BEATRIX POTTER HUMORAS

Nemanau, kad daug kas iš mūsų dažnai galvoja apie Beatrix Potter kaip apie humoristę, komikę. Netgi priešingai – ypač kai matome ją fotografijose klampojančią po savo ūkius Ežerų krašte, apsiavusią tomis gąsdinančiomis klumpėmis ir vilkinčią jai netinkamais herdvikų avių vilnos drabužiais. Arba kai prisimename istorijas, kaip ji bardavo kaimietukus, peržengusius jos žemių ribas. Ir vis dėlto net nekyla abejonių, kad ji turėjo puikų humoro jausmą ir labai subtilų absurdo suvokimą.

Humoro tyrimai atsiremia į daugelį kliūčių. Humoro pobūdis susijęs su tautiniais ypatumais ir charakterio bruožais. Humoro jausmas visada labai individualus. Tarkim, man Tommy Cooperis arba Morecambe’as su Wise’u¹ atrodo didžiausi juokdariai, o romanas Šaltas jaukus ūkis (Cold Comfort Farm²) – juokingiausia kada nors parašyta knyga, bet kiti yra visai kitokios nuomonės. Bobas Hope’as³anglams niekad neatrodė toks juokingas kaip amerikiečiams. Daugelio nuomone, seksistinis Benny’io Hillo⁴ humoras irgi labiau pralinksmina amerikiečius, o ne anglus. Vakariečiai stebisi, kodėl japonams tokie beprotiškai juokingi tie keisti ištvermės demonstravimai televizijos serialuose.

Taigi svarstydami, kas atrodė linksma ir juokinga Beatrix Potter, nebūtinai turime jai pritarti, nebūtinai turime suvokti tuos dalykus kaip ji. Rengdamasis šiam pasisakymui perskaičiau visą jos dienoraštį⁵ (ir sužinojau daug daugiau, negu kada nors norėjau sužinoti apie XIX a. politikus ir Nacionalinėje galerijoje kabančius tapybos darbus) ir labai nusistebėjau, kiek daug anekdotų ji yra užrašiusi. Tikėtina, kad ji juos perpasakodavo arba iš šeimos laikraštuko, arba iš periodinių leidinių, pavyzdžiui, „Punch“⁶. Ypač daug anekdotų dienoraščio pradžioje. Bėgant metams anekdotai ją vis mažiau žavėjo. Bet anuomet Beatrix jie turbūt atrodė baisiai juokingi, ji manė, kad anekdotus reikia išsaugoti. Mums jie gali pasirodyti senstelėję:

„Čia guli Senasis Džonsas, kuris visą gyvenimą rinko kaulus, kol giltinė, ta niūri ir kaulėta pamėklė, toji nuostabi kaulų rinkėja, kruopščiai ir tvarkingai sudėliojo senąjį Džonsą, – tad štai jis guli čia tikrų tikriausias.“⁷

„Turtingo misionieriaus, ką tik grįžusio iš Pietų jūrų, vienas bičiulis paklausė: „Kokie vaikai tau labiausiai patiko?“ – „Virti“, – atsakė misionierius.“

„Karalienė kalbasi su grafu Aberdinu. „Girdėjau, grafe, kad niekada nesergate jūros liga?“ – „Visad sergu, madam.“ – „Bet nesunkiai?“ – „Labai sunkiai, madam.“

Tokie įrašai gali kelti šypseną, bet niekada neprivers kvatotis. Tačiau kodėl turėtų? Paskaitę bet kurį Viktorijos laikų „Punch“ numerį, veikiausiai pasijusime sumišę, nes kai kurios humoro atmainos labai greitai pasensta, o kai kurios yra universalios. Kai kurių Charleso Dickenso Pomirtinių Pikviko klubo užrašų skyrių arba Jerome’o K. Jerome’o romano Trise valtimi humoras yra nesenstantis, amžinas.

Manyčiau, kad už tuos anekdotus mums turėtų būti artimesni retkarčiais dienoraštyje pasitaikantys mieli, šmaikštūs žodžių junginiai, nesugretinamų minčių gretinimas ir trumpos ironiškos Beatrix pastabėlės. Viso to junginys leidžia akivaizdžiau pajusti jos humoro bruožus:

1883 m. vasario 22 d. Nuo Kalėdų tebesitęsia baisūs šalčiai, jau beveik būtų gana. Tikiuosi, iki Velykų jie liausis.

1883 m. kovo 6 d. Šešt[adienį] nusipirkau laukinę antį. Ponas Filipsas sako, kad kokias tris savaites turėtų nesugesti. Nesusilaikiau ir paklausiau, ar jis tai žino iš savo patirties.

1884  m. kovo 28 d. Nežinia, kaip Karalienė pakels mylimo sūnaus mirtį. Niekas apie tai per daug nekalba, bet jau keletą mėnesių įtarinėjama, kad jai ne viskas gerai. Vieni sako, kad ji pamišo, ir tai nėra kas nors labai nepaprasta, nes, kai pradedi domėtis, pasirodo, kad pusė pasaulio pamišę.

1884 m. balandžio 24 d. [po vietinio žemės drebėjimo]. Ak, kad tuo metu būčiau buvusi Londone ir nors šiek tiek jį pajutusi. Žmogui nedažnai pasitaiko proga pajusti žemės drebėjimą – turiu galvoje tai, kas vyksta gamtoje, nes namie tai būna netgi per dažnai.

O štai šie pavyzdžiai beveik primena nuostabius palyginimus, kuriuos sukūrė P. G. Wodehouse’as⁸:

1884 m. lapkričio 19 d. [rašoma apie p. Cutterį, parduotuvės netoli Britų muziejaus savininką]. Senas ir apipelijęs nuo galvos iki kojų, akiniuotas, jis klaidžiojo tarp savo krautuvėlės griozdų, retenybių ir senų kaulų krūvų it koks vabalas vėdarėlis, tai įlįsdamas į supuvusį rąstą, tai išnirdamas iš jo.

1886 m. vasario 1 d. Vyresnysis liokajus skuodė stačiais laiptais aukštyn it koks vabalas.

Anksti atsiskleidęs rašytojos pastabumas atsispindi gyvuose keistų asmenybių aprašymuose:

1892 m. rugsėjo 11 d. Visai prie pat jo, tik žemiau… stovi chorvedys, šaunus aukštas vyras su galva it kulka, putlaus raudono veido, atkragusia nosimi ir rėksmingu balsu.

O štai čia – Charlie McIntoshas⁹: „Paprašiau atsisėsti, nes jo galva atsidūrė kažkur tarp šviestuvo karulių. Nieku gyvu nebūčiau iš jo juokusis, bet kad jis man labai priminė apgadintą žibinto stulpą.“

Pasigrožėkime glausta nuomone:

1892 m. spalio 7 d. [Edinburgo laikraštis] „Te Scotsman“ pranešė, kad mirė lordas Tennysonas¹⁰, tikrai didis patriotas, jeigu nekreipsime dėmesio į tėvynės išdavystę. Kaip gaila, kad šis pranešimas ne apie poną Gladstone’ą¹¹.

Man, kaip šeimos gydytojui, nuostabiai gaivus atrodo Beatrix požiūris į mirtį. Trumpam peršokime į daug tolesnius laikus, į 1932 m. gruodžio 18-ąją:

„Mano senutė motina atsisako numirti. Vakar keturias valandas ji buvo be sąmonės, o paskui staiga paprašė arbatos. Bet galbūt ji nebepasveiks?“

Kartais mirties tema įvelkama į šmaikštų anekdotą:

1885 m. sausio 13 d. [susiję su laikraščio „The Times“ straipsniu apie šaunamuosius ginklus] Pribloškianti pamoka neseniai įvyko Hadersfilde, kur vienas toks nelaimėlis, manydamas, kad vidurnakty išgirdo brazdant įsilaužėlius, nulipo žemyn ir nušovė savo virėją.

1896 m. sausio 7 d. [Viena sena ponia] paliko [vyrui] dvidešimt penkias ginėjas ir nurodymą, kad jos karstas būtų su stiklo dangčiu ir kad jis porą savaičių kas rytą į ją pasižiūrėtų. Vyras pasakė, kad ji nė kiek nepasidarė protingesnė, bet, matyt, pamanė, kad tai ne pats nemaloniausias būdas pelnyti palikimą. Jis kas rytą pasižiūrėdavo į žmoną ir kaskart įsitikindavo, kad ji negyva!

Yra tokia nepaprastai ilga apsilankymo pas „tetą Sidnę“, kuriai Potter jautėsi labai artima, ataskaita. Beatrix sako, kad tetos humoras „trykšta kone iš kiekvieno žodžio. O kaip retai girdime humorą, susiliejantį su jautria užuojauta, kai susiduriame su liūdnesniais ir niūresniais gyvenimo momentais.“ Tai itin reikšmingas pastebėjimas. Beatrix labai vertina humorą, laiko jį liūdesio ir gyvenimo rimtybių papildu, svarbia gyvenimo, net paties rimčiausio, dalimi. Didžiausi rimtuoliai neretai būna patys tikriausi linksmintojai.

Gražiausi jos pačios humoro pavyzdžiai radosi iš atidaus gyvenimo stebėjimo, tikslių ir meistriškų posakių pritaikymo. Žinoma, talentingiausiai tai pasireiškė jos mažosiose knygelėse. Bet ankstyvųjų blyksnių pastebime ir dienoraštyje:

1892 m. liepos 27 d. Škotų laikraščiai labai kandūs ir piktdžiugiški, bet tik jei esi tos pat nuomonės kaip ir jie.

1895 m. balandžio 19 d. Užkliuvau už vieno tėčio fotoaparato ir labai sėkmingai sudaužiau tą gremėzdą, kurio jis pats stengėsi nenaudoti ir kuris nuo tada, kai ėmiausi šio pomėgio, man irgi laužė nugarą.

1895 m. balandis. Aš ne per daug galvoju apie žvaigždes – nuo jų mane ištinka kosulio priepuolis. Jau gana to, kad yra, ko gera, 40 000 skirtingų grybų, kuriuos reikia pavadinti ir suklasifikuoti.

Keletas posakių artimi Wodehouse’o stiliui. Vienu atveju ji netgi toliaregiškai užbėga už akių J. P. Salingerio knygai Rugiuose prie bedugnės. Gal prisimenate, kaip Holdenas apibūdina vieną savo moksladraugį iš Pensio mokyklos. Traukinyje sutikta to draugo mama sako, kad jos sūnus be galo jautrus. O Holdenas mintyse išsitaria: „Ne ką jautresnis už unitazo skylę.“¹² 1895 m. rugpjūčio 8 d. Beatrix rašo: „Ponia Džentil buvo jausminga kaip šluotkotis“.

Retkarčiais Beatrix aprašo situacijas, iš kurių ji garsiai juokėsi. Vienas keistas pavyzdys – iš ekskursijos į olą netoli Torki kurorto (Devono grafystė). Į olą įėjo grupelė žmonių – „ponai, keletas vaikų ir spanielis, panašus į Spotą“. Matyt, tas šuo olos gilumoje pradėjo čiaudėti, ir tai ją labai pralinksmino: „Nepamenu, kada taip smagiai juokiausi.“

Kad Beatrix mąstė apie humoro reikšmę gerai literatūrai, išaiškėja jai aptariant senus romanus. Ji labai menkinamai atsiliepia apie Kehamos prakeiksmą¹³, nes ten „visiškai nėra absurdo“.

Pereikime prie jos mažųjų knygelių. Keista, bet viena iš jų – Pasaka apie paštetą ir alavinį kaušelį (The Tale of The Pie and The Patty-Pan), – kurią ji kūrė kaip juokingą, bent jau man niekada tokia neatrodė. O juk visi laiko ją „linksma Potter knygele“. Iki šios konferencijos tos knygelės juokingumas man buvo sunkiai suvokiamas. Man ji atrodė dirbtinė ir neįtikinama – galbūt nesąmoningai mane žeidė nevykėlio kaimo daktaro, taip negražiai vadinamo Šarka, portretas. Šarkos žodyną sudaro tokie žodžiai kaip „rūkytas kumpis“, „špinatai“ ir „cha cha“. Laimė, konferencijoje viską sustatė į vietas labai linksma publika – ji išklausė šį kūrinį, garsiai skaitomą Veronicos Hickie. Išties tiek ano meto socialiniai portretai, tiek ir visas to mažo Kunigonės ir Rainuolės miestelio bendruomenės gyvenimas be galo šmaikštus, satyrinis.

Būtų labai įdomu išgirsti jūsų atsakymą į klausimą, kuriose knygelėse yra pačių juokingiausių epizodų? Aš išskirčiau tris pavyzdžius. Pirmas – Pasakoje apie Šleputės vaikučius (The Tale of The Flopsy Bunnies). Jau esu sakęs, kad tai Potter šedevras – atkreipkite dėmesį kad ir į šį mielą šeimos apibūdinimą: „Jie susilaukė daug vaikučių, kurie buvo labai neatsargūs ir linksmi.“¹⁴

Pelė Toma Švaruolė „[b]ėgdama per popierinį maišelį, sušiugždino jį ir pažadino triušį Benjaminą. / Pelė nuolankiai jo atsiprašė ir prasitarė, jog pažįsta triušį Petrą“ (p. 201). Mes kikename iš puikaus sugretinimo „neatsargūs“ ir „linksmi“ ir gėrimės, kai po šiek tiek perdėtai sureikšminto veiksmo „nuolankiai jo atsiprašė“ pereinama prie eilinės ir tarsi nekaltos informacijos „pažįsta triušį Petrą“.

Kitas mano pasirinktas pavyzdys – Pasaka apie kačiuką Mažiuką (The Tale of Tom Kitten). Šios žavios knygelės vyksmo viršūnė, žinoma, yra puikus ponios Pranciškos Purkšės poelgio paaiškinimas – tik gerą humoro jausmą turintis žmogus galėjo sugalvoti tokį juokingą ir kartu tokį tinkamą vardą, o tada ir visa, ką ji sako, atrodo tinkama, žavu ir juokinga: „Ji nutempė juos žemėn, pliaukštelėjo visiems per užpakalį ir parsivarė namo. / – Po akimirkos pasirodys mano viešnios, o į jus net baisu pažiūrėti! Jūs man uždavėt širdį! – pyko ponia Pranciška Purkšė. <…> Viešnioms virš galvų kažkas dundėjo bildėjo ir trukdė ramiai ir iškilmingai siurbčioti arbatą“ (p. 157). Ironiškų ir rimtų frazių kaitaliojimas sustiprina situacijos komizmą.

Ir galiausiai – Pasaka apie Ryžį ir Rapsą (The Tale of Ginger and Pickles). Joje randame patį gražiausią Beatrix ironijos pavyzdį – toje vietoje, kur krautuvėlės savininkas katinas Ryžis prašo kito savininko, šuns Rapso, vietoj jo aptarnauti pirkėjas peles. „Negaliu tverti, – sakydavo Ryžis, – kai matau jas išeinančias iš mūsų su ryšulėliais“ (p. 212). Šį teiginį paneigia šalia esantis piešinys, iš kurio akivaizdu, kaip, stengdamasis pamatyti pro duris išeinančias peles, jis vos nevirsta nuo prekystalio.

Visi puikiai žinome mažųjų knygelių meninį lygį. Humoro jose yra visur, nors vienos pastraipos patiks labiau, kitos – mažiau. Kai kuriuos skaitytojus pakerės Tomio Barsuko ir pono Lapino (Pasaka apie poną Lapiną) dvikova, kai kas galbūt net garsiai nusijuoks iš paršiuko Glotniaus (Pasaka apie paršiuką Glotnių), nors manęs tarp tokių nebūtų. Man, pavyzdžiui, jos humoras daug akivaizdesnis nuostabiuose trumpuose laiškeliuose. Jie padeda suprasti kai kurių knygų ištakas.

Ponui triušiui P.
Po egle

Sere,
Rašou jums sava vyra Pona Makgregora, kuris gūli lovoj peršalįs, noru, ir turiu pasakyt, kad jei dar kada čionai pasirodysi, mes iškvesime polisiją.

Džeinė Makgregor
P. S. Nusipyrkau naują dubenį mesai, jis labaj dydelis.

O štai Petriuko atsakymas:

Ponui triušiui Benjaminui
Triušių laukas

Brangus pusbroli Benjaminai,
Gavau labai nevalyvai parašytą ponios Makgregor laišką ji sako, kad ponas M. peršalo ir serga susitynkam miško pakrašty netoli jų daržo šį vakarą 6 val.? Ir skubiai.

Tavo brng. Pusbrolis
Triušis Petriukas

Beatrix Potter, nors buvo labai savotiškai auklėjama (o gal kaip tik dėl to), užaugo be galo laisvos dvasios ir domėjosi pačiais įvairiausiais gyvenimo dalykais. Nors turėjo niaurią, užsisklendusią ir savanaudę motiną ir, ko gero, visai juokų nesuprantantį tėvą, ji pati pasižymėjo puikia savistaba ir nepriklausomu, unikaliu humoro jausmu, kuris pradėjo ryškėti dienoraščio puslapiuose, o sustiprėjo ir įsitvirtino kūryboje, ypač knygose vaikams.

Nepaprastai jį vertinu.

____________________________

* Straipsnio autorius yra baigęs medicinos mokslus Birmingamo universitete. Nuo paauglystės iki šiol kolekcionuoja Lewiso Carrollio knygas, vėliau ėmė rinkti Beatrix Potter ir kitų rašytojų kūrybą, o kartu tyrinėja vaikų klasiką. Yra aktyvus Lewiso Carrollio draugijos narys. Straipsnis perspausdintas iš Beatrix Potter Studies VI, 1994, p. 72–79. (Čia ir toliau išnašos ir paaiškinimai – vertėjo.)

 Iš anglų k. vertė Kęstutis Urba

____________________________

¹ Tomas Frederick Cooper (1921–1984) – britų komikas; Eric Morecambe (1926 –1984) ir Ernie Wise (1925–199) – britų scenos komikų pora.

² Anglų rašytojos Stellos Gibbons (1902–1989) romanas, išspausdintas 1932 m.

³ Bob Hope (1903–2003) – Anglijoje gimęs, JAV užaugęs ir ten miręs komikas, aktorius, dainininkas ir šokėjas.

⁴ Benny Hill (1924–1992) – anglų komikas, televizijos serialų aktorius.

⁵ Beatrix Potter slaptaraščiu rašė dienoraštį 1881–1897 m., taigi 15–31 savo gyvenimo metais. Jis buvo iššifruotas tik 1958 m.

⁶ „Punch“ (liet. „Smūgis“, „Niuksas“ ar „Punšas“) – savaitinis humoro ir satyros žurnalas, ėjęs Londone 1841–1992 m.

⁷ Be originalaus teksto šiuo atveju neišsiversime: „Here lies Old Jones, who all his life collected bones – till death that grim and bony spectre – that all amazing bone collector – bound old Jones so neat and tidy – so there he lies all bone fide.“ Tikėtina, kad tai antkapio įrašas. Kaip matyti, jis rimuotas. Kas jame rašytojai pasirodė komiška, sunku pasakyti. Ypač mįslinga paskutinė frazė „bone fide“. Gal tai iškraipytas lotyniškas „bona fide“, atsiradęs žaidžiant žodžiu bone („kaulas“)? Šis teisininkų iki šiol vartojamas posakis reiškia „ketinimų apgauti nebuvimas, sąžiningumas“. Taip pat „bona fide“ pateikiamas kaip žodžių autentiškas, patikimas sinonimas.

⁸ Pelman Grenville Wodehouse (1881–1975) – anglų rašytojas humoristas.

⁹ Charlie McIntosh – Škotijos miestelio Dankeldo paštininkas ir grybų žinovas; Potter su juo bendravo.

¹⁰ Alfred Tennyson (1809–1892) – garsus Britanijos ir Airijos poetas.

¹¹ William Ewart Gladstone (1809 –1898) – Britanijos politikas liberalas, apie 60 metų su pertraukomis buvęs ministru pirmininku ir šias pareigas palikęs būdamas 84-erių.

¹² J. D. Salinger, Rugiuose prie bedugnės, iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis, Vilnius: Alma littera, 1999, p. 73.

¹³ Anglų rašytojo Roberto Suthey (1774–1843) epinė poema „Te Curse of Kehama“.

¹⁴ Beatrix Potter, Pasakos, iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas, Vilnius: Alma littera, 2010, p. 199. (Kitos Potter pasakų citatos pateikiamos iš šio leidinio nurodant puslapį.)

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 2 (78)