DRĄSIAI, BET ATSARGIAI! NUOTYKIO POETIKA PRANO MAŠIOTO PROZOJE
Pranas Mašiotas ir nuotykiai – iš pirmo žvilgsnio ši sąsaja atrodo netikėta, net neįtikima. Mašioto asmuo ir kūryba pirmiausia asocijuojasi su valinga pedagogine intencija, dalykiškumu, žinių perdavimu ir proto ugdymu, bet mažiausiai – su nuotykiais, juoba tokiu klasikiniu XIX a. nuotykių literatūros kanonu kaip Jameso Fenimore’o Cooperio prerijų istorijos ar Roberto Luiso Stevensono Lobių sala (1883). Antroji priežastis stebėtis tokiu straipsnio aspektu – lig šiol gana skeptiškas mokslininkų požiūris: anot Kęstučio Urbos, Mašioto sukurti „nuotykiai nelabai įspūdingi ir iš esmės atspindi egzotiškų įspūdžių troškulį. Autoriaus uždavinys – teikti skaitytojams žinių, supažindinti su gamta, istorija. Tariamieji nuotykiai tėra pretekstas toms žinioms perteikti.“1 Šioje citatoje ypač įsidėmėtina tezė, kad nuotykiai svarbūs ne patys savaime, o turi utilitarinę paskirtį. Urba taip pat atpažino užsienietišką Mašioto orientyrą – apysakose Indėnai piliakalnyje (1933) ir Nepaprastos atostogos (1936) derindamas nuotykinį pradą ir pažintinį turinį lietuvių autorius perėmė kanadiečių rašytojo Ernesto SetonThompsono Mažųjų laukinukų (1903) modelį2.

Kiek palankesnę nuomonę apie Mašioto nuotykius išsakė Džiuljeta Maskuliūnienė, aptardama apysaką Kai knygas draudė (1924): „esama ir nuotykinių elementų, kurie tikrai įdomūs vaikui skaitytojui (Bielinis sumaniai pabėga nuo caro administracijos pareigūnų, pavaizduota net keletas tokių skaitytojo kvapą gniaužiančių atvejų)“3. Ši mintis tiktų ir apysakai Pašešupių knygnešiai (1937), nes joje knygnešiai taip pat gudrauja, apgauna sargybinius, slapsto knygas, tėvas persirengia elgeta ir pan. Vis dėlto sudėtingos Lietuvos istorijos peripetijos, knygnešystės pavojai tik santykinai laikytini nuotykiais.
Šiame straipsnyje nesistengiama nuginčyti minėtų literatūrologų teiginių, tačiau siekiama panagrinėti Mašioto nuotykio poetiką kiek konkrečiau nei iki šiol, juolab kad tokią paskatą žodžiu suteikė anksčiau nuotykius santūriai apibūdinęs Urba. Aiškinamasi, kokiomis kūrinio aplinkybėmis kyla nuotykiai, koks vyrauja jų turinys, struktūra ir pasakojimo tonas, kokius atpažįstame dažniausius nuotykių literatūros elementus.
Prano Mašioto nuotykių konstantos
Glaustai tariant, nuotykis literatūros kūrinyje yra už protagonisto kasdienio gyvenimo ribų nelauktai nutinkantis įvykis ar įvykių serija, paprastai lydimi pavojų4. Tokiais įvykiais grįsta ir nūdien aktyviai tebekuriama vadinamoji nuotykių literatūra yra itin įvairi, todėl sunku išskirti tik jai būdingus bruožus ir nustatyti šio reiškinio ribas, kartais net klausiama, ar tai apskritai yra atskiras žanras, juolab kad retas kūrinys yra tik nuotykiai – jie gali įrėminti šeimos istoriją, karo siaubus, psichologinį vaiko brendimą ir pan.5 Vis dėlto daugmaž sutariama, kad pamatiniai nuotykių prozos bruožai yra šie: 1) veiksmo vyravimas; 2) išradingas siužetas; 3) spartus pasakojimo tempas; 4) egzotiška, nutolusi vyksmo vieta; 5) nėra analitinių, didaktinių, aprašomųjų dėmenų arba jie vaidina antraeilį vaidmenį; 6) protagonistai dažniausiai yra berniukai (šiuolaikiniuose kūriniuose ši tendencija keičiasi); 7) veikėjai suskirstyti į teigiamus ir neigiamus; 8) įvykiai ir jausmai stipresni, ypatingesni nei kasdienybėje; 9) nuolat kyla pavojų; 10) herojai priversti dėti daug pastangų, kad išgyventų; 11) netikėtumai, paslaptys, lobių ieškojimas.
Tokį požymių rinkinį Mašioto kūryboje vargiai rastume, apskritai jo tekstuose retai tepasirodo ryškesnis nuotykinis pasakojimo kodas. Pasakose patiems mažiausiems, apsakymuose augesniesiems, kai kuriose apysakose esama netikėtumų, žaismingų siužeto kryptelėjimų, tačiau tai veikiau kasdienio gyvenimo nutikimai, o ne nuotykiai, pavyzdžiui, gimnazisto „kova“ su tankiais alksniais vaikantis kiškį: „Kai Justukas vieną medelį smarkiau stumtelėjo į šalį, tai tas lankstuolis paskui taip sudrožė jam į ausį, kad vargšas net suriko iš skausmo.“6 Neišėjus iš savo namų kiemo ar daržo (o tai vyraujanti trumpųjų kūrinių erdvė) sunku patirti didesnių nuotykių.
Vis dėlto tam tikromis aplinkybėmis literatūriniame Mašioto pasaulėvaizdyje akivaizdžiai sustiprėja nuotykinis pradas. Kiek paprastinant galima išskirti šias pagrindines situacijų sudedamąsias, kurios herojus ištraukia iš namų kasdienybės:
- fiksuotas ypatingas metų laikas ir mokyklinis tarpsnis – tai visados yra vasara, gimnazistų atostogos;
- ne namų erdvė – dažnai tai yra stovyklavimas palapinėje (tėvų žemėse) ar viešnagė pas giminaičius (kaime, pajūryje);
- draugėn susiburia du ar trys protagonistai berniukai (maždaug trylikamečiai gimnazistai), prie jų prisideda bičiuliai piemenukai;
- veikėjai tikslingai ieško nuotykių norėdami paįvairinti dienas, siekdami įdomumo ir pramogų (būdinga citata: „Juozukui teko pagalvot, kaip sau atostogas pagerinus, paįvairinus“7);
- protagonistams nuotykių alkį žadina ir nuotykiavimo pavyzdį rodo skaitomos knygos – tai itin įdomi ir vis pasikartojanti Mašioto prozos idėja. Pats perdėm neplėtodamas nuotykių literatūros, autorius ją dažnai mini ir pabrėžia paveikumą skaitytojams, pavyzdžiui: „Jis buvo jau skaitęs apie indėnus, apie medžiotojus, kaip jie dideliose giriose gyveno; tai jam parėjo į galvą įsitaisyt palapinę ir tenai net nakvot.“8 Vaikams akys žiba klausantis mokytojo pasakojimų apie „norvegų žvejų gyvenimą, pilną nuotykių“9, o kartais autorius mini net konkrečias knygas: gimnazistai „pradžioj metų buvo perskaitę Svensono „Nonį“ [šią knygą Mašiotas pats vertė. – L. J.], o dabar Juozukas baigė skaityti „Salose“, o Stasiukas – „Į Švediją“10. Panaši lektūra įkvepia daugumą Lietuvos berniukų žaidimų, o populiarumo viršūnėje tvirtai laikosi istorijos apie indėnus. Antai apsakyme „Indėnai“ gimnazistas Stasiukas, prisiskaitęs, kaip vietiniai Amerikos gyventojai kariavo su europiečiais, vasarą su draugais tas kovas žaisdamas mėgdžioja11. Vaikų akimis, konkuruoti su indėnais pajėgia tik pasakojimai apie lietuvių kovas su kryžiuočiais, irgi įvilkti į nuotykių apdarą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kaip dažnai Mašiotas pasitelkia tą nuotykių (tiksliau – nuotykių literatūros) paradigmą, – net, atrodytų, be aiškios būtinybės, rašydamas apie kasdienes situacijas. Pavyzdžiui, veikėjams iriantis valtimi per ežerą, pasakotojas nelauktai tarsteli: „Kad ežere nebuvo nei krokodilų, nei banginių, nei ryklių, tad plaukė visą laiką be jokių nuotykių.“12 Skaitytojas suintriguojamas, kas į Lietuvos ežerą žvelgia pro atogrąžų lęšius – ar tai pats pasakotojas, ar taip tik šyptelint perteikiamas nuotykiais besižavinčių herojų polinkis įprastą aplinką uždengti egzotiškesniu šydu. Beje, berniukai nesyk pavadinami „mūs indėnai“.
Kai kuriuose Mašioto tekstuose retsykiais žybteli įtemptesnis, nuotykinę atmosferą (bent jau vaikiško žvilgsnio mastu) sukuriantis epizodas. Pavyzdžiui, apsakyme „Juozukas ir Stasiukas“ du pusbroliai (tipiška Mašioto veikėjų pora) pasiklysta miške, yra priversti jame nakvoti, gąsčiojasi kiekvieno garso – pamažu stiprėja pasakojimo įtampa, spartėja siužetas, trumpėja pasakotojo aiškinimai, pagausėja veikėjų dialogų. Dar intensyviau nekasdienis vyksmas ir emocijos rutuliojasi apysakoje Pažadėta ir tesėta (1933) aprašant neeilinį įvykį, kai trylikametis žvejo sūnus Endrikis išgelbsti iš laivo iškritusį penkiametį. Kontrastinga Mašioto pasakojimo dinamika tiktų ir nuotykių literatūrai: iš pradžių autorius pabrėžia ramybę: „Laivas lygiai, ne per greitai pliuškeno ramiu Nemuno paviršium“13, o paskui daromas netikėtas pertrūkis, pradedama nauja pastraipa, paskubrėja trumpi sakiniai, parenkama žaibišką vyksmą atliepiančių veiksmažodžių: „Tik staiga moteriškė sukliko. Laive kilo triukšmas. Endrikis tuo tarpu greitai nusitaisė, persirito per laivo aptvarą ir plumptelėjo į vandenį.“14 Situacija išsprendžiama greitai ir laimingai, bet yra gana įtempta, pasakojimas laipsniškai kyla į kulminaciją ir tolygiai nuslūgsta.
Pastelinė nuotykių gama
Palyginti su kanonine nuotykių literatūra, išskyrus ką tik minėtą Pažadėta ir tesėta epizodą ir apysaką Nepaprastos atostogos, kuri bus aptarta toliau, Mašioto prozos nuotykiai atrodo santūrūs, prislopinti, sušvelninti, be didesnių dramų ir mirtinų pavojų, tarsi pasteliniai – tiek veikėjus ištinkančių situacijų, tiek pasakojimo tono požiūriu. Tokį įspūdį lemia keli dalykai:
- nuotykiai glaudžiai susiję su žaidimu. Pagrindiniai veikėjai žaidžia nuotykius, mėgdžioja knygose skaitytus siužetus. Vaikai nė netrokšta grumtis su dideliais pavojais ar patirti ko nors itin neįprasta, jiems veikiau rūpi atostogaujant išbandyti patrauklias nuotykių literatūros detales (patrauklias tuo, kad skiriasi nuo kasdienės rutinos). Atviras žaidybiškumas mažina vyksmo intrigą ir įtampą, iššūkiai neatrodo didžiuliai – nei herojams, nei pasakotojui, nei skaitytojams;
- nuotykių žaidybiškumą, santykinį netikrumą ypač stiprina dažnai juntamas pasakotojo humoras. Saikingą šypsnį išduoda pavieniai sakiniai, pavyzdžiui: „Mama indėnų užsakymą pažadėjo patenkinti“15, dar dažniau – labiau išplėtoti komiški epizodai, kaip antai netikėta nuotykių atomazga vaikams sugalvojus vaizduoti riterius ir ant žirgų jojant pulti „pilies“: „Buvo gražiai sumanyta, tik arklių nepasiklausta, kaip jiems geriau patiks; todėl išėjo kiek kitaip.“16 Brisdami link puolamos „pilies“ arkliai užsinorėjo išsimaudyti su visais raiteliais, todėl „[r]iteriams beliko, davus arkliams išsiplukdyt, sėst ant jų šlapiems ir skubėt namo ieškot sausų drabužių“17. Kita vertus, panašus pasakojimo komizmas nėra visai svetimas nuotykių literatūrai – prisiminkime kad ir Marko Twaino Tomo Sojerio nuotykius;
- Mašioto prozoje vaikų nuotykiavimai paprastai (išskyrus retus atvejus, kai nutinka kas nors tikrai netikėta) yra suderinti su tėvais – prieš iškylaudami berniukai tėvų atsiklausia, o šie žiūri geranoriškai: atleidžia nuo ūkio darbų, duoda stovyklauti reikalingų medžiagų ir pan. Štai išgirdę Juozuko norą pasistatyti palapinę, „[t]ėvas ir motina labai apsidžiaugė, kad Juozukas tai sumanė. Tėvas tuojau nurodė, kur stiebų gaut, o motina pasakė: / – Gerai sugalvojai, vaikeli; kai iš miesto šiemet neišvažiuojam, tai bent taip pavasarok. / Ir ėmė rinkt senas paklodes ir pasižadėjo susiūt jas, kaip jau tenai reikės.“18;
- savo herojus Mašiotas iškelia iš kasdienės aplinkos, tačiau ne per toli nuo namų: palapinė statoma sode, ūkio pariby, miškelyje, t. y. pakankamai atstu, kad jau kiltų baugulys, bet pakankamai arti, kad dar būtų saugu. Kitas vyraujantis scenarijus – berniukai išvyksta pas giminaičius, o tėvai visad yra lengvai pasiekiami;
- net kilus dideliam pavojui, pasakotojas išlaiko gana ramų toną, perdėm nedetalizuoja situacijos ir neatskleidžia visos galimos grėsmės vaikams. Pasikartojančius protagonistų baimės epizodus lydi pasakotojo šypsnys, jų priežastys pasirodo komiškos (tamsoje gąsdinančius garsus skleidžia viso labo tik pelėda, savas šuo, draugiškas kaimynų berniukas) arba jas tuoj pat išaiškina tėvai.
Žaidžiamų nuotykių kvintesencija galima laikyti Mašioto apysaką Indėnai piliakalnyje, kur viskas klostosi pagal aptartą vyraujantį modelį: vasara, atostogos, du broliai ir pusbrolis, protagonistas „buvo skaitęs apie indėnus, kaip jie giriose gyvena, medžioja, tai panorėjo nors savo sode indėniškai pagyventi“19, tolerantiški tėvai, gyvenimas palapinėje, apie istoriją ir tautosaką porinantis senolis Baltrus, archeologiniai radiniai, lietuviškumo įsisąmoninimas – galop berniukai nori žaisti nebe indėnus, o senovės lietuvių kunigaikščių kovas (Algiukas sušuko: „Klausykit, tai kam mes indėnus piliakalnyje vaidinam, kad galim nuo kryžiuočių gintis?“20). Šią knygą įmanu perskaityti kaip vasaros pramogų vadovėlį.
Nuotykių apogėjus: Nepaprastos atostogos

Indėnai piliakalnyje daugeliu aspektų atrodo lyg apysakos Nepaprastos atostogos (1936) prototipas, o pastaroji yra Mašioto literatūrinių nuotykių kulminacija. Kūrinio karkasas panašus: pasakojama apie dviejų pusbrolių gimnazistų, mėgstančių skaityti knygas „apie nuotykius gyvoj gamtoj, laukuose, miškuose“21, vasaros atostogas. Justukas su Vytuku irgi išsikelia iš namų į netolimą miškelį, vėl gąsčiojasi pelėdos naktį, turi supratingus tėvus, sutinka vyresnio amžiaus piemenį Baltrų. Tačiau kartu matyti didžiulis šių apysakų skirtumas – Nepaprastose atostogose kunkuliuoja daug veržlesnis siužetas, gamtos stichija graso herojų gyvybėms, o pabaigoje išaiškėjantys lemtingi sutapimai priartėja prie nuotykių literatūrai būdingos neįtikinamumo ribos.
Nepaprastų atostogų atmosfera pulsuoja kylančia kreive. Pirmiausia į ramią berniukų stovyklavimo tėkmę įsiveržia audra, o į gana lėtą pasakojimą – skubresnis tempas ir sakinys, pabrėžiantis netikėtumą ir žadantis nuotykius: „Bet štai vieną, ar ne tryliktą iš eilės, naktį nutiko, ko niekas negalėjo tikėtis“22 – paplauta lietaus, dalis kalvos su palapine ir vaikais nušliaužia į ežerą. Mašiotas nejaudrina skaitytojų vaizduotės įvykio detalėmis, nutyli galimus sunkius nelaimės padarinius. Priešingai – situaciją švelnina įdomus literatūrinis rašytojo sprendimas: esą vaikai nespėja nė nusigąsti, nes šliuoždami žemyn miega. Dar daugiau – grėsmingam epizodui suteikiama komizmo: berniukai miegodami sapnuoja nepatogumus („Įsivaręs gerai į miegą, Justukas pasapnavo, kad važiuoja autobusu, bet duobėtu keliu, ir jį supa, tranko. Vytukas pabudęs būtų galėjęs visai aiškiai atvaizduot, kaip jis nelygiu keliu į pakalnę ratais važiavęs, dardėjęs“23). Pavojaus mastą liudija tik šalutiniai apysakos veikėjai, daugiausia suaugusieji, iš tolo pamatantys, kas įvyko. Kaip tik jų emocijos sustiprėja: tėvas šneka su dirbtine ramybe, išblyškusios mamos balsas virpa, o subėgę kaimynai stebisi. Tik gerokai vėliau pasakotojas glaustai apibūdina ir pačių protagonistų jausmus: „Berniukus gerai šiurpas papurtė, kai pabudę akis prasitrynė. Bet kai viskas taip laimingai pasibaigė, tai ir baimė greit atslūgo.“24
Nurimus šiai pirmai nuotykinei situacijai, apysakos struktūroje bręsta antroji: vaikai pasidaro plaustą, kad galėtų pasiekti iš nuošliaužos susiformavusią „negyvenamą salą“ su jų palapine, ir stovyklauja toliau (lengvas robinzonados atšvaitas). Protagonistai net pajunta papildomą paskatą – ne tik paįvairinti kasdienybę, bet sau ir kitiems įrodyti, kad yra tvirti ir drąsūs („<…> juodviem rūpėjo du dalykai: vienas – tikėjosi įdomiai kiek laiko pagyvensią ir kitas – norėjo parodyt, kad baimei taip lengvai nepasiduoda“25). Taip nuotykio kaip smagaus laiko sampratą kūrinyje papildo tikresnio iššūkio konotacija. Juoba autorius, lyg paisydamas nuotykių literatūrai privalomo netikėtumo momento, netrunka paruošti dar vieną išbandymą: naktį vėl kyla audra, ir salelė ima grimzti. Pavojingiausią akimirką Mašiotas pagrindinius veikėjus ir vėl užmigdo: „giliai įsivarę į miegą“ jie negirdi žaibų, perkūnijos, nejaučia stipraus vėjo, nemato aukštų bangų. Tik rytą prabudę ir išsimaudę vaikai pastebi griūvančius krantus ir spėja plaustu išsigelbėti.

Jautrūs lyčių interpretacijai literatūroje skaitytojai netruks pastebėti, kad Mašioto tekstuose, kaip ir karalienės Viktorijos laikų nuotykių literatūroje, nuotykiauti drįsta tik berniukai, o šalutinius vaidmenis gaunančios mergaitės (jos parenkamos gerokai jaunesnės) neįveikia baimės, stebi tik iš tolo. Pavyzdžiui, šešiametė Justuko sesutė Onytė, pakviesta nusikelti į salelę, prisipažįsta: „Bijau, – striukai atsakė mergytė. Onytė labai bijojo salelės turbūt dėl to, kad taip keistai buvo atsiradus, o dar labiau dėl žmonių visokių pasakojimų. Į miškelį eidama, ji kažin ko skubėdavo ir į salelę dairydavosi, lyg laukdama, kad štai vėl kas tenai pasidarys.“26
Trečiajame Nepaprastų atostogų etape plėtojamas dar vienas būdingas nuotykių literatūros motyvas – lobio paieškos: kasinėdami grimztančią salelę berniukai aptinka senovinių akmeninių įrankių, varinių papuošalų. Tačiau Mašiotas nesitenkina vien šia beasmene muziejinių radinių linija, o pasitelkia ir konkrečios giminės istoriją, panaudoja tipišką nuotykių literatūros detalę užrakintą skrynelę. Siužetui jau leidžiantis šuoliais netrukus paaiškėja, kad skardinėje dėželėje guli vaikų senelio pinigai, kadaise per karą užkasti ir tebegaliojantys.
Nepaneigtina, kad apysakoje Nepaprastos atostogos esama svaraus pažintinio turinio, tačiau edukacinis pradas čia silpnesnis ar geriau užmaskuotas nei kitur, o nuotykinis klodas yra savarankiškas, apysaka kupina nepaprastų įvykių, rutuliojasi nuoseklus, intrigą stiprinantis nuotykinis siužetas, atsiranda pagavaus nenuspėjamumo. Regis, šiame kūrinyje Mašiotui geriausiai pavyko įgyvendinti nuostatą, kad „[a]pysaka vienok turi būt parašyta lengvai, fabula turi būt užimanti, scenos turi mainytis – kuo tankiau, tuo geriau“27.

Nuotykių šaknys ir nauda
Mašioto prozoje nuotykiai ar šiaip įdomesni nutikimai yra standžiai įpinti į kasdienio gyvenimo audinį, bemaž nenutolstantys nuo to meto adresatui pažįstamos Lietuvos kaimo tikrovės. Nors egzotiškos detalės, būdingos užsienio nuotykių literatūrai, galėjo suteikti tekstui aštresnių prieskonių, Mašioto pasirinkimas siuntė skaitytojui kitą svarbią žinią – kad įdomybės glūdi visai arti, nuotykiai gali ištikti vos iškėlus koją iš trobos, o įsiklausius į suaugusiųjų pasakojimus įmanu atverti tikrus praeities lobius. Užuot vaizdavęs ryškiaspalvius tolimus kraštus, autorius kuria vietinės erdvės turtingumą ir patrauklumą, skatinantį skaitytojus gimnazistus šviežiai, atvirai įsižiūrėti į jiems įprastą aplinką.

Mašioto požiūriu, net trumpas išėjimas iš namų, aklina nakties tamsa, neatpažįstami garsai gali būti išgyvenami kaip maži, bet kvapą užgniaužti pajėgiantys nuotykiai. Vėlesniuose jo kūriniuose iššūkių tik daugėja ir dažnėja, o pažintinis turinys vis glaudžiau derinamas su išgyvenimo istorijos elementais (smenganti „negyvenama sala“, vienatvė pasiklydus miške ir t. t.). Nuotykiniuose epizoduose įveikiant fizinius ir psichologinius sunkumus budinamas veikėjų smalsumas šalies gamtai ir istorijai, ugdomas savarankiškumas ir dvasios stiprybė, duodama praktinių patarimų maloniems laisvalaikio užsiėmimams (antai ne viename kūrinyje rašytojas smulkiai aiškina, kaip pastatyti palapinę – ką išmatuoti norint sužinoti reikiamą audeklo dydį ir t. t.). Beje, net ir pedagoginiams Mašioto siekiams paremti rastume sąjungininkų nuotykių literatūros istorijoje – ankstyvųjų (XIX a. pirmosios pusės) vaikų istorinių romanų autoriai pasitelkę nuotykius mokė skaitytojus istorijos ar moralės, pasitaikydavo ir atviros didaktikos; dar daugiau – didaktinė plotmė niekada neišnyko iš nuotykinės vaikų literatūros28.
Mašioto tekstų skleidžiamą požiūrį į nuotykius bene akivaizdžiausiai parodo apsakymas „Drąsiai, bet atsargiai!“, kurio pagrindinis veikėjas, susižavėjęs mokykloje išgirstomis Arkties žvalgymų istorijomis, trokšta tapti naujuoju Fridtjofu Nansenu. Nutaręs kol kas pasitreniruoti Baltijos jūroje, berniukas praranda budrumą ir apvirtus valtelei kone paskęsta, tik paskutinę akimirką klasės draugas jį ištraukia ir vos atgaivina. Kūrinio moralas perteikia pedagoginę Mašioto nuotykių koncepciją: verta žengti į nepažįstamus plotus, tačiau tik protingai apsvarsčius. Šią mintį kūrinys plėtoja nuo pat pradžios. Apie žygdarbius įsisvajojęs Juozukas ryžtingai pareiškia: „Būtinai šią vasarą plauksiu į jūrą, o žiemai pašliūžas įsigysiu!“29 Tradicinė nuotykių literatūra, dažnai pasitelkianti panašų siužeto startą, tokį entuziazmą neabejotinai vertintų teigiamai. O štai Mašiotas iškart kito veikėjo (būsimo gelbėtojo) lūpomis perspėja: „Tik Nansenas buvo drąsus, pasiryžęs, bet ir atsargus.“30 Jonuko racionalumą Juozukas atremia jausmingu įkarščiu: „Su jo atsargumu tektų namie sėdėti, niekur vyriško žygio nepadarytum…“31, tačiau tolesni įvykiai įrodo Jonuko teisumą ir galop Juozukas pasižada būti atsargesnis.
Baigiant nuotykių Mašioto prozoje paieškas galima sakyti, kad ir šio rašytojo nuotykio poetika yra savaip atsargi – įvykiai ne per daug audringi, pavojai saikingi, pasakotojas nelabai jaudinasi, o literatūriniai sprendimai nestulbina išradingumu. Tačiau nuotykiniuose Mašioto epizoduose gana gausu tikrų nutikimų, vietinių atradimų, vaikų akiračiui ir brandai svarbių potyrių.
______________________________________
1 Kęstutis Urba, Pasisakymai apie vaikų literatūrą, Vilnius: Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius, 2004, p. 21.
2 Kęstutis Urba, „Žodis Pranui Mašiotui“, Rubinaitis, 1994, Nr. 1, p. 9.
3 Džiuljeta Maskuliūnienė, Peldų takais: Lietuvių vaikų literatūros tyrinėjimai, Šiauliai: Šiaulių universitetas, 2011, p. 274.
4 Don D’Ammassa, Encyclopedia of Adventure Fiction, New York: Facts on File, 2009, p. vii–viii.
5 Plačiau žr. Matthew Grenby, Children’s Literature, Edinburgh: Edinburgh University Press, 2008, p. 170–172.
6 Pranas Mašiotas, Trijų talka ir kiti pasakojimai jauniems skaitytojams, Kaunas: Dirva, 1938, p. 79.
7 Pranas Mašiotas, „Palapinėje“, in: Pranas Mašiotas, Dėde, papasakok…, Kaunas: Kooperacijos sąjungos „Spaudos fondas“, 1934, p. 36.
8 Ibid.
9 Pranas Mašiotas, Trijų talka ir kiti pasakojimai jauniems skaitytojams, p. 35.
10 Pranas Mašiotas, „Juozukas ir Stasiukas“, in: Pranas Mašiotas, Dėde, papasakok…, Vilnius: Vaga, 1973, p. 180; pirmąkart apsakymas paskelbtas Vaikų žodyje, 1933, Nr. 2–3/4.
11 Pranas Mašiotas, „Indėnai“, in: Pranas Mašiotas, Mano poilsis, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, 1922, p. 30–34.
12 Pranas Mašiotas, „Juozukas ir Stasiukas“, p. 181.
13 Pranas Mašiotas, Pažadėta ir tesėta, Klaipėda: Rytas, 1933, p. 14.
14 Ibid.
15 Pranas Mašiotas, „Palapinėje“, p. 45.
16 Pranas Mašiotas, Indėnai piliakalnyje, Kaunas: Šv. Kazimiero draugijos leidinys, 1933, p. 72.
17 Ibid., p. 73.
18 Pranas Mašiotas, „Palapinėje“, p. 36.
19 Pranas Mašiotas, Indėnai piliakalnyje, p. 8.
20 Ibid., p. 48.
21 Pranas Mašiotas, Nepaprastos atostogos, Kaunas, Marijampolė: Dirva, 1936, p. 15.
22 Ibid., p. 64.
23 Ibid.
24 Ibid., p. 74.
25 Ibid., p. 79.
26 Ibid., p. 82.
27 Pranas Mašiotas, „Neužmirškime ir mažųjų“, in: Prano Mašioto šviesa: Straipsniai, laiškai, atsiminimai, sud. Reda Tamulienė, Kęstutis Urba, Vilnius: IBBY Lietuvos skyrius, 2013, p. 241.
28 Matthew Grenby, op. cit., p. 172.
29 Pranas Mašiotas, Trijų talka ir kiti pasakojimai jauniems skaitytojams, p. 36.
30 Ibid.
31 Ibid.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 3 (71)