūke, išnyra dar viena detalė iš Kėdainių vidurinės „mokyklos ant kalno“. Aš – penktokė, sergu vėjaraupiais ir guliu ant čiužinio be paklodės, nes vieną teturim, o ir toji išskalbta… Staiga tarpdury išdygsta Faraonas (istorijos mokytojas ir klasės auklėtojas), nusiima savo aukštą pilką kazokišką karakulio kepurę, išklauso sutrikusios mamos pasiaiškinimą dėl tos nelemtos paklodės ir taria: „Nesijaudinkit, drauge Tolkyte, čia ir taip viskas blizga, o aš Violetos aplankyti atėjau.“ Tada padovanoja man knygą Paskutinė R. Skoto ekspedicija su įrašu „Violetai Tolkytei – už labai gerą mokymąsi ir pavyzdingą elgesį“. Pasirašo mokyklos direktorė Stasė Laurinaitienė. Skaitau ir negaliu patikėti…

O Kaunas buvo trumpa pusmečio stotelė vidurinio mokslo kelyje. Į 15-ąją vidurinę patekau jau savo pavarde. 1958-aisiais paskelbus amnestiją, mama, pasitarusi su giminėm ir advokatais, „pasidavė“ saugumui, nes buvome gavusios iš tėčio dokumentus apie jo gyvenimą nuo 1944 m. Vakaruose. Taigi nepasitvirtinus tam „žmonės sakė, kad ji palaikė ryšius su savo išėjusiu į mišką vyru“, abi buvome reabilituotos. Pavardę tai atgavau, bet septynių klasių baigimo pažymėjimas buvo išduotas V. Tolkytei… Todėl krikšto mamos dėka „nelegaliai“ (perrašius tą pažymėjimą) galėjau mokytis.

O Kauno klasė man labai patiko. Mergaitės tokios gražios, trumpom nosikėm, ypač viena – Dalia Šiurkutė ilgom geltonom kasom. Bet labiausiai dėmesį traukė berniukai – čia jie buvo mandagūs, ir kadangi mano didžiausia svajonė buvo turėti brolį, tai, manau, šį vaidmenį būtų puikiai atlikę visi. Ypač vienas, pavarde Šileris. Jau buvau skaičiusi didžiojo klasiko Friedricho Schillerio Vilių Telį ir Plėšikus, tai įsivaizdavau, kad tas berniukas, ko gero, yra koks nors tolimas klasiko giminaitis, turintis kai kurių jo kūrinių herojų bruožų… Ir dar kitas – Valiokas. Su tokia pavarde (ji man asocijavosi su „Valio! Laimėjom!“) jis būtų tikęs į antrąjį brolį, tad vaizduotėje jau mačiau mus tris, įsėdančius Amalių stotelėje be bilieto į traukinį (užėjus kontrolieriui iššokančius pro duris), nuvažiuojančius į patį Kauną (15-oji mokykla buvo Petrašiūnuose) ir „ramiai vaikštančius“ po visus Kauno fortus…

Deja, tai buvo tik vaizdinys, atėjęs iš mano seno vaikystės pasaulio. Dabar tiesiog privalėjau, anot mamos, nepadaryti gėdos nei Motinėlei, nei visai giminei, su kuria jau buvau supažindinta.

Kaune klasės auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja Lapinskaitė pirmoji pastebėjo mano gebėjimą „lyg ir visai įdomiai rašyti“. Ypač kai reikėjo užfiksuoti įspūdžius apsilankius Karo muziejaus Dariaus ir Girėno ekspozicijoje. Rašinį auklėtoja skaitė garsiai visai klasei, o aš maniau, kad „numirsiu vietoje“. Bet, ačiū Dievui, niekas net nevyptelėjo. Ir kai po pusmečio jau ruošiausi palikti šią šaunią klasę, auklėtoja man padovanojo žalią aksominiu viršeliu albumėlį, kuriame buvo užrašyta: „Geriausiai VIII b klasės mokinei Violetai Rukšaitei išvažiuojant…“ Pasirašė auklėtoja ir visi mokiniai.

Apie Kėdainius galėčiau parašyti šimtą puslapių, o štai apie Ukmergę (savo tėvų kraštą) – du šimtus arba tik truputį. Taigi – tik truputį.

Kol patekau į 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Antano Smetonos gimnazija), su mama perėjome kryžiaus kelius. Bet perėjome. O ten – didžiulė puokštė unikalių mokytojų… Nežinau, ar tik šiandien taip atrodo, ar iš tiesų toje puokštėje – nė vieno pikto! Toje mokykloje labiausiai ir išryškėjo mano humanitariniai polinkiai. Kaip tik čia buvo perskaityta visa miesto biblioteka, nusipirktos Archibaldo Cronino Kepurininko pilis ir Citadelė, Bolesławo Pruso Lėlė, Móro Jókai’aus Akmeninė širdis, Aleksandro Solženicyno Viena Ivano Denisovičiaus diena… Čia nusipirkome pirmąją gyvenime knygų spintą.

Šitoje mokykloje parašiau rašinį „Mokytoja – saulė“, kurį autoritetinga lituanistų komisija išrinko geriausiu rajone (šiandien manau – dėl to itin reto pavadinimo) ir paskelbė „Gimtosios žemės“ laikraštyje. Dar rašiau eilėraščius. Juos spausdino tas pats laikraštis, o kelis – net „Moksleivis“. Tos visos kūrybos išsižadėjau jau pirmajame universiteto kurse. (Neduok Dieve, jeigu ją perskaitytų mano mokiniai…)

Šitoje mokykloje „aktyviai“, bet niekam nežinant, rengiausi stoti į aktorinį – turėjau nusipirkusi Konstantino Stanislavskio Mano meninis gyvenimas ir Aktoriaus saviruoša. Taigi niekam nematant išdirbinėjau visokius etiudus pagal Stanislavskį, kol sykį vieno tokio etiudo metu užklupo mama ir išsiaiškinusi, kas čia vyksta, paklausė: „Labai nori miegoti su visais vyrais, seniais ir jaunais? Tik pabandyk ten stoti!“ Kadangi tada apie miegą net ir su vienu vyru negalėjau nė pagalvoti, taip ir užsibaigė tas mano, anot mamos, „amžinai durnas noras“ tapti aktore.

– Ukmergėje rusų literatūros mokytoja Taškūnienė, atrodo, buvo Jums svarbiausia, reikšmingiausia iš visų mokytojų. Kodėl?

– Taip. Mokytojai Valerijai Taškūnienei buvo per penkiasdešimt metų, ji visą sezoną vilkėjo nutįsusį tamsiai mėlyną megztinį, avėjo gerokai nuzulintus batus, bet turėjo vieną nepaprastą juodos taftos suknelę su prisegama raudona rože ir raudonus aukštakulnius ypatingoms progoms – šimtadieniui ir išleistuvėms. Ji buvo apsigimusi mokytoja, niekada neišdejavusi to amžino mokytojų priedainio „Kokie dabar baisūs vaikai… Mano laikais tai…“ Artistiška, pati deganti aistra ką nors kūrybiška nuveikti ir kitus uždeganti. Amžinai kunkuliuojanti idėjomis. Savo svarstymais ji buvo savotiška menininkė, jos asociatyvus mąstymas (bent taip atrodo šiandien) leido literatūrą susieti su asmeninio gyvenimo detalėm, pastebėjimais, jausena… („Žinot, kai aš mokiausi Peterburgo baleto mokykloj, mane supažindino su Ana Achmatova. Mudvi keletą kartų gėrėm Nevos prospekte kavą ir ji man deklamavo, deklamavo.“) Ir pradėdavo pati deklamuoti… Mes nebuvome girdėję tokios poetės, bet tie, kuriems buvo gražu, susirado ir skaitė ją jau savo mokiniams.

Šiandien nelabai tikėdama visais auklėtojos pasakojimais iš Peterburgo, žaviuosi jos fantazija, neišsenkama energija. (Auklėtoja turėjo garsų dramos būrelį, kurį mokiniai labai mėgo. Metodiškai dirbdavome visus metus, o pavasariais premjerą rodydavome miesto visuomenei. Taip buvo pastatytas Aleksandro Puškino „Bachčisarajaus fontanas“, operetė „Klivija“, auklėtojos ir neva mano pjesė „Mūsų karta“…) Mokytoja Taškūnienė visada mums turėjo laiko, iš jos buvo išgirstos (šiandienine kalba šnekant) pačios įdomiausios žinutės. Štai kelios iš jų: „Kas perskaitė Aną Kareniną?“ Pakyla gal trys rankos. „Matot, mergaitės, kas atsitinka, kai moteris viename žmoguje mato visą pasaulį…“ Arba: „Žmogus sukurtas mylėti ką nors visą laiką (kaip Nataša Rostova). Vienamyliai – reti egzemplioriai…“ Ir dar – nemirtingoji jos frazė „Negali būti!“, reiškianti ne abejonę, o nuostabos jausmą, lydėjusį ją pačią ir padovanotą ne vienam iš mokinių…

– Jūsų gana plačiai žinomas vardas siejamas ne tik su lituanistika, bet ir su teatriniu ugdymu. Esate ne vieno garsaus aktoriaus ir režisieriaus pirmoji teatro mokytoja. Apibūdinkite šią savo gyvenimo ir pedagoginės veiklos liniją.

– Gyvenimiškoji teatro linija siekia Kėdainių laikus, kai vykdavo Šėtos gatvės vaidinimai. Mes, vaikai, dainuodavom, statėm piramides, iš Kauno atvažiavęs beveik aklas Edziukas akordeonu grodavo „Domino, Domino…“

Paskui – mokytojos Taškūnienės būrelis.

Studijų metais, be lituanistikos, – Vilniaus universiteto Estetikos katedra, režisieriaus Vlado Limanto teatras. Tą teatrą tuomet lankė Juozas Budraitis, Zenonas Namavičius, Rimantas Šavelis ir kiti. Vėliau – įstojimas į GITIS’ą pas režisierę Mariją Knebel ir greitas išstojimas dėl „šeimyninių aplinkybių“… Dar vėliau – bendri seminarai ALF dėka su Anglijos karališkuoju nacionaliniu teatru, stažuotė tame teatre, bendras mano mokinių, Dalios Tamulevičiūtės kurso ir „Orchard Theatre’s Unit“ 108 trupės spektaklis pagal Dante’s „Pragarą“, kuris sulaukė gražių atsiliepimų Londono nacionaliniame teatre iš paties Anthony Hopkinso. O apskritai per 36 darbo mokykloje metus pastatyta per 70 spektaklių. Ir visi – tik pagal gerą literatūrą.

– Kaip teatriškumas padėjo (o gal trukdė?) Jūsų kaip mokytojos lituanistės darbui? Ar galite žiūrėdama iš tam tikro laiko atstumo pasakyti, kaip reikia dėstyti literatūrą, kad mokiniai ją pamiltų? Ar darbo istorijoje būta išskirtinių pakilimų ir… nuolydžių?

– Tik padėjo. Iš esmės viskas buvo teatras, ryškus, spalvingas, su tokia emocijų doze, kad kartais galvodavau, ar tai normalu. Moderniosios poezijos skaitymai ant stalo, po stalu, tarpdury, spintoje. Mokiniai mėgo tuos „dada“, futuristus, simbolistus ir t. t. Prisimenu vaikinus, pavasarį skaitančius Kazį Binkį mokyklos medžiuose… O kur dar visokios instaliacijos, darbai pagal Bernardą Brazdžionį „Brazdžioni, ko čia atėjai?“, Henriką Radauską, Sigitą Gedą, Salomėją, Balį Sruogą… Kabinetas, pakvipęs rožėmis, kalbant apie viduramžių literatūrą… Ekskursijos po literatūrinę Lietuvą pėsčiomis, o pasivaikščiojimai po Juditos Vilnių – birželį nuo ketvirtos valandos ryto… Poezijos skaitymai pro išdaužtus dar senojo Užupio langus… Užeikite į Šv. Kristoforo gimnaziją, ten dar kabo nuotraukų iš tų „vojažų“.

