„AŠ – TROLEIBUSAS“ (Daniilo Charmso 110-osioms gimimo metinėms)

 

 

 

 

D. Charmsas. Apie 1935 m. G. Levino nuotr.
D. Charmsas. Apie 1935 m. G. Levino nuotr.

Daniilas Charmsas (tikr. Juvačiov, rus. Ювачёв), kurio 110 metų jubiliejų šiemet minime (gimė 1905 m. gruodžio 30 d.), nekentė vaikų. Jo kambaryje ant lempos gaubto buvo nupieštas namas ir parašyta: „Tai vieta, kur užmušami vaikai.“1 Tačiau kaip tik vaikų literatūra buvo vienintelis rašytojo pragyvenimo šaltinis, jo suėmimo, tremties ir baisios mirties (Charmsas 1942 m. mirė badu garsiojo Leningrado Krestų kalėjimo psichiatrijos ligoninėje) priežastis. Neturėdamas vilties išleisti savo poezijos ir prozos veikalų suaugusiesiems (esant gyvam išspausdinti tik du suaugusiesiems skirti Charmso eilėraščiai), jis dirbo vaikų žurnaluose „Ežys“ (rus. „Ёж“), „Alksninukas“ (rus. „Чиж“), „Svirplys“ (rus. „Сверчок“), „Spaliukai“ (rus. „Октябрята“), dalyvaudavo susitikimuose su vaikais ir paversdavo juos mažais virtuoziškais spektakliais. Vaikus traukė jo keista išvaizda ir elgesys. Jo žmonos Marinos Malič prisiminimuose galima rasti tokių susitikimų aprašymų: „Kai tik Dania [mažybinė Daniilo vardo forma. – I. M.] pasirodydavo scenoje, prasidėdavo kažkas sunkiai įsivaizduojama. Vaikai rėkdavo, spiegdavo, plodavo. Susižavėję trypdavo kojomis. Jį dievino. Pradėdavo jis nuo fokusų. Jo rankose atsirasdavo žaislinė patranka. Iš kur jis ją ištraukdavo?! Nežinau. Manau, iš rankovės. Paskui rankose išdygdavo kažkokie kamuoliukai. Dania traukdavo juos iš apykaklės, iš rankovių, iš kelnių, iš nosies… Vaikai taip rėkdavo, kad tiesiog gyva bėda: „Dar! Dar! Dar!!!“ O aš žiūrėdavau ir stebėdavausi: estradoje stovi visiškai kitas žmogus! Dania – ir ne Dania. Jis visiškai pasikeisdavo.“2 Tad nors vaikų literatūra Charmsui buvo labiau būtinybė nei polinkis, kaip pažymi amžininkai, į šį darbą jis žiūrėjo atsakingai ir rašė gerai, nes kitaip tiesiog nemokėjo.

Alisa Poret.  Pasakos „Septynios katės“ iliustr.
Alisa Poret. Pasakos „Septynios katės“ iliustr.

Rusijoje pasikeitus režimui, visas rašytojo palikimas buvo paskelbtas. Mūsų dienomis daugelio skaitytojų sąmonėje Charmsas įsitvirtino kaip avangardo rašytojas, absurdo poetas, kaip žmogus, neskyręs gyvenimo nuo kūrybos ir rašęs eiles taip, kad jos, mestos į langą, išdaužtų stiklą („Tai ne tiesiog ant popieriaus užrašyti žodžiai ir mintys, tai daiktas, toks pat realus kaip krištolinis rašalo buteliukas, stovintis priešais mane ant stalo. Atrodo, šias eiles, tapusias daiktu, galima nuimti nuo popieriaus ir mesti į langą, ir langas suduš.“3), o jo kūryba vaikams tarsi pasitraukė į antrąjį planą. Lietuvių kalba išleista vienintelė rašytojo knyga vaikams Septynios katės4 (pakartotinai išėjo 1982 ir 2007 m.) irgi gerokai primiršta. (Knyga suaugusiesiems Nutikimai lietuviškai pasirodė 1998, 2007 ir 2013 m.)

Šio straipsnio tikslai du: 1) panagrinėti rašytojo santykį su vaikais, vaikyste ir vaikų literatūra (iš kur ta intriguojanti jo neapykanta vaikams) ir 2) vaizdžiai tariant, nušluostyti dulkes nuo Charmso kūrybos vaikams.

„Čia užmušami vaikai“: Daniilas Charmsas ir vaikai

Charmso nemeilė vaikams buvo visa apimanti, atvirai deklaruojama ir ne kartą paliudyta amžininkų atsiminimuose. Jis galėdavo susipykti su kolegomis, išvadindamas jų vaikus įžeidžiais žodžiais, pavyzdžiui, šlykštynėmis; apie jį sklido gandas kaip apie „nepriekaištingai, be jokių priemaišų piktą žmogų, kas retai pasitaiko“5. Ar tai buvo tikras, ar tiesiog epatažinis elgesys, prisiimta kaukė, skirta avangardiniam menui, kurio viena pagrindinių funkcijų – sukelti poveikį, kad ir koks jis būtų, – sunkiai atsakomas klausimas. Viename tekstų jis rašo: „Nemėgstu vaikų, senių ir išmintingų pagyvenusių žmonių. Nuodyti vaikus – žiauru. Bet ką nors su jais juk reikia daryti!“6 Vaikus ir senius jis priešina jaunoms sveikoms putlioms moterims: „Aš gerbiu tik jaunas ir sveikas putlias moteris. Į kitus žmonijos atstovus žiūriu įtariai.“7 Tačiau net ir tokios moterys rašytojo kūryboje patiria žiaurų smurtą ir sadizmą, tad neabejotinai šis santykis – ne vienareikšmė simpatija priešingai lyčiai, o sudėtingas, vienas kitam prieštaraujančių jausmų kompleksas. Vaikų su seniais ir jaunų moterų supriešinimas akivaizdus visoje Charmso kūryboje ir tyrėjų traktuojamas kaip archetipinis troškimas vėl tapti vaiku, sugrįžti į motinos prieglobstį, bet tuo pat metu jis rodo didžiulę to baimę bei moterų ir vaikų kaip gyvybės ciklą tęsiančios grandies suvokimą. Ši grandis užkerta kelią mirčiai, o mirtis suvokiama kaip Didysis Niekas ir ramybė. Charmso kūryboje dažnai ir visai nemotyvuotai miršta veikėjai („Maša sukinėjo, sukinėjo kasą ir staiga numirė“8), tad moterų garbinimas, o vaikų ir senių niekinimas nebūtinai suvoktinas kaip jaunystės kultas ir nebūties baimė; pasak Dmitrijaus Tokarevo9, tai gali reikšti ir baimę to, kad ši nebūtis neįmanoma.

Galima ir kita tokios neapykantos interpretacija. Komentuodamas Charmso tekstą „Mane vadina kapucinu…“10 (1938), kuriame siūloma iš kasti mieste didžiulę duobę ir sumesti į ją vaikus, o kad nesmirdėtų, kas savaitę pilti ten negesintų kalkių, Valerijus Sažinas11 pažymi, kad studijuodamas antikinę literatūrą rašytojas galėjo sužinoti apie ekonominių sumetimų nulemtą infanticidą, kuris buvo vykdomas nuo pat seniausiųjų laikų iki maždaug IV a. po Kr. ir pasireiškė naujagimių žudymu arba palikimu likimo valiai. Rusų antropologas, sociologas ir filosofas Igoris Konas knygoje Vaikas ir visuomenė12 pateikia pavyzdžių, kurie dabartiniams žmonėms tiesiog kraupūs: medicinos tėvas Hipokratas ir ginekologijos pradininkas Soranas iš Efeso dalykiškai svarstė, kurie naujagimiai nusipelno augti; Aristotelis manė, kad įstatymas, leidžiantis nemaitinti luošų vaikų, yra teisingas; Ciceronas tvirtino, kad vaiko mirtį reikia išgyventi ramiai, o Seneka buvo įsitikinęs, kad silpnus ir išsigimusius kūdikius išmintinga skandinti13. Pats Charmsas, dviejose santuokose išgyvenęs trylika metų, vaikų neturėjo, tad galima manyti, kad mintis pratęsti giminę dėl kažkokių priežasčių jam buvusi atgrasi. Tai liudija ir jo draugo Jevgenijaus Švarco prisiminimai: „Jis, be abejo, buvo paskutinis giminėje. Daugiau palikuonių jau būtų buvę visiškai baisu. Štai dėl ko net svetimi vaikai jį baugino.“14

Tokios pat dalios kaip vaikai Charmso kūryboje dažnai sulaukia ir šunys. Jie vaizduojami tuose tekstuose, kuriuose kalbama apie žiauriausius mušimus, kur neveikia moralės ir etikos normos ir atsiskleidžia žemiausi žmonių instinktai. Nors perskaičius šiuos tekstus tai atrodo tiesiog neįtikėtina, vis dėlto rašytojo namuose būta šunų. Tiesa, tik mažų veislių ir itin keistais vardais (pradedant Kepurėle ir Skudurėliu ir baigiant sakinio ilgio „Išeik minutėlę į gretimą kambarį, aš tau kai ką pasakysiu“). Didelių šunų jis paniškai bijojo. Vaikų ir šunų gretinimas gali slėpti ir neapykantos jiems priežastį. Juk vaikai ir šunys (ypač tokių žmonėms draugiškų veislių kaip vokiečių aviganiai, spanieliai, terjerai, koliai ir pan.) tradicinėje visuomenėje suvokiami kaip tvarkingos, darnios, pavyzdingos šeimos požymis. Charmsas ir jo draugai obėriutai* tai vadino „kasdienėmis nesąmonėmis“; toks stereotipinis paviršinis įvaizdis jiems kėlė nemalonius jausmus, norą priešintis ir išlaisvinti nuo to daiktų ir reiškinių suvokimą, išgryninti žodžius ir suteikti jiems galią. Tad šiuo atveju „užmušti vaikus ir šunis“ prilygsta vartotojiško skonio, visuotinai įprastų elgesio normų, moralės ir etikos – paradinio „padorios“ visuomenės įvaizdžio – „užmušimui“. O kaip tik to avangardinis menas ir siekė.

Atkreiptinas dėmesys į dar vieną, paskutinį, suaugusiesiems skirtą Charmso tekstą (į lietuvių kalbą neišverstas), svarbų interpretuojant jo santykį su vaikais ir vaikyste. Jame pasakotojas bėgdamas ginasi nuo besivejančių nešvarių, rachito išsukiotomis rankomis ir kojomis, į šungrybius panašių vaikų, o šie siaubingai skubėdami griūva, susilaužo kojas, painiojasi po kojų bėgančiajam, drasko nuo savęs drabužius, tuo pat metu seniai ir senės krinta nuo stogų ir ant žemės visi virsta minkštą košę primenančia mase. Apimtas siaubo, pasakotojas skuodžia per tuos kūnus, užmina senutei ant pilvo, nutraukia vaikui grybui galvą, kol galiausiai pribėga pirtį. Ten jį apima ramybė ir… ištinka mirtis. Svarbu atkreipti dėmesį į tris momentus: 1) vaikai prilyginami šungrybiams; 2) susidūrus su vaikais ir seniais subjektą apima siaubas; 3) vieta, kurioje ištinka netikėta mirtis, – pirtis.

Daugelio tautų mitologijoje grybai laikomi vaisingumo, vyriškos potencijos, nemirtingumo, ilgaamžiškumo, pomirtinio gyvenimo simboliu. Tai lemia jų forma, materija, paslaptingas išaugimas (seniau žmonės nesuprato, iš kur jie atsiranda) ir haliucinogeninės kai kurių jų rūšių savybės. Taip pat grybai dažnai laikomi naujagimių sielų personifikacija. Jie priskiriami tarpiniam, ribiniam pasauliui, nes yra nei augalai, nei gyvūnai, dėl to visada asocijuojasi su metamorfozėmis. Kai kurių tautų (jų geografija labai plati – nuo senovės Graikijos ir senovės Romos iki Indijos, Kašmyro, Irano, Tolimųjų Rytų ir Okeanijos) mituose grybai siejami su žaibais, perkūnija, audra, su dievišku įsikūnijimu, t. y. su dangaus dievybėmis, o kartais grybais laikomos šių dievybių nubaustų vaikų transformacijos. Slavai tiki, kad grybai priklauso anapusiniam pasauliui, kur žmogus būna iki gimimo ir po mirties. Grybams būdinga savybė organinę medžiagą paversti neorganine, t. y. transformuoti viena į kita, grybų tarpinė padėtis leidžia juos laikyti „gyvenimo – derlingumo (vaisingumo) – mirties“ triados simboliais ir traktuoti dar plačiau – kaip „dangaus (dievų vaikai iki nuopuolio) – žemės (grybai, vabzdžiai ir kt. kaip transformavęsi nubausti dievų vaikai) – dangaus (su haliucinogeninėmis savybėmis susijusi grybų galia atnešti mirtį arba nemirtingumą)“ triadą15. Taigi atsižvelgiant į šią simboliką panišką vaikų, panašių į grybus, baimę galima interpretuoti kaip mirties baimę, anapusinio pasaulio baimę, amžinybės ir nemirtingumo, nuolatinio atgimimo baimę, metamorfozių, pokyčių ir palikuonių baimę. Nors mirtis ir nemirtingumas vienas kitam prieštarauja, esmė, matyt, ta, kad tai fundamentalūs – gyvybės ir mirties – dalykai.

D. Charmso portretas ant vienos iš  Sankt Peterburgo gamyklų sienos
D. Charmso portretas ant vienos iš Sankt Peterburgo gamyklų sienos

Netikėta mirtis pasakojimo herojų ištinka pirtyje – jam staiga sustoja širdis ir jis liaujasi kvėpavęs. Šis momentas taip pat gana svarbus skverbiantis į Charmso kūrybą ir sietinas su obėriutų grupės filosofija, kuriai didelę įtaką darė Leonido Lipavskio darbai. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į šio filosofo veikalą Siaubo tyrinėjimas16, kuriame randame smulkiai aprašytą situaciją, kai karštą dieną, kuri prilyginama pirčiai (!), staiga viskas sustoja, o vienintelis gyvenimo garsas yra širdies tvinksniai. Tokią būseną Lipavskis vadina „laiko katalepsija“ ir lygina ją su stovinčiu vandeniu: „Tai atsitinka ten, kur nėra skirstymo, nėra kaitos, nėra eiliškumo. <…> Vientisas pasaulis be tarpų, be porų, jame nėra įvairiopos kokybės, taigi nėra ir laiko, negali egzistuoti individualybė. Juk jei viskas vienoda, neišmatuojama, nesiskiria, tai niekas neegzistuoja.“17 Tai nebūties, individualumo nebuvimo baimė, siaubas, apimantis susidūrus su nekontroliuojama, takia, sklidžia, amorfine gyvenimo tėkme, kurios nepabaigiamybė ir su ja susijusi nejudamybė, pasak Charmso kūrybos tyrėjo Jeano-Philippe’o Jacquard’o, yra mirties pranašės18. Kaip tik vanduo (nuo siaubo herojus slepiasi pirtyje) kaip skystos medžiagos pagrindas yra toji amorfinė, nekontroliuojama, nebūtimi alsuojanti konsistencija, kuri kelia siaubą Lipavskio veikale. Charmso herojus joje slepiasi, bet čia jį ištinka mirtis kaip grįžimas į pirmykščius vandenis, į visa ko pradžią. Psichoanalizė vandens simboliką sieja su pasąmone – subjektyviai nekontroliuojamais psichikos procesais, iracionalia, logikos, erdvės ir laiko ryšiams nepavaldžia sritimi, dažnai asocijuojama su moteriškąja asmenybės puse, su sapnais, vaizdiniais ir kūryba. Čia turime nusikelti į šio skirsnio pradžią, prisiminti troškimą sugrįžti į motinos glėbį, vėl tapti vaiku ir šią interpretaciją praplėsti iki grįžimo į pradžių pradžią, į savo pasąmonę, kuri siejama su moteriškumu ir kartu, pasak Sigmundo Freudo, yra vieta, kur paslėpti mūsų vaikystės išgyvenimai ir formuojasi psichinė žmogaus struktūra. Toji Charmso kūryboje deklaruojama neapykanta vaikams ir yra ne kas kita kaip savo pasąmonės ir vaikiškumo baimė.

Žodiniai Rubiko kubai: Daniilas Charmsas ir žaidimas

Kita Charmso gyvenimo ir kūrybos ašis, be kurios neįmanoma kalbėti nei apie jo kūrinius vaikams, nei apie kūrybą suaugusiesiems, – tai žaidimas, žaidybiškumas. Dar vaikystėje būsimasis rašytojas stebino mokytojus ir draugus išgalvotais personažais (pavyzdžiui, buvo išgalvojęs sau antrą mamą, tokią mažytę, kad galėjo ją įžiūrėti tik jis vienas, gyvenančią po laiptais ir vadinamą vokiškai – „mütterchen“), ekscentriškais poelgiais (pavyzdžiui, užgrodavo vidury pamokos valtorna) ir apranga. Jis rengėsi kitaip nei visi: elegantiškas švarkas, kaklaraištis, trumpos kelnės, ilgos languotos kojinės, geltoni storapadžiai batai, kišeninis laikrodis, ant kurio grandinėlės kabėjo ryklio dantis, ir pypkė, kuri, pasak liudininkų, retai kada rūkdavo19. Išvaizda jis labiau panėšėjo į užsienietį nei į to meto rusą, o labiausiai – į savo mėgstamiausią literatūros herojų Šerloką Holmsą. Jau suaugęs rašytojas stebino draugus, pažįstamus ir svečius įvairiausiais mechanizmais: fisharmonija, kuria pradėjus groti įvairiose kambario vietose užsidegdavo spalvotos lemputės; iš spyruoklių, konservų dėžučių ir dviračio dalių sukonstruota mašina, kurios paskirties niekas nežinojo, bet kurią šeimininkas noriai rodydavo svečiams ir iš jų reakcijos spręsdavo, ar su tais žmonėmis verta bendrauti toliau; galiausiai labai patogiu įrenginiu – trūkčiojančio ryšio įspūdį sukuriančiu telefone įtaisytu mygtuku, kuris būdavo nuspaudžiamas, kai klausytojui įgrisdavo pašnekovo kalbos.

Negalima nepaminėti dar vienos istorijos, kuri geriausiai iliustruoja Charmso gebėjimą perprasti žaidimo logiką ir prisitaikyti prie jos. Ją papasakojo vaikų rašytojos Ninos Gernet sūnus Erikas, kuriam anuomet buvo penkeri. Jo mama dirbo su Charmsu viename vaikų žurnalų ir kartą pakvietė jį į svečius. Kaip tais laikais buvo įprasta, vaikų dažniausiai būdavo paprašoma pažaisti kitame kambaryje, o šiuo atveju – koridoriuje. Fantazijos nestokojantis berniukas ištiesė koridoriuje virvę ir skraidino ja savadarbį lėktuvėlį. Eidami pro šalį svečiai paglostydavo vaikui galvą ir pasilenkę, kad nenutrauktų virvės, įlįsdavo į kambarį. Bet vienas svečias pasielgė ypatingai. Kurį laiką stebėjęs berniuko žaidimą, jis priėjo prie virvės, prisilietė prie jos ausimi ir pasakęs: „Aš – troleibusas“ „nuvažiavo“ ja į kambarį, o kadangi virvė ėjo vis žemyn, į kambarį jis įropojo keturiomis. Tas svečias buvo Daniilas Charmsas20.

Žaidimų kupina ir Charmso kūryba – ir vaikams, ir suaugusiesiems, ypač jo eilėraščiai. Tik gaila, kad jie neišversti į lietuvių kalbą. Obėriutų pasirodymai dažnai virsdavo publiką šokiruodavusiais mažais spektakliais, kurių metu Charmsas, sėdėdamas ant spintos turkiškai sukryžiuotomis kojomis ir laikydamas rankose gėlę, skaitydavo savo transracionalias eiles (rus. „заумные стихи“)21. Jis galėdavo spontaniškai sukurti naują kalbą ir, puolęs ant kelių, ta naujakalbe paprašyti draugo nupirkti jam pyragaitį. Žymus rusų rašytojas fantastas Genadijus Goras šį Charmso polinkį krėsti šunybes, stebinti savo elgesiu ir išmonėmis aplinkinius aiškina jo nenoru išaugti iš vaikystės ir paauglystės: „Ta paradokso meilė, tas apsimetimas keistuoliu, tas gyvenimas, kasdienybę paverčiantis scena, Dickenso neparašytu Pikviko klubo epizodu, matyt, buvo reikalingi Charmsui, kad dirbtinai pailgintų ir taip užtrukusią vaikystę ir paauglystę. Savo įstabias eiles jis sėmė iš mintyse pratęstos vaikystės.“22

Neretai kalbant apie Charmsą ar apibūdinant jo kūrybą vartojamas žodis „infantilus“. Šis tariamas infantilumas iliustruojamas jo trečiojo dešimtmečio kūriniais, kurių pabaigoje dažnai aptinkamas žodis „viskas“ – nesugebėjimo pranešti apie kūrinio pabaigą kitaip, kaip tik šiuo vaikišku žodžiu, ženklas. Čia norisi atkreipti dėmesį į paties Charmso dedikaciją „Recenzentui“ suaugusiesiems skirtame jo eilėraščių rinkinyje Daiktų valdymas: „Pirma, prieš ką nors pasakydamas apie formalius mano eilių trūkumus, perskaityk Daiktų valdymą nuo pradžios iki galo nieko nepraleisdamas. Antra, prieš susiedamas mane su praeito dešimtmečio futuristais, perskaityk juos, o paskui – dar kartą mane.“23

Michail Belomlynskij. Eilėraščio „Ivanas Toporyškinas“ iliustr.
Michail Belomlynskij. Eilėraščio „Ivanas Toporyškinas“ iliustr.

Šis rašytojo prašymas įsiskaityti į jo kūrybą galioja ir vaikams skirtai jos daliai. Štai vienam žinomiausių jo eilėraščių „Ivanas Toporyškinas“ (į lietuvių kalbą neišverstas) buvo prikišama, kad, jį perskaitę, ne tik vaikai neišmoks logikos, bet ir suaugusieji ją pamirš, o autorius buvo apšauktas eretiku. Vadovaujantis įprastos logikos dėsniais šis eilėraštis išties gali pasirodyti absurdiškas: jo dėmenys (Ivanas, išėjo į medžioklę, pudelis, peršoko tvorą, kaip rąstas, įgarmėjo į pelkę, paskendo upėje, kaip kirvis) nuolatos keičiami vietomis (išeina labai juokingai: tai pudelis kaip kirvis peršoka tvorą, tai upėje peršoka per tvorą, tai Ivanas eina į medžioklę, tai kaip rąstas peršoka pelkę ir t. t.). Taip žaidžiama sakinio dėmenimis tarsi įvairiaspalviais kubeliais, lyg dėliojant Rubiko kubą arba dėlionę – žaidimas turi savo logiką ir jokios kitos čia nereikia ieškoti. Kai kuriuose leidimuose prie šio eilėraščio yra prierašas „greitakalbė“ – tai šiek tiek priartina skaitytoją prie skaitymo strategijos atsisakyti išankstinių nuostatų ir tiesiog pasiduoti žaidimo logikai, kaip tai darė pats Charmsas. Mįslės, galvosūkiai, greitakalbės, skaičiuotės, įvairūs ritmai (pavyzdžiui, žygio, žaidimo, skrydžio, skubėjimo į mokyklą ir t. t.), vaikų logika ir kalbos ypatybės, begalinė dinamika ir humoras – tai būdinga ir kūriniams, įeinantiems į vienintelę lietuvių kalba išleistą Charmso knygelę vaikams Septynios katės. Nors tai prozos kūrinėliai, kai kurių jų logika atkartoja vaikams skirtų eilių logiką. Štai kūrinėlį „Pirma ir antra“ galima apibūdinti kaip skaičiuotę proza („PIRMA, aš uždainavau dainą ir žygiuoju. ANTRA, prieina prie manęs Petia ir sako: „Aš su tavim eisiu.“ – Ir abudu žygiuojame, dainuodami dainas. TREČIA, einam ir žiūrim – ant kelio stovi žmogeliukas, didumo kaip kibiriukas [ir t. t. – I. M.].“24), kurioje randame didelio ir mažo kontrastą, taip patikdavusį pačiam Charmsui vaikystėje, kompiliacinį (didėjimo, pasipildymo, prijungimo) principą, kai pakeleivių vis daugėja, prisideda, kol jiems prireikia įsėsti į automobilį, o čia jau laukia galvosūkio, primenančio Charmso labai mėgtą ir vaikystėje visų girdėtą užduotėlę apie vilką, ožką ir kopūstą (reikia visus po vieną pergabenti valtele į kitą upės krantą taip, kad vilkas nesuėstų ožkos, o ožka – kopūsto), sprendimas: „Pradėjome lipti į automobilį. Aš ir Petia prie vairo susėdome, mažių priekyje ant žibinto užkėlėme, o štai ilgšio, asilo ir valties niekaip automobilin negalime įtalpinti. Įkėlėme valtį į automobilį, valtyje pastatėme asilą, ir viskas būtų buvę gerai, bet ilgšiui vietos nėra. Pasodinome jį valtin – asilui vietos neliko. Įsodinome automobilin asilą ir ilgšį – valties nėra kur dėti.“25 Pasakojime „Apie tai, kaip Kolia Pankinas skrido į Braziliją, o Petia Jeršovas niekuo netikėjo“ rasime gražių vaikų fantazavimo, polinkio girtis tuo, ko iš tikrųjų nėra, ir tą puikavimąsi demaskuojančių pavyzdžių („– Aš skrisiu lėktuvu, – pasakė Kolia. / – O kur tu jį gausi? – paklausė Petia. / – Nueisiu į aerodromą, paprašysiu, ir duos, – pasakė Kolia. / – O kas tau jį duos? – paklausė Petia. / – Tenai mano visi pažįstami, – pasakė Kolia. / – O kokie jau ten tavo pažįstami? – paklausė Petia. / – Visokie, – pasakė Kolia.“26), taip pat išgalvotą – indėnų – kalbą („– Kerek eri jale, – pasakė čiabuviai. / – Ara toki, – pasakė Kolia. / – Mita? – paklausė čiabuviai. / – Liaukis, eime toliau, – pasakė Petia. / – Pilgedrau! – sušuko Kolia. / – Perkilia! – sušuko čiabuviai. / – Kulmeguinki! – šūktelėjo Kolia. / – Perkilia, perkilia! – šaukė čiabuviai. / – Bėgam, – sušuko Petia, – jie muštis nori!“27).

Fiodor Lemkul. Pasakos „Pasaka“ iliustr.
Fiodor Lemkul. Pasakos „Pasaka“ iliustr.

Charmsas yra rašytojas, su kuriuo nepanuobodžiausi. Jis priverčia sukti galvą ir vaikus, ir suaugusiuosius, tik – įtariu – vaikai tai daro daug noriau. Rašytojas tikrina jaunųjų skaitytojų dėmesingumą („Pasižiūrėk į šį paveikslėlį ir atsakyk: kuri katė Maška, kuri Pronka, kuri Burka, kuri Murka, kuri Svainė, kuri Rainė ir kuri Cukrainė“28), klausia įvairių keistenybių, pavyzdžiui: „Kas žino, kaip ežiai šaukia?“29 (mintyse iškart iškyla vaiko, užspeičiančio šiuo klausimu savo tėvus į kampą, vaizdas), jis žino, kiek nedaug tereikia žaidimui pradėti („– Žinai ką, – pasakė Vania, dėdamas ant stalo sąsiuvinį, – rašykime pasaką. / – Rašykime, – pasakė Lena, sėsdamasi ant kėdės.“30), ir rašo taip, kad vaikai krykščia iš juoko („– Na, apie tai, kaip karalius gėrė arbatą su obuoliais ir staiga užspringo, o karalienė pradėjo daužyti jam nugarą, kad obuolio kąsnelis atgal atšoktų. O karalius pamanė, kad karalienė jį muša, ir tvojo jai stikline galvon. Tada karalienė supyko ir tvojo karaliui lėkšte. O karalius pašoko ir tvojo karalienei stalu. O karalienė ant karaliaus užvertė bufetą [ir t. t. – I. M.].“31), o suaugusieji nepatikliai kraipo galvas…

________________________

* Šiuo žodžiu buvo vadinami 1927–1934 m. anuometiniame Leningrade veikusios rusų rašytojų ir kultūros veikėjų grupės „Realaus meno susivienijimas“ (rus. „Объединение реального искусства“), deklaravusios tradicinių meno formų atsisakymą ir naujų meninių priemonių paiešką, kultivavusios avangardinį meną, absurdo, grotesko ir alogizmų poetiką, atstovai. Jos nariai buvo Daniilas Charmsas, Konstantinas Vaginovas, Aleksandras Vvedenskis, Nikolajus Zabolockis ir kt.

 

1 Александр Кобринский, Даниил Хармс, Москва: Молодая гвардия, 2008, c. 49–50.

2 Владимир Глоцер, Марина Дурного: Мой муж Даниил Хармс, Москва: Пресс, 2000; interneto prieiga: <http:// lib.rus.ec/b/218946/read>.

3 Даниил Хармс, Век Даниила Хармса, Москва: Зебра E, 2006, c. 35.

4 Danijilas Charmsas, Septynios katės, iš rusų k. vertė Gražina Mikailionienė, Vilnius: Vaga, 1973.

5 Александр Кобринский, op. cit., c. 287.

6 Даниил Хармс, Собрание сочинений, т. 2, Санкт-Петербург: Азбука, Азбука-Аттикус, 2011, c. 229.

7 Ibid.

8 Daniil Charms, Nutikimai, Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 76.

9 Дмитрий Токарев, Курс на худшее: абсурд как категория текста у Даниила Хармса и Сэмюэля Беккета, Москва: Новое литературное обозрение, 2002, c. 44.

10 Daniil Charms, Nutikimai, p. 107–108.

11 Даниил Хармс, Собрание сочинений, c. 414.

12 Игорь Кон, Ребёнок и общество, Москва: Наука, 1988, с. 50–51.

13 Ibid.

14 Александр Кобринский, op. cit., c. 287.

15 Žr. <http://www.symbolarium.ru/index.php/%D0%93% D1%80%D0%B8%D0%B1%D1%8B>.

16 Леонид Липавский, „Исследование ужаса“, Логос, Москва, 1993, № 4, c. 77–78.

17 Ibid.

18 Жан-Филипп Жаккар, Даниил Хармс и конец русского авангарда, Санкт-Петербург: Академический проект, 1995, c. 162–166.

19 Александр Кобринский, op. cit., c. 19–20.

20 Даниил Хармс, Летят по небу шарики. Стихи, рассказы, сказки, Красноярск: Красноярское книжное издательство, 1990, c. 46.

21 Aнна Герасимова, „ОБЭРИУ: Проблема смешного“, Вопросы литературы, 1988, № 7, с. 52.

22 Александр Кобринский, op. cit., c. 27.

23 Даниил Хармс, Случаи и вещи, Санкт-Петербург: Вита Нова, 2007, c. 10.

24 Daniil Charms, Septynios katės, Vilnius: Gimtasis žodis, 2007, p. 2.

25 Ibid., p. 5.

26 Ibid., p. 10.

27 Ibid., p. 21.

28 Ibid., p. 33.

29 Ibid., p. 38.

30 Ibid., p. 27.

31 Ibid., p. 28.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 3 (75)

 

 

Įžanginis

VAIKŲ KNYGŲ KULTŪRA

Straipsniai

ALDONOS LIOBYTĖS FOLKLORIŠKŲJŲ  PASAKŲ BRUOŽAI
KALBĖTI NEREIKIA NUTYLĖTI.  KUR DĖTI KABLELĮ?.. (Knygos paaugliams apie neišgydomas ligas)
RASA DOČKUTĖ: EKSTRAVAGANCIJOS DRĄSA

Mano vaikystės skaitymai

„O SAULIUKAS IŠ ŠIAULIŲ TURI GERĄ SKONĮ“

Atidžiu žvilgsniu

Jorė Amarilė – gėlė, kuri išgelbės pasaulį

Bibliografija

2016 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai