APIE PIRMĄJĮ PASAULINĮ KARĄ LIETUVIŲ LITERATŪROJE
Ankstesniame „Rubinaičio“ numeryje (2014, Nr. 3 (71), p. 17–24) spausdinome mokytojo profesijos atstovių IBBY Lietuvos skyriaus narių pokalbį apie Pirmojo pasaulinio karo temą vaikų literatūroje. Šįkart pateikiame antrąją pokalbio dalį, kurioje dėmesys telkiamas į lietuvių vaikų, ir ne tik vaikų, literatūrą. Pašnekovės tos pačios: Zita Čičelienė (Ignalinos raj. Vidiškių gimnazija), Vilija Dailidienė (Vilniaus licėjus), Violeta Juodelienė (Vilniaus Abraomo Kulviečio vidurinė mokykla), Rita Kairienė (Klaipėdos „Aukuro“ gimnazija), Rita Karpavičienė (Panevėžio r. Raguvos gimnazija) ir Aldona Kruševičiūtė (Kretingos Marijono Daujoto pagrindinė mokykla).
– Kaip manote, kodėl tokia neišplėtota Pirmojo pasaulinio karo tema lietuvių literatūroje – tiek bendrojoje, tiek ir vaikų?
Aldona Kruševičiūtė: Pirmasis pasaulinis karas, atnešęs tiek skausmo, pražudęs ir suluošinęs dešimtis milijonų žmonių, Lietuvai sudarė sąlygas atkurti valstybę. Tačiau mūsų literatūroje apie tai menkai kalbama. Gal todėl, kad mūsų literatūra buvo labai silpna, dar nepakilusi po 40 metų kalbos draudimo. Reikėjo vytis tai, kas prarasta, išbandyti naujus stilius, maištauti. Gyvenimas siūlė naujas temas, o dairytis atgalios tame sūkuringame laike nebuvo kaip. Tikriausiai karo temą literatai paliko istorikams, o jų gretos buvo nelabai gausios, sustiprėjo tik prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Prieškario istorikų darbai – jų disertacijų temų pagrindu išleistos knygos, Vytauto Didžiojo kultą įtvirtinantys tekstai. Tiesiog iki pirmosios okupacijos nespėta įsigilinti, apsvarstyti, atskleisti, o po karo literatūra buvo laužoma, cenzūruojama. Atėjus atšilimo laikotarpiui, skubėta skaitytojams diegti tautinio sąmoningumo jausmą. Sulaukus Atgimimo, atsivėrė Antrojo pasaulinio karo žaizdos, reikėjo tai paliudyti (tremtinių ir politinių kalinių sukurti tekstai), apmąstyti, o gręžiotis atgal – į Pirmąjį pasaulinį karą – tarsi nebebuvo prasmės.
Rita Karpavičienė: Neprilygstamai apie Pirmąjį pasaulinį pasakojo rašytojai, pakliuvę į karo verpetą gana jauni ir matę jį iš vidaus. Tokių lietuvių rašytojų neturime (nors Antanas Vienuolis vyko į frontą kaip karo korespondentas). Kita priežastis, matyt, sudėtingos istorinės aplinkybės: dar visai neseniai panaikintas spaudos draudimas, 1918 m. vasario 16 d. pasauliui paskelbta apie Lietuvos valstybės atkūrimą, tačiau kelias į nepriklausomybę buvo nelengvas, tūkstančiai savanorių išėjo ginti savo šalies. O lietuviai meno kūrėjai turėjo kuo greičiau sumažinti atotrūkį nuo to meto Vakarų Europos kultūros, siekė ugdyti tautinę kultūrą derindami su atvirumu pasauliui ir jo menui, realistines tendencijas – su modernistiniais ieškojimais. Gana greitai atslinkusi Antrojo pasaulinio karo šmėkla užgožė Pirmąjį didumu ir žiaurumu.
Vilija Dailidienė: Karo metais lietuvių tauta nebuvo subjektas. Mūsų tauta pateko į karo mėsmalę ne savo valia, o aukos situacija nepalanki kūrybai. Nei carinės Rusijos, nei kaizerinės Vokietijos propaganda lietuvių nežavėjo, galvos nuo jos neapkvaito. Rusijos Vasario revoliucija ir Spalio perversmas savo baisiais padariniais užgožė anas beprasmes skerdynes.
Zita Čičelienė: Gal todėl, kad nesibaigiantys karai, suirutės buvo kasdienybė, nuo kurios žmonės buvo pavargę? Štai Stepas Zobarskas rašo: „Tai lietuviai – kareiviai, kurie mušėsi svetimose žemėse už svetimus karalius. Juos išgabeno priešai kaip šunis ir pasiuntė į pirmąją ugnį. Patys nežinojo, nei už ką, nei kodėl turi kariauti.“ Kareivis visais laikais yra žmogus be pasirinkimo. Suvokdami savo žiaurią dalią, jie buvo nelinkę guostis ir atvirauti, juk neturėjo vilčių ką nors pakeisti. Ir apskritai vyrų pasaulis uždaras, rūstus ir panašus baugia patirtimi. Gal nebuvo prasmės vėl rašyti apie tą pačią jau suvoktą ir aprašytą realybę? Kur kas platesni to meto literatūroje moterų, senių, paauglių gyvenimai.
– Iš man žinomų knygų suaugusiesiems Pirmasis pasaulinis karas paauglio akimis vaizduojamas Juozo Paukštelio romane Našlės vaikas (1932). Dar žinomesnis dviejų dalių Gabrielės Petkevičaitės-Bitės Karo meto dienoraštis (1925– 1931). Ar esate susidūrę su tais kūriniais? Ką apie juos manote? Kokių dar kūrinių nepaminėjau?
Rita Karpavičienė: Neseniai perskaičiau abu kūrinius. Nors rašyti skirtingu laiku, jie vaizduoja tas pačias apylinkes (apie Linkuvą, Joniškėlį), panašias situacijas. Abu rašytojai siunčia žinią, kad karas beprasmis, jis visiems – ir kariams, ir civiliams – neša tik skausmą: netenkama to, kas brangiausia, – namų, artimų, mylimų žmonių, sveikatos ir pan. Sovietmečiu abu kūrinius ištiko panašus likimas: trečioji Dienoraščio dalis išleista gerokai sutrumpinta (praleistos vietos, kur nepalankiai kalbama apie rusus), o romanas apibūdintas kaip ydingas tiek meniniu, tiek idėjiniu požiūriu (pagrindinis veikėjas su bendraminčiais ruošiasi kovoti už nepriklausomą Lietuvą).
Autobiografiniu laikomas, autentiška medžiaga paremtas pirmasis Paukštelio romanas Našlės vaikas išleistas vienintelį kartą. Tai pasakojimas apie pagrindinio veikėjo brendimą karo fone. Penkiolikmetis Leonas – vyresnysis našlės sūnus – išeina visą karo mokyklą: mato pabėgėlius, padeda mamai slėpti maisto atsargas, kasa apkasus artėjant frontui, ištveria aršų mūšį, šiurpsta matydamas ką tik pasibaigusio mūšio lauką, bendrauja su jų namuose apgyvendintais vokiečiais, suimamas darbams Vokietijoje, bet patenka į pafrontę, sveikas grįžęs stebi, kaip vokiečiai išgabena krūvas gražiausių rąstų, surinktus iš žmonių lašinius, kumpius, sviestą, rugius, avižas, kviečius, mato, kas atsitinka vokiečių pataikūnams, ir t. t. Per penketą karo metų Leonas subręsta. Jis tampa patrauklia, stipria asmenybe, kovotoju, turbūt todėl šiuo kūriniu vaikystėje žavėjosi rašytojas Kazys Saja. Romano siužetas gana paprastas, patraukia vaizdinga kalba, begalinis pagrindinio veikėjo noras mokytis, ištrūkti į platųjį pasaulį. O potekstėje svarbiausias klausimas: „Tik kam, kam buvo reikalingos šitos žmonių skerdynės?!“
Naujausią Karo meto dienoraščio leidimą perskaičiau beveik vienu prisėdimu. Iš pradžių ėmiausi žymėti įsidėmėtinas, įdomesnes vietas, bet greitai lioviausi, nes labai daug tokių vietų šiame ypatingame tekste – liudijime, kad „nėra baisesnio žmogaus proto užtemimo ir negali būti baisesnio, kaip žudymas sau lygių padarų…“ Didelį įspūdį padarė rašytojos besąlyginė meilė ir pagarba žmogui, kad ir kas, kad ir koks jis būtų, jos, pagyvenusios ligotos moters, dvasios stiprybė („Būsiu ta uola, kuri likimo žaibams nelengva skaldyti“), jos, keturių našlaičių globėjos, atsakingumas ir savikritiškumas, jos, inteligentės, karo atskirtos nuo idėjos draugų, ir mokytojos pasiaukojimas dėl tamsių, užguitų kaimo žmonių, jos, gydytojo dukters, iš reikalo tapusios felčere, gailestingumas ir kantrumas gydant ir kūno, ir dvasios ligomis sergančius, nesibaigiančio karo išvargintus kraštiečius, jos, Puziniškio dvarelio šeimininkės, sumanumas, jos, okupuoto krašto gyventojos, drąsa ir išdidumas, jos, Lietuvos patriotės, atsakomybė už savo kraštą („Aiškiausia pareiga – likti savo namų ir savo tėvynės sargyboje“) ir tikėjimas jo šviesesne ateitimi („<…> turime savy brandinti milžinus, dvasios milžinus, kurie sugebėtų iš tų griuvėsių, iš kilniausių, kapų velėna dabar užverstų svajonių, troškimų iš naujo pradėti statyti tėvynės rūmus, kilnius rūmus, Višinskio, Kudirkos ir visų kitų mūsų geriausių tautiečių laisvės ištroškusių širdžių svajotus“). Nesenstanti tiesa: „<…> būtinai į mokyklų programą turi įeiti mokymas artimo meilės, veiklios artimo meilės. Ypač tuo turėtų susirūpinti visos mažos tautelės, jei jos nori išlikti gyvos.“
Aldona Kruševičiūtė: Gabrielės Petkevičaitės-Bitės Karo meto dienoraštis, mano įsitikinimu, yra svarbiausias mūsų tekstas apie Pirmąjį pasaulinį karą. Jis reikšmingas ne tik dėl to, kad tiksliai perteikia žmonių nuotaikas, chronologiškai paliudija karo padarinius Lietuvai, bet ir dėl autorės požiūrio, jos pilietinės pozicijos, kuri ir šiandien gali būti ne vienam pavyzdys. Skaičiau jį dar vaikystėje. Nors tada, 1966 m., kūrinys buvo išleistas ne visas, jis pribloškė nepaprastai atviru liudijimu, pasakotojos asmenybę pamilau visiems laikams – negalėjau nesižavėti jos pasiaukojimu, žmonių, augintų vaikų, kiekvieno, pagalbos reikalingo, meile. Perskaitytus faktus skubėjau tikrinti: klausinėjau močiutės, ar iš tiesų buvo surenkami variniai puodai, ar tikrai buvo lydomi variniai bažnyčių varpai, ar tikrai žmonės nemokėjo skaityti atėjusių iš fronto laiškų ir t. t. Kai pasigedau įrašų apie Vasario 16-osios įvykius (jų tuometiniuose Raštuose neradau), man buvo paaiškinta, kad apie Nepriklausomybės aktą provincijos žmonės sužinojo gal po mėnesio. Močiutė prisiminė, kad tik kovo pabaigoje kunigas per šv. Mišias visiems paskelbė šią žinią, paaiškino jos begalinę svarbą, liepė įsiminti tą svarbią dieną ir kalbėti apie ją vaikams ir vaikų vaikams. Jai tuomet ėjo dvylikti, bet ji įsiminė viską, kiekvieną detalę, ir dažnai mums, savo anūkams, pasakodavo. Neseniai Karo meto dienoraštis buvo išleistas visas, tad pirmiausia puoliau skaityti 1918 m. vasario įrašų. Nėra… Tik 1918 m. balandžio 4 d. pirmas sakinys (vienintelis dienoraštyje pavingiuotas): „Paėmusi „L. Aidą“, „Dabartį“ ir vokiečių laikraščius, visur radau tą pačią svarbią mums žinią: „Lietuva – laisva, nepriklausoma valstybė“.“ Ir kokia asmeninė nuostata: „O kada pažiūriu į mūsų žmones, visuomeniniu ir politikos miegu sau ramiai knarkiančius, trokštu pavirsti šimtagalve hydra mokytoja!“ Petkevičaitės-Bitės pilietinė pozicija uždeganti, viltinga: „Tikiu tvirtai, jog žmonija ieško ir būtinai turi atitikti tobulesnes žmonių bendravimo, žmonių sugyvenimo formas, nekaip tos, kuriomis šiandien mes tvarkomės.“ Kaip norėtųsi, kad Karo meto dienoraštį dėmesingai perskaitytų visi, kurie eina į politiką, kurie priklauso didžiulei valdininkų armijai, bet pamiršta, kad valdininkas dar turi tarnauti žmonėms. Nė kiek nenustebau, tik apsidžiaugiau, kad visą Karo meto dienoraščio leidimą rėmė profesorė Viktorija Daujotytė, didžioji Petkevičaitės-Bitės gerbėja.
Stulbinamų detalių apie Pirmąjį pasaulinį randame Bruno Radausko (Henriko Radausko brolio), Antano Škėmos atsiminimuose. Archyvuose tikriausiai dar yra nemažai mūsų kultūros veikėjų liudijimų apie Pirmąjį pasaulinį karą. Gal kada nors jie bus išleisti.
Meniškiausiai apie Pirmąjį pasaulinį, man regis, yra rašęs Juozas Baltušis Sakmėje apie Juzą. Kurdamasis Kairabalėje ir radęs gerą vietą šuliniui, kasdamas Juza aptinka dviejų kareivių – ruso ir vokiečio – palaikus. Perlaidoja juos viename karste, panašiame į vygę, suguldo lyg brolius ir galvoja: „Visoj žemėj, visoj žemėj po gyvo žmogaus kojomis kas nors guli.“
Kalbėdami ne tik apie prozą, bet ir apie poeziją, neišvengiamai prisimintume du Maironio eilėraščius – „Lietuva Didžiojo karo metu“ ir „Nevėžis per karą“. Tie „sunkūs be galo laikai“ poeto apdainuojami kaip baisiausia iš visų kraštą ištikusių negandų.
Rita Kairienė: Skaitant Petkevičaitės-Bitės Karo meto dienoraštį, apima jausmas, kad karas gyvena žmonėse įvairiais pavidalais iki šių dienų. Norisi pasakyti: štai taip – paprastai – moters pacifistės, mažo miestelio inteligentės apie karą, žmogiškumo nebuvimą yra rašomas dienoraštis. Ir dar: tai ne Anos Frank dienoraštis, bet žydų likimo tema, nuojauta, kas laukia šios tautos ateityje, aiškiai užčiuopiama. Tolerancija visais laikais buvo svarbi, kaip ir patriotizmas (epizodas su anglu mokytoju). Dabar leidžiama nemažai atsiminimų. Tik ar dauguma prilygsta Petkevičaitės-Bitės?
Vilija Dailidienė: Našlės vaiko, ko gero, nesu skaičiusi, nors Paukštelį paauglystėje labai mėgau, maniau, kad beveik viską perskaičiau. Karo meto dienoraštį jau apibūdino kitos pašnekovės. O aš norėčiau pristatyti klausime neminimus Vienuolio apsakymus apie Pirmąjį pasaulinį karą, kuriuos ką tik perskaičiau. Visi trys apsakymai skelbiami 1985 m. Vienuolio Raštų I tome, ten nurodytos ir pirmųjų publikacijų datos: „Didysis karas“ – 1914, „Mirtinai sužeistas“ – 1915, „Karžygys“ – 1919 m. Jokių pastabų, kad perspausdinant jie buvo redaguoti, nėra. (Cituodama nurodau minimų Raštų puslapį.)
Politinis ir moralinis situacijos vertinimas apsakymuose išskirtinai taiklus. Jei tam neturėjo įtakos karo eiga ir pasaulio literatūra (o 1914 ar 1915 m. jos dar nė nebuvo), Vienuolį reikėtų laikyti išskirtinai įžvalgiu mąstytoju.
„Didysis karas“ pasakoja apie ūkininko Jono Dėdelės likimą prasidėjus karui. Veikėjas neindividualizuotas, siužetas labai paprastas: atskirais fragmentais pasakojama, kaip Dėdelė mobilizuojamas, patenka į frontą ir jame žūva. Kaip ir Vaižganto „Rimuose ir Nerimuose“, vaizduojama, kad išeidami į karą susipykę dėl turto ir tuščios ambicijos giminės susitaiko. Tik Vienuolis nemato čia teigiamo karo poveikio: nesutarimų priežastys tokios niekingos, kad tik apima apmaudas: nejaugi žmoniškumui pažadinti reikia tokių nežmoniškų aplinkybių? Apsakyme itin paveikus mūšio aprašymas. Čia nėra vietos drąsai, heroizmui. Net ir mūšiais sunku tai pavadinti – vyksta skerdynės: „Matė Dėdelė, kaip patekusi bomba išvertė tvarto sieną ir kaip iš vidaus ėmė šokti avys ir bėgti vokiečių pusėn – ten, iš kur švietė prožektoriai. Vokiečiai tamsoje palaikė tai žmonėmis ir paleido į jas tokią ugnį, kad ant rytojaus ten, kur bėgo avys, pamatė Dėdelė iš žemės, kraujo ir mėsos padarytą košę…“ (p. 360); „Kol vokiečiai bėgo per pievą į trečius apkasus, rusai iš savo kulkosvaidžių nuklojo jiems kelią jų pačių lavonais, ir Dėdelė niekuomet nebuvo matęs kad ir derlingiausioj dirvoj tiek pėdų, kiek čia buvo kritusių kareivių“ (p. 362). Jono Dėdelės mirtis tyli ir beprasmė.
Apsakymas „Mirtinai sužeistas“ – apie filosofą Joną Balį, visą gyvenimą paskyrusį disertacijai „Žmonijos idealai“. Vokietijoje tyrinėjantį Gėtės, Šilerio ir Heinės kūrybą, jį ir užtinka prasidėjęs karas. Balys negali sau paaiškinti, kokia idealų vieta gyvenime. Karas išryškino tokias žmonijos ydas, kad Balys nebepajėgia tikėti pažanga ir išeina iš proto.
Apsakyme „Karžygys“ praporščikas Adomas Skuba netiki karo propaganda, nes nuolat aplink save mato žūvančius kareivius, gauna neprasmingus, tik mirtį jo kariams nešančius įsakymus ir yra priverstas juos vykdyti. Net meilė kare yra tik iliuzija.
– Kaip verstinių knygų vaikams apie Pirmąjį pasaulinį karą kontekste (fone) atrodo šia tema parašyti lietuvių rašytojų tekstai – Petro Cvirkos, Liudo Dovydėno, Stepo Zobarsko apsakymai? Beje, visi Zobarsko apsakymai sudaro rinkinį Pabėgėlis (1939). Taigi galime sakyti, kad turėjome vieną ištisą knygą vaikams apie Pirmąjį pasaulinį. O gal dar ką nors praleidau?
Aldona Kruševičiūtė: Liūdna pripažinti, bet mūsų rašytojų tekstai vaikams, kuriuose užsimenama apie Pirmąjį pasaulinį karą, sykiais primena vidutiniškus gimnazistų projektinius darbelius. Pamenate gailų Mikučio bandymą pasiteisinti dėl savo, šeimos rūpintojėlio, darbų sergančiai mamai: „Aš kūliau, mamut, – spragilas man per sunkus…“ Atrodo, ši tema mūsų autoriams per sunki, gal todėl vis apeinama, nors be galo aktuali. Atviras didaktizmas ir trafaretinis tiesmukumas tiesiog žlugdo Zobarsko tekstus, nepadeda nė žodžio valdymas piešiant peizažą.
Rita Karpavičienė: Pirmiausia krinta į akis, kad tai vien smulkioji proza. Visuose kūriniuose, aišku, yra veikėjų vaikų. Apsakymuose atskleidžiama vis kitokia karo situacija: vaikai pamaitina rusą pabėgėlį, sujaudinti vaizdo, kaip šis kemša duoną, jos negaili ir prižada jo neišduoti vokiečiams; sūnus padeda tėvams slapčia sėti rugius; berniukas padeda rasti kaimietį išdaviką; gerojo vokiečių kareivio pamokyti, vaikai padeda motinai slėpti šieną; mažas berniukas, kurio pečius užgulė sunki ūkio našta, neša į dvarą vokiečiams duoklę, moka šunpinigius, baisisi, kad vokiečiai viską išnaikino; būrelį kaimo vaikų dvaro ponas vokietis moko giesmės „Deutschland, Deutschland über alles“ ir kitų, kad per Kalėdas nudžiugintų generolą, o tėvai viliasi, kad jei vaikai gerai mokysis, pieno nebereikės nešti, gal ir nuo rekvizicijų atleis. Deja… Tekstai paprasti, juose keliamos svarbiausios vertybės: gailestingumas, atsakingumas, drąsa ir pan.
Violeta Juodelienė: Kalbėdama apie lietuvių rašytojų kūrinius dar kartą įsitikinu, kad jie tikrai verti skaitytojų dėmesio. Ir Zobarskas, ir Cvirka, ir Dovydėnas rašo aktualiomis temomis (dramatiška moralinė vaikų branda, karo metais sulaužyti šeimų likimai), gvildena svarbias sąžinės, pasirinkimo, kaip elgtis, problemas. Ypač vertina atsakomybę už savo veiksmus, vaiko tyrumą ir sąžiningumą, apskritai žmoniškumą.
Zita Čičelienė: Cvirkos, Dovydėno, Zobarsko apsakymai Pirmojo pasaulinio karo literatūros fone skamba labai autentiškai. Ar dėl autorių būdo, ar dėl panašiai suvoktos situacijos jie turi labai daug bendra: juos sieja kaimo tematika, jautrūs išgyvenimai, nostalgiškas pasakojimas, moralė (bejėgiškumas, atsakomybė, skausmingi žmonių tarpusavio ryšiai).
Vilija Dailidienė: Lietuvių rašytojų apsakymai nenusileidžia verstinėms knygoms. Pastebėjau ir panašių dalykų. Zobarsko apsakyme „Pakarklio išdavimas“ arklio ir berniuko draugystė primena Michaelio Morpurgo Karo žirgą. Apsakyme yra puikus epizodas, perteikiantis arklio, vieno palikto miške, savijautą: „Naktį, kai būdavo tylu, kai paukščiai suglausdavo sparnus ir užmigdavo girioje, kai pelėda viena imdavo suokti arba vidury miško sustaugdavo vilkas, arkliui pasidarydavo klaiku. Imdavo vaikščioti ratu, žvanginti grandinėmis. Dairydavosi aplink po šitą gilią tamsą, kurioj skendėdavo giria, ir, iškėlęs ausis, klausydavosi. Kai niekas nepasirodydavo, bėris vėl prisimerkdavo ir imdavo snausti“ (cit. iš Stepas Zobarskas, Per šaltį ir vėją, Vilnius, 1989, p. 109).
Sonyos Hartnett apysakoje Sidabrinis asiliukas vaizduojami personažai labai artimi Zobarsko apsakymo „Pabėgėlis“ vaikams: jiems gaila alkano rusų pabėgėlio. Gaila jo ir pasakotojui: „Kaip šuo benamis, – sušnibždėjo jis, – slankioju po miškus. Kaip vilkas, iš visų pusių genamas. Be savųjų, be tėvynės, iš bado pasidaręs vagim ir valkata“ ( ten pat, p. 90). Zobarsko apsakymų veikėjai apskritai išsiskiria ypatingu kito skausmo išjautimu, užuojauta. Jo „Gerasis kareivis“ puikiai tinka temai apie žmones, nepasiduodančius neigiamai aplinkos įtakai: rizikuodamas savo gerove, vokiečių kareivis, užuot atėmęs šieną, pamoko moterį su vaikais, kaip jį paslėpti.
– Gal kurį nors kūrinį Pirmojo pasaulinio karo tema prisimenate iš vaikystės, paauglystės? Kaip prisimenate?
Zita Čičelienė: Iš vaikystės prisimenu Cvirkos „Mikučio vargus“. Prisimenu kaip nesumeluotą, labai jautriai, talentingai papasakotą istoriją, kuria tikėjome besąlygiškai. Gyvenome kaime, ten buvo daugybė visokio sunkaus likimo žmonių: moterų, vaikų, ubagų, gyvų žmonių pasakojimuose, matėme dirbant, o kai kurie ir dirbome Mikučio darbus. Perskaitę pasakodavome namiškiams ir kitų kūrinių siužetus, o šie papildydavo juos dar ir panašiomis savo istorijomis. Todėl tikėjome kūriniu, tai buvo pats stipriausias literatūros ir kalbos poveikis ir kitų skaitinių kriterijus. Apskritai labai prisimenu Cvirkos kūrinius. Viską iš eilės. Tada man atrodė, kad geriau už Cvirką nėra nieko.
Vilija Dailidienė: Atsimenu iš mokyklos laikų „Mikučio vargus“. Mikučio atkaklumas ir pasakotojo kuriama nuotaika tada darė įspūdį, nors apsakymas be siužeto ir intrigos, tokių, atrodo, būtinų geram prozos kūriniui dalykų.
Violeta Juodelienė: Įdomiausi vaikystės tekstai buvo Cvirkos apsakymai „Mikučio vargai“ ir „Vartiklis“. Tada darė įspūdį vaiko ir šuns, vaiko ir paukščių istorija. Tokie kūriniai ugdo jautrumą ir atsakomybę, artimo meilę, skatina užjausti silpnesnį. Pagrindinis apsakymo veikėjas Mikutis – per anksti subrendęs vaikas. Pakeitęs į karą išėjusį tėvą, „[p]asidarė Mikutis šeimos galva“. Myli jis ir savo motiną – labai dėl jos stengiasi. Pamažu ir gyvuliai pamilsta naująjį šeimininką, motina irgi juo džiaugiasi ir prižiūri, kad nešvaistytų užgyvento turto. Jaunajam šeimininkui daugelis darbų, pavyzdžiui, javų kūlimas, arimas, sunkiai įveikiami, bet jis nepasiduoda. Vis dėlto vaikui perėjimas į suaugusiųjų pasaulį dramatiškas ir kupinas įtampos. Santykis su gamta atskleidžia Mikučio jautrumą. Augdamas ir bręsdamas vaikas pažįsta save ir kitus. Jis džiaugiasi, kad jau gali pakeisti ūkyje tėvą. Tačiau nepajėgia susitaikyti su netektimi – atsikratyti šuns („Šiaip ar taip svarstyti – Mikučiui neišvengti galvažudžio pareigų.“). Mikutis prisirišęs prie savo šuns, nes kartu augo. Nepateikdamas aiškaus atsakymo, kaip Mikutis pasielgs su šunimi, pasakotojas vaizduoja paauglio svajones apie gražesnį gyvenimą, kuriame užtenka vietos ir Murzai. Taigi skaitytojas kartu su Mikučiu ieško atsakymo, kaip elgtis, kai reikia pasirinkti. Manau, svarbu mokėti labai subtiliai vaikų literatūroje vaizduoti netektį. Cvirka ir yra tokio kalbėjimo meistras. Taigi prieš skaitytojo akis ryškėja ir moralinis Mikučio brendimas, ir atsakomybė už savo veiksmus. Šiame Cvirkos kūrinyje keliama nereikalingumo problema aktuali ne vieno lietuvių rašytojo kūrybai. Todėl apsakymą galima palyginti su Jono Biliūno „Kliudžiau“, „Brisiaus galu“, kitais paties Cvirkos kūriniais.
Vertas dėmesio ir Cvirkos apsakymas „Vartiklis“. Kūrinio siužetas nesudėtingas – mažasis Tafilius pametęs galvą dėl savo balandžių. Gyvena jis su senele, o šalia vyksta karas. Devynmetis jautrus, dėmesingas savo paukščiams, myli senelę. Apie jautrius, kitaip suvokiančius pasaulį, mąstančius vaikus visada verta kalbėti. Kiekvienas vaikas – unikali bręstanti asmenybė ir vienas iš būdų suvokti save yra sielai artimų kūrinių skaitymas. Juk rašytojas Cvirka – puikus novelės meistras, iš jo mokėsi ne vienas lietuvių rašytojas.
Aldona Kruševičiūtė: Buvau labai daug skaitantis vaikas, augau tarp knygų ir su knygomis. Tikriausiai, kaip ir visiems mano kartos vaikams, pirmasis kūrinys Pirmojo pasaulinio karo tema – Cvirkos „Mikučio vargai“. Tik skaičiau ne atskirai išleistą celofanuotą, iliustruotą apsakymą, kokį skaitė dauguma bendraamžių, o iš Raštų, leistų tolimaisiais 1959 m. Nors ir patiko, apsakymas man nepadarė tokio sukrečiančio įspūdžio, kokį patyriau skaitydama Petkevičaitės-Bitės Karo meto dienoraštį.
Rita Karpavičienė: Paauglystėje giliausiai įsirėžė į atmintį Ievos Simonaitytės Vilius Karalius. Labai sielojausi dėl Anskio, o Viliaus elgesys piktino.
– Apibūdinkite Jums įspūdingiausią lietuvių autoriaus tekstą apie Pirmąjį pasaulinį karą.
Violeta Juodelienė: Stipriausią įspūdį dabar man padarė Zobarsko apsakymas „Mėnesienos sėja“. Jis apie brangiausią lietuviams vertybę – žemę. Kūrinyje vaizduojamas Damulis Vaiškūnas, jau vyresnio amžiaus vyras, du savo sūnus išleidęs kariauti svetimoje kariuomenėje, o namie likęs su dviem jaunesniais vaikais ir žmona. Jam labiausiai ramybės neduoda tušti laukai. Be to, dėl svetimųjų žiaurumo žmonėms „galvos svaigo nuo kančios ir rūpesčių“. Tačiau žemdirbio širdis niekada nepraranda vilties. Vyras nutaria rudenį apsėti savo laukus. Žinoma, darbas vyksta slapčia, dėl to jis dar svarbesnis: sėjant ir tylint mėnesienoje „toji tyla atrodė iškalbingesnė už pakylėjimo tylą“. Net pasigirdus pasagų dundėjimui šeimininkas „žengė per dirvą dideliais žingsniais, stipriai įmindamas pėdas, lyg norėdamas amžiams šitoj dirvoj palikti pėdsakus, ir plačiai žėrė grūdus“. O varomas žandarų „buvo ramus ir drąsus“ – juk svarbiausia, kad „žemė tikrai neliks bevaisė“. Trumpas siužetas atskleidžia dramatišką šeimos likimą karo metais. Tačiau net nepriteklius, baimė viską prarasti neleidžia pagrindiniam veikėjui pamiršti svarbiausio gyvenimo tikslo – dirbti ir mylėti gimtąją žemę. Tai ir yra gyvenimo prasmė, tikroji vertybė. Manyčiau, šį kūrinį galima būtų lyginti su Romualdo Granausko apysaka Gyvenimas po klevu. Monika Kairienė, stebėdama Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo kintantį gyvenimą, kai lietuviai buvo verčiami stoti į kolūkius, apmąsto savo šeimos likimą.
Zobarsko apsakymas „Pakarklio išdavimas“ suteikia galimybę kalbėti apie išdavystę, apie skriaudą, apie nepriteklių. Galbūt per ilgas ir ištęstas tas pasakojimas, bet įtaigus paauglio Stepuko paveikslas, kaimyno Jurkaus sumanumas ir išmintis, Pakarklio gyvenimas, pilnas klaidų, keršto ir atgailos, nepalieka skaitytojo abejingo. Vaizduojama nepavydėtina moters dalia ne tik neramiais laikais, bet ir šalia paklydėlio vyro. Apskritai moterų gyvenimas nelepina. Pakarklienė visuomet švari, gera, besišypsanti, randanti visiems malonų žodį. Šalia ramios ir stiprios moters jos vyras atrodo bejėgis ir bevalis.
Rita Karpavičienė: Po Karo meto dienoraščio man taip pat įspūdingiausias Zobarsko apsakymas „Mėnesienos sėja“, vaizduojantis 1917 m. vasaros pabaigą, kaimiečiams į akis žvelgiančią bado šmėklą. „Priešo akis buvo įsmeigta į visus gyventojus, o jo žiaurumas buvo neišpasakytas.“ Bet Damulis Vaiškūnas pasiryžo: per daugiau kaip tris savaites su žmona nuo sutemų iki aušros, klausydamiesi, ar kas neatjoja, kastuvu ir šakėmis išpureno gražų sklypelį dirvos… Vieną naktį kartu su devynmečiu sūnumi išėjo sėti vargais negalais išsaugotų rugių. Rugiai šiame apsakyme – gyvybingumo, vaisingumo simbolis. Vaiškūno elgesys – išdidus pasipriešinimas žiauriems įstatymams, nes kai turi bijoti visko, imi nebebijoti nieko. Apsakymo idėjai nusakyti, manyčiau, labai tinka Ernesto Hemingway’aus žodžiai: „Žmogus sukurtas ne pralaimėti. Žmogų galima sunaikinti, bet nugalėti jo neįmanoma.“
Rita Kairienė: Man vienas įspūdingiausių tekstų pasirodė Zobarsko apsakymas „Pabėgėlis“. Gražus, vaikiškas, gilus ir… baisus. Karas viską verčia aukštyn kojom: suaugęs žmogus darosi silpnas, o vaikas – stiprus (nors abu valdo baimė). Vienas sugniūžta, nes neturi į ką atsiremti, o kitas išlieka, nes turi ne tik namus, bet ir savo vaikystės pasaulį, kuriame visada gali žaisti.
Gyvenimas kaip žaidimas? O gal atvirkščiai?.. „Netoli namų, prie upeliuko, <…> žaidė vaikai. <…> rankiojo kriauklių kevalus, darė iš jų valtis.“ Lengvos išplaukdavo, sunkios nugrimzdavo į dugną. Bet vaikai nebijodavo bristi į upelį – reikėjo gelbėti laivus. Jie žaidė. (Arba gyveno?) Mama su senele eidavo į bažnyčią, tėtis kariavo, o jie gyveno vabaliukų, gėlių, vandens, giedros pasauly, kur karas nebaisus, nes jame nėra suaugusiųjų. Neilgai. Iliuzija truko neilgai. Jų vaikiškas žaidimas nutrūko staiga. Realybė lyg laumei raganai mostelėjus lazdele staiga pavertė vaikus suaugusiaisiais. Mergaitės kreipinys į broliukus „Vyrai!“ ženklina gražios pasakos pabaigą
ir kuria baugios pasakos pradžią. Veiksmas persikelia į namus, į tvirtovę, kurios sienos turėtų saugoti. Deja, suaugusiųjų pasaulis griauna visas užtvaras ir neša vaikams siaubą (jie „paklaiko“). Tačiau vaikai pasiryžę įveikti slibiną, juolab kad šis grasina aukštyn kojom apversti jų namus. Jie, tarsi tos pasakos apie vilką ir septynis ožiukus herojai, neatšauna durų net kai užpuolikas paplonina liežuvį ir prabyla „švelnesniu balsu“. „Ožiukų“ neapgausi. „Nešdinkis iš kiemo!“ – šaukia nekviestam svečiui ir nepasiduoda. Namuose nėra suaugusiųjų, bet gynėjas yra. Tai vyresnysis brolis, kuriantis savos pasakos scenarijų, kurį nuo suaugusiųjų pasaulio skiria tik langas, bet kurio surūpinimas jaunesniaisiais vaikais nugali baimę.
Tiesa, galima spėlioti, kas būtų nutikę, jei pabėgėlis iš tikrųjų būtų žiauriai elgęsis su vaikais. Bet „kas būtų, jeigu būtų“ šiam scenarijui netinka. Autoriaus sumanymas kitas, tai ne holivudinis novelės variantas su monstru priešakyje. Nes monstras – tik alkanas, persekiojamas žmogus. „Kaip vilkas, iš visų pusių genamas. Be savųjų, be tėvynės…“ – šnabžda jis pusbalsiu, nes ir jam baugu, jis ne savo namų erdvėje, jis pasaulyje be įstatymų. Pasaulyje, kur nevyksta stebuklai. Tačiau jam norisi tikėti gražia pasakos pabaiga. Pabėgėlis prašo vaikų jo neišduoti. Vaikai jį supranta ir užjaučia. Suaugusiųjų žaidimo taisyklės keičia vaikų žaidimo taisykles. Pabėgėlio neišduoda ne tik vyresnysis berniukas (netikėtai pasijutęs suaugėliu, bet vis dėlto dar likęs vaiku, todėl nematerializuojantis abstrakcijų: tėvelis „kariauja, ar tebėra gyvas“, nežinia, o gal sugrįš, juolab kad tai nesusiję su pabėgėliu, berniuko širdis nesurambėjusi, joje nėra neapykantos pagalbos prašančiam žmogui), bet ir mažesnieji, besidalijantys su juo paskutine duonos rieke („Paimk! <…> Juk tu vėl išalksi.“), nė nemirksėdami, žiūrėdami tiesiai vienas kitam į akis, taikosi melu ginti pabėgėlį.
Neįsigilinus į kūrinį, galima pagalvoti, kad realus pasaulis griauna gražų pasakos pasaulį, kad karas atima iš vaikų vaikystę, bet taip nėra. Karas iš vaikų atima beveik viską. Sakau „beveik“ – jis niekada neatims iš vaikų gebėjimo žaisti tikrovę. Kol jie turi gimtus namus. Kol nėra pabėgėliai…
Vilija Dailidienė: Dovydėno apsakymas „Rašalas“ turėtų būti chrestomatinis ketvirtokų ar penktokų kūrinys dėl kelių priežasčių: autorius nedaugiažodžiauja, apskritai nesikiša į veiksmą su savo komentarais; pasakotojas yra vienas iš vaikų; siužetas paprastas, neištęstas, kuriama intriga; vaikų paveikslai individualizuoti, elgesys psichologiškai motyvuotas; nemoralizuojama. Net karo metų realija – nėra rašalo – ne prikišamai apibūdina istorinį laiką, o užmezga veiksmą. Rašalo vaikai ar jų mamos pasidaro iš suodžių ar „lazurkos“ (mano paauglystėje lietuviškai šią medžiagą vadino mėliu).
Ir kai aš mokiausi, klasėje būdavo mainikaujama, prekiaujama ir taip mezgami draugystės ryšiai, neišvengė to ir mano pačios vaikai. Kaip rodo šis Dovydėno apsakymas, tai amžinas dalykas. Nešiojantis mokyklon kitų geidžiamus daiktus, anksčiau ar vėliau vis tiek kas nors apsivagia. Iš Elenos taip geidžiamą „lazurkos“ gabalėlį nugvelbia Julius, kuriam šiaip jau šaunumo pavydi pasakotojas ir kitas draugas – Šilelis. Labai išradingai vagystė išaiškėja: einant visiems keturiems vaikams namo, lyja ir sušlapusi į kojinę įkišta „lazurka“ mėlynai nudažo naujas Juliaus kelnes.
Dabar pasakotojas su Šileliu dėl tos „lazurkos“ nuolat pašiepia Julių. Pašaipa kyla iš pavydo, berniukai nenori pripažinti Juliaus pranašumo: „Jo rūbai buvo nauji, be to, jo baltam veidui taip tiko! Aš net pradėjau su Šileliu peikti Juliaus rūbus“ (p. 190). „Jis švilpavo tai kaip šnekutis, tai kaip vyturys. Tai buvo nepaprastai puikus švilpiniavimas, nes Julius visokių paukščių ir žvėrių balsus mokėjo vykusiai pamėgdžioti. Girdėdami jo švilpiniavimą mes klausėm, koks jo rašalas, ar jau išsiplovęs savo kelnes“ (p. 192).
Vos vienu kitu sakiniu autorius atskleidžia, kaip vaikas kenčia tokį nuolatinį poelgio, dėl kurio jis pats stipriai išgyvena, priminimą. Kartą einant namo nebeištvėręs patyčių berniukas pravirksta. Elena, kuri tuo metu buvo toliau ir negirdėjo, kas vyksta, priėjusi paklausė, ko gi jis verkia. Šitas klausimas ir išreiškia rūpinimąsi, norą nuraminti. Ji seniai užmiršo „lazurką“, ji dėl nieko neprikaišioja Juliui. Atsidėkodamas už gerumą Julius nori jai atiduoti viską, ką turi iš žaislų, – dėžutę su plunksnomis. „Bet mes norėjom, kad dėžutė jam pasiliktų. Kai neėmėm dėžutės, jis mums visiems išdalino po dvi plunksnas“ (p. 194). Skriaudėjai susigėsta savo žiaurumo ir dabar yra išskirtinai draugiški. XX a. literatūroje vaikų kūriniai paprastai baigiasi pozityviai, taigi laiminga apsakymo pabaiga nėra netikėta, bet jos pakilumas skleidžia tokią stiprią energiją, kad net ašarą išspaudžia: „Rankomis susikibę, mes galėjom eiti ir eiti“ (p. 194).
Kitas Dovydėno apsakymas „Miško daina“ visai kitoks: vaikai neindividualizuoti, nėra intrigos, nieko lyg ir neįvyksta. Apie tokį apsakymą mokiniai sako „neįdomus“. Apsakymo vertę ir įdomumą atskleidžia analizė, bet patys septintokai ar aštuntokai be mokytojo pagalbos vargu ar jos imsis.
Karo metais dvarą valdąs vokietis imasi kultūrinti kaimo vaikus: ruošia koncertą Kalėdų eglutei, už gražų dainavimą pažada dovanų. Į eglutę pasikviečia aukšto rango karininką – nori prieš jį pasirodyti. Jo sumanymas nepavyksta – vaikai nesupranta vokiško teksto, nepataiko į natą, ponas patiria pažeminimą ir išveja vaikus be dovanų. Ponas pasipūtęs ir kvailas, žiaurus kolonizatorius. Jis mano atnešęs vaikams „aukštąją“ kultūrą, o jie tokie tamsūs, tokie tai kultūrai negabūs… Galiausiai vokiečiai traukiasi, ponas išvažiuoja, bet niekam dėl to neliūdna. Vaikai siaučia eidami iš dvaro, dainuoja, apsakymas baigiasi viltingai ir šviesiai.
– Šiek tiek futurologinis klausimas: ar galima būtų dabar parašyti brandų kūrinį apie Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje? Koks šiuolaikinis rašytojas galėtų tai padaryti?
Aldona Kruševičiūtė: Ne tik galima, bet ir būtina parašyti tekstų (tikrai ne vieną) apie Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje. Mūsų literatūra skolinga šiai temai. Kuris rašytojas šios temos galėtų imtis, o kuris – ne? Juk rašytojas imasi tokios temos, kuri jam asmeniškai aktuali. Jei neaktuali, jokie paskelbti konkursai (jei staiga Kultūros ministerija taip sumanytų Pirmojo pasaulinio karo šimtmečio proga) nepadės kūrinio brandai. Norėtųsi, kad temos imtųsi talentingi autoriai. Bet juk niekas netrukdo to daryti, o norinčiųjų neatsiranda. Todėl šį klausimą galima laikyti ne tiek futurologiniu, kiek provokaciniu.
Vilija Dailidienė: Manau, kad medžiagos gerai knygai apie Pirmąjį pasaulinį karą pakanka: mokslinėje literatūroje išanalizuotos karo priežastys, eiga, padariniai. Amžininkų literatūros kūriniai ir Petkevičaitės-Bitės Karo meto dienoraštis atskleidžia Lietuvos gyventojų ir okupantų santykius, to meto žmonių mentalitetą, pasaulėjautą, psichologiją. Nors kūrinių nėra daug, bet autentiškų detalių pakanka. Kur kas svarbesnis klausimas: kodėl reikėtų šios temos imtis, ką svarbaus ji atskleistų mūsų laikų žmogui? Kaip ji turėtų pakeisti šiuolaikinio žmogaus gyvenimą?
Pokalbiui perskaityti kūriniai mane sužavėjo personažų natūralumu, paprastu, tiesioginiu santykiu su aplinka ir kitais žmonėmis, jų jausmingumu, širdies gerumu. Ir niekšai, ir teisuoliai yra naivesni, atviresni, nuoširdesni nei šių laikų literatūroje. To meto žmonės labai sunkiai gyveno, daug vargo, badavo, mirė nuo ligų, jų artimieji ar jie patys žuvo kare, bet skaitant apie juos ima savotiškas pavydas. Ar ne dėl to, kad to meto žmonės literatūroje tokie natūraliai emocingi? Ypač patrauklus moterų jautrumas.
Geroje knygoje personažo likimas būna susijęs su tautos likimu, o baigiantis Pirmajam pasauliniam karui lietuviams nušvito viltis teisingiau gyventi savo pačių valstybėje. Ypač geras rašytojas galėtų pavaizduoti realias istorines asmenybes – patrauklių idealistų tuo metu būta daug. Nežinau, kuris šiuolaikinis kūrėjas galėtų tai padaryti, bet jis turėtų ilgokai pasėdėti tyrinėdamas šaltinius. Lengviau rašyti nesiejant su realybe. Todėl taip reta gerų kūrinių.
Rita Karpavičienė: Jeigu turėsime mintyje žodžio „brandus“ reikšmę „puikiai padarytas“ – tikrai taip. Manyčiau, tai galėtų būti ir Marius Ivaškevičius, ir Alvydas Šlepikas, ir Sigitas Parulskis. Jiems nesvetima istorijos tematika, puikus stilius.
Rita Kairienė: Kažkada buvo rašytojo Kazio Almeno inicijuota Skomanto vardu prisidengusių rašytojų grupė, rašiusi knygų apie Lietuvos praeitį seriją. Gal ir dabar susiburtų vaikų rašytojų grupė? Ne tik apie Pirmąjį, bet ir apie Antrąjį pasaulinį karą, apie pokarį, sovietmetį reikėtų parašyti. Tikiuosi…
– Ką dar norėtumėte pasakyti, pridurti šio pokalbio tema?
Rita Karpavičienė: Būtų puiku, jei istorijos vadovėlių autoriai prie temos nurodytų, kokiuose grožinės literatūros kūriniuose ji aptariama (atrodo, viename kitame žemesniųjų klasių vadovėlyje taip yra). Smalsesni mokiniai perskaitę ir grožinį kūrinį susidarytų išsamesnį vaizdą, nes, pripažinkime, meninis žodis daug įtaigesnis, vaizduojamos situacijos įtikinamesnės, ilgiau išlieka atmintyje.
Apie Pirmąjį pasaulinį karą istorijos pamokose plačiau mokoma 9 ir 12 klasėse. Taigi devintokams per, pavyzdžiui, savarankiško skaitymo aptarimo pamoką, manau, verta paskaityti Karo meto dienoraščio ištraukų, aptarti savarankiškai skaitytas knygas Pirmojo pasaulinio tema. Naudingas būtų trumpalaikis integruotas istorijos ir lietuvių kalbos projektas. Šiemet mokau devintokus, būtinai ką nors sugalvosime…
Aldona Kruševičiūtė: Manau, kad Pirmojo pasaulinio karo, esmingai paveikusio Lietuvos likimą, tema turėtų būti deramai atskleista vaikams. Nesitikėkime, kad vaikai ar paaugliai perskaitys visus Karo meto dienoraščio tomus. Jiems reikėtų paruošti geriausių ištraukų knygą. Turime grįžti prie šios sudėtingos temos – juk suprantam, kad žmonės, nežinantys savo praeities, nesugeba suvokti dabarties ir tvarkyti ateities. Grįžimo kelių gali būti daug ir įdomių, ieškoti jų reikia ne tik rašytojams, bet ir istorikams. Dirbti reikia kryptingai ir greitai, nes liūdni įvykiai rodo, kad laikas nelaukia. Jei nekalbėsime mokiniams šia tema su ašara širdyje, jiems ims kalbėti beširdžiai ponai ir ponios su ašaromis balse ir akyse.
Rita Kairienė: Ačiū, kad keliate tokius klausimus. Pavyzdžiui, aš apie tai nebuvau susimąsčiusi. Tai tikrai svarbi ir skaudi tema, literatams yra kas veikti. Hansas Falada knygoje Anuomet mūsų namuose rašė: „Kol esi tikrai jaunas, negalvoji nei apie praeitį, ne apie ateitį, gyveni tik šia diena.“ Mūsų literatūra, palyginti su didžiųjų Europos šalių literatūromis, yra jauna, manau, dar bus ne vienas brandus kūrinys. Šiuolaikiniai Lietuvos vaikai nematė karo, bet matė jų seneliai. Norėtųsi, kad vaikai žinotų, kas yra KARAS, ir niekada jo nežaistų. Ypač išlipę iš vaikystės.
Pokalbį parengė Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 4 (72)
