„SNIEGO KARALIENĖ“ – PASAKŲ PASAKA IR RAŠYTOJO GYVENIMO RAKTAS

1844 m. gruodžio pradžia Kopenhagoje. Hansas Christianas Andersenas sėdi palinkęs prie popieriaus lapo. Jo pieštukas, kaip pats rašytojas vėliau prisimins, tiesiog šoka ant popieriaus lapo. Ar jį įkvėpė žiemos tamsa, šaltis ir lauke krintančios snaigės? Galbūt jis susimąstė, kaip šalta turėtų būti tolimojoje Laplandijoje? O gal žvelgiant į apledėjusį langą ir jame atsispindintį atvaizdą iš pasąmonės iškilo vaizdai ir prisiminimai? To rezultatas – ilga, užburianti pasaka apie Kajų, Gerdą ir Sniego karalienę. Nuostabiausia, kad kartu tai pasaka apie patį rašytoją ir kiekvieną iš mūsų.

Vos išmokusi skaityti atradau suomiškai išleistą trijų dalių H. Ch. Anderseno (1805–1875) pasakų ir istorijų rinkinį. Šis lobis slypėjo mano tolimos, Suomijos šiaurėje esančios mokyklos knygų lentynoje greta brolių Grimmų ir Tūkstančio ir vienos nakties pasakų.

Viena iš Anderseno pasakų pranoksta visas kitas – tai „Sniego karalienė“. Skaitydama bijojau dūžtančio veidrodžio; žavėjausi rožių kerais; apgailestavau dėl Kajaus, iškeliavusio su Sniego karaliene; mintyse palaikiau Gerdą, nusprendusią leistis ieškoti draugo; puikiai įsivaizdavau gėlių sodą, princo ir princesės pilies grožį; išsigandau plėšikų triukšmo; kartu su Gerda šalau Šiaurės ašigalio speige ir džiūgavau, kai Kajus pagaliau atsirado.

Pasakoje minima Laplandija tada atrodė tokia egzotiška. Pamažu ėmiau suvokti, kad mano namai Šiaurės Suomijoje ne taip jau ir toli nuo Laplandijos. Daug keliavęs Andersenas ten niekada nesilankė, tad Laplandija jo vaizduotėje taip ir liko tamsi mistiška vietovė, puikiai tinkama gyventi ne mažiau mistiškai Sniego karalienei.

Pirmiausia mane sužavėjo Sniego karalienės atvaizdas, nupieštas vieno žymiausių suomių pasakų iliustruotojų Rudolfo Koivu (1890–1946). Puikiojoje jo iliustracijoje Sniego karalienė vilioja Kajų į savo roges. Ji graži ir liekna, be galo didinga. Jos veido išraiška lipšni ir drauge pikta – kaip ir galima tikėtis iš vaiko grobikės.

Pasakų pasaka užburia iki šiolei

Netgi sulaukusi 170 metų, Sniego karalienė nerodo jokių senėjimo ženklų, priešingai – vis dar žavi ir ši fiktyvi herojė, ir pats pasakojimas. Sniego karalienė laikoma puikiausia, gyvybingiausia ir grėsmingiausia iš visų Anderseno pasakų veikėjų; ji šiurpi ir vaiduokliška, nes tiesiogiai nepasakoma, kodėl ji pagrobia paprastą berniuką.

„Sniego karalienė“ yra viena iš tuzino pasakų, kurias galima priskirti prie rašytojo Pasakų iš didžiosios raidės. Kartu su „Bjauriuoju ančiuku“, „Naujais karaliaus drabužiais“, „Undinėle“, „Mergaite su degtukais“ ir „Lakštingala“ ji užima esminę vietą bendrajame pasakų pavelde. Ji nuolat skelbiama pasakų rinkiniuose ir leidžiama atskiromis paveikslėlių knygomis, pagal ją statomi vaidinimai, baleto spektakliai ir filmai. Sniego karalienės personažas akivaizdžiai turėjo įtakos ir Clive’o Stapleso Lewiso „Narnijos kronikų“ Baltajai raganai, ir Tove’s Jansson Stebuklingosios žiemos Ledinei fru.

Tyrėjus domina „Sniego karalienės“ gelmė ir poveikis skaitytojui. Pasakos kaip žmogaus krizių ir psichinio augimo simboliai įkvėpė Freudo ir Jungo sekėjus. Savo su literatūra susijusioje disertacijoje Sniego karalienės valdos (Oulu universitetas, 2002) interpretavau šią pasaką kaip psichinės brandos ir atsigavimo istoriją, galinčią nutikti kiekvienam. Krizės metu Sniego karalienė nėra bloga, tik neišvengiama, ją reikia ištverti. Trečio jos bučinio paprastai nesulauki, nes jis būtų mirtinas.

„Sniego karalienės“ struktūrai būdinga stebuklinės pasakos schema. Tai vadinamoji quest, paieškos kelionė, kelias į nežinomybę. Ji baigiasi laimingai, jei pagrindiniai herojai suranda vienas kitą. Kelionė į Laplandiją ir Šiaurės ašigalį pasakoje simbolizuoja pasąmonę ir tą tamsią sielos naktį, į kurią pakliūvame ištikti krizės.

Kelionė pasakoje gali reikšti perėjimą iš vaikystės į paauglystę, ankstyvosios pilnametystės slenksčio peržengimą ir atsiskyrimą nuo tėvų. Ją taip pat galima suvokti kaip vadinamosios vidurio amžiaus krizės atspindį. Rašydamas „Sniego karalienę“ Andersenas buvo – Dante’s žodžiais tariant – „gyvenimo nuėjęs pusę kelio“. Meilė atnešė nusivylimą, kritikai skaudino.

Pasaka atskleidžia skaudžią vaikystės patirtį

Atsiminimuose Andersenas užsimena, kad „Sniego karalienę“ galima atrakinti pasitelkiant jo autobiografijos detales. Ši pasaka atspindi rašytojo vaikystę: „Mano vaikystės namai buvo vienintelis kambarys; beveik visą jį užėmė batsiuvio darbastalis, lova ir nuleidžiamas suolas, ant kurio miegojau. Tačiau sienos buvo nukabinėtos paveikslais, o lentynoje virš darbo stalo buvo knygų ir giesmynų; maža virtuvėlė buvo pilna žvilgančių lėkščių ir indų. [Iš virtuvės laiptais pakildavai į palėpę, o ten skersai stogo lataką, tarp mūsų namo ir kaimynų namo, buvo pastatytas lovelis su žemėmis, kuriame augo svogūnai ir petražolės – tai ir visas mamos daržas; mano pasakoje „Sniego karalienė“ jis tebežaliuoja.]“*

Pasakos Kajus ir Gerda žaidžia ant savo namų palėpės stogo, kur loveliuose auga rožių krūmai. Abu iš vargingų šeimų, visai kaip mažasis Hansas Christianas, skalbėjos ir batsiuvio sūnus. Jaunasis Andersenas turėjo didelių ambicijų, svajojo apie aktorystę ir baletą. Nepriteklių ir sunkią savo gyvenimo pradžią jis pavaizdavo pasakoje „Bjaurusis ančiukas“.

Andersenas buvo sudėtinga asmenybė. Atsiminimuose tikrovę jis nudailino, pagražino ir suromantino. Savo gyvenimo skaudulius jis atskleidė pasakose; tai jis pats pripažino sakydamas, kad geriausiai jo gyvenimą atspindinčios kaip tik pasakos. Jose jis sugebėjo kalbėti apie akivaizdų motinos alkoholizmą ir iš nesantuokinio ryšio gimusią seserį. Autobiografiniuose tekstuose šiuos dalykus jis nutyli. Tuo tarpu pasakose kalba apie šaltoje upėje plušančią skalbėją, kuriai sušilti sūnus neša degtinės, ir apie mergaites, kurioms blogai baigiasi (pavyzdžiui, pasakose „Raudoni bateliai“ ir „Mergaitė, atsistojusi ant duonos“).

Vienas skaudžių Anderseno vaikystės prisiminimų siejasi su „Sniego karalienės“ scena, kurioje pro apledėjusio lango skylutę Kajus pamato pačią Sniego karalienę. Iš snaigės, nukritusios ant gėlių lovelio krašto, išauga daili moteris žvilgančiomis, nerimastingomis akimis, ji moja jam kviesdama. Andersenas įpina į pasaką savo išgyvenimus po tėvo mirties, kurią aprašė atsiminimuose: „Trečią dieną tėvas vis dėlto mirė; [jo kūnas ilsėjosi lovoje, mes su mama miegojome kitame kambaryje, visą naktį čirpė svirplys. „Jis miręs! – tarė mama svirpliui. – Gali jam nebedainuoti, jį pasiėmė Ledo mergelė!“ Ir aš supratau, ką ji norėjo pasakyti, prisiminiau, kaip žiemą, kai mūsų langai buvo užšalę, tėvas parodė mums, kad ant lango stiklo – tarsi moters pavidalas ištiestomis rankomis, ir juokaudamas tarė: „Ji nori mane pačiupti!“] Dabar, kai jis gulėjo lovoje miręs, mama prisiminė tą įvykį, šmėkščiojantį ir mano galvoje.“

Anderseno pieštukas, šokdamas ant popieriaus lapo, užrašė ilgą, į septynis pasakojimus padalytą pasaką. Tai istorija apie sudužusio kipšo veidrodžio šukės sužeistą berniuką Kajų, išvykstantį su Sniego karaliene, ir kaip Kajaus draugė Gerda suranda jį ir susigrąžina iš tolimojo Šiaurės ašigalio.

Andersenas ir Šiaurės Lakštingala

Daugelis tyrėjų Anderseno „Sniego karalienėje“ linkę įžiūrėti rašytojo santykių su žeidžiančia kritika ir švedų dainininke Jenny Lind (1820–1887), kuri taip pat buvo kilusi iš skurdžios aplinkos, analizę. Andersenas netgi išdrįso pasipiršti Lind, bet jai, tarsi ledinį garą pučiančiai Sniego karalienei, pavyko atvėsinti rašytojo jausmus iki broliškų, su kuo Andersenui teko susitaikyti.

Jenny Lind XIX a. penktojo dešimtmečio pradžioje koncertuodavo Kopenhagoje, ir tada Andersenas ją sutikdavo kone kasdien. Pasakos Kajus ir Gerda, artimi tarsi brolis ir sesuo, suvoktini kaip rašytojo ir dainininkės alter ego. Tokią užuominą Andersenas pateikia atsiminimuose, kur mini, kad jaučia  Kitų tyrėjų nuomone, lyčių vaidmenys šioje pasakoje sukeisti vietomis: Gerda-Hansas ieško Kajaus-Jenny. Tuo tarpu Sniego karalienė simbolizuoja beviltišką įkalinantį ryšį, pamažu vėstančius jausmus ir šaltą širdį. Kai 1844 m. pabaigoje baigėsi pats sunkiausias santykių krizės etapas, Andersenas galėjo perkelti tai į pasaką, metaforiškai kalbančią apie žmogaus atsigavimą po sunkių išgyvenimų.Lind besąlyginį brolišką švelnumą. Jam Lind buvo nekaltumo, taurumo, atsidavimo ir vaikiško atvirumo įsikūnijimas. Šios savybės pritinka ir Gerdai.

Kitų tyrėjų nuomone, lyčių vaidmenys šioje pasakoje sukeisti vietomis: Gerda-Hansas ieško Kajaus-Jenny. Tuo tarpu Sniego karalienė simbolizuoja beviltišką įkalinantį ryšį, pamažu vėstančius jausmus ir šaltą širdį. Kai 1844 m. pabaigoje baigėsi pats sunkiausias santykių krizės etapas, Andersenas galėjo perkelti tai į pasaką, metaforiškai kalbančią apie žmogaus atsigavimą po sunkių išgyvenimų.

„Sniego karalienėje“ yra detalė, kuri, kaip manoma, puikiai atskleidžia Anderseno ir Lind santykius. Pasaka prasideda istorija apie velnio sukurtą stebuklingą veidrodį, kurį jis, padedamas trolių, nori nunešti iki pat dangaus ir kuris viską, kas gražu ir gera, paverčia bjaurumu ir blogiu. Tačiau veidrodis nukrinta žemėn ir sudūžta; Kajui į akį ir širdį įkrinta veidrodžio krislas. Odensėje, Anderseno muziejuje, yra veidrodis, kurį, anot pasakojimų, Andersenas gavęs iš Lind, kad pamatytų, koks esąs atgrasus! Žinoma, toks poelgis rašytoją įžeidė, ir jis susierzinęs pasitraukė iš dainininkės žavesio lauko.

Tiesą sakant, vėlesnėms pasakų mėgėjų kartoms pasisekė, kad rašytojas buvo atstumtas. Ko gera, „Sniego karalienė“ ir daugelis kitų jaudinančių pasakų nebūtų išvydusios dienos šviesos, jeigu Andersenas būtų tapęs iš vienos šalies į kitą skubančios pasaulinio garso dainininkės lagaminų nešiku.

Šalia „Sniego karalienės“ pasitelkę dar keletą pasakų, matome, kad Anderseno širdyje dar ilgai ruseno šios meilės prisiminimai. Epizodas su Lind šmėkšteli pasakoje „Psichė“, kur jauną menininką atstumia jo garbinama moteris. Kone be jokio maskavimosi rašytojo santykiai vaizduojami pasakoje „Po gluosniu“, kurią Andersenas parašė 1852 m., kai Lind jau buvo ištekėjusi už savo akompaniatoriaus. Joje pasakojama apie du neturtingus vaikus, Johanę ir Knudą. Knudas tampa klajojančiu amatininku, o Johanė – dainininke; ji atstumia Knudą kone tais pačiais žodžiais kaip Lind – Anderseną: Knudas jai esąs „brolis“. Knudas susapnuoja, kad jo stiprios meilės ašaros ištirpdo Johanės širdies ledą – visai kaip „Sniego karalienėje“ Gerdos ašaros ledą ištirpdo Kajaus krūtinėje. Galiausiai svajonė sudūžta pasakoje „Ledo mergelė“, kurią Andersenas parašė būdamas 56-erių. Ledo mergelė nusineša vaikiną, o jo nuotaka negali nieko padaryti, tik bejėgė stebi nuo kranto.

Velnio veidrodis kaip kritikos simbolis

Dėl svyruojančios savivertės Andersenas buvo be galo jautrus kritikai. Savo pasakose pasitaikius progai jis vis įgeldavo visagaliams kritikams. Reaguodamas į neigiamą kritiką Andersenas vartojo sužeidimą reiškiančius posakius. Jis jautėsi skaudžiai sužeistas kritikos peilio ar pašaipaus šypsnio. „Sniego karalienė“ laikoma kritikų, kurių tikrovę iškraipantys rašiniai plito laikraščiuose ir knygose kaip vaizdą iškreipiančios velnio veidrodžio šukės, satyriniu puolimu.

yriniu puolimu. Žinoma, Andersenas ir pats gebėjo atsimokėti kritikams ir tapti vertintoju. Pasakoje „Mergaitė, atsistojusi ant duonos“ kalbama apie velnio senelės vaistinę ant ratų, kurioje galima rasti skandalų ir šventeiviškų eilėraščių. Visi šalies poetai sukišti į butelius, jų sielos surūšiuotos ir įvertintos, be to, senelė dar prideda truputį velniškų prieskonių. Ji visada nešiojasi kokį rankdarbį, mat geba prisiūti žmonėms prie batų kutenančius padus, išsiuvinėti melų ir pridaigstyti neapgalvotų žodžių, kurie pridaro žalos ir sužlugdo. (Šios pasakos vertimas į lietuvių kalbą iš tarpinės kalbos, matyt, nėra tikslus, nes jame trūksta kai kurių čia minimų detalių. – Red. past.)

Kartą Anderseną taip suerzino kritiškas knygos apimties Søreno Kierkegaard’o rašinys, kad jis sumanė atkeršyti ir 1840 m. į rašomą dramą įtraukė netikusio filosofo personažą. Kierkegaard’as rengė poleminį atsaką, tačiau sukūrė tik jo metmenis, taigi jųdviejų rašytinė dvikova užgeso.

1843 m. žiemą Andersenas išgirdo, kad vokiečių kelionių rašytojas Boasas žavisi jo pasakomis, bet visą kitą kūrybą laiko egocentriška. Andersenas įsiuto ir pareiškė, kad Boasas vadovaujasi vien Kopenhagos paskalomis. O juk galėjęs pasiklausti jo paties kaip iš tiesų šį tą žinančio.

Kritikai neabejotinai puolami ir pasakoje „Šis tas“ – čia vaizduojamas po mirties mėginantis patekti į dangų kritikas. Tačiau dangaus vartus saugantis angelas praneša, kad šios pastangos bergždžios – juk kritikas nieko nesukūrė. Kritikams Anderseno danguje vietos nebuvo. Ir „Sniego karalienėje“ kvatojančio velnio purtomas veidrodis nukrinta žemėn taip ir nepasiekęs dangaus.

Kokia karūna puošia Sniego karalienės galvą?

Kad ir kokia būtų šios pasakos interpretacija – biografinė, psichologinė ar kitokia, – jau pats jos pavadinimas rodo, kad pagrindinė veikėja yra Sniego karalienė. Andersenas šios veikėjos išsamiai neapibūdina. Tesužinome, kad ji labai graži, su balta kailine kepure ir įsisupusi į baltus pūkinius kailinius.

Kaip Šiaurės Lakštingala sėdėjo pasakų karaliaus širdies soste be karūnos, taip ir Sniego karalienės Andersenas nekarūnavo. Nei karūna, nei jokie kiti karališkumo ženklai pasakoje neminimi.

Vis dėlto daugelis iliustruotojų mielai vaizduoja Sniego karalienę su karūna ant galvos. Jau pats žodis „karalienė“ toks kategoriškas ir apibrėžtas, kad pažodinį jos figūros vaizdavimą su kailine kepure dailininkai lengvai, galbūt net instinktyviai, atmeta. Taigi dailininkas kaip vienas iš pasakos interpretuotojų, galima sakyti, įsiskverbia tarp eilučių. Karūna simbolizuoja veikėjos galią, vidinį karališkumą ir tikrąją prigimtį. Čia negali būti kalbos nei apie paviršinį faksimilinį atvaizdą, nei apie teksto ir vaizdo prieštarą.

Rudolfo Koivu pavaizduota liauna Sniego karalienė taip pat su karūna. Ji padaryta iš ledo varveklių su perlų antgaliais ir pritaisyta prie galvos apdangalo krašto. Pamenu, kaip, dar būdama maža mergaitė, pripažinau tokį atvaizdą kaip „teisingą“. Galbūt nesąmoningai viduje kirbėjo žinojimas, kad tokia metafora ir turi būti – ledo karūna, primenanti aureolę.

Esu ne tik rašiusi apie Anderseną, bet ir iliustravusi jo pasakų. Dariau įvairius daiktų koliažus. Ant kompiuterio skenerio išdėliodavau daiktus, skenuodavau juos, o paskui dar apdorodavau kompiuteriu. Sniego karalienei iliustruoti pasirinkau rusišką lėlę, kurios galvos apdangalas primena ir kepurę, ir karūną. Toks pasirinkimas leido išspręsti galimą prieštarą su tekstu, o kartu – įsiskverbti į pasakos gelmę, tarp eilučių.

Literatūra

H. C. Andersens Levnedsbog, Paany udg. af H. Topsøe-Jensen, København: Den Schønbergske Forlag, 1962.

H. C. Andersen, Elämäni tositarina, Suom. & toim. Sirkka Heiskanen-Mäkelä, Tampere: SNI, 1995. (Tikroji mano gyvenimo istorija, į suomių kalbą vertė ir sudarė Sirkka Heiskanen-Mäkelä)

S. Ylimartimo, Lumikuningattaren valtakunta. H. C. Andersenin satu sisäisen kasvun kuvauksena (Diss.), Rovaniemi: Tekijä, 2002. (Sniego karalienės valdos. H. Ch. Anderseno pasaka kaip vidinio augimo atspindys (disertacija))

S. Ylimartimo, Satujen elämää, elämän satuja. Näkökulmia H. C. Andersenin elämään, tuotantoon ja perintöön, Helsinki: BTJ Oy, 2005. (Pasakų gyvenimas, gyvenimo pasakos. H. Ch. Anderseno gyvenimo, kūrybos ir palikimo įžvalgos)

Iš suomių k. vertė Viltarė Urbaitė

______________________________________

* Čia ir kitur laužtiniuose skliaustuose esanti citatos dalis – iš vertėjo Liudo Remeikos parengtų knygos Dvylika iš pašto karietos (Vilnius: „Alumnus“, 2002, p. 183) komentarų. Kitas citatas pateikia straipsnio autorė. – Vert. past.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 4 (72)