VAIKŲ KNYGŲ KULTŪRA

 

John Watson Nicol  (1856–1926), „Poveikis“
John Watson Nicol (1856–1926), „Poveikis“

Turbūt ne vienas namų bibliotekoje turime vertingų knygų vaikams ir paaugliams, išleistų prieš tris keturis dešimtmečius. Tvarkingų, gal tik kartą skaitytų. Ir neretai nustembame, kad jų nebeįsiūlome savo atžaloms. Mat jos jau pripratusios prie aukštesnės knygų kultūros.

Knygų kultūrą suprantu kaip pagarbą skaitytojams: turi būti patogu skaityti, lengva rasti reikiamą skaitysimos ar pirksimos knygos informaciją. Gal tai ir mėgėjo požiūris, tikrai nesu studijavęs leidybos mokslų. Bet žinant, kad Lietuvoje tie mokslai jau kelis dešimtmečius dėstomi ne bet kur, o universitete, stebina gausios neprofesionalumo apraiškos.

Vaikų knygų kultūra turi ir bendrų, ir savų ypatumų. Bendrieji – visa būtinoji knygos informacija. Sunkiai aprėpiamoje įvairovėje svarbu iškart rasti žinių apie autorių, originalo kalbą, leidimo metus. Tarsi elementaru, bet… Dažnai glumina ir tai, kaip vaikų knygose įvardijamas jų žanras: pasakomis vadinami kūriniai, kurie jomis nė nedvelkia, nebeskiriame apsakymo nuo apysakos ir net romanas kartais sumaišomas su novele. Dar kebliau sukurti vaikų knygos anotaciją, mat nežinai, kas ją skaitys – mažas vaikas, paauglys ar suaugėlis. Pastariesiems neretai atgrasu skaityti kupinas liaupsių, o ne ramaus tono, dalykiškas anotacijas.

Skaitymo higienos žinovai samprotauja apie baltos, plačios paraštės svarbą ir trikdžius, kylančius tekstą spausdinant ant spalvoto, kartais net tamsaus fono. (O kiek tokių knygų išleista!) Ne visada pagalvojama, kad mažajam skaitytojui nelengva aprėpti žvilgsniu ilgėliausią eilutę, kokių pasitaiko pasirinkus horizontalų knygos formatą. Su adresato amžiumi labai susijęs ir raidžių dydis. Iš jo pirkėjas dažnai sprendžia, ar tiks knyga konkretaus amžiaus vaikui. Bet su raidžių dydžiu tikrai neverta ir persistengti. Esu patyręs, kad paauglius stambus šriftas žeidžia, nors kūrinio turinys skirtas kaip tik jiems. Galėtume pakalbėti apie knygos svorį, dydį ir t. t.

O stabtelėsiu prie to, kas jau ne pirmus metus ypač glumina. Gausėja knygų, kuriose nesilaikoma paprastos lietuviškos taisyklės pastraipos pradžią atitraukti nuo krašto. Daugumos mūsų kompiuteriai nustatyti taip, kad pastraipas vieną nuo kitos skiria tarpelis. Šis principas, kiek žinau, leistinas ir visai tinka dokumentams. Bet neįmanomas grožinėje literatūroje. Neįtikėtina, bet jau rodosi knygų, kuriose pastraipos skiriamos ir tarpeliu, ir įtrauka! (Esame jau Europoje, bet dar kol kas lietuviai?..)

Tas pat pasakytina ir apie tiesioginės kalbos skyrybą. Turime seną, pradinėse klasėse mokomą taisyklę: tiesioginė kalba pradedama atitrauktu nuo krašto ilgu brūkšniu. Laikau rankose didelės apimties, kone ištisai dialogais parašytą knygą paaugliams ir svarstau, pro kiek akių praslydo jos maketas, kad niekam neužkliuvo tarsi pagal liniuotę sulygiuotas kairysis teksto pakraštys. Per visą knygą! Išsakiau šią nuostabą vienai patyrusiai mokytojai ir ji senoviniais terminais išrėžė: „Mes mokiniams už tokius dalykus rašome dvejetą!“

Redagavimo ir korektūros klaidos vaikų knygose – šiuolaikinė piktžaizdė, šiuo požiūriu su sovietmečiu leistomis knygomis varžytis negalime. Keista?.. Liūdna – juk skaitydami vaikai, be kita ko, mokosi rašyti.

okosi rašyti. Visai neseniai kai kuriuos kolegas pribloškė iš televizijos atėjusi žinia, kad naujai iliustruotoje Kazio Jakubėno Abėcėlėje nebėra raidžių su lietuviškais diakritiniais ženklais. Mat leidėjai tokios būtų buvusios per brangu! Ar tai knygų kultūros problema? Ne, tai žmogaus kultūros ir sąžinės reikalas. Profesionaliai išleistų, meniškai iliustruotų abėcėlių Lietuvoje nereikia ieškoti su žiburiu.

Vis dėlto pasidžiaukime, kad vaikų knygų leidyba Lietuvoje gana aukšto lygio, profesionali. Dažnai paėmęs į rankas leidinį pajunti ne tik komercinį interesą, bet ir iš jo sklindančią autoriaus, dailininko, vertėjo, redaktoriaus meilę – ir vaikų literatūrai, ir skaitytojui.

Linkime kuo daugiau ir tos meilės, ir reiklių, profesionalių pirkėjų.

Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 3 (75)

 

 

Straipsniai

ALDONOS LIOBYTĖS FOLKLORIŠKŲJŲ  PASAKŲ BRUOŽAI
KALBĖTI NEREIKIA NUTYLĖTI.  KUR DĖTI KABLELĮ?.. (Knygos paaugliams apie neišgydomas ligas)
RASA DOČKUTĖ: EKSTRAVAGANCIJOS DRĄSA

Sukaktys

„AŠ – TROLEIBUSAS“ (Daniilo Charmso 110-osioms gimimo metinėms)

Mano vaikystės skaitymai

„O SAULIUKAS IŠ ŠIAULIŲ TURI GERĄ SKONĮ“

Atidžiu žvilgsniu

Jorė Amarilė – gėlė, kuri išgelbės pasaulį

Bibliografija

2016 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai