„O SAULIUKAS IŠ ŠIAULIŲ TURI GERĄ SKONĮ“

Su profesoriumi kalbamės 2015 m. sausio 20 d. jaukiuose jo namuose Vilniuje, M. K. Čiurlionio gatvėje. Pagrindinis svetainės akcentas – fortepijonas, kuris iškart pasako: čia gyvena muzika.

– Kur Jūsų šaknys?

– Esu šiaulietis, bet mano šaknys Žemaitijoje, tiksliau, pačioje Žemaitijos širdyje. Tėvai gimė prie pat Žemaičių Kalvarijos: motina kilometras į vieną pusę, tėvas – kilometras į kitą pusę. Tėvas gimė Šašaičių kaime, mama – Šarnelės, tame pačiame Vytauto Mačernio kaime. Tie kaimai susisiekė.

Tėtė, teta, dėdės su Mačerniais bendravo. O Vytautą Mačernį aš dar labai gerai prisimenu. Jis už mane buvo vyresnis septyneriais metais. Važiuodamas į Vilnių studijuoti, sustodavo pas mus Šiauliuose. Dar tebeturiu Mačernio paskolintų knygų! Vasarą man duodavo. Labai savitas buvo. Žuvo dvidešimt trejų metų, o juk jau mokėjo dešimt kalbų ir jau tuo metu, kai pas jį ateidavau, vertė poeziją iš ispanų kalbos į lietuvių. Aleksio Churgino vertimas nepatiko, tai jis Don Kichote esančius eilėraščius vertė pats. Mačernis buvo ne iš šio pasaulio. Svajotojas, sėdi užsigalvojęs, žiūri į vieną tašką… Nekalbus buvo ten, kur bendruomenė susirinkdavo. Bet su manimi jis pabendraudavo. Dabar apie tai niekas nekalba, bet vokiečių okupacijos metais keleiviniai traukiniai važiuodavo naktimis, o dieną – kariniai, juos labai saugodavo nuo partizanų. Jis atvažiuodavo naktį iš Mažeikių iki Šiaulių ir turėdavo čia pralaukti visą dieną. Aš jį palydėdavau į stotį, panešdavau daiktus – maisto iš kaimo veždavosi. Lygiai toks pat buvo ir kelias atgal, vėl pas mus išbūdavo dieną.

Vienas iš mano prosenelių mokėsi Žemaičių Kalvarijos vienuolyno mokykloje kartu su vyskupu Motiejumi Valančiumi vienoje klasėje. Šarnelėje gyvenantis kraštotyrininkas Mickūnas atsekė, kad jau 1770 m. Šašaičių kaime toje sodyboje gyveno toks Sondeckis. Prie pavardės parašyta pan, jis, matyt, buvo šviesesnis, nes jam jau buvo leista žmones gydyti.

Mano mama anksti liko našlaitė. Prisimenu jos vyriausiąjį brolį Aleksandrą Mileiką Šarnelės kaime (Mileikos ežeras ir dabar tebėra, toks apvalus). Jis buvo kunigas, apie keturiasdešimt metų kunigavo Vyžuonose – jis ten buvo vikaras, klebonas, buvo baigęs Kauno kunigų seminariją. Visą amžių kunigavo, o 1941 m. bolševikai išvežė jį į Sibirą. 1944 m. visai paliegusiam leido grįžti. Kaip leido, neaišku. Na, gal tokius, kurie vos ant kojų laikosi, buvo nuspręsta paleisti… Dar karas vyko, kai grįžo į Vyžuonas, išbuvo tris mėnesius ir mirė. Mama net negalėjo nuvažiuot aplankyti, nes jokio susisiekimo nebuvo… Tik laiškais, kuriuos rašė dėdės šeimininkė, bendravo. Dar turiu tuos laiškus.

– Jūsų tėvas – garsus žmogus, Šiaulių burmistras Jackus Sondeckis*. Augote prieškario inteligentų šeimoje. Papasakokite, kaip joje buvo bendraujama? Kokie Jūsų vaikystės Šiauliai? Keletą ryškesnių įspūdžių.

– Tėvas, kaip sakoma, buvo pirmas demokratiškai išrinktas Šiaulių burmistras. Norėčiau pažymėti, kad iki pat sovietų okupacijos jis surinkdavo daugiausia balsų į Šiaulių miesto tarybą.

Dirbo labai sąžiningai. Prisimenu Šiaulių dramos teatrą. Prisimenu, kaip buvo duobė iškasta, vėliau buvau teatro atidaryme. Prisimenu bolševikus, atėjusius 1940 m. Mes išėjome iš teatro, ir jau tankai važiavo… Dabar teatro fasadas, deja, pakeistas. Ką tai reiškia, jei man uždeda kaukę?

Mama buvo labai švelni, gera, viską atiduos neturtingam. Labai religinga. Ateitininkė. Dėdė – kunigas, pas jį važiuodavom vasarų į Vyžuonas leisti. Aišku, mudu su seseria religingai auklėjo. O tėvas – socialdemokratas, ateistas. Bet jokių nesutarimų! Kartą per Velykas buvom pas dėdę ir visi ėjome į bažnyčią, o tėvas liko namie. Dėdė liepė man pakviesti tėvą į bažnyčią. Oi, koks jis nepatenkintas buvo, koks piktas, bet atėjo. Tėvai mums įskiepijo gailestingumą, pagarbą vyresniajam, apskritai žmogui. Stebiuosi, iš kur jie, patys kaimiečiai, turėjo tiek vidinės kultūros! Kai palyginu save su kai kuriais dabartiniais žmonėmis, matau, kad esu aukščiau išauklėtas, o kai lyginu save su tėvais, tai, manau, kad jie pranašesni. Tėvas buvo labai tolerantiškas. Kietas, užsispyręs, bet mandagus. Gerai sutardavo su kunigais, su žydais ir visais kitais. Jis vieną kartą apėjo turtingiausius Šiaulių žmones, domėjosi, kaip jų sargai gyvena. O gyveno jie daugiausia rūsiuose. Baisiausių dalykų prisižiūrėjo… Ir apie tai jis parašė „Mūsų momente“ (Šiauliuose ėjo toks laikraštis). Turtingieji, sužinoję apie straipsnį, ėmė rūpintis, kad jų pavardes išmestų. Pradėjo veržtis į mūsų namus su prašymais. Niekad tokio tėvo balso nebuvau girdėjęs: „Prašau uždaryti duris!“ Taip buvo išprašyti turtingi, net žinomi miesto žmonės. Mes turėjome dvejus namus, bet sargo namelis buvo atskirai pastatytas kieme, su vandeniu, tualetu. Sargo pareiga buvo gatvę, kiemą valyti ir vandens pripumpuoti. Palyginti su kitais sargais, mūsiškis gyveno kaip tikras ponas.

– Knygoje apie Jūsų tėvą skaičiau, kad jis buvo sumanęs padaryti tokį tiltą per Talšos ežerą. Ir aš dažnai pagalvoju, kad tą vietą reikėtų panaudoti, padaryti kokią krantinę…

– Jūs neįsivaizduojate, koks tas Talšos ežeras buvo, – jis dvokė. Apie ežerą kai kur buvo toks lyg šokoladas – lyg žemė, lyg ne žemė. Aš, vaikas, kai ėjome pasivaikščioti, smukte įsmukau, vos nenuskendau. Tėvas ištraukė. Tai nuo Chaimo Frenkelio fabriko. Paskui atliekas pilti uždraudė. Ir čia tėvo nuopelnas. Iškasė Prūdelį ir ten iš Rėkyvos švarus vanduo ateidavo, o iš Prūdelio tekėdavo į Talšos ežerą. Tėvas pakvietė Steponą Kairį, signatarą, Socialdemokratų partijos pirmininką, tai jis beveik dykai padarė Šiaulių vandentiekio ir kanalizacijos sistemos planą, o švedai buvo didelių pinigų užsiprašę.

– Gal prisimenate, kaip Jūsų šeimoje buvo žiūrima į knygas? Ar turite ką nors iš senųjų knygų?

– Aš esu knygų alkoholikas. (juokiasi) Ir nežinau, ką daryti, turiu jų keletą tūkstančių. Knygą turiu pats turėti. Mano tėvas buvo vienas iš Kultūros draugijos Šiauliuose steigėjų. Prisimenu, kad gavome daug knygų iš „Titnago“ spaustuvės – gal kokių atliekamų? Turėjau antspauduką „Sauliaus Sondeckio biblioteka“, savo antspauduką turėjo ir tėvas. Aš knygas numeravau. Tėvas turėjo gražią spintą, pilną knygų. Tik daugiausia tai buvo ekonomikos knygos vokiečių kalba. Be to, jis rinko viską apie Šiaulius. Buvo keletas tokių spintų, viskas sudėta į segtuvus. Vokiečių okupacijos metais (1942 ar 1943 m.) tėvas tas spintas atidavė Šiaulių „Aušros“ muziejui. „Aušra“ kėlėsi laikinai į kirchę (jos dabar Šiauliuose nebėra), tai gal per karą ir žuvo viskas. Ar išliko ta medžiaga, nežinau. Gyvenome savo name, septynių kambarių bute. Bolševikai jį nusavino, vėliau vokiečiai grąžino, bet dalies buto prisireikė.

– O vaikų knygos? Ką skaitėte?

– „Vyturį“ man prenumeruodavo. Kaupiau žurnalo komplektus. Per karą viskas sudegė. Turėjau ir vieną įdomų dalyką – dienyną, kur surašydavau perskaitytas knygas. Iš pradžių – visa vaikiška literatūra: Karlo May’aus Vinetu, Conano Doile’io knygos apie Šerloką Holmsą, Mayne Reido knygos, visa nuotykinė literatūra. Turėjau ir Pilyponio! Bet paauglystėje, ypač mamos, buvau kreipiamas į tikrąją literatūrą. Mama buvo istorijos mokytoja, tad pasakodavo Lietuvos istorijos įvykius, taip pat ir apie knygas. Atsimenu jos vaizdingus pasakojimus apie Revizorių, Mirusias sielas.

– Siužetus?

– Taip, siužetus. Bet daugiausia pasakodavo Lietuvos istoriją. Tėvas Vokietijoje mokėsi kartu su Baliu Sruoga, eidavo į kalnus, draugavo su Vanda Daugirdaite-Sruogiene.

– Tėvo atsiminimuose rašoma, kad pažinojo ir Kazį Binkį.

– Taip, ir Binkį. Vyravo tokia romantinė dvasia, atėjusi iš Šapokos istorijos, Vandos Daugirdaitės-Sruogienės Lietuvos istorijos ištraukų, ir viskas buvo sujungta moraline potekste. Prisimenu, mama pasakojo, kad buvo toks kunigaikščio Kęstučio devizas: „Gerumu ir pikčiausią priešą nugalėsi.“ Pasakojo ir apie išdaviką Jogailą, konfrontaciją su lenkais, Liublino uniją, kaip Lietuvos didikas Chodkevičius pasakė: „Geriau man dešinė ranka nudžiūtų – aš tos sutarties nepasirašysiu!“ Tada vyravo garbės sąvoka.

– Jūsų vaikystės žaislai, žaidimai? Matau čia įdomių nuotraukų…

– Čia smėlio dėžė. Paskui ji buvo paversta krepšinio aikštele. Kol buvau mažas, reikėjo smėlio dėžės, paskui buvau baisus krepšininkas. Aš juk žaidžiau Šiaulių rinktinėje. Tėvai labai gerai suprato: verčiau draugai ateis pas mane, nei kad aš kur nors eisiu. Pas mus krepšys – nebereikia eiti į gimnazijos ar Mokytojų seminarijos kiemą… Ateidavo penki šeši draugai. Mes į tą vieną krepšį ir mėtydavome. Ir pasidariau geras krepšininkas: su gimnazijos komanda tapau mūsų miesto čempionu, su miesto rinktine dalyvavau Lietuvos pirmenybėse. Mane Šiauliuose labiau pažinojo kaip krepšininką, ne kaip smuikininką. Vilius Variakojis buvo genialus fizinės kultūros mokytojas, darė mums didžiulę įtaką.  Buvo žaidęs anuometinėje Lietuvos krepšinio rinktinėje, Lietuvos stalo teniso čempionas.

– Sakėte, kad Voroneže Jūsų mama mokėsi pas Praną Mašiotą?

– Mama pasakojo, kad jis Voroneže, kur mama buvo evakuota, dėstė lietuvių kalbą. Mama puikiai rašė, be klaidų. Jie viską mokėsi rusiškai, tik lietuvių kalbą – lietuviškai. Mašiotas buvo labai geras pedagogas, labai mylėjo mokinius, mama vis jį prisimindavo.

O tėvui gimnazijoje, kur irgi viskas buvo dėstoma rusų kalba, lietuvių kalbos kursuose dėstė Maironis. Tai buvo 1910 m. Kaune.

– Tai tėvelį mokė Maironis, o mamą – Pranas Mašiotas? O Jūsų mokytojas buvo garsusis šiaulietis Jonas Adomaitis?

– Taip, čia buvo tikri fejerverkai! Visi personažai buvo suvaidinti. Kaip jis mums Žemaitės Vingių Joną vaidindavo! Jis niekad prie mokytojo staliuko nesėdėdavo. Atsisėsdavo ant suolo priešais mokinį arba vaikščiodavo. Jokio drausmės klausimo nebuvo. Niekad nekeldavo balso, nesibardavo. Labai mokėjo klaidas pašiepti – vaidyba ir iškalba… Mūsų klasė jį buvo įsimylėjusi. J. Adomaitis buvo ir mūsų auklėtojas.

Aš mokiausi mažame baltame namuke buvusių Zubovų rūmų kieme. Ten buvo Mokytojų seminarijos pavyzdinė mokykla, joje mokėsi inteligentų vaikai. Mokė ten Mečislovas Vasiliauskas, Nepriklausomos Lietuvos elementorių autorius. Mokyklėlė labai maža, tik du kambariai. Viena eilė – pirma klasė, kita eilė – antra klasė, kitame kambaryje – trečia ir ketvirta klasės. Ketvirto skyriaus nelankiau, išlaikiau egzaminus ir perėjau į trečią mokyklą, visai naują, prie geležinkelio, iš karto į penktą skyrių. Tėvai apskaičiavo, kad tada spėsiu iki kariuomenės baigti universitetą.

Tėvai mokėsi Vokietijoje, tai norėjo, kad ir mes mokėtume vokiškai. Pas mus buvo šeimininkė, kuri virdavo pietus, taip pat „vokitka“ kambarinė ir vaikų auklėtoja  – iš pradžių tokia mergaitė iš Klaipėdos, Fräulein Gerda, o vėliau (Šiauliuose buvo vokiečių kolonija, vokiečių mokykla) tėvai surado šiaulietę Idą Mencler. Ji paskui ištekėjo už Hinco, daržovių ir gėlių prekeivio, vėliau repatrijavo į Vokietiją… Buvo tokia tvarka: su vokiete ir  jai esant kalbėti tik vokiškai. Po karo buvo baisu prisipažinti, kad vokiškai moki… Vokiečių kalba mane gelbsti iki šiol. Dabar labai pajutau, kad nemoku anglų kalbos, – karjeros prasme. Bet, ačiū Dievui, kad baleto kalba yra prancūzų, dainininkų – italų, o muzikantų – vokiečių. Dauguma muzikantų mokėsi Vienoje, Berlyne, Leipcige… Daugybė muzikinės literatūros išleista vokiečių kalba.

– O kaip šventėte šventes? Ką prisimenate iš vaikystės žaidimų?

– Šventėme ir Kalėdas, ir Velykas, bet didžiausia šventė – Vasario 16-oji. Per Kalėdas turėjome daug eglutės žaisliukų, tėvai nupirkdavo. Pirmame aukšte buvo didelė svetainė. Ten patys puošdavome eglutę, ten ir dovanos būdavo dedamos.

Aš turėjau draugų – visą kompaniją. Mūsų sodas ėjo nuo Dvaro iki Mickevičiaus gatvės – buvo 150 metrų ilgio. Išmatuodavome ten 100 metrų ir lenktyniaudavome. Olimpiadą rengdavome. Dar žaidėme, kas vagis, o kas – policininkas. Visi nori būti policininkais! Kartais reikėdavo pabūti ir vagimi. (šypsosi) Sodas didelis, o tų serbentų krūmų… Kai įlendi, tai nerasi tarp eilių… Tėvas buvo didelis sodininkas. Vos tik atsirasdavo naujų vaismedžių, daržovių (pomidorų, špinatų) – pas mus irgi tuoj pat. Svarbiausia, kad reikia valgyti tuos špinatus. Pomidorus išmokau valgyti, o špinatų negalėjau nė į burną įkišti. Mama gražiuoju kalbindavo, o tėvas ir bardavo: nevalgai, marš nuo stalo.

– Pasikalbėkime apie Jūsų muzikos kelią.

– Mūsų šeimoje muzikų nebuvo. Prisimenu senelį. Aš groju smuiku, senelis eina su šuneliu Ripsiu, o aš tada tyčia pradedu aukštas natas groti. Ripsis – ooūūū! Senelis manęs ir klausia: „Saulel, vo kuo tą Ripsį kruokini? Bene tu duonelę ėsi iš to smuiko?“ Netikėjo, kad duonelę iš to smuikelio „ėsiu“…

1944 m., karo metais, Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius Žemaičių Kalvarijoje pamaldas laikydavo. (Atsikėlė jis iš Telšių, gyveno vienuolyne, bijojo bombardavimų.) Atsiveždavo vargonininką Albiną Jasinauską. O jis buvo aukštos kvalifikacijos muzikas, baigęs Varšuvos konservatoriją, puikus vargonininkas, virtuozas. Jis dažnai pasilikdavo vakarais Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje pavargonuoti ir mane įsileisdavo. Frontas prie Šiaulių… Jis išsivežė visas gaidas iš Telšių ir netoli mūsų pas neturtingą moteriškę laikė. Tų gaidų buvo labai daug. Žinodamas, kad mokausi muzikos, leisdavo fortepijonu pagroti.

Taip aš atradau „Rigoleto“ operos klavyrą. Mėgstamiausia mano opera buvo „Traviata“, bet „Rigoletas“ turi savo istoriją. Kartą per radiją girdžiu kažkokią labai gražią muziką, ir pasakė, kad tai „Rigoletas“. Kartą į Šiaulius Kauno operos teatras atvežė „Rigoletą“! Dabar gal tas džiaugsmas nesuprantamas. Bet tada plokštelių nebuvo, patefono neturėjome. Viskas tik per radiją. O kiek per radiją pagausi? Paskui, 1938 m., tėvas nupirko gerą radijo aparatą „Siera“, juo jau daugiau galėjau pagauti. Mums didelė svajonė buvo girdėti iš Kauno transliuojamą „Traviatą“. Įsivaizduojate, buvau tik penkiolikos metų, kai pas Jasinauską radau „Rigoleto“ natas, – ir visą partitūrą ranka persirašiau, galiu dabar parodyti. Gaidų popieriaus tada nebuvo, tai ką daryti? Mano du pusbroliai buvo nagingi, mokėjo elektrą įvesti. Padarė jie tokią geležį, išpjaustė penkias linijas, liniuote per tuščią lapą žrrrr – ir jau turiu penklinių lapą! Prištampavo tų lapų…

Frontui artinantis Šašaičiuose vokiečių okupacijos metais gyvenome būriu – tėvai, tetos, dėdės, draugai. Visi pabėgėliai pasikeisdami lipdavome į gandralizdį ir žiūrėdavome, ar neateina vokiečiai, juk už šešiasdešimties kilometrų frontas. Jie gaudydavo žmones apkasų kasti. Bet jei išveš prie Salantų, paskui prie Klaipėdos, paskui į Karaliaučių – ir sudie! Tokie gelsvai žalia uniforma, su šautuvais, vaikšto po kaimus ir gaudo.

Tik sykį aš perrašinėju tas „Rigoleto“ natas, pakeliu akis – vokietis! Aš jau suprantu, koks reikalas. Ir jis supranta… Aš tik šmurkšt tekinas… O žemaitiškame name gali bėgti apsukui: iš kamaros į juodąją kamarą, virtuvę, alkierių, o ten dar durelės į tamsų šaltą sandėliuką, kur nėra jokio lango, – ir aš šmurkšt į tą sandėliuką. Vokietis vieną ratą duoda, kitą. Ačiū Dievui, mama su juo pradėjo vokiškai kalbėti: „Koks jaunuolis? Jokio jaunuolio čia nebuvo.“ Pasodino prie stalo, įpylė pieno, medaus davė, dar ko. Vokietis švelnėjo, švelnėjo, švelnėjo, paskui patikėjo, kad „apsiriko“, ir išėjo. Taip man ta „Rigoleto“ istorija laimingai baigėsi.

Albinas Jasinauskas, Telšių katedros vargonininkas, sakydavo: „Ateik per vyskupo pamaldas – pagrosi.“ Jo dukra Teresė dainuodavo (turėjo balselį), aš grodavau smuiku. Žemaičiai ateidavo klausytis, sakydavo: „Vo, kap gražia su trūbu groj.“ O vyskupas net priėmė vieną kartą. Bučiavau žiedą, net pusryčiais pavaišino, pasisodino prie stalo. Paskui jį bolševikai sušaudė, atrado tik kaulelius…

Kaip sakiau, Žemaičių Kalvarijoje buvo daug pabėgėlių. Ir Miltinis atbėgo su Blėdžiu ir Banioniu. Atbėgo ir apsigyveno Šarnelėje pas Mačernį. Jie ten porą mėnesių laikėsi. Ateidavo ir pas mus, nes mano dėdė buvo baigęs mokslus Grenoblyje, puikiai prancūziškai kalbėjo, su Miltiniu jie mėgo prancūziškai bendrauti. Ten buvo ir dailininkas Telesforas Valius, puikus grafikas. Visokių specialybių žmonių buvo. Jie susirinkdavo vakarais ir politikuodavo, ar ateis rusai, ar ateis amerikonai išgelbėti. Man buvo tik penkiolika metų, bet klausiausi suaugusiųjų kalbų. Aš jiems netrukdžiau, leisdavo būti šalia.

Ateidavo ir Banionis, su juo susidraugavome. Aš vesdavausi jį pas tokią moteriškę, kur fortepijonas stovėjo, ir jis prašydavo, kad pagročiau. O aš tada jau neblogai grojau fortepijonu, nes Šiaulių muzikos mokykloje turėjau labai gerą fortepijono mokytoją Sofiją Juodvalkienę. Smuiku kol suraitai, o fortepijonu – harmonija yra… Iš Jasinausko natų bandžiau groti. O Banionis gaidų nepažino, mokiau jį gaidas pažinti. Bet kaip jis iš klausos grojo! Aš jam sakydavau: „Ačiū Dievui, kad tu, Donatai, ne muzikantas, kitaip nebūtų ką man veikti.“ Neapsakomai buvo talentingas. Išliko draugystė iki šiol, tik aš jį turėjau palaidoti, o ne jis mane. Kai jis galų gale gavo Nacionalinę premiją, parašiau labai trumpą sveikinimą: „Galų gale. Ir ne tau reikia premijos, bet premijai reikia, kad tu ją būtum gavęs. Ir man dabar jau drąsiau ją turėti, kai tu būsi tarp ją gavusiųjų.“ Panaši istorija dėl premijos skyrimo nutiko ir Virgilijui Noreikai. Didis dainininkas! Neįtikėtina, kaip tokio amžiaus jis dar dainuoja. Tokį dalyką į Gineso rekordų knygą reikia įrašyti.

– Esate pasakojęs, kad vaikystėje labai mėgote Schuberto „Muzikinį momentą“.

– Dabar mėgstu ir kitus Schuberto kūrinius. O tada – tik „Serenadą“, „Lauko roželę“, „Ave Maria“ žinojau. Tai buvo dar prieš muzikos mokyklą, Nepriklausomoje Lietuvoje, kai buvo populiarūs radijo pageidavimų koncertai vaikams. Na tai vaikai dažniausiai prašydavo „Dul dul dūdelės“, „Pupų dėdės“, visokių cinguliukų, geriausiu atveju – „Keliautojo dainos“. O aš paprašiau Schuberto „Muzikinio momento“ ir Čaikovskio „Liūdnos dainelės“. Pranešėjas sako: „O Sauliukas iš Šiaulių turi gerą skonį. Jis paprašė Schuberto ir Čaikovskio kūrinių.“ Koks aš laimingas buvau, ypač kad skonį pagyrė. Nosį pakėlęs vaikščiojau. Schuberto „Muzikinis momentas“ man ir dabar brangus.

– Kas buvo Jūsų vaikystės, jaunystės muzikiniai autoritetai? Kodėl? Ką dabar vertinate?

– Yra tam tikrų pokyčių. Juk ir jūsų literatūrinis skonis kitoks, nei buvo vaikystėje, paauglystėje. Kito ne tik mano kaip mėgėjo, bet ir profesinis skonis. Grožis atsiveria visai iš kitos pusės. Į šį klausimą galėčiau atsakyti šabloniškai: tas kūrinys labiausiai patinka, kurį mokaisi atlikti. Kai ruošiesi, atsiskleidžia naujas grožis, kurio iki tol nepastebėjai. Bet jei reikėtų kaip teisėjui šaltu protu įvertinti, tai be jokių kalbų – Bachas. Pradėjęs gilintis į jo muziką, imi daugiau apie jį suprasti ir pamatai tokią matematiką, kuri prilygsta kompiuteriui. Bachas – tai ne žmogus. To, ką padarė jis muzikos pasaulyje, niekas negalėjo pakartoti. Bacho muzika pakelia žmogų į kitą sferą kaip malda. Ją kitaip supras bobulė, besimeldžianti iš maldaknygės, ir kitaip – giliai tikintis akademikas. Bachas – tai dievybė. Jo muzikos žmogui aprėpti neįmanoma. O gražiausią muziką žmonėms rašė Mozartas. Taip atsakyčiau, bet tai neišreiškia visų mano prioritetų. Nuo vaikystės mano mylimiausias kompozitorius – Verdi. Vaikas būdamas nemėgau Wagnerio, nors vokiečių okupacijos metais jį labai daug grojo. Tada pykdavau – ir vėl tas Wagneris! Dabar manau: reikėjo tada daugiau Wagneriu pasidomėti….

Daug geros muzikos, bet tik tą, kuri artimiausia, gali geriausiai atlikti. Mėgstu Čaikovskį, Schubertą, Beethoveną, Haydną, Griegą, Šostakovičių. Šostakovičius nesaldžialiežuvauja, jo muzika rūsti, bet niekas taip genialiai kaip jis neatspindi socialistinio realizmo tikrovės, jos emocijos. Nei Jevtušenka ar Solženicynas neprilygsta. Jo muzika yra tai, ką mes tuomet jautėme. Jūs dar jauna, neatsimenate, o aš gyvenau Stalino laikais ir Šostakovičiaus muzikoje jaučiu stalinizmo siaubą. Svarbiausia buvo baimė. Stalinas yra pasakęs: „Žmogų galima valdyti dviem būdais – arba meile, arba baime.“ Bet baimė stipresnė. Siaubinga baimė užkoduota Tryliktosios simfonijos ketvirtojoje dalyje, ji taip ir vadinasi – „Baimės“ („Strachi“). Esu tą simfoniją ne kartą dirigavęs. Bene didžiausioje pasaulyje JAV plokštelių įrašų studijoje Sony Classical sulaukiau aukščiausio penkių žvaigždučių įvertinimo. Tas kūrinys kaip siaubo filmas. Bet kokia gili ir tauri Šostakovičiaus muzika… Jo žmona Irina Antonovna prieš metus lankėsi Vilniuje ir padovanojo man savo gražiai išleistą Tryliktosios simfonijos rankraščio kopiją. Mano namuose tai šventenybė!

entenybė! Yra ir kitokių kūrinių. Kaip galima nemylėti Johanno Strausso? Sausio pirmąją visada žiūriu naujamečio koncerto transliaciją iš Vienos. Nieko pasauly gražesnio nėra! Toje salėje man teko daug kartų diriguoti, gal net daugiau kaip dešimt. Kokia palaima būdavo atsistoti ant dirigento paaukštinimo toje auksinėje salėje.

– Ką vaikams duoda muzikinis lavinimas?

– Aš atsakysiu. Juk jūs leidote savo dukras į smuiką? Jūs matėte, ką joms davė?

– Mačiau.

– Viskas, tuo ir atsakyta. Ir Dieve gink, nereikia spausti vaiko tapti profesionalu. Nes profesionalu būti nelengva. Gal vienas iš šimto tūkstančių (ar ir dar mažiau) profesionalų yra laimingas. Jūs pasižiūrėkite – ne į geriausius orkestrus, – kokie muzikantų veidai. Jokio dėmesio, mintys kažkur kitur. Juk groji gražią muziką, tai kodėl tavo toks veidas negyvas, net piktas?

Mūsų muzikos mokyklos geros, dažnai gali varžytis ir su Austrijos, Vokietijos muzikos mokyklomis. Mūsų vaikai laimingi, nes gerai mokomi. Sovietinė pakopinė sistema buvo tikrai puiki. Net Yehudi Menuhinas, steigdamas Londone savo mokyklą, rėmėsi šia sistema. Vaikui būtina mokytis instrumentinės muzikos: groti smuiku, violončele, fortepijonu, akordeonu, obojumi.

Geriausią atsakymą man davė Japonija, aštuonis kartus esu ten lankęsis. Kartą ten vykau su Rusijos valstybiniu Ermitažo orkestru, kuriam vadovavau dvidešimt vienerius metus. Vienas garsus Japonijos žmogus, Nobelio premijos laureatas dr. Daisaku Ikeda, sukūrė budistinę religinę visuomeninę organizaciją. Jos šūkis: „Tik grožis ir menas gali išgelbėti pasaulį ir žmogų.“ Juk kas yra pasaulis? Žmogus. Tik menas ir didžiosios vertybės gali prislopinti žemąją žmogaus pusę. Mėgstamiausias Ikedos rašytojas – Victoras Hugo. Ir mano taip pat. Ypač mėgstu Vargdienius. Tame MIN-YON universitete visi, kad ir ką studijuotų – mediciną, sociologiją, privalo groti simfoniniame orkestre. Pabandykite, kur groja beveik šimtas žmonių, pasodinti vieną blogai grojantį valtornininką ir jūs išbėgsite iš salės. Japonijoje mes pamatėme: milžiniškoje teritorijoje sustoję grupėmis po penkiasdešimt trombonininkų, valtornininkų ir kitų – mokosi savo partijas. O simfoniniame orkestre tereikia trijų keturių tokių instrumento specialistų. Dekanas sakė: „Mes žiūrime į priekį, kad neprarastume gyvenimo tempo.“ Muzika, tokia kaip Bacho, atveria tokias smegenų ląsteles, kokių negali atverti niekas kitas. Juk kokios koordinacijos reikia groti simfoniniame orkestre… Tai padeda lavinti net technologinį mąstymą. Jei vaikystėje tokie dalykai neatveriami, bus užstotas kelias tolesnei vaiko raidai.

– Kaip ir grožinė literatūra pravarti kitų sričių mokslininkams, nefilologinių specialybių žmonėms.

– Taip, ir literatūra, ir kitos meno šakos, bet muzika – ypač. Grožinė literatūra atveria kitokį supratimą, gal poezija arčiau muzikos.

– Ko palinkėtumėte Lietuvos jaunimui? Ir dar – pasakykite keletą žodžių apie savo vaikus, ar jie pasuko muzikos keliu?

– Seniai kalba: „O mes tai tokie buvom…“ Kai susitinku su vaikais, jaunimu, visi jie man geri. Negalėčiau pasakyti, kad geresni buvome. Bet mes, seniai, esame kalti, kad per mažai šiandien yra gerų ugdytojų. O aš turėjau Adomaitį, mama – Praną Mašiotą, tėvas – Maironį. Aš dar turėjau ir tokį šiaulietį mokytoją Bronių Tiškų. Jis labai mokėjo motyvuoti, ugdė patriotizmą.

Saulius (padariau puikybės nuodėmę – vyriausiąjį sūnų pavadinau savo vardu), jis iš pirmosios santuokos, susijęs su televizija, turi savo firmą, filmuoja, įgarsina, rengia žinias ir jam gerai sekasi. Paulius gyvena Zalcburge, yra koncertmeisterio pavaduotojas Mozarteumo orkestre, o trečiasis, Vytautas, gyvena Hamburge, groja viename geriausių Europoje Šiaurės Vokietijos radijo orkestre, yra violončelių grupės koncertmeisterio pavaduotojas, neretai koncertuoja ir Lietuvoje. Išleidęs plokštelių. Liūdna, gaila, kad ne Lietuvoje. Deja, menininkui tenka būti ten, kur gali geriausiai atskleisti talentą. Mes patys kalti, kad nesugebame sukurti reikiamos sistemos saviems talentams. –

Dėkui už pokalbį ir už šių jaukių namų svetingumą, padovanotas knygas apie Jūsų tėvą Jackų Sondeckį.

Nuotraukos iš asmeninio S. Sondeckio archyvo

______________________________________

* Apie Jackų Sondeckį yra išleista knyga Gyvenimas Lietuvai: knyga apie Jackų Sondeckį (Sondą), Šiaulių burmistrą, VLIK’o vadovybės narį, Lietuvos patriotą, sud. Jonas Sireika, Šiauliai: Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto leidykla „Delta“, 1993, 82 p., iliustr.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 3 (75)