„Žaliuokit ir žydėkit“: iš Leonardo Žitkevičiaus laiškų Martynui Vainilaičiui (L. Žitkevičiaus 100-osioms gimimo metinėms)

 

Leonardas Žitkevičius – vienas ryškesnių prieškario Lietuvos vaikų poetų, vaikų literatūros baruose besidarbavusių ir emigracijoje JAV. 2014 m. lapkričio 19 d. minime 100-ąsias jo gimimo metines.

Atsikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, apsilankyti tėvynėje Žitkevičius nesiryžo, nes buvo pernelyg ligotas. Ryšius su Lietuva palaikė laiškais. Dalis jų – rašyti jaunystės draugui biržiečiui Petrui Zablockui ir Biržų rajono laikraščio „Biržiečių žodis“ redaktoriui Algirdui Butkevičiui – yra paskelbti Leonardo Žitkevičiaus Rinktiniuose raštuose1.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomas pluoštas Žitkevičiaus laiškų Martynui Vainilaičiui. Susirašinėti imta 1989 m. ir su ilgesniais ar trumpesniais pertrūkiais laiškais bendrauta maždaug penkerius metus. Šie laiškai – paskutinių Žitkevičiaus gyvenimo metų paliudijimai – poetas mirė 1995 m. kovo 6 d.

Negavę muziejaus vadovybės leidimo laiškus skelbti ištisai, šiame straipsnyje kryptingai atrinktomis citatomis bandysime supažindinti su laiškų turiniu ir įžvelgiamu jų kontekstu: sieksime atskleisti Vainilaičio ir jo žmonos vaidmenį atgręžiant Lietuvos skaitytojus į primiršto, sovietmečiu beveik nepublikuoto poeto kūrybą; parodyti Žitkevičiaus gyvenimo susirašinėjimo laikotarpiu aplinkybes; išskirti laiškuose akcentuojamus jo biografijos faktus; išryškinti atsispindinčius Žitkevičiaus asmenybės bruožus ir kt.

Susirašinėjimas prasidėjo nuo vaikams skirto „Genio“ žurnalo. Pirmasis trumpas ir santūrus laiškas (be kreipinio ir parašo, jame vos trys sakiniai) parašytas dėkojant už gautą siuntą – „Genį“ su jame išspausdintais Žitkevičiaus eilėraščiais ir Vainilaičio knygą: „Nuoširdžiai Jums dėkoju už „Spalvotus nykštukus“, puikius eilėraščius, kuriuos mielai skaitau ir gėriuosi Jūsų talentu. Dėkoju ir už „Genį“ ir jame išspausdintus mano kūrinėlius. Linkiu ir toliau sėkmingai kurti poeziją jaunimui.“2 Kituose laiškuose vis dėkojama ir dėkojama už „Genio“ numerius – atrodo, kad Vainilaitis juos siuntė nuolat: „Esu labai dėkingas Jums už neseniai gautą siuntą – už „Genius“ su mano eilėmis ir labai gražiu žodžiu apie mane“3, „O praėjusį šeštadienį, gegužės 9, gavau ir septynis „Genio“ numerius, kurie įnešė daug šviesos į mano baisiai vienodą kasdienę būtį“4, „Ačiū už gražų siuntinuką (2 egz. „Genio“), kurį gavau rugsėjo 19. Džiaugiuos, kad „Genys“ dar laikosi įvairiuose atsikūrusios Lietuvos sunkumuose“5, „O dabar štai turiu ir „Genio“ lapkričio numerį. Atsiverčiu, ir vėl ten aš bent per kelis puslapius. Ačiū, labai ačiū.“6 Viename iš laiškų Žitkevičius prisimena, laiško žodžiais, pasigiria, kad jis pats su „Geniu“ yra susijęs nuo šio žurnalo atsiradimo: „Ačiū už mano eilių spausdinimą „Genyje“. Ta proga norisi net pasigirti, kad su „Geniu“ esu susirišęs nuo pat jo pradžios. 1941 metais dirbau valstybinėje leidykloje Kaune kartu su jo redaktoriais – su dabar Amerikoje gyvenančiu Liudu Dovydėnu ir su Lietuvoj mirusiu Kaziu Papečkiu. Jau tada buvau „Genio“ bendradarbis.“7

Iš esmės visi Žitkevičiaus laiškai – padėkos. Visų pirma jie rodo Vainilaičio siekį grąžinti Žitkevičiaus kūrinius į Lietuvą. Ne viename laiške kalbama apie 1994 m. Lietuvoje išėjusią Žitkevičiaus eilėraščių vaikams knygą Su tėvelio kepure. Žitkevičius atvirai prisipažįsta norintis, kad tėvynėje pasirodytų jo eilėraščių vaikams knygelė (kai kur jo paties pavadinama ekspresyviau – knygiūkštė): „Norėčiau, kad mano knygiūkštė kaip nors būtų išleista Lietuvoj. Amerikoj jau beveik nebeliko lietuviukų skaitytojų.“8 Dėkoja už naujieną apie leidybos finansavimą: „Žinia, kad mano eilių rinktinę „dotavo valstybė“, tikrai man maloni. Nežinojau, ką tai reiškia. Bet Jūs man puikiai išaiškinot. Ačiū, nuoširdžiai ačiū, kad manimi taip rūpinatės.“9 Šią rinktinę iliustravo Vainilaičio žmona Sofija Vainilaitienė, tad pasirodžius knygai pirmiausia dėkojama abiem Vainilaičiams: „Didžiai esu dėkingas Jums ir Jūsų žmonai Sofijai už dideles pastangas ir laimėjimus“10, o paskesniame laiške siunčiami atskiri padėkos žodžiai dailininkei: „Nuoširdūs linkėjimai Jūsų žmonai, taip gražiai ir rūpestingai iliustravusiai mano eilių rinktinę“11. Tame pat laiške Žitkevičius džiaugiasi, kad jo knyga neužsigulėjo knygynuose: „Malonu girdėti, kad mano knyga „Su tėvelio kepure“ jau seniai išpirkta. O pas mus, Amerikoje, šiuo metu ji neturėtų jokio pasisekimo.“12 Svarstyta ir apie galimybę išleisti humoristinių, suaugusiesiems skirtų Žitkevičiaus eilėraščių rinkinį: „Į klausimą, ar sutinku, kad „Kultūros barai“ leistų mano eilių rinkinį, atsakau: taip. Tik norėčiau, kad jis gražiai atrodytų, nors ir be iliustracijų“13, „Apie mano humoristinių eilių rinktinę per daug negalvokit. Pasiseks – gerai, nepasiseks – tiek to.“14

Artėjant 80-ajam gimtadieniui, Žitkevičius rašo nenorintis viešo sukakties minėjimo: „Mano aštuoniasdešimtmečio, jei jo sulauksiu, neminėkit. Tegu jis praeina nepastebėtas. Tų jubiliejų, man atrodo, yra per daug.“15 Tačiau, gavęs žinią, kad jam skirtas vakaras vis dėlto įvyko, džiaugiasi: „Pirmiausia Jums nuoširdžiai dėkoju už puikų man skirto vakaro vedimą. Nesitikėjau, kad taip šauniai būsiu pagerbtas, nors man tie aštuoniasdešimt metų nelabai patinka (geriau būtų septyniasdešimt ar šešiasdešimt metų). <…> Įdomu, kad man skirtame vakare dalyvavo ir programoje nesuminėti: Kazys Bradūnas ir Petras Keidošius. Bradūną tai, žinoma, gerai pažįstu jau nuo senų laikų. Bet prisimenu ir Keidošių. Juk tai tas pats, kuris buvo jaunimo teatro aktorium. <…> Jei bus proga, padėkokite mano vardu visiems, man skirto vakaro programoje dalyvavusiems.“16

Paskutinis laiškas rodo, kad kolegiškas dėmesys Žitkevičiui kaip poetui ilgainiui virto nuoširdžiu abiejų Vainilaičių – ir Martyno, ir Sofijos – rūpinimusi juo tarsi toli gyvenančiu artimuoju:

„Rašau abiem, nes iš abiejų gavau laiškus ir dovanas. Atleiskit, kad negalėjau Jūsų pasveikinti su šventėmis. Mat buvau per daug jau sukiužęs ir pasimetęs. Vis tiek siunčiu Jums geriausius naujųjų metų linkėjimus. Žaliuokit ir žydėkit!

Labai esu dėkingas už „Lietuvos pievų ir miškų kvapą“, už žolynėlius, surinktus ponios Zofijos. Jau aš juos išmėginau: tinka ir man. Dėkui ir už lietuvišką dešrą. Žinau, kad daug išlaidų turėjot. Tad nesirūpinkit manim taip nuoširdžiai. O kiek dar rūpesčių ir vargo su tais prosanitariniais ir veterinariniais popieriais! Visa tai man sunkiai telpa galvoj. Tad dar kartą ačiū, didelis ačiū.“17

O dėmesio, atjautos ir paramos susirašinėjimo laikotarpiu Žitkevičiui labai reikėjo. Vienu kitu sakiniu laiškuose jis praskleidžia liūdną paskutinių gyvenimo metų kasdienybę. 1991 m. poetas neteko žmonos: „Atleiskite, kad neparašiau Jums dar prieš Kalėdas. Mat likimas mane skaudžiai palietė. Neseniai palaidojau sunkiai sirgusią savo žmoną, su kuria išgyvenau 45 metus.“18 Dėl ligos nebegalintį išeiti iš namų, kaimynės slaugės globojamą poetą slėgė vienatvė, laiškuose ne kartą pabrėžiama, kaip trūksta ryšių su lietuviais: „Niekada nemėgau būti vienišas. Bet liga privertė. Dabar, netekęs žmonos ir geriems draugams krintant vienam po kito, dar labiau suvienišėjau. Žiūriu į televiziją ir nežinau kodėl. Nei malonumo, nei įdomumo. Anksčiau rodydavo daug vaizdų iš Lietuvos, iš Vilniaus, dabar jau ne“19, „Mano gyvenimas Amerikoje šiuo metu nėra pavydėtinas. Su lietuviškąja visuomene susisiekiu tik telefonu ir laiškais. Esu globojamas slaugės negrės, kuri pas mane ir gyvena. Šiaip taip dar krutu ir šiek tiek pavaikštau. Labai džiaugiausi, kai per Vėlines mane aplankė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, pažįstamas iš jaunystės.“20

Tarpais liga atimdavo visas jėgas – tai liudija tokios laiškų eilutės: „<…> štai fiziniai skausmai mane užgriuvo – atsiliepia sena podagros liga kairėje kojoje, dėl kurios nukenčia ir laiškus rašanti dešinė ranka“21, „Į Jūsų man atsiųstus klausimus nepajėgiu atsakyti. Gal kaip nors atsakysiu neskubėdamas, kai būsiu sveikesnis.“22

Paskutinius poeto metus sunkino ir santaupų stoka: „Neužtenka pinigų apsimokėti gydytojams ir ligoninėms. Reikia skolintis. Esu apsivertęs įvairiomis sąskaitomis, kurias esu pasiryžęs likviduoti, nors, žmonai mirus, nebegaunu jai skirtos pensijos, tik savąją.“23 Apie senatvės vargus Žitkevičius rašo nieko neslėpdamas, tačiau, reikia pripažinti, gana santūriai, dažniausiai tada, kai atsiprašinėja, kodėl ilgai neatsakęs į gautus laiškus. Šios Žitkevičiaus laiškų vietos – su senatve susitaikiusio oraus žmogaus paatviravimai.

Vainilaitis buvo nusiuntęs Žitkevičiui krūvą klausimų. Deja, išsamių atsakymų į juos nesulaukė – laiškuose vis teisinamasi, kad tam neužtenka jėgų, žadama po truputį atsakyti sustiprėjus. Vis dėlto kuklių bandymų reaguoti į klausimus būta. Viename iš Žitkevičiaus laiškų pateikiamas labai apibendrintas jo gyvenimo aprašymas: „Dabar tik trumpai galiu nusakyti savo gyvenimo kelią. Gimiau Lietuvoj 1914, prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, kūdikystę praleidau Rusijoj, vaikystę ir jaunystę – Lietuvoj, pradėjau bręsti Austrijoj ir Vokietijoj, subrendau ir pasenau Amerikoj, į kurią mane atplukdė „Ernie Pyle“ laivas 1947 metais.“24 Kitame laiške paaiškinama, kokia yra tikroji gimimo data: „Su mano gimimo data yra taip: pagal senąjį kalendorių – lapkričio 6, pagal naująjį – lapkričio 19.“25

Apleistas ir besveikatis, Žitkevičius laiškuose iškyla kaip didelės atidos kitiems žmogus. Jis užjaučia prie televizijos bokšto sumuštą Vainilaitienę: „Kartu pergyvenu ir blogą žinią, kad Jūsų žmona buvo sunkiai sumušta prie telebokšto. Duok, Dieve, kad tokie dalykai nebesikartotų.“26 Domisi Vainilaičio savijauta po akių operacijos: „Kaip Jūsų akys? Sakot, kad su kairiąja, operuota, akimi matot neblogai, tik dabar greičiau ji pavargsta. Taip yra ir pas mane. Po operacijų akys nebe visai tokios, kokios buvo, bet vis dėlto atrodo, kad operuoti jas būtinai reikėjo. Manau, kad ir su dešiniąja dabar matot neblogai.“27 Laiškuose negailima pagyrimo žodžių Vainilaičiui kaip vaikų poetui: „Didžiai mane sudomino Jūsų mitologinė pasaka „Bruknelė“ ir jos likimas. <…> Jūsų poeziją ne tik pats vertinu, bet girdžiu gerus vertinimus ir iš kitų“28, „Man dabar lengviau skaityti negu rašyti. Tad ir šia proga skaitau Jūsų eiles, kuriomis vaikų literatūrą ypatingai praturtinot.“29 O viename iš laiškų matyti, kad Žitkevičius netgi buvo susiradęs suaugusiesiems skirtų Vainilaičio eilėraščių: „Jūsų eiles vaikams didžiai vertinu. Bet va, ne blogiau rašote ir suaugusiems. Tuo įsitikinau radęs porą Jūsų eilių „Poezijos pavasaryje“ („Rausva bažnyčia“ ir „Naujas kryžius“).“30 Šiltu žodžiu įvertinamas ir Vainilaičio kaip „Genio“ redaktoriaus darbas: „Perskaičiau „Genį“ visą. Labai sumaniai jis redaguojamas.“31

Rūpėjo Žitkevičiui ir atsikurianti Lietuva. Į pokyčius jis žvelgė blaiviai, suvokdamas problemas, tačiau drauge ir padrąsindamas, skatindamas neprarasti optimizmo: „Žinau, kad Lietuvoj šiuo metu nėra lengva“32, „Kiek pajėgiu, seku sunkų Jūsų gyvenimą Lietuvoje. Jūs teisingai jį nušviečiate, pabrėždamas buvusį vieningumą ir dabartinį nesugyvenamumą. Bet tikėkimės, kad ne veltui buvo dirbta ir kovota“33, „Dėl Lietuvos aš taip galvoju: kokia bebūtų valdžia, vis tiek nebebus grįžtama į Stalino ar Brežnevo laikus. Duok, Dieve, kad ekonomika apsitvarkytų.“34 Rašytojams ypač aktuali knygų leidybos padėtis, tad, guosdamas Vainilaičius, Žitkevičius rašo, kad ir Amerikoje ji sunki: „Su knygų leidyba neišėjo taip, kaip anksčiau planuota. Bet ir pas mus, Amerikoj, nėra geriau. Nyksta leidyklos, nes nyksta skaitytojai. Pas jus tai bent skaitytojų dar netrūksta.“35

Surikiavus laiškus chronologine tvarka, matyti, kaip kito Žitkevičiaus ryšys su Vainilaičiais. Tai atspindi ne tik laiškų turinys, bet ir kreipiniai. Pirmajame, kol santykiai dar nesusiklostę, į Vainilaitį kreipiamasi laikantis oficialaus mandagumo – „Mielas Kolega“. Paskesniuose įvairuoja dvi šiltesnio kreipimosi formos („Mielas Poete“, „Mielas poete Martynai“), vis dėlto vartojamas žodis „poete“, skambantis tarsi savotiškas titulas, rodo, kad išlaikomas atstumas. Ir tik paskutiniame, abiem Vainilaičiams skirtame laiške, kuris rašytas dėkojant už sujaudinusias iki širdies gelmių dovanas, šis žodis dingsta – „Gerbiamieji ir mielieji Zofija ir Martynai“.

Vainilaičiui adresuotuose Žitkevičiaus laiškuose ne itin gausu faktografinės medžiagos, tačiau jie svarbūs kaip autentiški šaltiniai, atspindintys trijų taurių asmenybių bičiulystę. „Genio“ žurnalai su Žitkevičiaus eilėraščiais, poezijos vaikams rinktinė Su tėvelio kepure, Žitkevičiaus 80-ajam gimtadieniui skirtas vakaras – kaip galima suprasti iš laiškų, be Vainilaičio pastangų viso to greičiausiai nebūtų buvę. Galimybė vėl pasijusti skaitomam ir pripažintam nuskaidrino paskutines vienišo, ligos nukamuoto, tačiau oriai su senatve susitaikiusio poeto Leonardo Žitkevičiaus dienas. Jo atsakas – nuoširdus dėkingumas ir jautrus dėmesys Vainilaičiams.

­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­____________________________________

1 Leonardas Žitkevičius, Rinktiniai raštai: satyriniai eilėraščiai, eilėraščiai vaikams, atsiminimai, laiškai, Jonava: Jonava, 2007, p. 133–151.

2 Maironio lietuvių literatūros muziejus (toliau – MLLM) P56274 (1989 11 24).

3 MLLM 36452 (1990 12 06).

4 MLLM P56276 (1992 05 15).

5 MLLM P56277 (1992 10 13).

6 MLLM P56281 (1994 12 13).

7 MLLM 100271 (1992 02 24).

8 Ibid.

9 MLLM P56279 (1993 01 01).

10 MLLM P56280 (1994 08 04).

11 MLLM 100273 (1994 12 03).

12 Ibid.

13 Ibid.

14 MLLM P56282 (1994 12 27).

15 MLLM 100272 (1992 08 01).

16 MLLM 100273 (1994 12 03).

17 MLLM P56282 (1994 12 27).

18 MLLM 36451 (1991 12 27).

19 MLLM 100271 (1992 02 24).

20 MLLM 100273 (1994 12 03).

21 MLLM P56276 (1992 05 15).

22 MLLM P56277 (1992 10 13).

23 MLLM 100271 (1992 02 24).

24 MLLM 100272 (1992 08 01).

25 MLLM 100273 (1994 12 03).

26 MLLM 36451 (1991 12 27).

27 MLLM P56276 (1992 05 15).

28 Ibid.

29 MLLM 100272 (1992 08 01).

30 MLLM P56277 (1992 10 13).

31 MLLM P56281 (1994 12 13).

32 MLLM 100271 (1992 02 24).

33 MLLM P56276 (1992 05 15).

34 MLLM P56278 (1992 12 18).

35 Ibid.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 4 (72)

 

Įžanginis

PO DVIDEŠIMTIES METŲ, ARBA TIESIOG „RUBINAITIS“

Straipsniai

H. CH. ANDERSENO „EGLUTĖS“ AUTOBIOGRAFIŠKUMAS IR UNIVERSALUMAS
„SNIEGO KARALIENĖ“ – PASAKŲ PASAKA IR RAŠYTOJO GYVENIMO RAKTAS

Pokalbis

APIE PIRMĄJĮ PASAULINĮ KARĄ  LIETUVIŲ LITERATŪROJE

Sukaktys

Dvi moterys, per knygą susiėjusios (Aldonos Liobytės 100-osioms gimimo metinėms)

Mano vaikystės skaitymai

BASOMIS PER ŠABAKŠTYNUS

Atidžiu žvilgsniu

Vaikystės pasaka, pagardinta čiobreliais ir pasūdyta Vilniumi
Tolesni nuotykiai Sidabramiškyje
Tas pats (gerasis) Roaldas Dahlas

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai