ALDONOS LIOBYTĖS FOLKLORIŠKŲJŲ  PASAKŲ BRUOŽAI

 

 

 

 

 

Su liaudies pasakomis susijusias, panašias į jas, artimas joms literatūrines pasakas Kęstutis Urba yra pasiūlęs vadinti folklorinėmis pasakomis1. Vartoja jis ir kitą, kalbos požiūriu tikslesnį terminą – folkloriškosios pasakos2, tad jį ir renkamės šiam straipsniui. Straipsnio objektas – folkloriškosios Aldonos Liobytės literatūrinės pasakos. 1970 m. jos pasirodė sudėtos į knygą Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį, ir ši net du kartus, 1985 ir 2007 m., buvo išleista pakartotinai. Žinoma, knygos sėkmę gerokai nulėmė dailininkė Birutė Žilytė: už ją iliustruotoja 1971 m. Leipcigo tarptautinėje knygų parodoje pelnė aukso medalį. Tačiau nevalia sumenkinti ir Liobytės talento – knygos pasakos pažymėtos savita liaudiškų ir individualių pradų derme. Straipsnio tikslas – išryškinti šiuos pradus.

Domicelė Tarabildienė. Pasakos „Šimto zuikių piemuo“ iliustr.
Domicelė Tarabildienė. Pasakos „Šimto zuikių piemuo“ iliustr.

Liobytės dėmesys liaudies pasakoms – išskirtinis. Ji yra sudariusi vieGražina Skabeikytė-Kazlauskienė (VDU)nus populiariausių lietuvių liaudies pasakų rinkinių – Šimto zuikių piemuo (1959), Gulbė karaliaus pati (1963) ir Nė velnio nebijau (1964), liaudies pasakų pagrindu sukūrusi pjesių, iš kurių žinomiausios Kupriukas muzikantas (1955), Meškos trobelė (1956), Devyniabrolė (1973) ir Kuršiukas (1971). Folkloriškosiomis literatūrinėmis pasakomis Liobytė siekė iš esmės tų pačių tikslų kaip ir sudarydama liaudies pasakų rinkinius ar kurdama pasakas-pjeses – išsaugoti ir jaunajai kartai perduoti folklore įkūnytą tautinės kultūros savastį.

Siužetų šaltiniai

Folkloriškųjų Liobytės pasakų, lygiai kaip ir liaudies, pagrindas yra nuotykiais paremtas siužetas. Keturių iš jų – pasakų Šimto zuikių piemuo, Sniego mergelė, Ramunė ir Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį – siužetai paimti iš tarptautiniu mastu paplitusių liaudies pasakų.

Pradėkime nuo klausimo, ar tos liaudies pasakos, kurias rašytoja nusprendė suliteratūrinti, buvo populiarios Lietuvoje. Atpažinę tautosakinius siužetus, atsakymą galime rasti Bronislavos Kerbelytės sudarytame kataloge Lietuvių liaudies pasakų repertuaras3. Pasaka, kurios pavadinimas duotas rinkiniui, yra sukurta kontaminacijos būdu sujungiant du novelinių pasakų siužetus: pirmasis jų, AT 955. Plėšiko sužadėtinė, katalogo duomenimis, buvo gerai žinomas – Lietuvoje užfiksuoti 188 jo variantai (straipsnyje visur nurodomas susumuotas pavienių ir kontaminuotų variantų skaičius); antrasis, AT 954. Keturiasdešimt plėšikų, ne toks populiarus – užrašyti tik 34 lietuviški variantai. Kitos Liobytės perkurtos pasakos Lietuvoje buvo mažiau žinomos. Pasakos Ramunė siužetas atitinka stebuklinę pasaką AT 425 A. Vyras – baidyklė / gyvūnas, Lietuvoje užrašytą 46 kartus. Panašiai paplitęs ir Liobytės pasakos Šimto zuikių piemuo siužetasAT 570. Šimto zuikių piemuo, Lietuvoje užfiksuoti 44 šios stebuklinės pasakos variantai. Menkiausiai žinomas – užrašytas tik 22 kartus – stebuklinės pasakos siužetas AT 703*. Medinis vaikas, kuris tapo Sniego mergelės pagrindu. Palyginimui dera pasakyti, kad populiariausių lietuvių liaudies pasakų yra sukaupta daugiau nei po 300 variantų. Tačiau tai, kad savo pasakų pamatu Liobytė pasirinko lietuvių tradicijoje vidutiniškai ar menkai paplitusias liaudies pasakas, nereiškia, kad jų siužetai buvo nežinomi vaikams, augusiems paskutiniais XX a. dešimtmečiais. Net su trimis iš Liobytės suliteratūrintų siužetų – apie zuikių piemenį, keturiasdešimt plėšikų ir sniego mergelę – to meto vaikai turėjo būti susidūrę žiūrėdami „Mosfilmo“ animacininkų sukurtus filmukus (Karališkieji kiškiai, 1960; Ali Baba ir 40 plėšikų, 1959; Snieguolė, 1952).

Dar dvi knygoje Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį esančios pasakos su tradiciniais pasakojamosios tautosakos siužetais santykiauja mažumėlę kitaip. Liobytės pasaka Ežerinis neturi akivaizdaus siužetinio liaudies pasakos atitikmens, bet maždaug pusė joje vaizduojamų situacijų vienaip ar kitaip susisiekia su liaudies pasakų motyvais, kurių ryškiausi – avelių ganymas pas anapusinio pasaulio šeimininką ir karalaitės gydymas. Po pavadinimu Laumiukas Liobytė nurodo, kad ši pasaka sukurta pagal Selmą Lagerlöf, tačiau reikia pažymėti, kad pasakos siužetas yra folklorinis, supintas iš liaudies sakmių apie laumių pavogtus vaikus. Dauguma šių sakmių motyvų yra tarptautiniai, paplitę ir Lietuvoje.

Birutė Žilytė. Pasakos „Ežerinis“ iliustr.
Birutė Žilytė. Pasakos „Ežerinis“ iliustr.

Pasakų perdirbimo ypatumai

Folklorinis siužetas ar folkloriniai motyvai patys savaime nelemia literatūrinės pasakos vertės, labai svarbu yra pasakotojo talentas. Kostas Aleksynas, apibūdindamas žymiausius lietuvių pasakų sekėjus, išskiria dvi jų grupes: vieni esą tvirtai laikosi sekimo tradicijos, nieko nekeičia, nepapildo, nepraleidžia, o kiti pasakas individualiai perpasakoja4. Folkloriškųjų pasakų rašytojai artimi pastariesiems. Kai Liobytė kaip pasakų kūrėja žengė į vaikų literatūrą, jau buvo susiformavęs lietuvių folkloriškosios pasakos tipas ir įsitvirtinusios literatūrinio liaudies pasakų perdirbimo tendencijos. Kokias jų ši rašytoja perėmė?

Viena tendencijų, nulemta ideologinių sovietmečio reikalavimų, yra socialinio konflikto, paremto turtingo – vargšo priešprieša, užaštrinimas. Liobytės literatūrinėse pasakose šia priešprieša grįstas Šimto zuikių piemens konfliktas. Stebuklinėse liaudies pasakose zuikių ganymas yra priešvedybinė užduotis, ją įvykdęs pasakos herojus, žemojo sluoksnio atstovas, veda karalaitę. Tokios vedybos – būdinga stebuklinių pasakų pabaiga. O Liobytės pasakoje apie vedybas nėra nė kalbos, zuikių ganymas yra išbandymas, kurį išlaikiusiam herojui žadama laisvė. Herojaus vaidmenį Liobytės pasakoje atlieka bernas. Taip įvardijami herojai paprastai veikia ne stebuklinėse, o buitinėse pasakose. Pastarojo žanro pasakose dažnai pasitaikanti veikėjų pora – bernas ir šeimininkas. Liobytės pasakoje bernas supriešinamas su dviem šeimininkais – ūkininkaujančiu ponu ir ponu vaivada. Pirmajam bernas tarnavo trejus metus ir nors sukrovė turtus, atlygio tegavo tris skatikus, o antrasis, vaivada, jo žemėse atsidūrusį berną baudžiasi padaryti savo vergu. Hiperbolizuojant ne vieno, o dviejų ponų kaip engėjų savybes, stiprinama apibendrinimo galia – tai, reiktų suprasti, tipiški turtingųjų bruožai. Stebuklinių pasakų herojai savo tikslų siekia maginėmis priemonėmis, o buitinių – gudrumu. Liobytės pasakos Šimto zuikių piemuo bernas nepragano nė vieno zuikio – sušaukia juos stebuklingos birbynės garsais, o antrąją vaivados užduotį – primeluoti pilną maišą – jam pavyksta atlikti pasikliaujant savo galva – papasakojant svečiams, į kokias žeminančias aplinkybes jis buvo privertęs pakliūti vaivadaitę, vaivadienę ir vaivadą. (Beje, melavimo epizode Liobytė panaudoja atskirus melų pasakų motyvus.) Taigi kurdama aštraus socialinio konflikto folkloriškąją pasaką Šimto zuikių piemuo Liobytė stebuklinės pasakos siužetą perinterpretavo pakreipdama pasaką kito, su socialine problematika labiau susijusio žanro link.

Socialinius konfliktus liaudies pasakose, ypač buitinėse, įprasta spręsti pasitelkiant humorą. Šiuo keliu eina ir Liobytė. Vienus komiškus epizodus, kaip priklausančius liaudies pasakos siužetui, rašytoja ima iš tautosakos, kitus išgalvoja pati. Pastaruosius kuria laikydamasi iš esmės tų pačių principų kaip ir pasakose-pjesėse. Liobytės dramaturgijoje yra išskiriama žanrinė dramospasakos su tragikomiškos bufonados elementais atmaina5. Netrūksta bufonadinio komizmo ir folkloriškosiose Liobytės pasakose. Antai pasakoje Ežerinis paliegusią karalaitę supa patarėjai, „tokie išmintingi, – ironizuoja Liobytė, – kad, žodį tarus, pelai jiems iš galvos byrėdavo, todėl tarnai aplinkui juos vis su aukso šluotelėm sukiojos ir tuos pelus valė“6 (p. 48). Vos karalaitė pasako sakinį, patarėjai tuoj jį atkartoja, tik kartodami pakeičia veiksmažodžio asmenį ir skaičių, pavyzdžiui: „<…> aš kaip gyva mintu rožių kvapais, vėjo dvelkimu ir žmonių gailesiu. // – Mes mintame rožių kvapais ir vėjo dvelkimais, – pakartojo patarėjai, o tarnai pripuolė pelų nuo veidrodinių grindų šluoti“ (p. 48). Jei Ežerinis būtų pjesė, toks bufonadinis karalaitės aplinkos vaizdavimas labai pagyvintų sceninį veiksmą. Pasitelkiant bufonados priemones, šioje pasakoje kuriamas ir Ežerinio konkurento mėsininkučio paveikslas: norėdamas įsiteikti nieko nevalgančiai karalaitei, kiša jai skilandį, o, prieš nustumdamas nuo liepto Ežerinį, skilandį pasikabina eglėje. Pasakoje Šimto zuikių piemuo bufonadai artimas yra neigiamųjų personažų balso galios hiperbolizavimas: tijūnams kvatojant sutrūksta vaivados namų langai, vaivadai surikus šimtastikliai langai išbyra, o vaivadaitei rėkiant net mūro siena supleišėja. Liaudies pasakose bufonada nepriklauso vyraujančioms komizmo formoms. Liobytė ją renkasi, ko gero, dėl to, kad būdingų personažo bruožų akcentavimas, kraštutinumai vaikams yra juokinga.

Vaikų literatūros tyrinėtojai yra pastebėję, kad literatūrinėms folkloriškosioms pasakoms būdinga „vaizduojamojo pasaulio artinimas prie vaiko“7. Tiesą sakant, talentingieji pasakų sekėjai taip pat taikėsi prie klausytojų ir vaikams pasakas sekė kiek kitaip negu suaugusiesiems. Pati vaikiškiausia iš Liobytės pasakų – Ežerinis. Joje gerokai laisviau negu kitose elgiamasi su folklorine medžiaga, daugiau individualios fantazijos (Ežerinio pažintis su Itin Senu Vėžiu, Sraige Namisėda, Lydeka Plėšrūne, Vandenės dovanotų avelių išdalijimas laumei raganai, spendžiančiai spąstus Sigutei, savo vaikus paklaidinti besiruošiančiam tėvui, Raudonkepuraitę praryti besitaisančiam vilkui). Taikant estetinio liaudies pasakų vertinimo kriterijus, daug kas Ežerinyje yra nereikalingi nukrypimai nuo pagrindinės siužeto linijos, bet į vaiką orientuotai literatūrinei pasakai šie nukrypimai yra būdas praturtinti kūrinį mažųjų pasaulėvokai artimais animalistiniais fragmentais ir suteikti žaismės intertekstinėmis klasikinių pasakų užuominomis.

Norint vaizduojamąjį pasaulį priartinti prie vaiko, literatūrinėse pasakose neretai linkstama į aktualizavimą. Vieną iš Liobytės pasakose pastebėtų aktualizavimo būdų Urba yra taikliai pavadinęs didaktiniu aktualizavimu8. Labiausiai jis išplėtotas pasakoje Sniego mergelė. Viename įterptiniame epizode iš vaiko perspektyvos parodoma, ką išgyvena ir kaip gelbstisi mažamečiai, kai namie ima siautėti alkoholikas tėvas. Kitas epizodas skirtas problemai, kas turėtų globoti pasenusius artimuosius, kad jie jaustųsi mylimi, – pasmerkiamas kaimynas, išvežantis močiutę, savo motiną, į senelių namus.

Birutė Žilytė. Pasakos „Sniego mergelė“ iliustr.
Birutė Žilytė. Pasakos „Sniego mergelė“ iliustr.

Kita svarbi liaudies pasakų literatūrinio perdirbimo tendencija yra psichologizavimas. Jis jautriai niuansuotas pasakoje Sniego mergelė. Pristatydamas literatūrines Liobytės pasakas, Urba yra pastebėjęs, kad „[b]eveik visų pasakų centre – moters, merginos paveikslas, dalia“9. Sniego mergelėje pasakojama apie dvi moteris – motiniškos meilės sklidiną jaunąją šeimininkę ir pirmuosius erotinius jausmus išgyvenančią Snieguolę. Jaunoji šeimininkė individualizuojama atskleidžiant jos dosnumą ir gyvybingumą. Nesusilaukusi savo vaikų, ką beturėdama gardesnio, ji džiaugsmingai dalijo svetimiems, o svarbiausia – su vaikais išdykaudavo: „O žiemą šeimininkė mėgdavo su vaikais sode dūkti, zuikius baidyti, šerkšną nuo medelių krėsti. Pasisvaidžiusi sniego gniūžtėm, įmurkdžiusi kokį raudonskruostį mažylį į pusnį, o paskui nupurčiusi jį kaip kačiuką, ji imdavo sniego bobas lipdyti“ (p. 24). Snieguolė – jaunosios šeimininkės iš sniego nulipdyta lėlė, tampanti gyva mergaite. Rašytoja išsaugo tautosakinį labai greito sniego mergelės augimo motyvą, bet, kitaip negu liaudies pasakoje, jį išplėtoja parodydama psichologinę mergaitės raidą – nuo mažo smalsaus vaiko, kuris klausinėdamas stengiasi pažinti išorinį pasaulį, iki naujų, anksčiau nepatirtų jausmų sutrikdytos paauglės. Jaunosios šeimininkės namuose Snieguolę supa meilė, tad mergaitė auga tikėdama pasaulio gerumu ir visa priimdama atvira širdimi. Atvira širdimi Snieguolė priima ir juodbruvio garbaniaus pabučiavimą į skruostą ir žodžius, esą ji išsiskirianti iš kitų, jos akys kaip ežerai, kuriuose galima paskęsti: „<…> pirmąkart gyvenime išgirdo savo širdį tuksint: tuk-tuk-tuk… Kas atsitiko? Kodėl jis pabučiavo? Ar iš tiesų jos akys kaip ežerai? Kodėl jis sako, kad jose galima paskęsti?“ (p. 32). Pabudę erotiniai jausmai keičia Snieguolę: anksčiau vengusi vakaronių, garbaniaus prašoma, ji sutinka ateiti į atogrąžų šventę ir drauge su juo girioje ieškoti paparčio žiedo. Tačiau šventės metu Snieguolė netyčia nugirsta, kaip garbanius meilius žodžius šnabžda kitai. Rašytoja neaiškina, ką Snieguolė išgyvena, o parodo psichologinę reakciją: „Ji puola iš girios kaip iš juodo liūno, puola į šviesos ratą, ima šokti, dūkti ir siautėti“ (p. 34). Siautėdama ji susigrąžina garbaniaus dėmesį, deja, neilgam: šokdama su juo per laužą, Snieguolė dingsta.

Palyginti su liaudies pasakomis, lietuvių literatūrinėse folkloriškosiose pasakose neretai ryškesnis etnografiškumas. Tradicinę lietuvių gyvenseną atspindinčios etnografinės detalės sukonkretina ir, sakytume, sulietuvina vaizduojamąjį pasaulį. Organiškai įpintais etnografiniais vaizdais pasižymi draminė Liobytės kūryba10, esama jų ir šios rašytojos pasakose. Etnografiniu valstietiškos aplinkos konkretumu išsiskiria pasaka Ramunė. Savitumo jai suteikia polinkis suestetinti buitį. Apibendrinant merginos Ramunės gyvenimą teigiama, kad nieko jai nestigo – „nei tėvų meilės, nei raudonpusių obuolėlių sode, nei paukščių čiulbėjimo ant langinių, nei rūtų mėtų kvepėjimo darželyje“ (p. 53). Į Ramunės namus kaip jaunikis atvykusi varlė ant lentynos pamato dubenį, „visokiom eglių šakelėm ir pynelėm išrašytą“, rankšluostinėje išvysta rankšluostį, kuris „linų žvaigždelėmis kaišytas, su dviem žaliais gaidžiais galuose, kurie giedojo „Labas rytas“ (p. 56), reikalauja patalo „vienų pūkų su devyniom pagalvėm“ (p. 57).

Irena Žemaitytė-Geniušienė. Pasakos „Ramunė“ iliustr.
Irena Žemaitytė-Geniušienė. Pasakos „Ramunė“ iliustr.

Originalia Liobytės pasakų savybe reikėtų laikyti miesto etnografijos detales, nes valstietiškajai kultūrai atstovaujančiose lietuvių liaudies pasakose jos itin retos. Aplinkos vaizdavimu miestiškiausia yra Liobytės pasaka Apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį. Kaip ir Ramunėje, tik glausčiau, čia konkretinama namų erdvė, kurioje tvarkosi moteris: „Mergaitė pavalgydino jo žmones virtuvėje, o paskui liepė jiems po šiaudų plaką iš daržinės parvilkti, paklojo margas gūnias ir suguldė juos ant grindų. Pati dar sukiojosi, varinius puodus prie šulinio šveitė. Ir pašaukė ją įsismaginęs tėvas, ir liepė šimtamečio midaus iš rūsio parnešti“ (p. 96). Miesto etnografija pasakoje susiejama su geografija. Vietinį koloritą siekiama suteikti tikrinių Vilniaus miesto objektų paminėjimu (ąžuolinius galvažudžių bosus paleidžia nuo kalno į Nerį, pačius galvažudžius atiduoda budeliui, gyvenančiam virš Subačiaus vartų), o kai kada ir apibūdinimais: „Kol iki miesto nusikasim, sargybiniai bus vidunaktį sutrimitavę, Vilniaus vartai bus uždaryti ir ietininkai pastatyti. Niekas mūsų nebeįleis“ (p. 85–86).

Apie aukštųjų luomų buitį lietuvių liaudies pasakose kalbama idealizuojant, bet aptakiai. Liobytės pasakos leidžia išvysti stulbinamą turtingųjų gyvenimo prašmatnumą. Antai pasakoje Šimto zuikių piemuo vaivados namuose surengtas ištaigingas pobūvis parodomas taip detaliai, kad pasijunti jame dalyvaujantis: „Geltonos, raudonos, mėlynos šviesų žvaigždės raižė tamsų dangų, vyno fontanai mušė iki maumedžių viršūnių, o pyragai buvo tokie išmoningi, kad, kai juos prapjovė, gyvos paukštės išskrido, o iš vieno cukrinio bokšto išėjo nykštukas, nusilenkė visiems ir išdrožė pagyrų kalbą apie vaivadaitės gražumą, išmintį ir turtą“ (p. 16). Apskritai gebėjimas įvaizdinti – itin ryški Liobytės kaip pasakotojos savybė.

Stiliaus liaudiškumas

Recenzuodamas pasakų-pjesių rinkinį Kuršiukas, Algis Samulionis rašė: „A. Liobytė turi ne tik gerą gyvosios kalbos jausmą ir kūrybiškai naudojasi liaudies kalbos lobiais, bet ir yra perkandusi pasakų stilistiką.“11 Šie žodžiai tinka ir folkloriškosioms Liobytės pasakoms. Tik vargu ar vaikai sąmoningai skonėdamiesi mėgausis šių pasakų kalba, nebent vienu kitu pasakymu, – nepamirškim, kad jaunieji skaitytojai paknopstom lekia paskui pasakos nuotykius. Visgi tikėtina, kad lekiančių skaitytojų pasąmonė fiksuoja kur kas daugiau, nei skaitymo akimirką sugriebia protas: pasąmonė į pasyviosios atminties diskus įrašo ir tuos žodžius, frazes, posakius, kuriuos kaip rinktinį liaudies kalbos palikimą skaitytojams perduoda Liobytė. Kas žino, gal kada nors, gyvenimui nuspaudus atitinkamą pasąmonės klavišą, įrašytasis palikimas iš pasyviosios atminties bus perkeltas į aktyviąją.

Apibūdinant palikimą, epitetas „rinktinis“ pavartotas neatsitiktinai, jis pažymi dvi Liobytės pasakų kalbos stilistikos savybes: iš liaudies kalbos lobyno rašytoja tikslingai atsirenka, pirma, tokius žodžius ar frazeologinius žodžių junginius, kurie daro pasakojimą ekspresyvesnį, ir, antra, tokią kalbinę medžiagą, kokią pajėgus suvokti vaikas.

Ypač ekspresyvūs Liobytės pasakų veiksmažodžiai. Antai liaudies pasakų tiesioginę kalbą palydinčiose remarkose dažniausiai tenkinamasi neutraliu veiksmažodžiu „sako“. Liobytė labiau mėgsta veiksmažodį „tarė“, kuris irgi, tik kiek rečiau, vartojamas liaudies pasakose, bet esama epizodų, tiesiog stulbinančių taikliais neutralių šnekos veiksmažodžių sinonimais, individualizuojančiais pasakos veikėjų kalbėseną. Štai varlės, kuri pasakoje Ramunė kaip jaunikis atkanka į merginos namus, šneką nusako vaizdingieji veiksmažodžiai „krenkščia“, „dudena“, „pūkščia“, „zaunija“, „sukriokė“, „kurkia“, „vėgravo“ (p. 56–57). Kalbėjimą pakeltu balsu liaudies pasakose paprastai žymi veiksmažodis „suriko“. Liobytės pasakoje Šimto zuikių piemuo jį keičia išraiškingi atskiriems personažams priskiriami sinonimai: vaivadaitė „suspiegė“, vaivadienė „sužvigo“, vaivada „sukriokė“ (p. 19). Atkreipėme dėmesį į šnekos veiksmažodžius, bet lygiai tokie pat išraiškingi yra ir tie, kuriais įvardijami personažų veiksmai ar reiškinių būklė.

Liaudišką kalbą Liobytės pasakose primena gausūs frazeologizmai. Tik jie ne tokie įspūdingi kaip vaizdingieji veiksmažodžiai, mat, atrenkant frazeologizmus, rašytojai pirmiausia rūpėjo, ar galės juos suvokti vaikai. Todėl Liobytės pasakose vyrauja ne reti, o daugiau mažiau girdėti ar tokie, kurių reikšmę nesunku įspėti, frazeologizmai. Ypač jų daug, tiesiog griūte griūva, pasakoje Šimto zuikių piemuo: „plyšo iš juoko“ (p. 15), „besiraitant iš juoko“ (p. 16), „paleido kakarines juoktis“ (p. 12), „užvirė <…> širdis“ (p. 10), „pašoko apmaudu <…> širdis“ (p. 10), „kur <…> širdis geidžia“ (p. 18), „nuo melų burna išdžiūvo“ (p. 19), „laukia <…> ubago lazda“ (p. 10). Vis dėlto dalies frazeologizmų reikšmių jaunieji XXI a. skaitytojai greičiausiai nebeperpras, nes jie užaugę kitokioje kalbinėje aplinkoje, palyginti su ta, kokia buvusi Liobytei rašant pasakas, pavyzdžiui: „eik <…> kirsdamas šunims per blakstienas“ (p. 12), „bepig <…> rėžti svetimą skūrą“ (p. 10), „iš bado grobas grobą ryja“ (p. 14), „kraipė zūbus“ (p. 16). Kaip matyti iš citatų, Liobytė nevengia frazeologizmų, kuriuose į stabilųjį žodžių junginį įeina svetimybė, – jais imituojama senoviška, tradicinę pasaką primenanti kalba, bet negalėtume teigti, kad svetimžodžiais piktnaudžiaujama. Beje, ne frazeologizmuose senovišką liaudies pasakų leksiką Liobytė retkarčiais bando priminti pavartodama vieną kitą iškreiptą žodžio formą: į Žaliabarzdžio dvarą vykstama ne marmuriniu, o „murmuliniu“ (p. 89) keliu, pyragai kepami ne su cukrumi, o su „cukrais“ (p. 89).

Greta frazeologizmų Liobytės pasakose į akis krinta tradicinės patarlės. Jos taip pat parenkamos tokios, kad vaikas pajėgtų suvokti. Vienur patarlės įterpiamos į tekstą pavieniui: „kupinas buvo ir puodas, ir aruodas“ (p. 23), „[g]eria saldžiai, užmoka karčiai“ (p. 28), „nuo giltinės po puodu nepasivoši“ (p. 29–30), kitur tekstas formuojamas vieną patarlę jungiant prie kitos: „Tik tu nenusimink: viena diena – pamotė, o kita – motina. Jei vargtina – prisivargsi, jei gyventina – prisigyvensi“ (p. 10).

Būtina atkreipti dėmesį ir į Liobytės pasakų palyginimus. Dalis jų paimti iš šnekamosios kalbos: „didelį, baltą sūrį kaip gulbę“ (p. 32), „murma senos moterys kaip laumės“ (p. 33), vaikas grįžta „laigydamas kaip ėriukas“ (p. 23), pasiligojusi karalaitė „lingavo kaip smilga“ (p. 40), tėvelis „išdžiūvo kaip skiedrelė“ (p. 53), jaunikis „rudas kaip voverė“ (p. 89). O kurdama individualius palyginimus rašytoja apsiriboja tradiciniu pasaulėvaizdžiu, tad šie artimi liaudiškiesiems: „apsnigtos eglės pūpsojo kaip bobos mugėje“ (p. 10), „kraujo lašas sunkėsi iš jo piršto kaip serbento uoga“ (p. 30), merginos „gainiojo ir cypino vaikus, mušdamos prijuostėm kaip muses“ (p. 58), vandeniu perlietas vaikinas „purtėsi tartum jaunas šuniūkštis“ (p. 35). Liobytės pasakose vyrauja palyginimai, kurie padeda vaizduojamąjį pasaulį padaryti matomesnį, konkrečiau suvokiamą. Tačiau pasitaiko, kad labiau nei vizualinio raiškumo palyginimu siekiama komiško efekto. Toks liaudiškos kilmės, bet kiek perdirbtas palyginimas keliskart pavarijuojamas pasakoje Šimto zuikių piemuo („poną, išpampusį kaip negražaus vardo grybas“, p. 11, „apkūnus kaip grybas negero vardo“, p. 15), jis tampa svarbia satyrine priemone šaržuojant vaivados paveikslą.

Dar vienas Liobytės mėgstamas liaudiškosios leksikos elementas – ištiktukai. Vieni jų tradiciniai, įprasti lietuvių kalbai: zuikiai išsilaksto „strykt pastrykt“ (p. 12), kiaulė pyragą „makt“ praryja (p. 92), gaidys „kapt“ jį sulesa (p. 92), deimantinis tiltas skamba „džen-džen“ (p. 93), bet pasitaiko individualių, pagal garsinį veiksmo įspūdį pačios Liobytės sukurtų, pavyzdžiui: lango stiklai kuliami „džingšt džingšt“ (p. 26).

Grožintis liaudiška Liobytės pasakų kalba, pažymėtina, kad ekspresyvumu ji gerokai pranoksta autentišką liaudies pasakų kalbą. Kryptinga vaizdingųjų žodžių ir posakių atranka, apgalvotas jų derinimas ir itin gausus, palyginti su liaudies pasakomis, vartojimas leidžia kalbėti apie savito, sakytume, pertekliniu liaudiškumu pasižyminčio, stiliaus sukūrimą.

Tam tikrą įtaką jam darė ir klasikinėmis tapusios folkloro stilizacijos. Vinco Mickevičiaus-Krėvės Dainavos šalies senų žmonių padavimus primena ilgi, ritmingi, sintaksiniais paralelizmais vilnijantys sakiniai, kuriuose susilieja sakytinės ir dainuojamosios tautosakos leksika. Tiesa, ne visose Liobytės pasakose krėviškojo stiliaus poveikis yra akivaizdus, matomiausias jis Ramunėje ir Pasakoje apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį.

Apibendrinant maga susumuoti pagrindinius teiginius. Folkloriškųjų Liobytės pasakų šaltiniai yra Lietuvoje vidutiniškai paplitę tarptautinės kilmės liaudies pasakų siužetai ar tautosakos tradicijoje daugiau mažiau žinomi motyvai. Kaip pasakotoja interpretuotoja, Liobytė gerai išmanė lietuvių vaikų literatūroje nusistovėjusias liaudies pasakų perdirbimo tendencijas. Kiekvienoje rašytojos pasakoje jos pasireiškia nevienodai, paprastai išsiskiria viena dvi, o kitos yra periferinės ar iš viso nepastebimos – dėl to pasakos atrodo ganėtinai skirtingos. Vyraujanti pasakų perinterpretavimo tendencija, įžvelgiama įvairiuose pasakų struktūros lygmenyse, – skaitytojo vaiko lūkesčių ir suvokimo galimybių paisymas. Folkloriškąsias Liobytės pasakas vienijančia specifine savybe reikia laikyti pasakojimo įvaizdinimą. Rašytojos stiliaus individualumą lemia tikslinga liaudiškos kalbos vartosena, iš senojo kalbos palikimo atsirenkant ekspresyvumu patraukiančius žodžius ir posakius, bet tik tokius, kurie būtų suprantami ir vaikui.

____________________________________

1 Kęstutis Urba, „Folkloras kaip lietuvių literatūrinės pasakos įkvėpimo šaltinis“, Pasisakymai apie vaikų literatūrą, Vilnius: IBBY Lietuvos skyrius, 2004, p. 27.

2 Kęstutis Urba, „Literatūrinės pasakos įvairybė“, Rubinaitis, 2002, Nr. 2 (14), p. 3–4.

3 Bronislava Kerbelytė, „Lietuvių liaudies pasakų repertuaras“, <http://www.aruodai.lt/pasakos/repertuaras/> [žiūrėta 2015-07-15].

4 Kostas Aleksynas, „Įvadas: Pasakotojai ir jų pasakos“, in Stebuklingas žodis: Lietuvių liaudies pasakos, Kaunas: Šviesa, 1985, p. 6–7.

5 Sigitas Renčys, „Jauniausias žanras (Apie vaikų dramaturgiją)“, in Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos, Vilnius: Vaga, 1979, p. 267.

6 Aldona Liobytė, Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį, Vilnius: Vaga, 1970. (Toliau cituojant nurodomas tik puslapis.)

7 Kęstutis Urba, op. cit., p. 29.

8 Ibid., p. 28.

9 Kęstutis Urba, „A. Liobytės kūrybinis palikimas“, <http:// rubinaitis.lnb.lt/index.php?-316697602> [žiūrėta 201507-20].

10 Kęstutis Urba, „Folkloras kaip lietuvių literatūrinės pasakos įkvėpimo šaltinis“, p. 30.

11 Algis Samulionis, „Pasakos rimtis ir žaismas“, Literatūra ir menas, 1973, rugpjūčio 4, p. 5.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 3 (75)

 

 

 

Įžanginis

VAIKŲ KNYGŲ KULTŪRA

Straipsniai

KALBĖTI NEREIKIA NUTYLĖTI.  KUR DĖTI KABLELĮ?.. (Knygos paaugliams apie neišgydomas ligas)
RASA DOČKUTĖ: EKSTRAVAGANCIJOS DRĄSA

Mano vaikystės skaitymai

„O SAULIUKAS IŠ ŠIAULIŲ TURI GERĄ SKONĮ“

Sukaktys

„AŠ – TROLEIBUSAS“ (Daniilo Charmso 110-osioms gimimo metinėms)

Atidžiu žvilgsniu

Jorė Amarilė – gėlė, kuri išgelbės pasaulį

Bibliografija

2016 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai