Tas pats (gerasis) Roaldas Dahlas
Vaikystėje nemėgau brito Roaldo Dahlo knygų. Man jos buvo per daug fantastinės ir anekdotinės, pernelyg lengvos ir plonos. Tada mane, rimtą ir snobišką vaiką, žavėjo ir auklėjo kitokia literatūra. Realistiškesnė, storesnė. Geriausiais savo draugais tuo metu laikiau skandinavų rašytojus. Ir pirmiausia ne Astridą Lindgren, o švedą Ulfą Starką, daną Bjarne Reuterį. Vėliau ir kitus, ne skandinavų, bet gana realistiškai rašiusius Christine Nöstlinger, Erichą Kästnerį ir kiek sentimentaloką geruolę Dahlo tėvynainę Frances Hodgson Burnett. Žodžiu, buvau vaikas, kurio neužliūliuosi fantastika (muminukai ir Viplala – išimtis). Man reikėjo subtilaus psichologizmo, paauglių, šeimos santykių peripetijų, truputį švelnios magijos (kaip švedės Marios Gripe’s kūriniuose). Reikėjo pasakojimų, kuriuose atpažinčiau save, tapatinčiausi su jų veikėjais ir kurie kalbėtų apie atpažįstamas situacijas. Skandinavai ištižėliai ir pramuštgalviai ar vokiečių skrajojančios klasės vaikai čia buvo nepralenkiami.
Iš realizmo šydo išsivadavau, kai prasidėjo poteriada ir plūstelėjo Žiedų valdovo populiarumo banga. O galutinai – kai pradėjau studijuoti ir buvau gerokai aplamdytas pasaulinės literatūros realizmo ir natūralizmo. Štai tada fantastinės pasakos ir apskritai vaikų literatūra tapo pačia geriausia užuovėja. Nuo visko. Vis dar bėgdamas į šią užuovėją, neseniai pagriebiau ir prieš metus lietuviškai pasirodžiusią Dahlo knygą DGM*.
Didžiojoje Britanijoje knyga pasirodė 1982 m. Prieš tai rašytojas jau buvo išleidęs Džeimsą ir milžinišką persiką (1961), Čarlį šokolado fabrike (1964), Denį pasaulio čempioną (1975). Šios knygos sulaukė didelio pasisekimo tiek gimtinėje, tiek už jos ribų. Laimėjo ne vieną vaikų literatūros premiją. Jos išverstos ir į lietuvių kalbą. Autorius Lietuvoje pažįstamas, vaikai jo knygas mėgsta ir skaito. Vienas įrodymų – nutrinti jų egzemplioriai bibliotekose, pats mačiau.
Knygoje DGM autorius lieka ištikimas sau, t. y. neatsisako hiperbolizuoti situacijų ir išdidinti daiktų. Po milžiniško persiko, šokolado upių ir gigantiškų stebuklingų liftų atėjo eilė papasakoti apie milžiną. DGM pasakojama apie Didįjį Gerulį Milžiną (štai ką reiškia pavadinimo raidės) ir mergaitę Sofiją. Ši, kaip ir daugelis Dahlo knygų veikėjų, paprasta, nuoširdi, šiek tiek nuskriausta, šiek tiek išdykusi. Ji gyvena vaikų prieglaudoje. Scena šiame pastate knyga ir prasideda. Naktis, Sofija negali užmigti, į kambarį plūsta mėnesienos šviesa, nuo vėjo virpa užuolaidos, o apačioje, kituose kambariuose, tvyro spengianti tyla – visi miega. Artėja raganysčių valanda, kai „iš savo prieglobsčio išnyra visokios baisyklės, nes tada pasaulis priklauso joms“ (p. 10). Šią valandą Sofija pamato lauke kėblinantį „labai aukštą, labai juodą ir labai liesą“ milžiną. O milžinas pamato Sofiją ir pagrobęs nusineša į Milžinų šalį.
Taip prasideda šių dviejų veikėjų draugystė. Pabaigoje jiedu pažabos bloguosius milžinus žmogėdras ir išgelbės (su Anglijos karalienės pagalba) visą šalį. Bet prieš tai didžioji knygos dalis skiriama DGM kasdienybei ir pomėgiams aprašyti. Gerasis milžinas neėda žmonių kaip kiti milžinai. Jis vegetaras, valgo agurkliurklius, geria kliukliunadą, leidžia kvarkučius, gaudo gražius sapnus ir įpučia juos į vaikų kambarius.
Kuriant milžino buities detales, aprašant, ką jis veikia, atsiskleidžia visa Dahlo išmonė ir fantazija. Jis moka kurti kitą realybę, kuri, beje, nėra smarkiai nutolusi nuo mūsų, žmonių, realybės. Dahlas nekuria pasakos, kurią skaitydami vaikai susidurtų su nepažintais kraštais, itin fantastinėmis būtybėmis ar leistųsi į tolimus nuotykius. Fantastikos plotmė daugelyje Dahlo kūrinių sukasdieninta. Arba atvirkščiai, šiek tiek sufantastinta, nes kitas, stebuklingas, pasaulis brito kūryboje gyvuoja visai šalia kasdienio žmonių pasaulio. Juk milžinui DGM užtenka vos kelių žingsnių, kad iš Milžinų šalies atsidurtų šalia Anglijos karalienės rūmų.
Dahlo išmonė matyti ir knygos kalbos lygmenyje. Gerasis milžinas kalba painiodamas skiemenis, netaisyklingai ištardamas žodžius. Taip gimsta jo naujadarai, savotiški kalbiniai nonsensai: drimblis, barbūzas, snapančiapis, kliukliunadas, kriuksiakumpis, rūškanėti, krupinėlis, varvamarmalas, nuostabukliška, nepaprastybinė, drūtmaišis ir kt. Naujadarai gyvina tekstą, o tai, be abejo, didelis vertėjos Danguolės Žalytės, kuri vaikams dovanojo ne pirmą puikų vertimą, nuopelnas. Vertėjai teko nelengva užduotis išversti milžino kalbą taip, kad ji skambėtų organiškai ir nedirbtinai. Tikiu, kad nemažai fantazijos prireikė ieškant blogųjų milžinų vardų lietuviškų atitikmenų: The Fleshlumpeater – Mėsėdra, The Bonecruncher – Kaulatriauškys, The Manhugger – Glėbinis, The Childchewer – Vaikakamša, The Meatdripper – Varvamėsė, The Gizzardgulper – Garmalas, The Maidmasher – Mergasproklė, The Bloodbottler – Kraujaplempys, The Butcher Boy – Mėsininkutis. Tai knyga, kurią verčiant būtinas ir profesionalumas, ir kūrybingumas.
Kaip minėjau, Dahlui netrūksta išmonės kuriant netikėtas situacijas ir žaidžiant kalba. Tačiau, man regis, jam mažiau pavyko nuosekliai ir motyvuotai išplėtoti siužetą. DGM ir Sofijos sumanymas susidoroti su milžinais atrodo kiek skubotas ir neįtikinamas (kad ir kaip paradoksaliai skamba šis žodis kalbant apie fantastikos nestokojančią knygą). Blankesnis šį kartą ir pagrindinės veikėjos mergaitės Sofijos paveikslas. Nors knyga prasideda pasakojimu iš vaikų prieglaudos, o apie blogąją šios vietos vedėją Klonkers, kuri užrakina vaikus tamsiame rūsyje, užsimenama dar po kelių puslapių, tačiau vėliau našlaitės Sofijos linija lieka nuošaly. Ir tik pabaigoje, kai Anglijos karalienė tiek milžinui, tiek Sofijai suteikia namus, supranti: štai pagaliau Sofija rado naujus namus ir jos vargai baigėsi. Bet, matyt, čia vėl prabyla tas vaikas manyje, kuris vis dar trokšta švelniai psichologizuotų pasakojimų.
Laimei, knyga DGM, nors ir rizikingai laviruodama, nenuslysta vien į pokštų, žaidimų, nonsenso pusę. Lakoniškas, lengvas, meniškas (prie to prisidėjo ir puikus iliustruotojas Quentinas Blake’as) kūrinys tikrai ras savo skaitytoją. Žiūrovą, tikiu, taip pat – DGM nuotykius į ekraną rengiasi perkelti Sapnų fabriko grandas Stevenas Spielbergas.
___________________________________
* DAHL, ROALD. DGM / iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė; iliustr. Quentin Blake. – Vilnius: Garnelis, 2013. – 230, [1] p. iliustr.; ISBN 978-9955-883-37-1
Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 4 (72)
