LAIŠKAI

Gerbiamoji redakcija,

2015 m. gruodžio 13 d. rašytoja Vytautė Žilinskaitė šventė 85 metų jubiliejų. Vilniaus „Ryto“ progimnazijos organizuotas Vilniaus miesto renginys „Vytautės Žilinskaitės kūrybos kraitė vaikams“ – tai sveikinimas rašytojai gimtadienio proga. Apie rašytojos kūrybą papasakojo renginio viešnia – literatūrologė, vaikų literatūros specialistė Danguolė Šakavičiūtė. Svečiai iš Jono Pauliaus II progimnazijos, „Saulės“ privačios gimnazijos, Aleksandro Puškino mokyklos, Jono Basanavičiaus progimnazijos, Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos ir „Ryto“ progimnazijos rašytojos kūrybą pristatė įvairiai – skaitė, vaidino, komentavo savo piešinius, dalijosi kūrinių įžvalgomis. „Ryto“ progimnazijos aštuntokai, gimtadienio išvakarėse svečiavęsi pas Vytautę Žilinskaitę, parengė interviu, todėl renginio dalyviams buvo įdomu iš pačios rašytojos išgirsti apie jos pirmąjį kūrybinį bandymą, knygų skaitymą vaikystėje ir apie tai, kaip gimė literatūrinė pasaka Robotas ir peteliškė, kuriai renginyje buvo skirta daug dėmesio:

„Jei paklaustumėte, iš kur pas mane atėjo robotas ir iš kur atskrido peteliškė, jums atsakyčiau, kad robotas atėjo iš mokslinių žurnalų. Ir iš tokių šaltaširdžių žmonių, nejautrių, išpuikusių. O peteliškė iš kur atskrido? Kai mes gyvenome kaime ant Neries kranto, aš dažnai braidydavau po Nerį. Vieną sykį bebrisdama įkritau į duobę ir likau gulėti po vandeniu. Ten gulėdama išvydau, kaip bėgu pieva ir vejuosi gražią peteliškę. Tai buvo taip ryšku, kad ir dabar matau tą vaizdą. Ir tada mane, tokią „nuskendusią“, tėvas ištraukė, aš atsigavau, bet tas vaizdas liko visam gyvenimui: pieva, aš bėgu paskui peteliškę… Matote, nelemta buvo nuskęsti, kad aš tą peteliškę įamžinčiau pasakoje.“

Norisi tikėti, kad vaikai augs su knygomis, o rašytojos Vytautės Žilinskaitės kūriniai visada liks vaikų knygų lentynose, nes juose kalbama apie dalykus, kurie niekada nesensta. Mano septintokai rašė sau pagal amžių artimos knygos – Vytautės Žilinskaitės apysakos Kintas – recenzijas. „Rubinaičio“ skaitytojams siūlome keletą jų fragmentų.

Vilniaus „Ryto“ progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja
Eglė Nachajienė

 


I
štraukos iš Vilniaus „Ryto“ progimnazijos septintokų rašytų Vytautės Žilinskaitės Kinto recenzijų

Ši knyga yra apie berniuko troškimą pabėgti iš kaimo į Vilnių, jo kuriamus planus ir įvykusią tragediją. Kintas – miesto vaikas. Jo tėvai išsiskyrę, mama išvykusi darbo reikalais į Australiją, o jis likęs su patėviu. Šis Kintą išveža į kaimą praleisti vasaros atostogų. Kintui ten nepatinka: jam, miesto vaikui, trūksta pramogų, televizoriaus, draugų, erzina, kad nėra patogumų. Kintas nemėgo patėvio, vadindavo jį „tarakonu“, o save laikė našlaičiu, kurį visi paliko likimo valiai. Kad pabėgtų į Vilnių, jis sugalvojo planą – „projektą“ – dingti iš namų ir po kelių dienų grįžti apsimetus, kad paklydo ir vos nepražuvo. Jis labai troško grįžti į Vilnių, todėl tas planas jam atrodė tobulas.

Slapstydamasis Silvestrėlio namo palėpėje, jis susidraugavo su šiuo kaimo berniuku, nors abu buvo labai skirtingi. Silvestrėlis – geras, nuoširdus, nemėgstantis meluoti berniukas, o Kintas jį išnaudojo versdamas elgtis prieš savo sąžinę ir principus. Kad pateisintų save ir padrąsintų Silvestrėlį, Kintas sakydavo, kad melas – šventas dalykas. Jis negalvojo apie artimųjų jausmus ir savo plano pasekmes, jam tebuvo svarbu viena – ištrūkti iš kaimo.

Tačiau įvykiai klostėsi ne taip, kaip Kintas planavo. Dėl jo kaltės mirė Antosė, jis pats ir Gilė įkliuvo į nusikaltėlio, pabėgusio iš kalėjimo, spąstus, iš kurių išvadavo tas pats Silvestrėlis. Išgelbėtas Kintas nejautė džiaugsmo, tik nuoskaudą. Jam buvo nesuvokiama, kaip paprastas kaimo berniūkštis vienas galėjo išgelbėti pagrobtą mergaitę, išrūkyti iš slėptuvės nepagaunamą nusikaltėlį ir išvaduoti visų ieškomą prapuolėlį. Jis niršo nesulaukęs dėmesio, užuojautos ir paguodos, nes manė, kad labiausiai to reikia jam, o ne kitiems.

Man nepatiko pagrindinis veikėjas Kintas. Keista, kad jaunas žmogus gali būti toks abejingas artimiesiems, nusivylęs, praradęs tikėjimą, pilnas pagiežos. Manau, kad Kintas per daug reikalavo iš aplinkinių, o pats buvo užsispyręs ir savanaudis. Jo kaltės jausmas pavėluotas. Apysaka verčia susimąstyti, kad neapgalvoti poelgiai kartais atneša daug blogio.

Joana Urbanovič

 

Šia knyga autorė parodo, kad išpuikęs miesto vaikis negali džiaugtis kaimo gamta ir kad kvaila berniuko užgaida gali virsti baisia nelaime. Knyga moko, kad negalima žaisti tokių pavojingų žaidimų, kurie kitiems žmonėms sukelia daug skausmo.

Pabaiga mane sukrėtė – už ką buvo nuskriausta Gilė ir kodėl turėjo mirti Antosė? Pykstu ant Kinto, kad jis toks neryžtingas ir bailys. Juk jis galėjo bet kada viską sustabdyti, bet to nepadarė. Šią knygą rekomenduočiau perskaityti padūkusiems vaikams, kurie negalvoja apie kitų žmonių jausmus. Gal ją paskaitę susimąstytų, kaip negalima elgtis?

Indrė Dubickaitė

 

Knyga man kėlė dvilypius jausmus: Kintas buvo bepradedąs įtikinti ir mane, kad tai baltas, šventas melas, bet realybė kitokia – visas melas juodas, o kai kuris dar ir juodesnis. Nelabai patiko, kai buvo pasakojama apie daiktus piniginėje, bet toks yra šiuolaikinis pasaulis.

Knyga originali, šmaikšti, joje rašoma apie daugelį šiuolaikinių dalykų: draugystę, pasitikėjimą, vaikų santykius su tėvais. Knyga privertė juoktis, liūdėti, susimąstyti, kas iš tikrųjų yra problema, o kas – tik išpūstas burbulas. Vytautė Žilinskaitė puikiai aprašė paauglių tarpusavio santykius – kaip jie nenoriai bendrauja, nes mano, kad kitos lyties atstovas „nėra normalus“. Nelabai patiko skaityti, kaip Silvestrėliui buvo pučiama migla į akis ir jis buvo priverstas meluoti sau, artimiems ir nepažįstamiems žmonėms.

Knygoje daug rašoma, koks blogas Kinto patėvis. Gal daugelis vaikų nemėgsta savo pamočių ar patėvių, nes mano, kad jie bando užimti biologinės mamos ar tėčio vietą, bet juk ne visi jie blogi – kiti pradeda mylėti vaiką kaip savą, nesvarbu, ar tai jų kraujas, ar ne. Bet yra ir tokių, kurie nori atsikratyti posūnio ar podukros, išsiųsti juos toli toli, kad kuo mažiau painiotųsi akyse. Toks iš pradžių atrodė ir Kinto patėvis, nes Kintas melavo, koks jis blogas ir kaip nori Kinto atsikratyti. Bet tiesa ta, kad Kintas nenorėjo jo artimiau pažinti ir įsileisti į savo gyvenimą. Patėvis darė viską, ką galėjo, kad jį surastų ir jo mamai nereikėtų jaudintis, tik karštakošis Kintas nepasidavė.

Manau, kad ši knyga skirta kaip tik mums, nes tokio amžiaus vaikai dažniausiai ir krečia visokias nesąmones. Knyga verčia pagalvoti: ar meluoti yra gerai? Ne. Šis atsakymas galutinai atskleidžiamas knygos pabaigoje, kai Kintas praranda ir Silvestrėlį, ir Gilę. Melas išaiškėja ir netenki tų, kuriuos branginai labiausiai. Koks žmogus buvo brangus, supranti tik tada, kai per vėlu.

Paulina Tarabildaitė

 

Tai knyga apie paauglį Kintą, kuris tiesiog negali pakęsti atostogauti kaime. Ieškodamas būdų grįžti namo, jis ima regzti ne visai dorą planą. Net ir matydamas jo pasekmes, Kintas toliau savanaudiškai siekia tikslo. Nežinia, kokių dar siaubingų dalykų būtų nutikę, jei ne Silvestrėlio pusseserė Gilė. Labai lėtai, po truputį ji suartėja su Kintu, tampa jo drauge ir padeda suprasti savo klaidas. Nėra nieko stipresnio už nuoširdžią draugystę.

Knyga tikrai verta dėmesio. Ji rodo vienišo paauglio gyvenimą. Gal ne vieną privers susimąstyti, kad neverta atstumti pikto ar nedraugiško žmogaus, – juk nežinia, ką jam teko patirti. O jei turėsi pakankamai valios nepasiduoti ir bandysi bendrauti, galbūt įsigysi gerą draugą. Taigi drąsiai rekomenduoju knygą perskaityti visiems kiek užsidariusiems savyje paaugliams – kas žino, gal kai kurie Kinte atpažins save?

Aura Paukštytė

 

Pagrindinis knygos veikėjas Kintas norėjo pasirodyti prieš draugus, koks yra šaunus. Jis meluodavo, kad įgytų draugų palankumą ir pripažinimą, stengėsi kurti nuskriausto žmogaus įvaizdį.

Pagrindinė knygos mintis: prarasti draugus lengva, o susigrąžinti – labai sunku. Į tokią padėtį pateko ir Kintas. Manau, ši knyga tinka paaugliams, nes daug įvykių joje primena jų realų gyvenimą ir suteikia galimybę pažvelgti į save iš šalies.

Jokūbas Medelis

 

Skaitydamas šią knygą pasijunti, lyg pats būtum joje, todėl knyga man labai patiko. Ji rodo, kad daug paauglių elgiasi neapgalvotai, tad skaitydami vaikai arba paaugliai gali pasikeisti ir pradėti labiau vertinti tėvų patarimus. Manau, šią knygą reikėtų perskaityti tiek vaikams, tiek tėvams – ji padėtų suprasti vieniems kitus.

Liutauras Zvicevičius

 

Tai knyga apie berniuko Kinto išdaigą, kuri, deja, baigėsi liūdnai. Kintas juo pasitikintį Silvestrėlį priverčia meluoti, Antosę – nervintis, patėvį – tvarkyti užvirtą košę. <…> Man vis norėjosi Kintą paskatinti, pastumti, kad jis grįžtų namo, ir jaučiausi tokia bejėgė, nes nieko negalėjau padaryti. Norėčiau istorijos tęsinio. Norėtųsi, kad ir melagiui Kintui viskas baigtųsi gerai. Ši knyga moko, jog nereikia juokauti su artimaisiais, kad ir kokie blogi ir netikę jie atrodytų, nes dažnai mūsų nuomonė pasikeičia ir išmokstame vertinti tai, ką jau būname praradę.

Agnė Mankevičiūtė

 

Kintas vis meluoja ir meluoja, vieną melą uždangsto kitu ir dėl jo visi nukenčia. Ši apysaka atskleidžia tikrąjį gyvenimą ir moko, kad meluoti negalima, o draugais reikia pasitikėti. Netinkamai pasielgęs, rizikuoji viską prarasti.

Pabaiga man buvo netikėta – tarsi trūko tikros pabaigos. Perskaičiusi pagalvojau – viskas? Ne, negali būti, čia nėra pabaigos. ˂…˃ Siūlyčiau perskaityti tiems, kurie yra dideli melagėliai, nesuprantantys, kad meluodami gali pridaryti kitiems blogo.

Teodora Jankauskaitė

 

Autorė rodo, kaip žmogus savo elgesiu gali pakenkti kitiems. Dėl Kinto „projekto“ Silvestrėlis nuolat meluoja ir baiminasi, kad dėl jo melo gali atsitikti kas nors bloga. Taip ir buvo: mirė Antosė, Gilė turėjo patirti pažeminimą. Kintas „galvą turėjo“, bet širdimi negalėjo suprasti kitų žmonių. Nustebino, kad kūrinio pabaigoje egoistas Kintas pajunta kažką žmogiška ir turbūt gailisi dėl savo elgesio, bet įvykiai pasisuka taip, kad jis praranda tikrus draugus ir vėl liekasi vienas savo šaltame pasaulyje, kuriame šalia nėra mamos, o su patėviu niekas nesieja. Siūlau knygą paskaityti tiems, kurie mėgsta gilintis į vidinį žmogaus pasaulį.

Robertas Požaricki

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 2 (78)

 

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

NEBŪKIME TOBULI, BŪKIME PAŽEIDŽIAMI (Pasisakymas priėmus 2015 m. Prano Mašioto premiją)

Apžvalgos

TARP NUOSTABOS IR NYKULIO... (2015 m. verstinės vaikų ir paauglių knygos)
DEŠIMT DRAMBLIŲ, ARBA GRAŽIAUSIOS 2015 M. KNYGOS

Straipsniai

NEĮGALAUS VAIKO TOLERAVIMO ASPEKTAI NAUJAUSIOJE VERSTINĖJE VAIKŲ LITERATŪROJE

Pokalbis

REBEKOS UNOS „ATJUNK“ – KNYGA APIE ATEITĮ?

Sukaktys

BEATRIX POTTER – 150
BEATRIX POTTER HUMORAS

Mano vaikystės skaitymai

IŠ ALMOS VASARŲ BALTOJO RŪKO

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2015 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai