Vaikystės pasaka, pagardinta čiobreliais ir pasūdyta Vilniumi
Prieš porą metų Gintarės Adomaitytės knygai Laumių stalas: Ryčio ir Vakarės nuotykiai (2011) skirtą recenziją (Eglė Baliutavičiūtė, „Laumių stalo link“, Literatūra ir menas, 2012, gegužės 4, Nr. 3378) baigiau pastabomis apie iliustracijas. Toji knyga, galima sakyti, buvo krizinė – nespalvota, todėl ne vieną atidų lietuvių vaikų literatūros stebėtoją girdėjau dėl to apgailestaujant, pati autorė Prano Mašioto skaitymuose liūdnai atsikvėpė – „gaila“. O man ta nespalvota Aušros Čapskytės linijų raizgalynė patiko ir baigiamasis anos recenzijos sakinys, kad būtų smagu imti knygą ir nuspalvinti, nebuvo dviprasmis, kaip, pastebėjau, dalis suprato. Ne, šiurkštaus rustelėjusio popieriaus knyga buvo puiki – ne per ilga, teksto ir iliustracijų santykis apylygis, suderintas, bespalviai puslapiai suteikė erdvės vaizduotei. Užsinorėjęs galėjai imti ir nuspalvinti, tam tikra prasme prisidėti prie rašytojos ir dailininkės sukurtos istorijos, pratęsti ar interpretuoti ją spalvomis.
Naujausia Adomaitytės pasakų-nepasakų knyga Čiobrelių dvaras: Ryčio ir Vakarės nuotykiai* – Laumių stalo tęsinys. Tai pirmiausia išduoda, žinoma, paantraštė Ryčio ir Vakarės nuotykiai, tęstinumą palaiko ir lengvai atpažįstamos, rodos, nė nepakitusios Čapskytės iliustracijos, tik šįkart spalvotos. Šioji knyga, leista „Edukologijos“, ne „Gimtojo žodžio“, nebepanaši į spalvinimo knygelę – popierius blizgus, formatas primena mažo dydžio žurnalą iš spaudos kiosko, įspūdį sustiprina minkšti viršeliai. Neįtinka. Vis varčiau šią knygą, vis skaičiau ir vis negalėjau priprasti prie spalvingų iliustracijų, jaučiausi apiplėšta, praradusi galimybę susikurti istorijos spalvą. Čapskytės stilius ir taip talpus, tad spalvų gausybė labiau slegia, nei išlaisvina. Nespalvotos dailininkės iliustracijos primena Adomaitytės stilių – šiek tiek vinguriuotą, bet aiškų, nesudėtingą paviršiuje, gilų, daugiabriaunį – jei tik įsiskaitysi atidžiau.
Bet pakaks apie spalvas. Laikas pereiti prie Adomaitytės istorijos. O ji prasideda maždaug ten, kur pasibaigė pirmoji knyga. Ryčiui vis dar šešeri, Vakarė sulaukia penktojo gimtadienio, mamos Vaivos ir tėčio Arūno šeima vis dar gyvena kaime, prie ežero, tarp miškų, romantiškoje ir idealizuojamoje vietoje. Knygos struktūra irgi panaši – Rytis vėl eina su tėčiu į gamtą, mokosi plaukti, o Vakarė lieka su mama, tik ne namie, o abi keliauja į Vilnių. Jų išgyvenamos akimirkos keičia viena kitą – istorijos fragmentas tenka tiek vienai, tiek kitai šeimos daliai. Vis dėlto vyrauja Vakarės ir mamos kelionės linija, Rytis šį kartą istorijoje nustumiamas į antrąjį planą. Kaip anoje knygoje, taip ir šioje pro realistinio pasakojimo šydą prasiskverbia pasakinis lygmuo, tik šį kartą sumaišytas su sapnu, svajone, išgyvenama ne Ryčio, o Vakarės.
Vakarė su mama keliauja į Vilnių aplankyti senelio ir atšvęsti savo penktojo gimtadienio. Jai Vilnius – pasakų miestas, keliaudama svajoja ir sapnuoja, tačiau visa tai ne apie miestą, bet apie erdvę, kurioje susimaišo miesto ir gamtos pasaulis, – Čiobrelių dvarą. Mažosios Vakarės sapnuose ir svajose dvaras – tai vien gamtos pasaulis, kuriame gyvena smuikininkai svirpliai, Žemuogių karalienė, Aviečių grafienė.
Nors dvaras, sakytumėm, civilizacijos erdvė, o garbingi titulai, šventės – žmonių pasaulio sumanyti, tačiau visa tai pritaikoma gamtai, todėl ši svaja-sapnas primena vaiko bandymą suvokti ir interpretuoti pasaulį, jo pokyčius – artėjantį rudenį, gamtos kismą, o kartu ir žmonių gyvenamą erdvę, kuriai pati priklauso. Mažo vaiko sąmonėje išnyksta tikrovės ir įsivaizduojamybės riba, viskas susilieja į viena, todėl Vakarė net ir būdraudama kartais nugirsta svirplelius, besiruošiančius šventės koncertui: „Vilniuje, Antakalnyje, Volungės gatvėje, po senelio langais čirpia, griežia, „Čiobrelių simfoniją“ groja svirpliai. Jie griežia visai taip, kaip aną naktį namuose, paežerėje, jie migdo ir ramina, žada įdomų gyvenimą“ (p. 40). Taip gimsta tikrų tikriausia pasaka su antropomorfizuota gamta – svirplių šeimyna ruošiasi baliui, Aviečių grafienė susitinka su Žemuogių karaliene prieš pasitraukdama žiemoti ir t. t. Taigi šie du lygmenys susipina labai natūraliai, o skaitytojui peršokimai nuo realybės nebūna netikėti – jie veikiau ramiai išplaukia iš pasakojimo, be to, leidžia geriau pažinti Vakarę, suprasti, apie ką svajoja, ką įsivaizduoja maža mergaitė, kaip suaugusiųjų pasaulio aspektai, greičiausiai atėję pas ją iš pasakų apie dvarus ir karalius, ir gamta, kurios apsupty gyvena, jos sąmonėje virsta pasaka.
Adomaitytės kūryba apskritai išsiskiria gamtos, negyvojo pasaulio daiktų sugyvinimu, antropomorfizavimu. Rašytojos kūryboje antropomorfizuota gali būti beveik viskas – kelias, troleibusas, debesėlis. Aptariamoje knygoje gamtos sužmoginimo taip pat netrūksta, be to, tai daroma dviem lygmenimis. Naratyvo lygmenyje Vakarės (pa)sąmonė kuria pasaką, kaip jau minėta, sužmogindama svirplius, vasaros uogas paversdama kilmingomis damomis, o teksto lygmenyje gamtą antropomorfizuoja pasakotojas. Jo kuriama šeimos erdvė – sodyba prie ežero – nėra tiesiog sodyba, tai sužmogintos gamtos erdvė, pavyzdžiui, čia katinas įsimyli jazmino žiedą. Apysakoje-pasakoje gamta nėra pati sau ir savimi, ji domisi žmogaus gyvenimu, dalyvauja jame nebyli, tačiau sąmoninga: „Ir vaikai, ir jurginai, ir beržai, ir, ko gero, visa paežerė domisi, ar pavyks mamai Vaivai įtikinti tėtį Arūną“ (p. 7). Tačiau ir žmogus meniniame Adomaitytės pasaulėvaizdyje nėra pats sau ar pats savimi, jis taip pat neatsiejamai yra šalia gamtos, tik joje ar šalia jos yra visavertis ir laimingas. Vis dėlto žmogaus ir gamtos pasauliai nesusilieja, jie atskiri, besidomintys vienas kitu, tačiau nesugebantys tiesiogiai komunikuoti, nors betarpiškai jaučiantys vienas kitą. Šio ryšio materializuoti neįmanoma, tad gamtos pasaulis yra žmogui iki galo nepažinus, slėpiningas. Gamtos sąmoningumą, intencijas skaitytojui perteikia tik pasakotojas, o veikėjai tiesiogiai to nepatiria, gamtą interpretuoja svajose, sapnuose.
Bet grįžkime prie Vakarės kelionės į Vilnių. Vilnius Vakarės šeimos nariams reiškia skirtingus dalykus ir mergaitė tai supranta. Tėčiui jis nemalonus ir neįdomus („Tėtis Vilniaus nemėgsta“, p. 30), mamai tai – mylimas gimtasis miestas, kurio yra išsiilgusi, Rytis jo nematęs, bet norėtų aplankyti, ypač dabar, kai ten vyksta sesuo, seneliui, kuris yra architektas, Vilnius irgi numylėtas miestas, tik čia jis įsivaizduoja visavertį gyvenimą. Tuo tarpu Vakarė per empirinę patirtį kuria savo unikalų santykį su šiuo miestu.
Iki išvykos Vilnius Vakarei buvo pasakų miestas. Panašus į pasakas, kurias skaitė, į svajas ir sapnus apie dvarą, kuriuos dabar sapnuoja: „Vakarė manė, kad Vilniuje – tik pilys ir rūmai, aukšti bokštai ir aplink juos besivyniojantys vijokliai. Tikėjosi karietų, žirgų“ (p. 36). Tačiau pamato, kad Vilnius visai kitoks, jis tikras, nepanašus į dvarą, nors įdomus, bet ir varginantis: „Ją vedžiojo siauromis gatvelėmis. Ir plačiomis gatvėmis. Vaišino ledais kavinėje. Laipino į aukštą kalną, į bokštą. / Neapsakoma diena. Ji pirmą kartą gyvenime važiavo traukiniu. Ir ne tik traukiniu. Ir troleibusu. Ir autobusu. / Viskas pirmąjį kartą. / O aplinkui klegėjo, klegėjo, klegėjo – tas miestas, tas Vilnius. / Nejaugi Vilnius – tai nuovargis?“ (p. 38).
Kad ir kaip Vilnių įsivaizdavo ir kokį patyrė, Vakarė nenusimena. Žvelgdama į Gedimino bokštą – pasakų miesto įvaizdį atitinkantį statinį, ji jam neteikia didesnės reikšmės nei kitoje upės pusėje senelio pastatytam stikliniam bokštui – dabartiškumo ženklui, kuris įvairiuose diskursuose dažnai vertinamas neigiamai. Vakarei stiklo bokštas atrodo ne menkesnis už Gedimino – „pilkšvai žydras, žaižaruojantis saulėje, atspindintis dangų“ (p. 38). Nors ir kitoks, mergaitei jis taip pat estetiškas, net natūralus (stiklas atspindi gamtos pasaulį, t. y. dangų, natūralią erdvę), ir ji, bent jau kol kas, atsisako vertinti šį įdomų ir keistą Vilniaus pasaulį: „Kai Vakarė išmoks skristi, nulėks nuo Gedimino bokšto iki kito – iki senelio Rimvydo bokšto. Tik tada nutars, kuris iš tų dviejų reikšmingesnis“ (p. 38).
Senelis – architektas ir tikras miestietis. Jam Vilnius – tikrasis pasaulis, galimybių erdvė, jis didžiuodamasis rodo anūkei paties suprojektuotą šiuolaikinį stiklo pastatą, tačiau pasakoja ir apie senąjį Vilnių, rodo Gedimino bokštą, vedžioja po siauras senamiesčio gatveles, atveria Vilniaus daugialypiškumą. Vakarei – vaikui, dar nesuvokiančiam istorijos, jos reikšmės, – visa tai susilieja į vientisą miesto paveikslą.
Susitikus miesto ir kaimo gyventojams knygoje išryškėja ir kita linija – erdvių opozicija, itin ryški Adomaitytės pasakose. Jose nuolatos meniškai interpretuojama žmogaus ir gamtos pasaulio riba, nors autorės simpatijos visada atitenka gamtai, tačiau miestas nedemonizuojamas. Harmonija, kitas labai svarbus Adomaitytės kūrybos aspektas, įmanoma ir mieste, tačiau tik nenusigręžiančiame nuo gamtos, kuri siejama su tikrosiomis, amžinosiomis vertybėmis. Be jų miestas – tik techninis monstras, palaikantis griežtą, nenatūralią ir bejausmę tvarką. Toks miesto įvaizdis ypač ryškus pirmojoje autorės pasakų knygoje Debesėlis ieško vardo (1999). (Daugiau apie tai žr. mano straipsnyje „Gintarės Adomaitytės pasakų pasaulėvaizdžio bruožai“, Rubinaitis, 2012, Nr. 3 (63).)
Čiobrelių dvare Vilnius vaizduojamas kaip darnus miestas, o Antakalnis, kur gyvena senelis ir apsistoja mama su dukra, labiau primena kaimo erdvę: gatvių pavadinimai, žalumos apsupti daugiabučiai, žole apaugusios kalvos, per kurias galima nueiti ir iki kapinių. Nors senelis tikras miestietis, gyvena erdvėje, kur palaikoma darni skirtingų pasaulių tvarka, vis dėlto jam sunku suvokti, kad dukra miestą iškeitė į gyvenimą tikrame kaime – paežerės namuose. Jam atrodo, kad dukra, atsiskyrusi nuo miesto, kultūros pasaulio, paežerėje nerealizuoja savo potencialo, svajonių: „Ar tu dar rašai eiles? – teiraujasi mamos Vaivos senelis Rimvydas. / Tyla. / Ar bent ką nors paskaitai? / Tyla. / Maniau, kad auginu dukrą poetę, o kuo tu tapai?“ (p. 44).
Kitaip nei Laumių stale, šioje knygoje atsiranda ir didesnis konfliktas. Subtiliai užsimenama, kad suaugusiųjų pasaulis yra problemiškas, painus, kad net ir laimingiausiose šeimose kyla nesutarimų. Kaip tik nuo to ir prasideda šis pasakojimas: „Ryčio ir Vakarės tėvai niekada nesipyksta. Nesibara. Mama Vaiva ir tėtis Arūnas – nuostabi pora. <…> Rytis ir Vakarė žino: tėvai retsykiais pykstasi. Bet tik tada, kai niekas negirdi, niekas nemato“ (p. 6). Nedidelis nesutarimas, ar išleisti dukrą į tolimą kelionę su mama, ar ne, galiausiai virsta žaidimu, į kurį įsitraukia ir pati Vakarė. Norėdama į Vilnių, ji prasitaria, esą mėgstanti rytais anksti keltis, kad tik tėtis ją išleistų.
Senelio ir jo dukros Vaivos konfliktas kitoks, tai ne buitinis nesutarimas, tai ginčas dėl gyvenimo, laimės, išsipildymo, nors Vaiva ir tvirtina tėvui, kad laiminga, jo tai neįtikina. Todėl į nugirstą ginčą Vakarė neįsitraukia kaip į žaidimą, bet jaučia pareigą ginti mamą: „Ji tapo mama! Mano mama!“ (p. 45). Kadangi šio kūrinio dėmesio centre Vakarė – konfliktas tuo ir baigiasi. O jos žodžiai puikiai nusako mažo vaiko pasaulėvaizdį – tėvai yra svarbiausi, todėl Vaivos buvimas Vakarės mama, kaip vaikui atrodo, ir yra jos išsipildymas.
Užuominos apie suaugusiųjų konfliktus istoriją daro ne tokią vienpusę. Ideali šeima – puiku, tačiau nei mažo, nei suaugusio skaitytojo neįtikina – abu žino, kad gyvenime visko būna. Todėl tai šiai istorijai suteikia gelmės, bet joje nepaskandina. Skaitytojas neįtraukiamas į santykių aiškinimąsi, knygoje svarbiausia tai, ką patiria vaikas, kaip jis mato pasaulį, šeimą, tad ir minėti konfliktai pradingsta, kai į juos įsikiša vaikas. O jo žodis, bent jau šioje apysakoje-pasakoje, yra paskutinis. Nors istoriją pasakoja pasakotojas, kaip matyti, jo žvilgsnį apriboja vaiko žvilgsnis.
Jau pradedu priešpaskutinę recenzijos pastraipą, bet jaučiu, kad nepasakiau nė pusės to, ką galėčiau pasakyti apie Adomaitytės Čiobrelių dvarą. Panagrinėjau vos kelis mane labiausiai sudominusius aspektus, tačiau beveik nepaliesta liko daug – tėvo ir sūnaus santykių plėtotė, kūrinio sąrangos klausimai, išsamesnė Vakarės sapnų analizė, pasakotojo vaidmuo istorijoje, močiutės Živilės linija ir daug visko kito. Ir nieko nuostabaus, nes kaip tik tokia ir yra Adomaitytės kūryba vaikams – kuklios apimties, bet daugiabriaunė. Trumputis pasakojimas išsišakojęs, bet neišskydęs, visos linijos susijusios. Sodrus.
Atrodo, kad Adomaitytės kūryba vaikams vis sudėtingėja. Pirmasis pasakų rinkinys Debesėlis ieško vardo (1999) buvo visai paprastas, lengvai įkandamas vaikui, panašios buvo ir Vėjų miesto pasakos (2004), tačiau kuo toliau, tuo labiau ryškėja adresato problema (Karuselė, 2007; Paklydusi pasaka, 2010), o šį kūrinį apie Ryčio ir Vakarės nuotykius vaikas pradinukas be suaugusiojo pagalbos sunkiai paskaitys. Nors sakiniai ir pastraipos trumpučiai, visi žodžiai, rodos, ir vaikui žinomi, tačiau tai, į ką jie susijungia, – į asociacijomis, literatūriniais žaidimais grįstą visetą, – yra sudėtingas kūrinys. Tačiau tuo Gintarės Adomaitytės kūryba ir žavi – vaikui jos tekstus geriausia skaityti su suaugusiuoju, tačiau ir tam suaugusiajam autorė palieka ganėtinai intelektinės intrigos, kad skaitymas būtų įdomus iššūkis.
Taigi skaityti verta. Ypač dviese.
______________________________________
* ADOMAITYTĖ, Gintarė. Čiobrelių dvaras: Ryčio ir Vakarės nuotykiai, Vilnius: Edukologija, 2014. – 78 p.: ISBN 978-9955-20-916-4
Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 4 (72)