Ar galiu pasakyti, kaip dėstyti literatūrą, kad mokiniai ją pamiltų? Jūs juokaujate, Kęstuti. Niekada nežinojau, bet savo pastebėjimais galiu pasidalyti. Manau, pirmiausia reikia būti įsimylėjusiai ir mylinčiai tuos, apie kuriuos kalbi, ir tuos, su kuriais kalbi. Tada jau ir gimsta tas Jūsų minėtasis kaip. Taigi matote, čia kaip ir apskritai su meile…

O išskirtinių pakilimų ir nuolydžių, be abejo, būta. Tačiau tokiems laiko sluoksniams perpasakoti šių puslapių nepakaktų.

– Kartais savo mokinius išprovokuodavote neįprastiems, net ekstremaliems poelgiams. Kuriuos iš jų prisimenate su džiaugsmu? Ar buvo tokių pedagoginio darbo momentų, dėl kurių apgailestaujate?

– Aš – juos?! Tai jie mane išprovokuodavo! Ir kaip tik ekstremaliems poelgiams. Labai nepedagogiškiems, kuriuos jie su džiaugsmu prisimena ir po keturiasdešimties metų. Todėl nepasakosiu, tegu tai bus mūsų paslaptis.

O Dieve, negi manote, kad nebuvo! Bet apie tai trumpai nepavyks. Pasakysiu tik tiek: labai mylėjau visus (be išimčių!), bet ne visiems užteko laiko (gal nesugebėjau?) tai parodyti.

– Buvote mama mokytoja tiesiogine prasme. (Žinote, yra toks spektaklis vaikams „Mama katinas“…) Ar tai ir nulėmė, kad Jūsų sūnus Andrius, nors turi ekonomisto diplomą, vis dėlto tapo humanitaru, vertėju, o dabar – ir rašytoju? Papasakokite apie Andriaus humanitarinį ugdymą namie, šeimoje.

– Galbūt, iš dalies… Nors specialiai Andriaus kaip humanitaro neugdėme. Kadangi knygos buvo mūsų namų centras, tiesiog norėjom, kad santykis su jomis būtų labai asmeniškas. Čia kaip pas tetą Oną – vartai į pačių įvairiausių knygų pasaulį buvo atviri.

Tik tėvas vieną kartą jį nusivedė į Martyno Mažvydo biblioteką, kad išsirinktų knygą, padedančią išmokti anglų kalbą. Andrius buvo skaitęs J. R. R. Tolkieno Hobitą ir labai norėjo perskaityti jo tęsinį. Bibliotekoje buvo Žiedų valdovas. Ypatingos 9-osios vidurinės anglų kalbos mokytojos Nemiros Misevičienės dėka be jokių korepetitorių ėmėsi vertimo.

– O kas ir kaip prie knygų lenkia Jūsų vaikaičius – Vasarą ir Vakarį? Kaip sekasi?

– Ir marti Rasa, ir Andrius. Kaip sekasi? Vasara skaito be proto, Vakaris – labai racionaliai. Štai vienas pavyzdys. Sėdi berniūkštis mūsų namuose, tėvo įsakyta perskaityti trisdešimt specialiai išrinktos, parinktos, paties pasirinktos knygos puslapių. Skaito garsiai, aš audrinuosi: po galais, kaip įdomu, o kas bus toliau? „Toliau, – atsako Vakaris, – toliau… baigėsi trisdešimtas puslapis.“ Štai ir viskas.

– Jūsų diplominiam darbui vadovavo profesorius Vincas Auryla, rašėte iš vaikų literatūros. Bet daugiausia dirbote su aukštesniųjų klasių mokiniais, tad su vaikų literatūra mažai susidūrėte, tiesa? Tai gal esate įsirašiusi į šios literatūros srities neigėjus? Koks dabar Jūsų požiūris į vaikų literatūrą?

– Toks, koks ir buvo. Ji būtina. Nes joje sutelktos gyvenimo vertybės. Tegu, kaip sakė vaikų rašytojas Vytautas V. Landsbergis, bent iš knygų (jeigu daugiau nėra iš ko) sužino, kas yra normalu, nes normalumas jau baigia išnykti.

Visos nuotraukos iš V. Tapinienės asmeninio archyvo

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 3 (71)