RASA DOČKUTĖ: EKSTRAVAGANCIJOS DRĄSA

 

 

 

 

Buvo taip: prašoma duoti laikraščiui, „Lietuvos žinioms“, interviu, dailininkė Rasa Dočkutė nė kiek nedvejodama ištarė stulbinamą frazę: „Aš nemoku kalbėti, tik paišyti.“ Suformuluota gražiai ir kategoriškai. Tai didelė tiesa ir žaisminga netiesa. Artistiškas koketavimas ir savo vertės suvokimas. Daug kas. Taip pat noras, netikėtai sugluminus, užkirsti kelią diskusijoms ar deryboms. Paskutinis žodis yra ir bus jos!

Tiesa – dailininkės kūryba yra iškalbinga neverbalinė byla asmenybei atpažinti ir netgi pažinti.

Netiesa – nes originalus, šmaikštus ir improvizacijų kupinas Dočkutės kalbėjimas klausytojams darė įspūdį.

Kad interviu neįvyko, gaila. Mažai tų rašymų apie Dočkutę, nors būti galėjo.

Tai mano vaikystės dailininkė, kuri ryškiai prisistatė Anzelmo Matučio Girios televizoriumi, jau antruoju jo leidimu, 1979 m. Autorius jau apdovanotas svarbia – Valstybine – premija. Dočkutė – bendraautorė, kuri virš eiliuotų tekstų pridėjo savo stebuklingą lupą ir viską magiškai išdidino. Ir vedžiojo tą lupą savais judesiais: čia staigiais zigzagais, čia labai švelniu, plastišku bangavimu.

Vėliau neakivaizdi pažintis tęsėsi per Sigito Gedos poezijos vaikams knygas. Dar vėliau – kai jau leidiniai vaikams lyg ir nebeturėjo dominti – dėmesį atkreipė naujas Justino Marcinkevičiaus kultinės poemėlės Grybų karas pavidalas, sukurtas tos pačios, ryškumo ir noro stulbinti neprarandančios dailininkės.

Įsižiūrėti iki užsimiršimo

Regina Rasa Dočkutė gimė 1938 m. rugpjūčio 12 d. Pumpėnų miestelyje (tada – Panevėžio apskritis). Vaikystės įspūdžiai susiję su Kaunu. Dailininkė vaizdingai prisimindavo slogią pokario atmosferą mieste. Čia ji baigė vidurinę meno mokyklą.

Grafiką studijavo sostinėje, Dailės institute. Yra pasakojusi, kad per paskaitas ir pratybas, ypač nuobodžiąsias, nepaisydama pastabų, mėgusi žvelgti pro langą – iki užsimiršimo į kažką įsimąsčiusi, įsigilinusi, įsižiūrėjusi. (Vyresnioji jos kolegė Juzefa Čeičytė prisimena, kad dailininkė sakydavusi, jog nemigos naktimis užsižiūri… į mėnulį, jo pavidalą ir šviesą.)

Baigusi studijas Dočkutė ėmė bendradarbiauti su leidyklomis. Sukūrė knygų viršelių, pradėjo iliustruoti, daugiausia poeziją vaikams, ir čia jos talentas ėmė kuo gražiausiai skleistis. Enciklopedijos nurodo, kad 1964–1988 m. dailininkė dirbo Vilniaus eksperimentiniame meninio konstravimo biure, todėl jos kūrybinis palikimas – ir įvairūs pramoninės grafikos kūriniai, emblemos. Dar – plakatai, atvirukai. Žinoma, lakštinė grafika. Vieni paskutinių dailininkės darbų – Čeičytės portretai, atlikti pastele: jų nemažai, taip pat ir tapusių originaliomis vizijomis, nutolusių nuo pirminio sumanymo.

Lengvai bendravusi, smalsi dailininkė mėgo, ypač kūrybinio kelio pradžioje, „grupes“ (simpoziumus, plenerus, kūrybos namus ir pan.), susiburdavusias įvairiose Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vietose, pažino daug menininkų. Nuo 1965 m. dalyvavo grupinėse parodose, 1966 m. buvo priimta į Dailininkų sąjungą. Personalinių parodų nedaug. Kelios Vilniuje, viena Kaune. Ir dar viena, paskutinė, „namudinė“, surengta vien tik savo jėgomis 2004 m., jau lyg ir iš nuošalės, dirbtuvėse sostinės Filaretų gatvėje. Joje, kaip ir 2014 m. draugų surengtoje pomirtinėje Dočkutės parodoje „Pavasaris“ (galerijoje „Kairė – dešinė“), dominavo lakštinė grafika. Studijų draugai Aušra Petrauskaitė, Vaidilutė Grušeckaitė ir Arvydas Každailis „Pavasario“ kataloge rašė: „Kita, didžioji, kūrybos dalis, taip pat ir gausios vaikų knygų iliustracijos telieka kitoms dailininkės parodoms.“

Mirė Regina Rasa Dočkutė staiga 2012 m. žiemą.

Idilės ir avangardas

Pasklaidykime jos iliustruotus leidinius.

1963 m. išleistas Martyno Vainilaičio Pupų pėdas – pirma šio poeto knygelė vaikams, autoriaus posūkis į kūrybą mažiesiems. Nupiešti iliustracijas Valstybinė grožinės literatūros leidykla patikėjo neseniai studijas baigusiai jaunai dailininkei Dočkutei. Viršelis ir priešlapiai išpuošti dobilų motyvais. Ir jau matyti polinkis į stilizacijos ekscentriką: daug kur vaikų figūros – boteriškai suapvalintos, o eilėraščio „Pirmokėliai“ iliustracijoje pavaizduotų berniukų ir mergyčių šukuosenos – avangardinės, atitinkančios ir netgi pralenkiančios pasaulinių madų vėjus, galinčios patikti net šių dienų madinguoliams. Tiek poeto, tiek dailininkės pastangos buvo graži paraiška.

Knygos „Pupų pėdas“ iliustracija (Čia ir kitur Rasos Dočkutės iliustr.)
Knygos „Pupų pėdas“ iliustracija (Čia ir kitur Rasos Dočkutės iliustr.)

1964 m. pasirodė net kelios Vainilaičio knygos. Vieną jų, Grigo ratus, vėl iliustravo Dočkutė. Čia jos darbai gana tapybiški, spalvos skaidrios ir vaiskios, siužetai idiliški, perteikiantys „Saulės džiaugsmo“ ar „Žiogelių koncerto“ nuotaikas. Žydėjimo palaima. Linksmučiai padykę žvėreliai. Vienas kitas sovietmečio atributas.

Gėlės stambiu planu, išdidinti tiršti žiedai, kaip ir įspūdingi drugelių sparnų raštai, traukia akį Gedimino Isoko knygelėje Kur skraido sfinksai (1972).

1979 m. leidimas
1979 m. leidimas

Tada – Girios televizorius, kuris atnešė laurus poetui. Bet netrukus pripažinimo įrodymų sulaukė ir dailininkė. Tarprespublikinių konkursų diplomus pelnė jos sukurtos Kosto Kubilinsko Katinėlio ir gaidelio (1976), Jono Avyžiaus Ožio daržo (1977) iliustracijos. Vilniaus knygų trienalės diplomas ir premija – už Matučio Tai margumai genelio (1983) apipavidalinimą. Gedos Baltoji varnelė pripažinta gražiausia 1985 m. knyga.

Jau vaikystėje Dočkutė iliustravo savo pačios tekstus. Žinojo, kad užaugusi bus vaikiškų knygų iliustruotoja. Kad turėjo literatūrinių gabumų, originaliai mąstė ir jautė pasaulį, liudija jos laiškai, kuriuos mėgo rašyti. Juos iliustruodavo. Sveikinimo atvirukus dažniausiai piešdavo pati – autorinius. Mokėjo pasakoti istorijas – smulkiai, nuosekliai, juokingai ir vaizdžiai. Jei tik norėdavo, galėdavo iš adatos vežimą priskaldyti, bet nenuobodžiai. Artistiškumo gal pasimokė iš garsios tarpukario aktorės Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės, su kuria daug ir mielai bendravo. Aktorė burdavo kortomis. Dočkutė irgi nuolat domėdavosi visokiais monais ir ezoterikomis.

Karnavaliniai Girios televizoriaus pavidalai – tai originalus jos pačios stilius, atsispindėjęs tiek kalboje, tiek būde, tiek aprangoje ir savęs puošyboje. Stilius kaip iššūkis ir pilkos aplinkos kontrastas (daugeliui sovietmečiu tai kliuvo, rėžė akį, bet dailininkams juk buvo leidžiama kiek daugiau). Tai ir asmeninės stiprybės (būti dėmesio centre, daryti įspūdį), išskirtinumo, atsilaikymo prieš minią, masę ženklas.

Autoportretiniai pasažai

Knygos „Baltoji varnelė“ iliustracija
Knygos „Baltoji varnelė“ iliustracija

Girios televizorius rodo, kaip per dešimtmetį nuo debiuto išlavėjo, išlaisvėjo iliustruotojos fantazija ir ranka. Giria – tai gamta, bet Dočkutė ją perteikia nelabai gamtiškai, tikrai tarsi per ekraną, o prieš tokį realybės šou objektus atitinkamai paruošia – erdves dekoruoja, personažus aprengia ir nugrimuoja. Ir vėliau jos piešiniuose puikuosis ištaigingi galvos apdangalai, pūstos ypatingo modelio suknios, sijonai ir pasijoniai. Kai kurių moteriškųjų herojų šukuosenos bus aukštos kaip bokštai – tai autoportretiniai Dočkutės pasažai. Sužmogintiems paukščiams, gyvūnams, vabzdžiams, uogoms, grybams, grūdams ir t. t. dailininkė patikės ir daugiau savo stiliaus paslapčių. Tarsi mirktelėdama pačiam gyvenimui.

1974 m. pasirodžiusio Juozo Nekrošiaus Vyturio lizdo savitai sustruktūrinta visa visuma – mažos ir didelės iliustracijos atvartuose išdėstytos tam tikru ritmu. Jei iliustracija per visą puslapį, dailininkė nesiekia siužeto perteikti vienu piešiniu, o pateikia kelis: didesnį centrinį ir tris smulkesnius puslapio viršuje. Gretimo – tekstinio – puslapio kamputyje patupdyta mielų mažmožių. Gražiai vientisas Kubilinsko Katinėlio ir gaidelio, „Vyturiuko“ serijos leidinio, apipavidalinimas: kaip nuolatinis centrinio ir periferinio to paties puslapio piešinukų dialogas. Matučio Tai margumai genelio – jau lengvai atpažįstamų dailininkės formų ir spalvų margumynas. Piešiniuose daug atodangų ir properšų, kuriose, be iliustruojamo, vyksta koks nors savas, atskiras, sau vyksmas, vis dėlto neiškrintantis iš visumos skiautinio. Vaizdiniai daugialypiai, pavyzdžiui, paukštis aitvaras, tampantis dar ir kopėčiomis, kviečiančiomis lipti į dangaus begalybę.

Baltosios varnelės giesmės

Knygos „Mėlynas autobusiukas“ iliustracija
Knygos „Mėlynas autobusiukas“ iliustracija

Rasa Dočkutė ir Sigitas Geda – nepaprastas duetas. Dailininkė iliustravo šio poeto Mėlyną autobusiuką (1980). Sakoma, jog rengdamas rinktinę Baltoji varnelė Geda išreiškė pageidavimą, kad ją iliustruotų ne kas kitas, o Dočkutė. Iliustracijos byloja susižavėjimą poeto talentu ir fantazija, inspiruojančia ne mažesnius kūrybos ir fantazijos šuorus. Čia dailininkės išmonė pasireiškė laisviausiai, įdomiausiai, įvairiomis Gedos poetinę logiką perteikiančiomis ir papildančiomis fantastinėmis vizijomis. Proporcijos keistos, detalės kompozicijose išdėliotos netikėtai, parinktos ir sukomponuotos taip, kad būtų prašmatnu (įsivaizduoju, kad lygiai taip reikliai ir apgalvotai – traktuodama kaip meninę kūrybą – dailininkė pasirinkdavo aksesuarus savo dienos garderobui).

Ribų nežinanti vaizduotė rodo itin gyvybingą begalinių pavidalų pasaulį, gamtos ir stebuklinės pasakos sąjungą, apipintą šmaikštumu, sąmoju, ironija.

Kuriančio, fantazuojančio vaiko pasaulėjauta panaši. Visi sąlygiškumai priimami besąlygiškai.

Štai vasara: moters pavidalo, ant galvos jai – malūnas, išmalantis gražųjį orą, į kasas įsipynę arkliukai, per save ji nutiesusi kelią – turbūt mėlynam autobusiukui, o aplinkui driekiasi erdvės, kurias dar reikės pamatyti, atrasti, užpildyti, bet tai padaryti nebus sunku. Asociacijos sužadintos, siūlo galas, vedantis prie meno tiesų, jau mūsų rankose.

Poeto metaforos padvigubintos ir netgi patikslintos, poeto drąsa tik paskatino dailininkės užmojį.

Paukščius mėgusi piešti Dočkutė suteikė pavidalą garsiajai Gedos poezijos herojei – baltajai varnelei. Ieškodama, su kuo palyginti savo vidinį pasaulį, dailininkė atsigręždavo į paukščius: skrydį, polėkį, nenustygimą ant žemės, čiulbėjimą, treliavimą. Mažas paukštukas būtinai rasdavo vietą kur nors puslapio kamputyje. Pasak kolegų, Dočkutės kūryba – laisvo paukštelio linksmas čiulbėjimas  Ar – vienišas, bet nuostabus debesėlis.

Šalia prašmatnumo – kas paprasta ir kuklu, bet daro išskirtinį įspūdį. Tarkim, bulvės žiedas.

Baltoji varnelė antrojo leidimo sulaukė 2000 m. Taupydami leidėjai nusprendė iliustracijas pateikti nespalvotas. Sprendimo jie nekeitė ir 2015 m., rengdami trečiąjį leidimą. Knyga daug neteko, supilkėjo ir nuskurdo.

Gimtinės pilaitė po erškėtrožėmis

Pirmieji du Marcinkevičiaus Grybų karo leidimai (1958, 1970) išėjo su Telesforo Kulakausko iliustracijomis. Trečiajam (1988 m.) reikėjo jau kitokios, savo laiko estetikos. Buvo pasirinkta Dočkutė, ir užduotį ji atliko sėkmingai. Tarsi tęsdama, varijuodama Girios televizoriaus pavidalus. Dailininkė vėl nepraleido progos pašiepti, pašmaikštauti, pabūti linksma ir laiminga. Dar naujesnė estetika netrukus ėmė skverbtis gerokai agresyviau, ir Grybų karą, mūsų vaikų literatūros klasikos poemėlę, apipavidalino dar kiti – Vilius Jurkūnas ir Gintaras Jocius.

Be minėtų leidinių, Dočkutė yra iliustravusi keletą vadovėlių (ne tik lietuviškoms mokykloms), Vacio Reimerio poemėlę Kodėl daiktai prašneko piktai (1964), Avyžiaus Melagėlio pasakėles (1990), sukūrusi labai jaunos autorės Ievos Kazlauskaitės eilėraščių knygos Lietus (1994) viršelį. Grybų karas buvo išleistas ir rusų kalba.

Knygos „Grybų karas“ iliustracija
Knygos „Grybų karas“ iliustracija

Man patys gražiausi dailininkės vaizdiniai – Ramutės Girkontaitės Rudens papartėlyje (1981). Kažin ar kas taip giliai ir jautriai yra pažvelgęs į Girkontaitės poeziją. Dailininkė lyg iš naujo su nuostaba žvelgia į pasaulio grožį ir įdomumą, dabar su giedru grauduliu, ilgesiu, kančios nuskaidrinto žmogaus išmintimi, nors ir čia daug skrydžio, vėjo, nenurimstančių malūnėlių, glėbių žiedų. Po erškėtrožėmis stūkso tyli švelni pastelinė pilaitė (kaip buvo galima anksčiau jos nepastebėti?), žydromis akimis žvelgia linų žmogutis. Dailininkė sukūrė didingą Gimtinės vaizdinį – nuometuotą lietuvę motiną. Kokios meninės priemonės čia išreiškia meilę ir globėjiškumą, sunku pasakyti. Tai ir yra meno įtaiga. Kiek anksčiau, Ožio darže, Dočkutė nupiešė pačią Gamtą – moterį kaip vitališkumo slėpinį, konkrečią ir sąlygišką. Savitas deivės Floros variantas – Lietuvos vaikams. Bet ne tik vaikams.

Knygos „Rudens papartėlis“ iliustracija
Knygos „Rudens papartėlis“ iliustracija

Ir šiandien nuostabu

Interviu Dočkutė nedavė ne tik „Lietuvos žinioms“. Tiesa, nedidele korespondencija dienraštyje apie parodą dirbtuvėje 2004-aisiais džiaugėsi, netgi gerai ją įvertino. Tada į Filaretų gatvę suėjo daug žmonių – kolegų dailininkų, draugių ir draugų. Parodos autorė daug šypsojosi, kaip visada, sakė sąmojus. Ji surengė šventę sau ir kitiems.

Būdama nepaprasta – spalvinga ir daug kuo paslaptinga – ji puoselėjo įsitikinimą, kad niekas jos neatskleis. Kaip norėtų ji. Kaip būtų verta. O jei ne, geriau visai nereikia.

Regis, ji buvo teisi. Dočkutė buvo komunikabilumo ir atsiribojimo, užsisklendimo dermė.

Išėjusi į pensiją, dailininkė įsidarbino Šiaurės miestelyje veikusioje laidojimo paslaugų firmoje – dėl papildomo uždarbio. Nelabai palankiomis darbui sąlygomis rašydavo tekstus ant vainikų ir krepšelių kaspinų. Ilgainiui makabriškai ėmė vadinti save mirusia dailininke, kuriai belieka tik surengti pomirtinę parodą. Čia turbūt buvo užuomina ir į neatsiskleidimą iki galo, ne visų galimybių įgyvendinimą. Gal – neįvertinimą.

Kaip ir kam dabar pasakyti, kad atsiskleidė, sukūrė savitą stilių, užėmė savo – unikalią – vietą lietuvių knygų grafikoje, kad ne tik buvo įdomu bendrauti su dailininke, klausytis komentarų apie kolegas ir jų kūrinius, filosofavimo apie gyvenimą, meilę, psichologinius ir parapsichologinius tarpusavio santykių ypatumus? Šiandien tebėra įdomu sklaidyti jos iliustruotas knygas, įsižiūrėti, prisiminti, atpažinti. Kaip gerai nuteikia, kai daug skrydžio, vėjo, malūnėlių ir glėbiai žiedų. Mums ir šiandien nuostabu, kaip labai ir kaip gražiai Dočkutei anuomet, piešiant, buvo nuostabu. (O ekstravagancija gal bent padrąsina.)

„Leisk man nusiskinti nasturtą, – sykį paprašė Rasa Dočkutė Juzefos Čeičytės. – Aš noriu ją nupiešti.“

„Kokia ji graži, – pasakė po kelių dienų. – Nuostabi.“

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 3 (75)

 

 

 

Įžanginis

VAIKŲ KNYGŲ KULTŪRA

Straipsniai

ALDONOS LIOBYTĖS FOLKLORIŠKŲJŲ  PASAKŲ BRUOŽAI
KALBĖTI NEREIKIA NUTYLĖTI.  KUR DĖTI KABLELĮ?.. (Knygos paaugliams apie neišgydomas ligas)

Sukaktys

„AŠ – TROLEIBUSAS“ (Daniilo Charmso 110-osioms gimimo metinėms)

Mano vaikystės skaitymai

„O SAULIUKAS IŠ ŠIAULIŲ TURI GERĄ SKONĮ“

Atidžiu žvilgsniu

Jorė Amarilė – gėlė, kuri išgelbės pasaulį

Bibliografija

2016 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai