Tolesni nuotykiai Sidabramiškyje
Kartais atrodo, kad vaikų ir paauglių literatūros pasaulyje galioja nerašyta taisyklė: tęsinys negali būti geresnis už pirmąją dalį. Šiuo metu tokių populiarių fantasy ir distopijos žanro trilogijų pirmasis pasakojimas paprastai sužavi ir įtraukia, o tęsiniai tiesiog tenkina norą sužinoti, kas nutiko toliau. Galbūt taip yra dėl to, kad autoriai skuba rašyti, nes skaitytojai nenori ilgai laukti. Galbūt pasakojimų kokybė nukenčia dėl trečdalį knygos užimančio pirmosios dalies siužeto atpasakojimo. Trūkumu tampa ir statiški veikėjų charakteriai, ir perdėtas dėmesys veiksmui, intrigoms ar šokiruojančioms detalėms. Lietuvių rašytojos Neringos Vaitkutės knygai Titnago plunksna* ši taisyklė negalioja. Antroji trilogijos dalis ne tik nenusileidžia pirmajai, bet dar ir labiau įtraukia į stebuklingą fantasy pasaulį.
Priminsiu, kad Vaivorykščių arkas IBBY Lietuvos skyrius išrinko reikšmingiausiu 2013 m. debiutu. (Apie pirmąją trilogijos dalį žr. Aleksandra Strelcova, „Vaivorykščių arkos: kalbantys gyvūnai, skraidantys laivai ir lašelis magijos“, Rubinaitis, 2013, Nr. 2, p. 27–29.) O štai Titnago plunksna pretenduoja tapti 2014 m. Metų paauglių knyga. Ar jai pasiseks? Mano nuomone, konkurentai ne patys stipriausi. Vis dėlto daug ką gali lemti fantasy žanras, kuris gana sunkiai įsitvirtina Lietuvoje, gąsdinanti knygos apimtis (Titnago plunksna – storiausia konkurso dalyvė!) ir, kas svarbiausia, nepriklausymas vienai amžiaus grupei. Tekste prisiliečiama prie paauglių literatūros temų (pirmoji meilė, asmenybės kaita, pasaulio laikinumas, mirtis), bet pasakojimo pagrindas išlieka gana vaikiškas. Iš pirmosios knygos ataidintis priminimas, kad veikėjai yra vaikai, veikėjų ydos (pasipūtimas, melavimas, noras pasirodyti geresniems), stebuklinio pasaulio konstravimas ir nuotykinis pradas rodo, kad Titnago plunksna yra ir vaikų literatūros dalis. Taigi knyga kaip ir negalėtų būti pristatoma greta šiuolaikinės problemų prozos, bet vaikų knygų kategorijai ji per rimta. Belieka tikėtis, kad panašaus pobūdžio pasakojimų daugės ir jie pateks į visai naują kategoriją.
Tai, kad antroji trilogijos dalis sudėtingesnė, galima suprasti jau vien pažvelgus į viršelį. Ryškią, skaityti kviečiančią vaivorykštę keičia Idos ir Pūkio susitikimo akimirka, o puslapiai nuspalvinami mėlynai. Įvairių šios spalvos atspalvių randame ir tekste: titnaginiai paukščiai ir titnago plunksnos, šešėliai našlaičiai, Sidabramiškį apklojęs sniegas, ledo lytys ir vandenyje gyvenančios Pabaisos, sapnų pasaulis. Tikriausiai neatsitiktinai autorė pasirinko vandenį kaip erdvę, kuri atskiria vaikus nuo saugių namų: „Ledo lytis palengva artėjo prie kranto ir po pusvalandžio vaikai pamatė ne tik geltonas kopas, siaurą žalumos juostelę virš jų ir tolumoje dunksančius kalnus, bet ir pastatų stogus. Pakrantė buvo gyvenama“ (p. 22). Vanduo kaltas ir dėl to, kad Sidabramiškyje apsigyvena Idos pusbrolis Nunis: „Visas pasaulis išprotėjo – iš pradžių žiema, tada ilgiausia naktis, o paskui… Paskui potvynis!“ (p. 49). Beje, labai simboliška, kad vaikai iškeliauja viduržiemy, o grįžta pavasarį.
Tamsias spalvas papildo laikinumo, nykimo, mirties ir neišvengiamumo temos. Pagrindiniai veikėjai susiduria su šešėliais našlaičiais, praradusiais šeimininkus, ryjančiais šviesą ir sugeriančiais šilumą. Jie sutinka nykstančią spjaudalių tautą, kurios sapnus vagia titnaginiai paukščiai. Keliautojams vilties neįkvepia ir pasaulį sauganti, bet šiek tiek nuo vienatvės išprotėjusi miško valdovė Grybinikė. Pati kelionė nė kiek neprimena pasiskraidymo stebuklingu burlaiviu. Vaikai klampoja per pelkes, patenka į sniego pūgą, kovoja su keisčiausiais padarais ir kenčia alkį. Padėties sudėtingumą pabrėžia ir veikėjus nuolat aplankančios tikrai ne vaikiškos mintys, kad į namus jie gali nebegrįžti: „– Jūs taip ir nepasikalbėjot apie tai, kad galit niekada negrįžti namo. Lyg viskas jau būtų nuspręsta. / – Viskas ir yra nuspręsta. Nėra prasmės kalbėti apie tai, ko neįmanoma pakeisti. Per daug skaudu…“ (p. 206). Atrodo, autorė seka J. K. Rowling pėdomis: jų abiejų knygos keičiasi, temos sudėtingėja, o veikėjai bręsta ir keičiasi kartu su augančiais skaitytojais.
Titnago plunksnos pasakojimas kuriamas remiantis jau pažįstama schema: išvykimas iš namų – kelionė ir nuotykiai – lemtinga kova – grįžimas. Viskas prasideda nuo titnago plunksnos, kuri įkrinta į nuotykiautojos Idos namelį. Vaikai keliauja per Okeaną į Neatrastąsias žemes ir Prarajos labirintą. Autorės pasirinktai įprastai pasaulio gelbėjimo istorijai originalumo suteikia detalės, netikėti pasakojimo vingiai, fantastinės būtybės. Verta paminėti jau pirmuosiuose puslapiuose atsirandančias dvi realybes – tikrąją ir sapnų. Pastarajai artimiausia Ida. Sapnuose ji nukeliauja prie ledo sukaustyto Okeano, per miegus pamato tikrąjį Pūkio pavidalą, susapnuoja pokalbį su savo senele, ir ši atskleidžia teisybę apie Sapnų rinkėją: „<…> senas lapinas visada meluoja. Visada. Įvilioja naivius vaikučius į savo olą, apraizgo saldžiomis kalbomis, vaišina skanumynais, graudina, skundžiasi. Bet visa, ką jis sako, – melas. Viskas, kuo vaišina, – nuodai. Ir nėra jokios pievelės už lango“ (p. 172). Ne veltui lemtingoji vaikų ir Sapnų rinkėjo akistata taip pat įvyksta sapnuose. Juk pasakojime sapnai – vienas iš pasaulio tvarkos ir stabilumo ramsčių, veikėjų gyvybingumo pagrindas.
Antrojoje trilogijos dalyje sutinkame jau pažįstamus veikėjus skrajūną Rudį, kurmių Dudsį ir nuotykiautoją Idą. Čia jie šiek tiek vyresni nei pirmajame pasakojime, kai kurie jau atrado savo galias, kiti dar atras, visi keliavo su „Vaivorykščių arka“ ir gelbėjo pasaulį. Įdomu stebėti, kaip tekste kinta jų santykis su vaikyste. Iš pradžių pagrindiniai veikėjai tėra saugiai lovytėse miegantys vaikai: „Dailiame, medyje įrengtame namelyje saldžiai miegojo trejetas vaikų“ (p. 5). Neatrastosiose žemėse jie tampa suaugėliais, nes aplinkybės verčia subręsti anksčiau laiko, kovoti už save ir pasaulį, nesileisti skriaudžiamiems ar apgaunamiems aplinkinių. Pabaigoje, kai atkuriama pasaulio tvarka, pagrindiniai veikėjai sugrįžta į saugius namus ir vaikystę: „Aikčiodami ir šūkčiodami artimieji išklausė vaikų pasakojimo apie patirtus nuotykius, tuoj pat griežtai pažadėję, kad išpers kailį kiekvienam, kuris dar nors kartą išspruks gelbėti pasaulio!“ (p. 338).
Knygoje praplečiama ne tik stebuklinio pasaulio erdvė, bet ir „Pasaulio tautų katalogas“. Autorė supažindina su naujomis tautomis ir jų atstovais, kurie drauge su pagrindiniais veikėjais leidžiasi į kelionę. Pirmasis, kurį sutinkame, yra Idos pusbrolis ieškikas Nunielas, arba Nunis. Pasakojimo pradžioje jis yra tipiškas irzlus piktdžiuga, vaikas, norintis įsiteikti suaugusiesiems: „Vos tik įkėlęs koją į nuotykiautojų namus, jis suraukė nosį ir pradėjo burbėti. „Oi, – dejavo jis, – jūs maudotės kubiluose, o mes turėjome didelę fajansinę vonią su liūto kojomis!“ (p. 7), „Vos tik atsidurdavo mamos, tėčio ar vyresniųjų nuotykiautojų draugijoje, tuoj pat tapdavo šilkinis – maloniai šypsodavosi, nuo jo žodžių tiesiog devyni medūs varvėjo, o virtą žuvį šlamštė net nesiraukydamas, tvarkingai pasitiesęs ant kelių lininę servetėlę“ (p. 9). Kelionėje Nunis, kaip ir kiti veikėjai, keičiasi į gerąją pusę. Jis tampa ne toks kategoriškas, pradeda suprasti, kam reikia draugų ir kodėl kitiems nepatinka pikti ir burbantys padarai.
Pasiutėlių tautą labai gražiai pristato knygos autorė: „Tauta, kaupianti ir nuolat papildanti žinias apie pasaulį. <…> Gabiausieji patenka į Akademiją, kurioje užauga iki pilnametystės <…>. Subrendę dirba Akademijos labui. Po vieną, rečiau poromis keliauja po pasaulį. Kartą per metus, rudens lygiadienį, susirenka į Svarbiąją konferenciją, kurioje skaito pranešimus. Surinktas žinias klasifikuoja, surašo ir akylai saugo didžiausioje pasaulio bibliotekoje“ (p. 343). Galbūt šiame aprašyme atpažinote save? Man belieka pridurti, kad vieni populiariausių ir dažniausių fantasy knygų veikėjų ir yra žinių ištroškę moksliukai.
Tamsoką pasakojimą praskaidrina šuninas Ferdinandas Bragidietis Penkioliktasis Svarbusis, arba tiesiog Mazgis. Nuo pat pirmųjų jo pasirodymo tekste akimirkų negali nesišypsoti. Suaugėliškai šmaikštus veikėjas yra pasipūtęs garbėtroška, mėgėjas kalbėti kada reikia ir kada ne: „– Ei ei ei, padare, nusiramink, nervintis nesveika, kenkia kepenims ar smegenims, nepamenu jau. Jūs manęs neklausėt, ką aš veikiu, laukiu jūsų, nelaukiu <…>. Atsirado mat gero elgesio mokytojas, o pats tik ir švaistosi į visas puses dvišakiu gyvatės liežuviu, nuodai nuo dantų tik ir varva <…>. Aš vargšas, nelaimingas, beveik našlaitis, man nuo vaikystės prastai klojasi <…>. Likimas neatseikėjo bėdžiui Mazgiui sėkmės ir turtų pilnos saujos nepribėrė. Tenka pačiam skintis kelią per gyvenimo šabakštynus!“ (p. 35).
Vis dėlto visi veikėjai nublanksta prieš Pūkį – juodo žvėries pavidalu pasirodantį Sapnų pasaulio sargą. Aplinkybių ir stebuklinio pasaulio taisyklių suvaržyto veikėjo paveikslu parodoma, kas nutinka, kai susiduria asmeniniai troškimai ir pareiga. Visi fantasy knygų herojai yra įsipainioję į šias pinkles. Haris Poteris negali būti laimingas, nes privalo sunaikinti Voldemortą (niekas neklausia, ar jis to nori), Katnis iš Bado žaidynių taip pat mieliau medžiotų paukščius, o ne šaudytų į kitus paauglius, hobitas Frodas tikrai nepanašus į didįjį keliautoją. O Pūkis privalo palikti Idą ir keliauti į Sapnų pasaulį.
Galima būtų ginčytis, ar reikia šiam pasakojimui meilės istorijos. Viena vertus, nuotykių, netikėtų veiksmo linijos posūkių, įdomių veikėjų knygoje tikrai netrūksta. Kita vertus, meilės istorija yra tarsi privalomas vyresniems skaitytojams skirto pasakojimo elementas. Tačiau Titnago plunksnoje Idos ir Pūkio jausmai iškrinta iš bendro pasakojimo konteksto ir atrodo, tarsi šią dalį rašė kažkas kitas. Nors pati istorija nėra originali – tai pasakos „Gražuolė ir pabaisa“ interpretacija, ne tai yra didžiausias jos trūkumas. Labiausiai kliūva teksto banalumas ir saldumas prabilus apie veikėjų jausmus. Pavyzdžiui, Idos ir Pūkio išsiskyrimas primena ištrauką iš paauglių meilės romano: „Tu gražus. Tu turi gražiausias akis visame pasaulyje. Visuose pasauliuose… Dabar jaučiu, kaip kažkas mano viduje suskyla, tarsi trupėčiau į tūkstančius ledinių šukių… Kaip manai, ar aš jau niekada daugiau nebūsiu vientisa, jei tavęs nematysiu?“ (p. 322). Akimirką papildo šimtus kartų skaityti, girdėti ir matyti elementai: mėnesienos šviesa, užliejanti įsimylėjėlius, pirštais tekančios švytinčios kibirkštys, į vieną susijungiantis širdies plakimas ir noras įsiminti kiekvieną mylimojo veido centimetrą. Čia Saulėlydis ar vis dar Titnago plunksna? Šioje vietoje sutinku su kiekvienu Mazgio žodžiu: „Jei taip atrodo meilė, tai ačiū, ne! Kaip nors ir be jos išgyvensiu“ (p. 324).
Užvertus paskutinį knygos puslapį, įprasta klausti: o kas toliau? Kada vėl sutiksime Sidabramiškio gyventojus ir nuo kokių negandų jiems teks ginti pasaulį trečiojoje dalyje? O aš tiesiog palinkėsiu autorei sėkmės ir nesibaigiančio įkvėpimo kuriant naujus pasakojimus ir plečiant lietuvių vaikų ir paauglių literatūros horizontus.
_____________________________________
* VAITKUTĖ, Neringa. Titnago plunksna; iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 352 p.: iliustr. ISBN 978-609-441-139-7
Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 4 (72)
