PO DVIDEŠIMTIES METŲ, ARBA TIESIOG „RUBINAITIS“
1994 m. leisdami pirmąjį „Rubinaičio“ numerį įvadiniame straipsnyje klausėme – kodėl „Rubinaitis“? Ir bandėme paaiškinti žurnalo sumanymą ir pavadinimą. Dešimtajame numeryje jau šiek tiek išdidžiau šūktelėjome – todėl „Rubinaitis“! O šiandien, po dvidešimties metų?..
Na… tiesiog „Rubinaitis“. Jis yra, jis jau žinomas, turi nuolatinį, kad ir ne milžinišką, skaitytojų ratą. Ir jeigu staiga išnyktų, būtų kam pasigesti ir apgailėti.
Šio numerio įvadas kolektyvinis. Paprašiau redakcinės kolegijos narių parašyti nors po sakinį apie „Rubinaitį“ – kuo jis svarbus, ką kiekvienam reiškia.
„Pirmiausia „Rubinaitis“ man asocijuojasi su savo pačios jaunyste ir begaliniu entuziazmu kuriant naująjį žurnalą. Su Roma Kišūnaite dažnai prisimename tuos metus, kai lakstėme po Vilnių, dažnai lyjant ar sningant, nešiodamos įvairią korespondenciją, kvietimus į renginius (nebuvo nei fakso, nei juolab elektroninio pašto), ieškodamos įvairiose įstaigose tinkamo popieriaus, segtuvų ir pan.
Taip 1993 m. rengėme antrąjį Baltijos šalių vaikų literatūros forumą Nidoje, tokia pati 1994 m. buvo ir „Rubinaičio“ leidybos pradžia. Reikėjo susirasti spaustuvę, popieriaus, išsiaiškinti jo gramų reikšmę, spalvą, blizgumą ir pan.! O svarbiausia – rinkėją ir maketuotoją (koks mįslingas žodis…).
Per keletą pirmųjų metų sužinojau daugybę leidybos paslapčių, kurių, iki tol atrodė, niekada gyvenime neprireiks… Tarsi nepastebimai tobulėjo leidyba, o dar labiau tobulėjome mes visi – pirmojo žurnalo apie vaikų literatūrą kūrėjai. Ir štai – bac! – prabėgo (nesakau, kad praėjo) dvidešimt metų“, – prisimena buvusi ilgametė žurnalo atsakingoji sekretorė Onutė Kaladienė.
„Kaip skaitytojai „Rubinaitis“ man yra įdomus, patikimas, kokybiškas informacijos apie vaikų ir jaunimo knygas šaltinis, kaip dėstytojai – nepamainomas pagalbininkas rengiantis paskaitoms, tiek viešosioms, tiek universitetinėms, kaip redakcinės kolegijos narei – artimiausioje knygų lentynoje laikomas leidinys, džiuginantis širdį, kasdien primenantis, kad laikas nenumaldomai bėga ir štai jau vėl reikia skubėti ką nors perskaityti, vėl tą ar aną parašyti…“ (Džiuljeta Maskuliūnienė).
„Labai vertinu „Rubinaitį“ už informatyvumą. Pirmiausia – bibliografijos. Kokiame kitame leidinyje rasi visų Lietuvoje išleistų vaikų knygų bibliografinius aprašus?! Dar labai svarbiu dalyku laikau atitinkamais metais išėjusių naujų knygų apžvalgas“ (Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė).
„Tereikia nuo rašomojo stalo ištiesti dešinę ranką – ir pasiekiu „Rubinaičių“ stirtą. Apie vieną „Rubinaitį“ galima kalbėti įvairiai. Visi kartu jie – unikali enciklopedija“ (Gintarė Adomaitytė).
Loreta Jakonytė prašo perduoti, kad jai mūsų žurnalas – tai žinios ir… bendruomenė. Ir sutinka pakartoti žodžius, pasakytus 2009 m. pagerbiant 50-ąjį žurnalo numerį: „Šis žurnalas unikalus tuo, kad pateikia, sakyčiau, trimatį vaikų literatūros vaizdą: greta lietuviškų knygų apžvalgų – ir vertimų apžvalgos, ir iliustracijų tyrinėjimai.“
Vyriausiajam redaktoriui atrodo, kad mūsų žurnalas tapo patikimu būdu pasakyti, jog vaikų literatūra yra visavertė, lygiavertė, o poveikio skaitytojams požiūriu – net ir neprilygstama.
Šviesaus atminimo Vitos Mozūraitės požiūrį į „Rubinaitį“ jau galime perteikti tik jai skirto nekrologo citata – jai tai buvo „vienintelis žurnalas, kurį perskaitydavo nuo pradžios iki paskutinio puslapio“…
Po šios citatos, suprantama, pasidaro labai liūdna. Tad baikime džiugia šypsena. Rita Karpavičienė atsiuntė baltųjų eilių apie „Rubinaitį“! Su labai reta menine priemone:
Reikalingas (labai)
uždegantis
brandus
informatyvus
nuotaikingas
atraminis
iliustratyvus
tikslingas
ilgalaikis
svarbus
Kęstutis Urba
Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 4 (72)
