Jorė Amarilė – gėlė, kuri išgelbės pasaulį

 

Viršelio iliustracija, UAB VELKAM
Viršelio iliustracija, UAB VELKAM

Gana įprasta recenziją pradėti nuo linksmo pasakojimo iš asmeninio gyvenimo, pakalbėti apie savo vaikystę ar prisiminti neseniai aplankytus renginius. Šiek tiek vėliau nematomam skaitytojui reikėtų paaiškinti, kodėl pasirinkai kaip tik šį kūrinį. Įterpti kokią nors žinomą citatą. Ir tik tada, kai jau pažaidei su skaitytojo nervais, pereiti prie svarbiausios dalies – recenzijos. Nors ir čia skubėti nepatartina. Išskirtinis dėmesys autoriui ar tekstui gali išduoti recenzento subjektyvumą, nepasirengimą rašyti ar (dar blogiau) nenorą kalbėti rimtai. Ypač kai už lango šilta rugpjūčio popietė, ore tvyro obuolių ir išdžiūvusios žolės kvapas, o kažkur horizonte banguoja ežerai.

Kaip tik tai aš ir darau. Vilkinu reikalą. Mat trečią kartą analizuoti tos pačios rašytojos kūrinius yra sunku. Norėtum išlikti pakilios nuotaikos, pagyras žarstyti į kairę ir į dešinę, džiaugtis teksto originalumu, žodingumu, susipainioti ir vėl išsipainioti iš siužeto vingių… Bet šį kartą situaciją puikiai apibūdina posakis „Kuo giliau į mišką, tuo daugiau spygliuotų medžių.“

Rašytojos Neringos Vaitkutės pristatyti nereikia. Atrodo, kad autorė vaikų ir paauglių literatūros lauke apsistojo ilgam. Ir gerai, nes kuo daugiau rašytojų, tuo įdomiau gyventi mums, recenzentams (ir jums, skaitytojams). Vaitkutę ypač garsina dėmesys fantasy literatūrai, gamtos tematika ir išskirtinis literatūrinis balsas. Jį jau pažinome skaitydami trilogiją apie Sidabramiškio gyventojus, jis skamba ir naujausioje knygoje paaugliams Tamsa, kuri prabudo*.

2014 m. išleistoje pirmojoje trilogijos dalyje pasakojimas konstruojamas iš trylikametės Jorės Amarilės perspektyvos. Mergaitė augo nuolatos keliaudama iš vieno miesto į kitą. Jorė niekada nesusimąstė, kodėl jos mama neturi draugų, kodėl jos žiurkėnas gyvena ilgiau nei trejus metus, kodėl visus iki šiol turėtus namus jai tekdavo palikti naktį. Vieną dieną Jorė Amarilė pamato keistą, rožiniu paltuku vilkinčią mergaitę. Blogiausia, kad ir mergaitė pastebi Jorę. Tai kartu ir paauglės gyvenimo, ir dar tik prasidedančio pasakojimo lūžio taškas. Nuo šios akimirkos siužetas įgyja pagreitį – Jorė su mama palieka namus. Paauglė sužino, kad egzistuoja kitas pasaulis, kuriame pilna tokių padarų kaip Pėdsekiai, apsilanko keliose degalinėse, kur, stebint pavargusioms kasininkėms ir pardavėjoms, demonstruoja tikrą mamos ir dukros meilę, o galiausiai Jorė atsibunda keistoje aikštelėje vidury miško. Ne šiaip aikštelėje, o tarsi iš Narnijos kronikų atklydusioje AIKŠTELĖJE: „Sėdžiu ant medinio suoliuko blausiame šviesos rate, o aplink mane iš visų pusių tamsuoja nebylus miškas. <…> Dėbtelėjau į žibintą suoliuko kairėje. Neaukštas, kaip dvi aš, metalinis, apsitraukęs juoda patina. Stulpas lyg medžio kamienas, apraizgytas geležiniais gebenių lapais, o šviestuvas – gyvatė, įsikandusi švytintį stiklo obuolį“ (p. 27).

Tolesnis pasakojimas išlaiko tokį pat pašėlusį tempą. Galbūt sunkiai dėmesį išlaikantiems paaugliams tokia įvykių gausa ir priimtina. Bet aš susimąsčiau: ar tikrai tai tikslingas pasirinkimas, o ne noro kuo greičiau parašyti knygą pasekmė? Kad pasakojimą dar reikėjo šiek tiek patobulinti, išduoda ir tekste pasitaikančios logikos klaidos (Jorė Amarilė žino, kas yra išvisos, nors Atrimatėjos Sąjungoje tepraleido keletą valandų), siužeto nepraturtinantys, o tik jį apkraunantys įvykiai (paslaptingo blogiuko, norinčio, kad Jorė kuo greičiau paliktų sodybą, šunybės), paskubomis sukonstruoti perėjimai iš vieno veiksmo į kitą, kai veikėjai tiesiog pamiršta ką tik patirtus sukrėtimus. Pasakojimą skaido ir detalės iš skirtingų literatūros žanrų: fantasy pasauliui priklausantys burtininkai, viduramžiški kaimeliai, kelių pasaulių struktūra, paslaptingi akmenys, iš Neregimybės nužengusios pabaisos egzistuoja greta stimpankui priklausančių dirižablių ir iš populiariųjų distopijų pasiskolintos viską matančios, bet kažkur toli (sostinėje) esančios totalitarinės valdžios (paslaptingojo Komiteto).

Taip pat kartkarčiais skaitant aplanko déjà vu jausmas. Štai viena pagrindinių pasakojimo intrigų, kurios tikslas – paskatinti kuo greičiau versti knygos lapus, nėra labai originali. Apie paslaptingiems eksperimentams renkamus vaikus jau teko skaityti Philipo Pullmano trilogijoje Jo tamsiosios jėgos: „Turiu pasakyti, kad šios substancijos [tamsos. – A. S.-K.] visiškai neturi suaugę žmonės, tik vaikai. Ir tai ne visi. Mokslininkas ieškojo tokių, ypatingų, eksperimentavo su jais ir jau buvo berandąs sprendimą…“ (p. 229–231).

Daugelyje fantasy žanro knygų rasime vietų, kuriose veiksmas tarsi sustoja, o dėmesys nukrypsta į kasdienius darbus: „O pašniukštinėti atidžiau ir nutverti paslaptis už slidžių uodegėlių neturėjau progos, vis per tuos darbus. Ir ne tik virtuvėje. Dabar jau nešiojome paplavų kibirus į tvartą, šlavėme prieangį ir galinius laiptus, vakarais adėme staltieses“ (p. 141). Net ir Hariui Poteriui, prieš atliekant pasaulio gelbėtojo vaidmenį, teko nušluostyti nemažai dulkių. O Skajaus Atskalūno išdavystės motyvas atkeliauja iš vienos seniausių pasaulyje knygų – Biblijos: „O tada moteris metė kažką jam po kojomis. Tai buvo maišelis pinigų <…>. Su siaubu žiūrėjau, kaip Skajus parklumpa ant kelių ir ima godžiai rinkti monetas“ (p. 228–229).

Siužeto linijų sutapimus būtų galima mėginti aiškinti fantasy žanro tradicijomis, intertekstualumu, autorės apsiskaitymu ir nesąmoningu patirties perkėlimu į rašomą tekstą. Bet ar tikrai reikėjo šuniną Mazgį iš Titnago plunksnos pervadinti vizgalu Haroldu, o Pūkį perkelti į juodąjį vienaragį?

Vis dėlto, kad ir ką kalbėtume apie siužetą, knygoje Tamsa, kuri prabudo svarbiausia yra pagrindinė veikėja Jorė Amarilė ir jos tapsmo procesas. Paauglių literatūroje įprasta, kad herojaus pokyčių pradžia sutampa su suaugusiųjų pasitraukimu iš pasakojimo. Jorė pradeda keistis, kai nebelieka dviejų dalykų: jos tapatybę slopinančios mamos ir pažįstamos aplinkos.

Pasakojime ryškiausiai pasikeičia mergaitės išvaizda: „Iš padūmavusios gilumos į mane violetinėmis akimis spoksojo nepažįstama mergiūkštė trumpučiais pelenų spalvos plaukais, aukšta lygia kakta, įdegusi iki juodumo. <…> lūpos praplatėjo lyg varlės, o antakius ir blakstienas negailestingai išblukino saulė“ (p. 152). Kuo daugiau Jorė sužino apie ją supantį pasaulį, kuo garsiau joje kalba tamsa, tuo labiau išryškėja tikroji jos prigimtis ir išskirtinės – violetinės – akys.

Sekti vidinio Jorės pasaulio pokyčius sunkiau, nes paauglės paveikslas nėra vientisas, be trūkumų. Nors skaitytojas mato pasaulį mergaitės akimis, nuolat stebi jos mintis, bet susitapatinti su šia veikėja nelengva. Kartais Jorė – tikra paauglė. Jos kalboje netrūksta ironijos, pašaipos aplinkai ir bendraamžiams, perdėto pasitikėjimo savimi („Puiku. Nereikės be tikslo valkiotis gatvėmis ir apsimetinėti, kaip man linksma. Kad kažkur yra bloga kompanija, kuri būtinai išves mane iš doros kelio“, p. 9). Kartais ji virsta dėl kiekvieno nieko verkšlenančia maža mergaite, kuriai labiausiai reikia mamos („Staiga man pasidarė siaubingai graudu. Sukukčiojau. Žliumbiau garsiai šniurkščiodama nosimi, gedėdama kvailo man visai nepatikusio miestelio, pamestos striukės ir buto, kuriame gyvenome“, p. 18). O kai kada iš Jorės lūpų išsprūsta tikra suaugėlės išmintis („Žema nekęsti žmogaus, kuris amžinai bus nelaimingas“, p. 11). Tad kuri Jorė yra tikroji, o kurie bruožai priskirtini paaugliškai nuotaikų kaitai ir hormonų audroms? Manau, kad šiame tekste Jorės AŠ nerasime, nes jis turėtų nusistovėti tik trečiosios dalies pabaigoje. O kol kas užteks apibūdinti tarpinę Jorės būseną („<…> vis dar esu Jorė Amarilė, o dažniau tiesiog nebylus niekas, ištirpęs dideliame mieste“, p. 253) ir mergaitės varde paslėptas jos likimo nuorodas.

Žaidimas vardais – vienas dažniausių ir paprasčiausių būdų, kaip suteikti pasakojimui daugiau prasmių. Skaitant knygą Tamsa, kuri prabudo, pradeda atrodyti, kad autorė tikslingai skaitytojo dėmesį vis kreipia į Jorės Amarilės vardą. Prisistatydama paauglė pabrėžia jo bjaurumą: „Du vienas už kitą kvailesni vardai. Tikriausiai šlykščiausio vardo konkurse nuskinčiau visus laurus“ (p. 9). Vizgalas Haroldas irgi neatsilieka įvertindamas: „Bjaurus vardas net jums, žmonėms“ (p. 133). Miške sutiktas dėdė Kasparas sunkiai ištaria šį vardą, o kiti knygos veikėjai nepamiršta paminėti, kad Jorė yra paskutinė Amarilių giminės atstovė.

Tokį neigiamą požiūrį į paauglės vardą būtų galima aiškinti tekste išryškėjančiomis priešpriešomis. Pasauliai, kuriuose gyvena Jorė, yra pilki, nuniokoti karų ir žmonių godumo. O Jorė – tai pavasaris, žaluma, atgimimas. Tad kaip žmogus, nematantis, besiilgintis gamtos, gali mėgti tiesiogiai į ją nukreipiantį vardą? Paieškoję pačių bendriausių amarilio pavadinimo reikšmių, randame iš Vergilijaus bukolikų atkeliaujantį nerūpestingos piemenaitės vaizdinį ir gamtos pasaulio idilę. Ir nors šiuo metu Jorės Amarilės viduje vien tamsa, būtų galima spėti, kad pasakojimo pabaigoje ją pakeis šviesa. Juk viena iš žodžio „amarilis“ reikšmių – „žibančios, kibirkščiuojančios akys“. Galbūt šie žaidimai vardų reikšmėmis būtų beprasmiai, jei ne dar viena pasakojimo pabaigos nuoroda. Užmigdama mieste, kuriame niekada nematyti dangaus, Jorė Amarilė sapnuoja „šviesų, kupiną medžių šnaresio ir dainuojančių vandenų pasaulį“ (p. 253).

Tikra tiesa, kad pirmojoje trilogijos dalyje Tamsa, kuri prabudo nemažai trūkumų ir probleminių vietų. Šioje recenzijoje liko nepaminėtas banalus ir nusaldintas Jorės įsimylėjimas. Ar tikrai jo reikėjo? Skaitant kliūva ir labai mergaitiška paauglės galia, jos nuolatinis verkimas dėl niekų, bejėgiškumas, nesavarankiškumas ir būtinybė turėti šalia vyriškosios giminės atstovą (Skajų, juodąjį vienaragį, vizgalą Haroldą). Bet ir šiame chaose įžvelgi Neringos Vaitkutės gebėjimą pasakoti istorijas ir kurti unikalius pasaulius. Galbūt antrojoje trilogijos dalyje Miestas be padangės (2015) šis jos talentas atsiskleidžia geriau?

_____________________________________

* VAITKUTĖ, Neringa. Tamsa, kuri prabudo. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 256 p.: iliustr. ISBN 978-609-441256-1

Žurnalas „Rubinaitis“, 2015 Nr. 3 (75)

 

 

Įžanginis

VAIKŲ KNYGŲ KULTŪRA

Straipsniai

ALDONOS LIOBYTĖS FOLKLORIŠKŲJŲ  PASAKŲ BRUOŽAI
KALBĖTI NEREIKIA NUTYLĖTI.  KUR DĖTI KABLELĮ?.. (Knygos paaugliams apie neišgydomas ligas)
RASA DOČKUTĖ: EKSTRAVAGANCIJOS DRĄSA

Mano vaikystės skaitymai

„O SAULIUKAS IŠ ŠIAULIŲ TURI GERĄ SKONĮ“

Sukaktys

„AŠ – TROLEIBUSAS“ (Daniilo Charmso 110-osioms gimimo metinėms)

Bibliografija

2016 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai