Dvi moterys, per knygą susiėjusios (Aldonos Liobytės 100-osioms gimimo metinėms)

2015 m. kalendoriuje susitiks dvi moterys, dvi rašytojos – Bronė Buivydaitė (1895–1984) ir Aldona Liobytė (1915–1985), kurias iš pradžių į profesinę pažintį, o vėliau ir į artimesnę bičiulystę suvedė knyga. Kūryba ir leidyba. Buivydaitė, dvidešimčia metų vyresnė, iki Antrojo pasaulinio karo spėjusi išleisti bene dešimt knygelių, netikėtai tapo jaunesnės kolegės Liobytės atradimu šeštajame XX a. dešimtmetyje. Tuo metu Liobytė dirbo Grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėja. Leidykla nuolat ieškojo savų autorių, juolab rašančių vaikams, o ką jau kalbėti apie rašančius scenai. Nenuostabu, kad Buivydaitė, 1936 m. „Sakalo“ leidyklos premijos už apysaką vaikams Auksinis batelis laureatė, pakliuvo į Liobytės akiratį. Juolab kad ši moteris, kaip liudija jos amžininkai ir jaunesnieji kolegos, turėjo ypatingą talentą „pamatyti ateinantį didesnį jauną poetą, rašytoją, dailininką“1, juos pagloboti, jų labui patarpininkauti, jiems pagelbėti…

Traukė į viešumą, gelbėjo Liobytė ir rašytoją Buivydaitę, kuri slaugė sunkiai sergančią savo motiną ir jau buvo varginama silpstančio regėjimo. „Labai džiaugiuosi, kad su Tamsta susipažinau ir kad mūsų pažinties dėka vaikai gaus dvi geras knygas“, – rašė Liobytė 1956 m. balandžio 17 d. laiške Buivydaitei, ragindama ją parengti leidybai apysakas Auksinis batelis ir Trys bičiuliai.

Išlikę 1956–1971 m. rašyti laiškai (saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve) – gražūs šios pažinties ir jos tolesnės eigos liudininkai, kartu atskleidžiantys to meto leidybos ypatumus, ideologinę prievartą, jos smelkimąsi į visas sritis, neaplenkiant nė literatūros mažiesiems ir išryškinantys etinę dimensiją kaip neatsiejamą nuo žmogiškumo, nuo ištikimybės pamatinėms vertybėms. Jie žavi autentiška dviejų moterų draugystės išsklaida, yra nepakeičiami dokumentai tiek besidomintiems kūrybine rašytojo virtuve sovietmečiu, tiek tyrinėjantiems Buivydaitės kūrybą ar Liobytės kaip redaktorės veiklą, tiek eiliniams literatūros mėgėjams.

Dėl vietos stokos laiškai skelbiami kupiūruoti.

Laima Arnatkevičiūtė

1956.IV.17

Gerbiamoji²,

Tamstos knygomis susidomėjo Leidyklos3 vadovybė4 ir visiškai pritaria mano sumanymui išleisti dar kartą mūsų vaikams. Ir „Auksinis batelis“ ir „Trys bičiuliai“5 pasižymi labai gražia lietuvių kalba, jose gyva mūsų buitis ir mūsų žmonės, jos skiepija vaikams teigiamus, pozityvius idealus – darbo pamėgimą, žmogaus meilę, profesijos pasirinkimą ir t. t.

Jeigu Jūs sutiksite su kai kuriais pataisymais – netrukus išsiųsiu Jums perspausdintą mašinėle rankraštį su smulkiomis pastabomis, – galėsime sudaryti sutartį, ir 1957 m. „Auksinis batelis“, o kiek vėliau ir „Trys bičiuliai“ gims iš naujo. Jūs pati suprantate, kad teks atsisakyti „pamaldžių“ vietų. Visi kiti pataisymai, tikiuosi, nereikalaus iš Tamstos jokių kompromisų su sąžine. <…>

Linkiu Jums geros sveikatos ir geros nuotaikos.

A. Liobytė

1956.VI.11

Gerbiamoji⁶,

Grąžinu „Auksinio batelio“ originalą, pasakų rankraštį ir „Anykščių baladžių“⁷ knygelę. Dėl pasakų bus atskira kalba <…>. „Auksinio batelio“ geresnį egzempliorių netyčia daviau dailininkui, tai Tamstai per mano neapsižiūrėjimą teks dirbti su prastesniu. Rašau „teks dirbti“, nors nė vieno žodžio nesu iš Tamstos gavusi ir nežinau, ar sutinkate su mumis bendradarbiauti. Sutartis išsiunčiau. Laukiu atsakymo.

Liobytė

1956.VII.6

Gerbiamoji⁸,

Džiaugiuosi, kad Petriukas pradeda iš naujo gyventi. Tebūnie jis dar gyvesnis, įdomesnis, spalvingesnis ir… išdykesnis, nes į knygos pabaigą imi žmogus gailėti, kad baigėsi jo išdaigos ir nuotykiai.

Malonėkite atsiųsti savo gimimo datą, tėvo vardą ir paso numerį. To pakaks; per ateinantį mokėjimą tuos išskaičiuotus 6% tamstai grąžins. „Auksinį batelį“ iliustruoja gabus dailininkas drg. Banys⁹. <…> Jeigu bus žymių siužetinių pakeitimų, prašom pranešti, kad iliustracijos nenutoltų nuo turinio. <…>

Geriausios sėkmės!

Liobytė

1956.VIII.6

Gerbiamoji Rašytoja¹⁰,

Leidyklos vadovybės nuomone, kadangi Jūsų apysaka ne istorinė, nereikėtų tiksliai laikytis faktų teisybės; kūrinyje svarbiau atskleisti įdomų vaiko charakterį. Tam Jūs suradote daugelį priemonių ir atvejų; pirmoji diena bažnyčioje nebūtina.

Pagaliau siųskite ir šį skyrių <…>.

Kai Tamsta darbą būsite baigusi – siųskite mums. Tik, susimildama, nebūgštaukite dėl sutarties terminų. Aš jaučiu, kad dailininkas nesuskubs, nes iki šiol jis vis dar turėjo pašalinių darbų. Jeigu bus reikalo, aš nuvažiuosiu į Anykščius ir suderinsiu su Tamsta galutines Leidyklos pastabas. Šiaip ar taip, dar kartą tvirtinu, be Tamstos žinios nebus nieko taisyta. Ryt išvažiuoju porai savaičių į Palangą. Linkiu Jums geros sveikatos ir jėgų sukurti dar gražesnį „Auksinį batelį“.

Liobytė

1956.IX.1

Gerbiamoji¹¹,

Džiaugiuosi, kad netrukus sulauksime jau išbaigtą ir nugludintą „Auksinį batelį“. <…> Jūs ir pati matysit, ko knygai trūksta ir ko per daug. Auga vaikas, bręsta menininkas. Norėtųsi daugiau tokių situacijų, kurios leistų atskleisti vaiko sielą, daugiau vidinio jo poelgių motyvavimo.

Reikėtų gal kitaip baigti „gerojo pono“ – angelo sargo vaidmenį. Jis išsiblaškęs, madingas, turtingas dailininkas, kuris pameta pakeliui vaiką skurdui ir badui. Kad jis grįžęs prišneka gražių žodžių ir pasiteisinimų – tas nebeturi prasmės. Skaitytojas juo nebetiki. <…>

Įdomiai užmestas tarnaitės vaidmuo – galima būtų ir paryškinti.

Labai geras epizodas siuvėjo namuose. Reiktų atmesti sapną apie Mickevičių ir pagalvoti apie kitokius vaikų nuotykius naktį. Atsisakykite loterijos – tai atsitiktinė laimė.

Visa kita – kai grįšiu.

Su pagarba Liobytė

1956.X.31

Gerbiamoji Rašytoja¹²,

<…>

Labai mus domina Tamstos „senienos“. Be Jūsų suminėtų kūrinių, Vyriausiasis Redaktorius siūlo Jums padirbėti su nauja akim ir patirtim prie naujų „Atverstų lapų“¹³ ir sukurti šio romano dalį. Žinoma, tam reikia laiko ir lėšų, todėl pirmiausia lauksime „senienų“.

<…>

Likite sveika!

Liobytė

1957.I.25

Gerbiamoji¹⁴,

Tik dabar grįžau iš kaimo, ten mačiau drg. Banio darbus. <…>

Džiaugiuosi, kad „Trys bičiuliai“ kruta. Kaip matote, kiekvienai knygai reikia laiko – ir autorius, ir dailininkas visados jo pristinga.

„Auksinius kiaušinius“ mes leidžiame proza, pasakų rinkinyje. Dėl Jūsų eiliuotos pasakos poetai pasisakė neigiamai (skaitė Kubilinskas ir mūsų poezijos redaktorius), todėl Tamstai ir nebeužsiminiau.

<…>

Linkiu Tamstai geros nuotaikos ir spartaus darbo.

Liobytė

1957.III.11

Gerbiamoji¹⁵,

Buvau išvažiavusi į Maskvą su „Paskenduole“, grįžusi radau „Tris bičiulius“ ir tuojau pat perskaičiau. Tamstos pataisymai man patiko, todėl jau aną savaitę padariau buhalterijos atžymėjimą honorarui gauti. Manau, kad į antrą šio mėnesio pusę bus pinigų. Dėl dailininkės Demkutės¹⁶ štai ką galiu pasakyti: darbą ji pradės tik dabar, gavusi pataisytą tekstą. Jos darbas užtruks mažiausia porą mėnesių, nes ji yra dar pasiėmusi „Meisterį ir sūnus“¹⁷ iliustruoti. Dailininkas Banys tik dabar baigė atsklandas <…>. Atsklandos gražios, dviejų spalvų, pagrindiniam herojui surastos įdomios situacijos. Dabar jau, po kokių dviejų mėnesių, „Auksinis batelis“ turėtų pasirodyti. Jeigu Tamstai patiko mūsų redaktorės drg. Žemaitytės darbas, „Trys bičiuliai“ bus taip pat paskirti jai redaguoti.

Viso labo!

Liobytė

1957.III.20

Gerbiamoji¹⁸,

<…> Jūsų eiles perdaviau „Geniui“. Žada du eilėraščius spausdinti, jeigu Jūs, žinoma, leisit. Jūsų forma kiek sausoka – matyt, kad tamsta ilgokai rankos nemiklinote su vaikų poezija. Smagiausias iš jų – apie dūdą. Jeigu turėtumėte daugiau linksmų eilėraščių – prašom siųsti, jie mums pravers.

<…> Ką Tamsta manote daryti su „Atverstais lapais“? Ar galima juos planuoti išleisti 1958? Ar bręsta apysaka su heroje mergaite? Man ši apysaka labai rūpi, nes čia jau mano redakcijos duona.

Linkiu Tamstai geros sveikatos ir darbingos nuotaikos.

Liobytė

1957.IV.9

Gerbiamoji¹⁹,

<…> štai ko Jus noriu prašyti: parašykite savo autobiografiją, kurią Jūs atsisakėte parašyti. Aš Jus visai suprantu: pokario metai buvo Jums, kaip ir daugeliui kitų žmonių, labai sunkūs. Atvirai apie šitai rašyti neįprasta ir neverta, slėpti ir meluoti atrodo menka. Bet juk galima parašyti santūrią teisybę apie savo kūrybinį kelią, ypač jeigu šito prašo žmonės, kurie parodė jums prielankumo ir kurtuazijos.

Jūsų būsimosios knygos buvo faktiškai paliktos trijų moterų rankose: tamstos, kaip autorės, mano ir drg. Žemaitytės. Niekas į jas nekaišiojo savo dvylekio, nebuvo jokių aptarimų, niekas nesiūlė Tamstai taisyti nesutinkamai su Jūsų pasaulėžiūra ir sąžine. Už šitą aš gerbiu Leidyklos vadovybę, nors šitai padidino mūsų trijų atsakomybę ir riziką. Ak, žinoma, Tamstos kūryboje nėra jokių „rizikingų“ momentų, bet juk visados atsiranda kritikų, kurie, pasak tamstos, ledo kalną vadina kapitalizmu. <…>

Liobytė

1957.IV.12

Gerbiamoji Rašytoja²⁰,

<…> Drybsodama patale perskaičiau Jūsų smulkiuosius kūrinius ir esu pasiryžusi išleisti Tamstos pjesių rinkinėlį vaikams, nes, pirmiausia, vaikai neturi ko vaidinti, antra – jos turi daug gerų ir įdomių vietų, parašytos gražia kalba, pasižymi fantazija ir auklėjamąja mintimi²¹.

Pradėkime iš eilės. „Lapė gudragalvė“ scenoje gali gražiai praskambėti, vaikams patiks kostiumai, šokiai, greitas įvykių dėstymas, yra vietų, kurias galima padaryti įdomesnes, – Aldutės dialogas su lape (vaikai, lygiai kaip ir suaugusieji, nemoka monologų sakyti), lapės pastangos gelbėti, daktaro išmonės, pabaiga. Reikia vengti aiškinamojo teksto – aiškinti tą, kas iš situacijos ir šiaip matyti. <…>

„Stebuklingoji radasta“ labai įdomi, sceniška, tik man prašyte prašosi kitokia pabaiga. Jau anoj pjesėj atvyko karalaitis ir už viską Aldutę apdovanojo. O čia juk Lapeliui 10 metų – ką jis veiks su karalaite? Įsivaizduokim valandėlę, kad karalaitė drimba ir negraži (juk galėjo būti ir tokių karalaičių), kad ji žūtbūt nori gauti vyrą ir vejojasi Lapelį, kuris bijo ir anaiptol netrokšta. Situacija ryškiai komedijinė. Arba vėl – stebuklingoji radasta parodo vagis, apgavikus ir nusikaltėlius – kokia įdomi būtų situacija, jeigu ir karalius, ir visi jo dvariškiai pasirodytų tokie besą! Juk Storulį ir Sudžiūvėlį Tamsta pati pieši satyrinėmis spalvomis. Griebia karalius iš Lapelio radastą – radasta užgęsta, prisiliečia dvariškiai – užgęsta. Visuotiniam sumišimui Lapelis galėtų su savo radasta pasprukti, nes karaliaus ir karalaitės bei jo dvariškių pyktis į pabaigą turėtų prieš Lapelį nukrypti. Čia, man regis, būtų panašumo į Anderseno „Naujus karaliaus rūbus“ – humoro ir situacijos netikėtumo atžvilgiu. <…>

„Nepavyko“ – linksmas ir vaikams reikalingas, lengvai paskaitomas vaidinimėlis. Gaila tik, kad Povilas pats apie save viską pasisako: ir koks jis, ir kaip mokytoją apgaus. Tada nebelieka žiūrovui staigmenos. Vietomis šlubuoja eilėdara, ritmas, rimas. Nežinau, ar verta Tamstai siųsti. Gal čia vietoj „sudorosiu“ ir Tamstai jau su pataisomis nusiųsim.

Daugiausia priekaištų turiu dėl „Šviesutės“. 45 veikėjai ir minia – koks mokytojas, statydamas šią pjesę, susidoros su šitokia gausybe? Į kokią sceną tokia gausybė sutilps? Pats siužetas taip pat šlubuoja. Šviesutė eina kažin kokios nežinomos liaudies vaduoti ir pakeliui patiria daug nuotykių. Jokioj pasakoj niekas liaudies nevaduoja – tai nekonkretu, nelogiška, nors ir simboline forma perteikiama. Pasakoje vaduoja ar užburtą karalaitę, ar suakmenėjusius brolius – yra konkretus tikslas ir konkrečios priemonės, susietos geležine logika ir priežastingumu. Kam reikia Šviesutei liaudį vaduoti, nežinomą, nepažįstamą, nekonkrečią, jeigu čia pat, jos pašonėj, ta liaudis tyčiojasi iš jos ir iš savo draugės gena? <…>

Jeigu Šviesutė atstovauja poeziją, grožį, dainą – tegu šios mūzos nugali smurtą, priespaudą, bukumą. Ir, žinoma, pagilintomis pasakos priemonėmis, o ne lozungais ir svarstymais.

Ši pasaka labai nelygi paskirties atžvilgiu – vienur jos tekstas taikomas suaugusiems, kitur – visai vaikiškas.

Šią pjesę pavadinčiau „Kelionė į nedainuojančią šalį“ ir rašyčiau iš naujo.

„Pabaigtuvės“ – nebe šio tipo pjesė. Jeigu Tamsta mane įgaliosi, aš pranešiu Liaudies ansambliui, kad pjesės pagrindas jau yra. Tik, žinoma, teks perkelti į kolūkio gyvenimą ir žymiai daugiau parinkti pabaigtuvėms dainų, susikurti situacijų, tinkamų šokiui ir vaidinimui. Mat, jie moka šokti ir dainuoti, tik nemoka vaidinti.

Iš „Dvylikos mėnesių“ ne visi mėnesiai lygiai pavykę – man regis, šviežias ir išradingas sausis, balandis, gruodis; kitų tik atskiri posmai skamba naujai. „Mamos dovaną“ perduosiu „Geniui“, gerąsias eiles iš „Dvylikos brolių“ – taip pat.

Mano prašymas štai koks: būkit gera, kiek galėdama greičiau peržiūrėkit „Lapę gudragalvę“ ir „Stebuklingąją radastą“. Tos dvi pjesytės ir „Nepavyko“ sudarytų Tamstos rinkinėlį, kurį išleistume labai greit. Su „Šviesute“ reikia ilgiau padirbėti, jeigu, žinoma, Tamsta sutinkate su mano pastabomis. „Mėlynasis drugelis“ tarp kitų Tamstos kūrinių gana primityviai šiandien atrodo, nors neabejoju, kad jis buvo susilaukęs gražaus pasisekimo.

<…> Tamstai labai mielai norėčiau pasitarnaut ir padėti.

Jus gerbianti

A. Liobytė

Beje, Vyriausias Redaktorius sutinka, kad „Atversti lapai“ būtų taisomi pagal Tamstos norą ir kad akcija vyktų tokiu laiku, koks tamstai atrodo tinkamas.

1957.V.1

Gerbiamoji Rašytoja²²,

Jūs jau turbūt būsite apsilankiusi Kaune ir susipažinusi su drg. Žemaitytės darbu; kiek man teko matyti, „Trys bičiuliai“ nelabai primarginti. Jeigu buvo koks painesnis klausimas, tikriausiai jį abi išsprendėte.

Dabar vėl kvaršinsiu Jums galvą dėl tos biografijos ir nuotraukos, šių dalykų iš Tamstos leidykla laukia. Tamsta nedėsite gimimo datos, vietos ir išleistų kūrinių sąrašo, drg. Tornau prašo pateikti šiuos duomenis ant atskiros kortelės; dar ant vieno atskiro lapelio prašo Jūsų autografo, nes po nuotrauka bus dedamas autentiškas kiekvieno rašytojo parašas.

Labai man rūpi Tamstos darbas su pjesėmis. Mat, po švenčių grįžtu į savo darbelį ir pulsiu prie pjesių. Leisime atskiromis knygutėmis Tamstos, drg. Čiurlionytės-Zubovienės, žodžiu – net kelių moterų. Rašau kelių, nes ir pati sulipdžiau vyresniems mokiniams vaidinimą, tik dar nežinau, ar patiks leidyklos valdžiai ir draugams redaktoriams. <…>

Linkiu Tamstai geros sveikatos, laukiu pjesių.

Liobytė

1957.VIII.8

Gerbiamoji Rašytoja²³,

Grįžusi po visų kelionių ir atostogų radau Tamstos laiškus, kuriuose išreiškėte nepasitenkinimą „Stebuklingosios radastos“ piešinėliais. Tikrai jie nėra nei tiek pavykę, nei tiek tikslūs, kad visai atitiktų tekstus ir autorės sumanymus. Bet jokiu būdu nereikia manyti, kad tie piešinukai bus įstatymas būsimiesiems statytojams – jie pasigamins kostiumus, kaip kas išmano, na, ir pagal savo išgales. Užsakydami piešinukus tarėmės, kad knygelė bus įvairesnė, margesnė, na, ir vieną kitą mintį sukels artistams. Kadangi iliustracijos eina be aprašymų, jos gali būti ir netraktuojamos kaip kostiumų eskizai; juo labiau sunku tikėti, kad jų pasigaus visos scenos. <…>

Neramu dėl Tamstos sveikatos. Gal reikia kokių „zagraničnų“ vaistų – sako, žmonių turima. Be to, Palanga, man regis, gerai veikia pairusius nervus.

„Trys bičiuliai“ dingo kartu su dailininke. Nebetekusi kantrybės, žadu atiduoti šią knygą į gamybą be iliustracijų, tik su spalvotu viršeliu. Nežinau, kokia Tamstos nuomonė.

Geros sveikatos ir kūrybinės nuotaikos linki Jums Liobytė.

1957.VIII.29

Gerbiamoji Rašytoja²⁴,

Pagaliau galiu pasveikinti su „Auksiniu bateliu“. Mano manymu, knyga graži visais atžvilgiais. Šiandien pasirodė signalinis egzempliorius, netrukus galėsiu nusiųsti Tamstai autorinius egzempliorius.

Draugė Demkutė po poros dienų įteiks mums viršelį ir titulinį „Trijų bičiulių“, o po poros savaičių – visas iliustracijas. <…>

Siunčiu Tamstai medžiagą, kurią buvau įteikusi „Geniui“. Rodos, kad vieną dalyką išspausdins – gal tas eilutes apie birbynėlę, nes jų čia nematau.

Jei turite gatavų pjesių – prašom siųsti. Gal dar kaip nors iškovosim joms eigą ir vietą šių metų plane, nes šiaip mūsų rūpesčiai jau nukelti į 1959 metus. Būtinai rašykite apysaką, kurią mums žadėjote.

Viso labo, likite sveika.

A. Liobytė

1957.XI.16

Miela Rašytoja²⁵,

<…> Pirmiausia – mea maxima culpa – beskaitydama „Trijų bičiulių“ paskutinę korektūrą, nutraukiau galvą gerajam ponui – išbraukiau jo grįžimą ir jo teikiamas malones Gedukui, nes mūsų herojus ir šiaip jau išsimušė į žmones. Maniau – geriau paaukoti vieną gerą poną negu tris geras moteris. Prisiminkit – apie dailininko liniją esu Jums anksčiau rašiusi. <…>

A. L.

1957.XII.26

Miela Rašytoja²⁶,

<…> Sveikinu Tamstą su Naujais metais, linkiu geros sveikatos, kūrybingos nuotaikos, gražių darbo rezultatų. Dėkoju Tamstai už paskutiniąją Jūsų knygą, kurios tuo tarpu negalima knygynuose įsigyti₂₇. Manau, kad su naująja Tamstos apysaka reikalai sklandžiau klostysis – duosime recenzuoti, aptarsime Rašytojų Sąjungoje, pasikviesime autorę, nes daug geriau pasiklausyti pastabų iš anksto, negu jas išgirsti knygai išėjus. Tik nenuleiskite rankų ir nemanykite, kad dangus griūva: iš kritikos reikia pasimokyti, o darbo mesti nevalia, juo labiau kad Tamstai dar pakanka žvalumo, sveikatos ir energijos šį tą gero pasakyti mūsų jaunajai kartai. <…>

Likite sveika, nesirūpinkite, viskas bus gerai.

A. L.

Ar daug apysakos jau esate parašiusi?

1957.XII.27

Gerbiamoji²⁸,

Sveikinu Jus su Naujais metais, linkiu sveikatos, ištvermės ir gražių darbo rezultatų. Siunčiu didžiąsias „Auksinio batelio“ iliustracijas. Jos dar bus vis tiek taisomos, veideliai švelninami. Mažųjų iliustracijų bus daug, juodo štricho technika. Prašau skubiai grąžinti su pastabomis ir pageidavimais, nes rankraštis jau renkamas.

Dėl „Trijų bičiulių“ nesirūpinkite – dirbkite tada, kai Jūsų akys pailsės.

Likite sveika.

A. Liobytė

1959.IV.1

Mieloji²⁹,

Prašom atsiųsti Jūsų prozos dalykėlius, susitariau su drg. Tornau, kad leisime „kombinuotą“ Jūsų knygutę iš apsakymėlių ir eilių³⁰. Maloniai prašom taip pat atsiųsti tuos du eilėraščius, kuriuos skyrėte konkursui. Kolei pailiustruos, konkurso terminas jau bus pasibaigęs ir Jūs galėsite drąsiai šiuos eilėraščius skelbti.

Ar pavasaris jau pasiekė Anykščius?

Kaip sveikata po kurortų?

Liobytė

1965.XI.12

Mieloji³¹,

Artėja tamstos jubiliejus ir „Pergalė“ mane užspirgino – kaip paprastai paskutinę minutę – paruošti pagerbimo žodį žurnale. Aš visai nežinau Tamstos biografinių duomenų, nuotykių, galiu suklysti ir su kūrybos faktais. Nors Rašyt. Sąjungoje yra Jūsų autobiografija, tačiau manau, kad man parašysit atviresnę – kas Jums pačiai atrodo Jūsų gyvenime reikšminga ar juokinga, ar prašauta pro šalį, ar tragiška – juk visa tai svarbu Jūsų kronikininkei, nors ne visa ji referuos. Gal ką apie Jūsų mokinius paminėti – tik kas jie, kur ir ką beveikia – aš nieko nežinau. Tai labai skubiai padėkite man, neišmanėlei.

Jūsų A. Liobytė

Brangioji³²,

<…> Aš negaliu atsistebėti tamstos rūpestingumu: vos tik užsiminiau apie siūlus, jau tie siūlai, kaip burtų lazdele pamojus, kabo ore. Jeigu kiek tamsesni ar šviesesni – ne bėda. <…>

[R]ašiau apie Tamstą. Bijau, kad nebūčiau ko pripaisčiusi, nors „Pergalė“ deda nieko neišmetusi. Todėl noriu Jums pranešti, ką parašiau, kad Tamstos neįskaudinčiau.

Gausiu korektūrą, viską išbrauksiu, ką tik Jūs panorėsite.

Dėjau du mūsų pasikalbėjimus. Pirmąjį pas Vienuolį³³ ir antrąjį (bijau prasižioti – paskutinį) pas mane. Rašiau, kad Jūs milijonierė, kad važinėjate po kurortus ir kad dar labai jauna, nes prieš mėnesį tapote gyvanašle. O juk skyrybos – jaunųjų darbas. Rašiau ir apie „Auksinio batelio“ ir „Trijų bičiulių“ istoriją nieko neslėpdama. Per mažai mudviem laiko melui. Jeigu šiuos faktus būtų išmetę, būčiau viską atsiėmusi, nes tai mūsų sunkios kultūros istorijos faktai. Jei nebijote dėl žodžio „gyvanašlė“, visa kita yra korektiška ir nesufalšuota. <…>

Greit rašykit.

Jūsų Liobytė

1965.XI.27

Mieloji³⁴,

Man į galvą neatėjo kaip nors Jūsų buvusią antrą pusę užkabinti. Tiesiog parašiau, kad žmogus tol jaunas, kol jį tyko staigmenos, ypač romantiško pobūdžio. Redakcija šito neišsigando, mat čia privati Jūsų teisybė, o išsigando viešos teisybės, kad „Trys bičiuliai“ dingo pakeliui į skaitytoją, kad mudviem kritika smagiai įkirto išilgai sveikatos už „Auksinį batelį“ ir kad man iki šiol regis, jog nuo „Trijų bičiulių“ mūsų vaikai nebūtų tapę blogesni. Korektūroje štai kaip radau suredaguota: Netrukus Grožinės literatūros leidykla išleido B. Buivydaitės paredaguotas vaikų knygeles – „Auksinį batelį“ ir „Tris bičiulius“. Viskas. Po to jau Jūs tampate milijoniere. Labai viskas sklandu, dailu, romantiška. Bet tai pusė teisybės. Be to – tas „paredaguotas“ skamba taip, tarytum tai būtų ne Jūsų knygos, o tik Jūsų redaguotos. Nei su tokia formuluote, nei su puse teisybės nesutiksiu. Nejaugi būtina knygas naikinti? Nejaugi būtina tokį faktą slėpti? Nejaugi mūsų gyvenime vis dar reikia melo?

O smulkių skriaudų, apsileidimo ir net piktnaudžiavimo visur knibždėte knibžda. <…>

Būtų smagu, jei mūsų norai išsipildytų – juk tai būtų malonumas ne tik mudviem.

Likite sveika, ačiū už laišką ir rūpesčius.

Jūsų A. Liobytė

1971.VIII.19

Mieloji³⁵,

Aš jau seniai žinojau, kad išeis Jūsų eilėraščių knygutė³⁶ vaikams, tačiau jokių nuopelnų sau nepriskiriu. Gal tik tiek, kad prikalbėjau Tamstą nenuleisti rankų ir neatsisakyti perspektyvos, kuri glūdėjo jau pačiuose Jūsų eilėraščiuose. Širdyje tyliai džiaugiausi, kad mano norai išsipildė. Džiaugiuosi taip pat, kad Jūsų redaktorė bus Vildžiūnienė, ji gera, jautri, švelni moteris. Todėl kantriai laukim gražios knygutės.

Mano vasara nei šiokia, nei tokia. Visą liepos mėn. viešėjo pas mane vaikystės draugė su vyru iš Lenkijos. Turėjau juos globoti, vaišinti, vedžioti ir t. t. Kai juos išleidau ir nulėkiau prie savo mylimųjų ežerų, radau kamšalynę ir grūdalynę. Pabėgau. Iki šiol tupiu Vilniuje. Svečių netrūksta, darbas nekruta, atkišau tik dvi mažas knygutes vaikams. Bandysiu vėl sparnus kelti už marių, bet, regis, kad nieko neišeis. Sunkūs griekai prie žemės traukia.

Bučiuoju Jus, linkiu sveikatos. Aldona

___________________________________

¹ Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė: Publicistika, laiškai, atsiminimai, parengė R. Z. Saukienė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995, p. 261.

² Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), f. 90, ap. 1, b. 20, l. 1. Autografas.

³ Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1945 m. įsteigta Kaune, 1949 m. perkelta į Vilnių, nuo 1964 m. – „Vagos“ leidykla.

⁴ Minimu laikotarpiu leidyklai vadovavo direktorius Jonas Čekys (1916–1999) ir vyriausiasis redaktorius Jurgis Tornau (1919–2005).

⁵ Bronės Buivydaitės apysakos Auksinis batelis ir Trys bičiuliai pirmą kartą atskiromis knygomis išleistos 1937 m. (Kaunas, „Sakalas“), pakartotinai – 1957 m. (Valstybinė grožinės literatūros leidykla).

⁶ LLMA, f. 90, ap. 1, b. 20, l. 2. Autografas.

⁷ Anykščių baladės, Kaunas, 1930 (2005 m. – Brailio raštu).

⁸ LLMA, f. 90, ap. 1, b. 20, l. 4. Autografas.

⁹ Česlovas Banys (1936–2013).

¹⁰ LLMA, f. 90, ap. 1, b. 20, l. 6. Autografas.

¹¹ Ibid., l. 8. Autografas.

¹² Ibid., l. 9. Autografas.

¹³ Bronė Buivydaitė, Atversti lapai: romanas iš mokytojų ir mokinių gyvenimo, Panevėžys, 1934. (Tai pirmas mokyklinės tematikos lietuvių prozos kūrinys.)

¹⁴ LLMA, f. 90, ap. 1, b. 20, l. 12. Autografas.

¹⁵ Ibid., l. 14. Autografas.

¹⁶ Birutė Demkutė (g. 1924 m. spalio 15 d.) – grafikė, knygų iliustruotoja.

¹⁷ Petro Cvirkos (1909–1947) romanas.

¹⁸ LLMA, f. 90, ap. 1, b. 20, l. 16. Autografas.

¹⁹ Ibid., l. 18. Autografas.

²⁰ Ibid., l. 20–23. Autografas.

²¹ Atrodo, kad sumanyto rinkinėlio išleisti nepavyko. 1957 m. išėjo knygelė Stebuklingoji radasta, kurioje paskelbtos dvi pjesės – Stebuklingoji radasta ir Žiemos pasaka.

²² LLMA, f. 90, ap. 1, b. 20, l. 24. Autografas.

²³ Ibid., l. 26. Autografas.

²⁴ Ibid., l. 29. Autografas.

²⁵ Ibid.

²⁶ Ibid., l. 31. Autografas.

²⁷ 1957 m. išleista apysaka vaikams Trys bičiuliai buvo sulaikyta cenzūros.

²⁸ LLMA, f. 90, ap. 1, b. 20, l. 33. Autografas.

²⁹ Ibid., l. 34. Autografas.

³⁰ A. Dulinsko leidyklai rašyta „Bronės Buivydaitės eilėraščių ir prozos rinkinio vaikams „Karklo švilpa“ recenzija“ baigiasi tokiu verdiktu: „<…> rinkinys neatitinka didelių nūdienės vaikų literatūros reikalavimų. Jame talpinami apsakymai ir eilėraščiai didžiąja dalimi silpni meniniu atžvilgiu, o kai kurie nepateisinami ir idėjiniu bei pedagoginiu požiūriu. Vadinasi, rinkinys netenka savo auklėjamosios vertės. Norint jį pateikti mūsų mažajam skaitytojui, reikia daryti esminių pakeitimų, papildyti naujais, ryškiai nūdienį vaikų gyvenimą atspindinčiais apsakymais ir eilėraščiais“ (LLMA, f. 23, ap. 2, b. 1802, l. 32. Mašinraštis).

³¹ LLMA, f. 90, ap. 1, b. 20, l. 36. Autografas.

³² Ibid., l. 38. Autografas.

³³ Antanas Vienuolis (1882–1957), kaip ir Buivydaitė, gyveno Anykščiuose.

³⁴ LLMA, f. 90, ap. 1, b. 20, l. 40. Autografas.

³⁵ Ibid., b. 68, l. 3.

³⁶ Turima galvoje knyga Karklo švilpa (1972).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2014 Nr. 4 (72)