NEĮGALAUS VAIKO TOLERAVIMO ASPEKTAI NAUJAUSIOJE VERSTINĖJE VAIKŲ LITERATŪROJE

 

 

 

 

Žodis tolerancija kilęs iš lotynų kalbos žodžio tolerantio – „kantrybė“. Pirmoji žodynuose pateikiama jo reikšmė – priešingos nuomonės arba įsitikinimų gerbimas, pakanta1. Tačiau kasdienybėje šio žodžio reikšmę išplečiame ir vartojame jį turėdami galvoje ne tik nuomonę ar įsitikinimus, o apskritai pakantą, gerbimą kiekvieno, kuris yra kitoks nei aš pats ar žmonių bendrija, su kuria save sieju.

Straipsnio objektas – trys knygos, kurių herojai yra kitokie dėl įgimtos negalios. Tai Viktorija iš švedų autorių Petterio Lidbecko ir Lisen Adbåge knygos Viena princesės Viktorijos diena2, Ogastas, vaizduojamas amerikietės rašytojos R. J. Palacio knygoje Stebuklas3, ir Barnabis iš airių rašytojo Johno Boyne’o knygos Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui4. Pirmosios dvi knygos realistinės, ir vaikų kitoniškumas jose tikroviškas – jis nulemtas genetinių pakitimų: Viktorija turi Dauno sindromą, Ogasto diagnozė nusakoma keliose eilutėse surašytais medicinos terminais, o esmė tokia: vaikas gimė beformiu veidu, ištvėrė galybę operacijų, bet ir po jų veidas tebėra labai deformuotas, Ogastą pamatę maži vaikai spiegdami lekia šalin, o suaugusieji raukosi. Trečioji knyga, pasak ją recenzavusios Eglės Baliutavičiūtės, priskirtina „transrealizmui – žanrui, kuriame atsiranda vienas kitas fantastinis elementas“5, herojaus kitoniškumas joje netikroviškas: Barnabis skraido, nes negali kaip visi vaikščioti žeme, mat jo neveikia Žemės trauka.

Į akis krinta knygų panašumai: pirma, herojai yra jaunesniojo mokyklinio amžiaus; antra, analogiškas yra šeimos, kurioje jie auga, modelis (be neįgalaus vaiko, vaizduojami jo mama, tėtis ir brolis su seseria ar tik sesuo); trečia, nors ir neįgalūs, herojai lanko mokyklą. Šie panašumai nulėmė lyginimo linkmes gilinantis į daugiaaspektę tolerancijos problematiką.


Tolerancija sau

Šiuo metu apie toleranciją kalbama ir rašoma labai daug. Atkreipiamas dėmesys ir į tokį iš pirmo žvilgsnio paradoksalų jos aspektą kaip tolerancija sau. Kitaip tariant, į gebėjimą priimti save tokį, koks esi.

Pasirinktas veikėjų amžius leidžia rašytojams atskleisti, kaip vaikai mąsto apie savo vietą pasaulyje, kuriame, lygindami save su aplinkiniais, supranta esą kitokie. Knygose apie Viktoriją ir Ogastą prie to prisideda ir pasakojimo strategijos: apie vieną Viktorijos dieną pasakojama pačios Viktorijos lūpomis; Ogasto gyvenimas vaizduojamas kiekviename skyriuje leidžiant pirmu asmeniu kalbėti vis kitiems knygos veikėjams, bet dažniausiai Ogastui.

Kaip žinome, sergantieji Dauno sindromu išsiskiria specifine išvaizda ir yra daugiau ar mažiau protiškai atsilikę, bet paprastai būna draugiški ir geraširdžiai. Tai, kaip Viktorija suvokia pati save, suprantame, yra ne jos pačios išmąstyta. Kada Viktorija vertina save, nujaučiam (kartais tai tekste tiesiai nurodoma), kad ji kartoja suaugusiųjų žodžius. Antai Viktorija apie save sako, kad yra ypatinga. Šie žodžiai, regis, jai įstrigę iš kas vakarą mergaitės prašymu mamos kartojamos istorijos apie ypatingos dukros gimimą. Kadangi mama kitiems vaikams vis primena, kad Viktorija ne tokia greita kaip jie, mergaitė šią mintį prisitaiko aiškindama savo ypatingumą: „Aš esu ypatinga. Kai kuriems dalykams man reikia daugiau laiko. Pavyzdžiui, batams užsirišti ir panašiai“ (VP, p. 3). Arba Viktorija tiki, kad yra mokyklos talismanas, tai reiškia, kad neša laimę, nes taip sako mokytoja Berita. Dėl protinio atsilikimo Viktorijai būdingas savęs suvokimas yra naivus. Kai atsitiktinai randa piniginę su pinigais ir vairuotojo pažymėjimu ir drauge su tėčiu nuveža ją savininkui, namie ji pagiriama kaip mokanti ieškoti daiktų; vakare ji pasišauna ieškoti namiškių pamestų daiktų, nes pagyrimo žodžius suvokė kaip tam tikros savybės pripažinimą. Taigi Viktorijos savęs supratimą formuoja ir – svarbu pažymėti – savivertę palaiko ja besirūpinantys suaugusieji. Dėl to, kad žino turinti Dauno sindromą, Viktorija skaudžiai neišgyvena.

Ogasto santykis su savimi, priešingai negu Viktorijos, gana komplikuotas. Ogastas labiausiai norėtų būti paprastas vaikas, kaip pats sako, širdyje jis toks ir jaučiasi, bet kiti tokiu jo nelaiko, ir tai jį žeidžia: „Jei kur rasčiau stebuklingą lempą ir galėčiau jai pasakyti vienui vieną norą, paprašyčiau normalaus veido, kuris būtų visiškai nepastebimas. Paprašyčiau, kad einant gatve mane pamatę žmonės nenusuktų akių“ (S, p. 9). Būdamas mažas, Ogastas savo veidą nuo svetimų žmonių nuolat slėpė užsimaudamas žaislinį kosmonauto šalmą – tai buvo jo vaikiška gynyba. Vėliau berniukas išmoko apsimesti, kad nemato, kaip žmonės reaguoja išvydę jo veidą. Knygoje vaizduojamas pokyčių laikas, kai Ogastas sutinka lankyti mokyklą, nes iki tol dėl gausybės operacijų (nuo gimimo – net 27!) jį namuose mokė mama. Mokykla tampa didžiuoju tolerancijos išbandymu ir vaikams, su kuriais Ogastas ten susiduria, ir jam pačiam. Vaiko savivertė nėra savaiminis dalykas, ją labai veikia kitų požiūris. Namie Ogastas matomas, sesers žodžiais, „aklai“ – ne akimis, o širdimi, todėl čia jis nesijaučia esąs kitoks. Pirmoji diena mokykloje priverčia Ogastą taip skaudžiai išgyventi atskirtį dėl išvaizdos, kad vakare jis nebeišlaiko, pravirksta ir kuždėdamas klausia: „Mamyte, kodėl aš turiu būti toks bjaurus?“ (S, p. 70). Bet mokyklos Ogastas nemeta. Jam užtenka stiprybės gyventi susitaikius su savimi tokiu, koks yra, nepasiduodant nei savigailai, nei neapykantai. Ogasto dvasinė stiprybė lemia, kad baigiantis mokslo metams beveik visi bendraklasiai tampa jo draugais, ir visa mokykla plojimais sutinka žinią, kad jam paskirtas svarbiausias metų apdovanojimas – medalis „mokiniui, kurio tyli stiprybė pakylėjo daugiausia širdžių“ (S, p. 331).

Barnabio santykis su savimi, regis, turėtų būti pats sudėtingiausias, nes požiūrį į save kaip skraidantį vaiką formuojantys tėvai yra patys netolerantiškiausi knygos veikėjai. Neapykanta nenormaliu laikomam sūnui išauga iki to, kad jie nusprendžia Barnabio atsikratyti: mama žirklėmis prakerpa kuprinę su smėliu, kurią Barnabis turėjo nešioti, kad nekiltų nuo žemės, ir paleidžia sūnų aukštyn į nežinią. Tačiau gilinimusi į vaiko psichologiją knyga apie Barnabį nusileidžia kitoms dviem. Kai dar gyveno tėvų šeimoje, pasitaikė akimirka, kada Barnabis, savo nuostabai, pajuto, kad jam nepatinka būti tokiam kaip kiti, tarsi norėtų apsimesti kažkuo kitu, – taip nutiko tada, kai jis buvo pritvirtintas prie Įlankos tilto ir pajuto galįs vaikščioti niekieno neprilaikomas. Tačiau namie Barnabis atsiprašinėja tėvų, aiškina esąs nekaltas dėl to, kad skraido, žada pasitaisyti – tartum neprieštarauja tėvų požiūriui į nenormalumą. Tik knygos pabaigoje, kai belieka pusvalandis iki operacijos, po kurios Barnabis taptų, tėvų supratimu, paprastu vaiku, rašytojas leidžia nevaržomai srūti berniuko mintims apie save – skaitome kelis puslapius savianalizės. Barnabis prisimena viską, kas nutiko po to, kai motina prakirpo jo kuprinėje skylę, visus nuotykius, sutiktus nuostabius ir keistus žmones ir supranta, kad „jam patinka būti kitokiam. Galų gale, jis toks gimė. Vadinasi, toks ir turėjo būti. Negalima leistis, kad jį pakeistų“ (BD, p. 302). Ir Barnabis atsidaręs langą išskrenda.

Taigi tolerantiško santykio su savimi problema Viktorijos nekamuoja, nes turintieji Dauno sindromą apskritai yra nepajėgūs leistis į gilesnę savianalizę, o teigiamą požiūrį į save jai padeda formuoti ją ugdantys suaugusieji. Ogastui pakantos sau problema yra jo dvasinės tvirtybės išbandymo ir socializacijos problema, kurią jis, palaikomas šeimos ir mokytojų, iš esmės sprendžia pats. Barnabiui santykio su savo kitoniškumu klausimas tampa pasirinkimo, koks jis nori būti, klausimu. Pasipriešindamas tėvams, jis nusprendžia likti toks, koks gimė.


T
ėvų elgsena

Viršelio dail. Lisen Adbåge
Viršelio dail. Lisen Adbåge

Be minėtų panašumų, galime įžvelgti dar kelias bendras visų trijų knygų savybes: mama ir tėtis visur vaizduojami sutariantys, jų požiūris į kitokį vaiką sutampa, bet, lyginant mamos ir tėčio paveikslus, visur ryškesnė mama.

Kalbant apie Viktorijos ir Ogasto tėvų požiūrį į kitokius vaikus, tolerancijos sąvoka lyg ir nedera, nes matome ne pakantą, o meilę. Bet šiose šeimose auga ir daugiau vaikų, kurių jausmai sesei ar broliui gali nesutapti su tėvų. Knygą Viena princesės Viktorijos diena Kęstutis Urba taikliai įvertino vienu sakiniu: „Visa knyga – tikrai puiki medžiaga tolerancijos pamokoms.“6 Išmintingiausia tolerancijos mokytoja čia yra mama. Taktiškai įsiterpdama į kilusius konfliktus, ji skatina vyresnius vaikus atlaidžiau žvelgti į seserį. Pavyzdžiui, kai brolis Simonas priekaištauja, kad rytais Viktorija paskutinė ateina pusryčiauti ir per ją visi gali pavėluoti į mokyklą, mama jį ramina ir gina Viktoriją: „Ne visi yra tokie greiti“ (VP, p. 3). Be to, vaikams reikia išmanyti, kaip bendrauti su turinčiaisiais Dauno sindromą, nes jų mąstymas skiriasi nuo sveikųjų, pavyzdžiui, perkeltinės prasmės posakius jie suvokia tiesiogiai. Tai labai supratingai parodoma, kai Viktorijai leidžiama ieškoti mamos pamesto proto, prieš tai šiai atsakius į klausimą, kaip jis atrodo, paaiškinus, kad protas pilkas, pūkuotas kaip purvinas debesėlis, o didumo – kaip teniso kamuoliukas; Viktorija ieško ant stalo, po stalu, šaldytuve, ant viryklės, spintelėje, kriauklėje, ant garų surinktuvo, orkaitėje ir galiausiai, mamos padedama, protą randa ant grindų – iš tiesų tai yra mažas dulkių gniužulėlis. Seseriai Gabrielei, visa tai stebinčiai iš šono, šis žaidimas turėtų būti puikus prisitaikymo prie daunės sesers pavyzdys.

Kaip būti tolerantiškai, Ogasto sesers mokyti nereikia, tad knygoje apie Ogastą tėvų vaidmuo kitoks. Tėvai vaizduojami kaip išmintingi sūnaus ugdytojai, suprantantys, kad turi padėti jam išmokti gyventi tarp kitų žmonių. Puikiai suvokdami sūnaus baimes, jie ne prievarta, bet drąsindami ir leisdami spręsti pačiam skatina jį pradėti lankyti mokyklą. Ogasto mamos paveikslui savitumo suteikia gebėjimas skaudžias ar keblias gyvenimo situacijas paversti komiškomis: nors istorija, kaip Ogastas gimė, visai nepanaši į anekdotą, klausydamiesi mamos pasakojimo, vaikai plyšta iš juoko. Šią mamos savybę yra paveldėjęs ar perėmęs ir Ogastas. Jis nebijo garsiai pasišaipyti iš savo deformuoto veido ir tuo nustebina, o drauge sužavi bendramokslius. Svarbiausia – Ogasto tėvai nėra nelaimingi, įgimta sūnaus liga jų nesugniuždė, o suvienijo juos, jų santykis su gyvenimu yra džiaugsmingas, ir visa tai iš šeimos perima Ogastas.

Barnabio tėvų požiūris į pasaulį paremtas suabsoliutinta normalumo ir nenormalumo priešprieša. Save jiedu laiko paprastais normaliais žmonėmis, paprasti yra ir du vyresnieji jų vaikai. Kitokie, neatitinkantys normalumo standartų, jiems kelia pasibjaurėjimą. Tokį jausmą jie jaučia ir savo skraidančiam sūnui. Taigi tėvų nepakantumas kitokiai Barnabio prigimčiai visų pirma kyla iš pasaulėžiūrinio jų ribotumo. Antras svarbus dalykas – egoistiškas rūpinimasis savo reputacija: visų labiausiai Barnabio tėvai bijo, kad, išvydę nenormalų jų sūnų, kiti žmonės nepalaikytų nenormaliais ir jų pačių. Kadangi gydytojai suteikia viltį, kad augdamas berniukas ilgainiui liausis skraidyti, tėvai iš pradžių juo rūpinasi – be meilės, o tiesiog atlikdami tėvų pareigą: kad Barnabis neatsitrenktų smegenų, tėtis prie lubų prikala čiužinių, mama sugalvoja pririšti sūnų prie skalbinių virvės, kad šis galėtų pakyburiuoti gryname ore. Bet Barnabiui augant viltis, kad jis pasikeis, subliūkšta, ir dėl to jie kaltina patį sūnų – esą jis nenorįs paklusti tėvų reikalavimui leistis ant žemės. Didžiausią sukrėtimą tėvai patiria, kai skrendantis Barnabis nufilmuojamas, pakliūva į televizijos „Žinias“ ir prie jų namų ima rinktis korespondentai. Barnabio mama pratrūksta: „Jie mano, kad jis išsigimėlis. Mano, kad mes visi esame išsigimėliai! <…> Jis tyčiojasi iš mūsų šeimos. Koks pažeminimas!“ (BD, p. 77). Šis nutikimas nulemia, kad tėvai ryžtasi atsikratyti aštuonmečio vaiko. Gavus šeimos pasiilgusio Ogasto atvirlaiškių, jų sąžinė neprabunda – laiškus suglamžo ir išmeta. Nepakantumas kitokiam išauga į neapykantą, o ši išvirsta į žiaurumą.

Viršelio dail. Oliver Jeffers
Viršelio dail. Oliver Jeffers

Grįždamas į praeitį, rašytojas pasakoja, kad abu Barnabio tėvai vaikystėje buvo verčiami tapti garsenybėmis: tėtis – scenos žvaigžde, o mama – grožio konkursų nugalėtoja, bet būti dėmesio centre jiems buvo kančia. Jųdviejų trauminės patirties padariniai galėjo būti kitokie: prisimindami, ką patyrė patys, kai vaikystėje buvo prievartaujama jų prigimtis, jiedu galėjo nekartoti savo tėvų klaidų – neprievartauti Barnabio prigimties. Tačiau nutinka priešingai – primesdami savo gyvenimo būdo supratimą, jie ne tik atkartoja savo tėvų elgesį, bet ir gerokai juos pranoksta. Tėvų troškimas turėti vaiką, atitinkantį jų standartus, ir siekis pagal savo norus tvarkyti jo gyvenimą knygoje parodomi kaip būdingi ne tik Barnabio giminei; bekeliaudamas Barnabis sutinka ir daugiau žmonių, kentėjusių nuo autoritariškų tėvų netolerancijos.

Knygose susiduriame su dvejopais tėvų tipažais ir abiem atvejais negalime kalbėti apie toleranciją. Pirmu atveju – knygose Viena princesės Viktorijos diena ir Stebuklas – pakantumą kitokiam vaikui keičia meilė – besąlyginė, nepaisanti sunkumų ir, negana to, neatsiejama nuo išminties, kurios reikia padedant tokiam vaikui rasti vietą šeimoje ir už jos ribų. Knygoje Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui nepakantūs autoritariški tėvai dėl patogaus savo pačių gyvenimo kitokio vaiko atsisako.


Kit
ų šeimos vaikų santykis su ypatinguoju broliu ar seserimi

Ogasto šeimos padėtį geriausiai apibūdina jo sesuo Vija: „Ogastas yra Saulė. Aš, mama ir tėtis esame planetos, besisukančios apie Saulę“ (S, p. 93). Gimus Ogastui, visas dėmesys buvo nukreiptas į jį. Vija ne tiek jau daug vyresnė už brolį, tad, regis, nieko nuostabaus, jei, netekusi tėvų dėmesio, ji būtų ėmusi jausti broliui pavydą ar net vaikišką neapykantą. Bet taip nenutiko, nes pirmas jos, dar visai mažos, santykis su Ogastu buvo meilės santykis: „<…> aš lipte prilipau prie jo: bučiuodavau, myluodavau, kalbindavau“ (S, p. 96), o matydama, ką nuolat operuojamas brolis turi ištverti, patiria empatiją ir atjautą: „Matydavau Ogastą po operacijų: sutvarstytu ir sutinusiu veidu, visą prismaigstytą gyvybę palaikančių vamzdelių ir prijungtą prie lašelinių. Kai esi matęs šitaip kenčiantį žmogų, atrodo idiotiška zirzti negavus prašyto žaislo ar mamai neatėjus į mokinių spektaklį“ (S, p. 93–94). Gerai pažindama Ogastą, Vija žino, kokiais žodžiais paveikti brolį, kad jis ir toliau lankytų mokyklą, kai šis, įskaudintas draugo išdavystės, pasiryžta ją mesti. Jautrumas kitam, kilnumas ir gebėjimas prireikus suteikti psichologinę pagalbą – savybės, kurias augdama šalia kitokio brolio įgijo Vija.

Tačiau šios savybės neapsaugo Vijos nuo dvasinės krizės, kuri ją ištinka pradėjus lankyti pagrindinę mokyklą. Gindama savojo „aš“ individualumą ir nepriklausomumą, Vija nenori, kad naujieji draugai ką nors sužinotų apie Ogastą, nes yra patyrusi, kad kitų akyse brolis laikomas neatsiejama jos tapatybės dalimi: „Visada būsiu vaiko, turinčio įgimtų trūkumų, sesuo, nieko nepadarysi. Tačiau ne visada noriu tik šitaip būti apibūdinama“ (S, p. 204). Drauge ji smerkia save, kad ėmė gėdytis brolio. Psichologinė įtampa, kilusi susikryžiavus norui gerai jaustis mokykloje ir savęs smerkimui, galiausiai prasiveržia nesutramdomomis ašaromis, kai Vija, vis kartodama žodžius „esu baisus žmogus“ (S, p. 223), savo vaikinui Džastinui prisipažįsta, kodėl nenorinti, kad tėvai su broliu Ogiu ateitų į mokyklos vaidinimą. Vis dėlto spektaklio dieną Vija parneša namo tris bilietus, apglėbia brolį ir pasako, kad jį myli ir kad didžiuojasi būdama jo sesuo.

Kalbėti apie Viktorijos sesers Gabrielės ir brolio Simono meilę Viktorijai negalima, knygoje matome tik išmoktą pakantumą. Viena iš tokios laikysenos priežasčių gali būti kartkartėmis patiriamos patyčios. Mokykloje žaisdamas krepšinį Simonas susižodžiuoja su kitu berniuku, ir šis Simonui rikteli: „Užsičiaupk, prakeiktas daune!“ (VP, p. 16). Simono reakcija – nieko neatsako, tik pasileidžia bėgti tolyn. Namie vis prasikiša Simono priešiškumas seseriai – taip, galimas daiktas, jis išlieja nuoskaudas dėl to pažeminimo mokykloje. Gabrielė nuo sesers atsiribojusi: į jos klausimus atsako, bet artimiau bendrauti vengia ir beveik demonstratyviai savo elgesiu stengiasi būti nepanaši į Viktoriją. Iškalbinga detalė: eidama į mokyklą Viktorija atsisveikindama pabučiuoja mamą, o Gabrielė tai daryti atsisako. Taigi knygos autoriai neslepia, kad šeimoje augant kitokiam vaikui sveikieji, gindami savo tapatybę, gali šiam jausti ir priešiškus jausmus, bet, tinkamai tėvų auklėjami, mokosi juos valdyti.

Barnabio brolio Henrio ir sesers Melanės paveikslai neišplėtoti. Tik vienoje scenoje paaiškėja, kad Henrio požiūris į Barnabį kitoks negu tėvų. Jis pasakoja tėvams, kad klasėje visi mano, jog Barnabis yra nuostabus, teigia, kad jam pačiam nei šilta, nei šalta, ką apie jį, kaip Barnabio brolį, mano kiti, tvirtina, jog jam visai nesvarbu, kad Barnabis skraido, ir linki jam sėkmės. Knygoje rašoma, kad Melanė ir Henris ilgisi dingusio brolio, bet jie visiškai pasikliauja tėvais, neieškančiais sūnaus ir meluojančiais, kad jis pats palikęs kuprinę su smėliu. Melanės ir Henrio paveikslais parodoma, kad tėvų ir vaikų požiūris į kitokį, esantį jų šeimoje, gali skirtis, vis dėlto Melanė ir Henris, likdami pasyvūs stebėtojai, jokios įtakos Barnabio gyvenimui neturi.

Taigi kiti šeimos vaikai piešiami mylintys ar bent jau besistengiantys būti tolerantiški, bet, kaip atskleidžia į psichologizmą linkę autoriai, šie vaikai susiduria su savo tapatybės išsaugojimo, atsiribojant nuo kitokio brolio ar sesers, problema.


Tolerancijos problematika mokyklos aplinkoje

Knygoje Viena princesės Viktorijos diena daug vietos skiriama parodyti, kaip Švedijoje ugdomi Dauno sindromą turintys vaikai. Viktorija mokosi vienoje klasėje su Gabriele, bet, be pagrindinės mokytojos Žanetės, turi dar vieną, Beritą, kuri moko vien ją. Kartkartėmis Berita ją vedasi į grupinių užsiėmimų kambarį, kur žaidžia žaidimus ir dėlioja dėliones. Viktorijai sunkiai sekasi skaičiuoti, ne viską pavyksta perskaityti, bet mokytojai į tai žiūri atlaidžiai. Pavyzdžiui, kai Viktorijai nesiseka perskaityti žodžio „dramblys“, mokytoja Žanetė sako, kad ir ji pati tą žodį vos perskaito. Visi vaikai su Viktorija mokykloje elgiasi draugiškai – su ja sveikinasi, kalbasi. Knygoje parodoma, kad bendrojo lavinimo mokykloje galima kuo puikiausiai integruoti ir specialiųjų poreikių vaikus. Tolerancija ir pedagogų išmanymas, kaip elgtis su kitokiais, šioje mokykloje yra norma.

Kaip ugdyti mokinių toleranciją, išmano ir mokyklos, kurią pradeda lankyti Ogastas, vadovybė, bet tolerantiški santykiai joje nesiklosto taip sklandžiai. Dar prieš prasidedant mokslo metams direktorius, atsiklausdamas mokinių tėvų, suburia kelių vaikų grupelę – jie apsiima Ogastą kurį laiką, kol apsipras mokykloje, pagloboti. Prieš rugsėjo pirmąją direktorius pakviečia Ogastą susipažinti su mokykla, ir šie vaikai ją aprodo. Bet prasidėjus mokslo metams iš tos grupelės su Ogastu artimiau bendrauja tik Džekas.

Iš pradžių jis tik vykdo direktoriui duotą pažadą, bet greitai pamato, kad Ogastas yra paprastas, linksmas ir labai draugiškas vaikas. Džekui padaro didelį įspūdį, kai, davęs nusirašyti namų darbą, Ogastas dar ir išsuka Džeką, kai mokytoja ima tai įtarti. Tačiau nuo draugaujančio su Ogastu Džeko nusisuka ir net ima iš jo šaipytis kiti bendraklasiai. Per Helovino šventę, nežinodamas, kad jį girdi ir kaukę dėvintis Ogastas, Džekas, šnekėdamasis su kitais berniukais, savo draugą išduoda – pareiškia, kad nusižudytų, jei atrodytų kaip šis, ir kad draugauti ėmęs dėl to, jog to prašęs direktorius, o dabar Ogastas visur jį sekiojąs. Nieko neaiškindamas, Ogastas atsisako bendrauti su Džeku. Draugystė atsinaujina tik tada, kai grauždamasis dėl savo išdavystės ir gindamas Ogasto garbę Džekas smogia išsigimėliu Ogastą pavadinusiam bendraklasiui Džulianui. Nors už tai Džekui gresia būti išmestam iš mokyklos, Džekas neaiškina direktoriui, kodėl smogė Džulianui, – tai būtų skundimas, bet direktorius pats susigaudo ir štai ką atrašo elektroniniame laiške Džekui: „Niekas nepateisina smūgio kitam mokiniui, niekada, bet kartu žinau, jog gerus draugus kartais verta ginti“ (S, p. 180). Džeko paveikslu kalbama apie raidą patiriančią toleranciją: jai pasireikšti reikėjo direktoriaus paskatinimo; pamažėle ji peraugo į draugystę, bet nebuvo labai tvirta; draugo netektis privertė permąstyti netolerantišką savo ir kitų elgesį ir siekti susigrąžinti iš tolerancijos gimusią draugystę.

Samer nepriklausė grupelei, kurią direktorius buvo subūręs Ogastui pagloboti. Ji pati priėjo ir atsisėdo prie Ogasto valgykloje, kai kiti buvo atsisakę sėdėti su juo prie vieno stalo, iš tolo dėbčiojo ir kuždėjosi. Kaip pati prisipažįsta, ji taip pasielgė iš gailesčio, bet netrukus su juo ėmė draugauti todėl, kad jis tiesiog smagus vaikas. Vadinasi, tolerancija gali būti ir natūraliai įsišaknijusi savybė, kuriai skleistis nereikia postūmio iš šalies.

Džulianas įėjo į direktoriaus suburtą grupelę, bet buvo iš tų vaikų, kurie vienaip elgiasi, kai mato suaugusieji, ir kitaip, kai nemato. Mokytojams negirdint, jis ne tik pats vis ieškojo progų įgelti Ogastui, bet ir kurstė kitus jį ignoruoti ir žeminti. Kita vertus, Džuliano paveikslu parodoma, kad nepakantumą kitokiam vaikas gali atsinešti iš namų. Į Džuliano gimtadienį jo tėvai pakvietė visus penktokus, išskyrus Ogastą. Džuliano mama „Fotošopu“ ištrynė Ogasto atvaizdą iš klasės nuotraukos. Laišku direktoriui ji priekaištavo, kad Ogastas atsidūrė šioje mokykloje: renginiuose ir nuotraukose pamačiusi jo nuotrauką, ji supratusi, kad yra per daug reikalauti iš vaikų stengtis su Ogastu susidraugauti. Atsakydamas į Džuliano mamos laišką, direktorius pabrėžė dorybių ugdymo svarbą: „Nemanau, kad, prašydamas tuos vaikus labai gražiai elgtis su naujoku, juos kaip nors papildomai apsunkinau. Iš tikrųjų tikėjausi, kad jie kai ką supras apie užuojautą, draugystę ir ištikimybę“ (S, p. 182).

Dar vienas įdomus tolerancijos problemų lauko aspektas – kolektyvinis netolerancijos reiškimas. Nuo pat pirmos mokslo metų dienos Ogasto mokykloje paplinta žaidimas „Maras“: netyčia prie Ogasto prisilietęs vaikas turi per trisdešimt sekundžių nusiplauti ar nusivalyti dezinfekciniu skysčiu rankas – kitaip susirgs maru. Į jį neįsitraukia vos keli vaikai, visi kiti vengia artintis prie Ogasto – tiek įtikėję išgalvotu pavojumi, tiek baimindamiesi, kad, nesilaikydami „Maro“ taisyklių, patys gali tapti atstumtaisiais. Mokytojai apie tai nieko nežino, jis įslaptintas. Šiuo žaidimu parodomi tam tikri specifinės vaikų mąstysenos ypatumai, o platesne prasme atskleidžiama, kokią įtaką masių psichologijai turi baimė: ne tik šioje knygoje, bet ir tikrovėje tai vienas svarbiausių veiksnių, žadinančių ir palaikančių netoleranciją.

Knygoje apie Barnabį mokyklai tenka labai kukli vieta. Pirmoji mokykla, kurią tėvai jam išrenka, – nepageidaujamų vaikų mokykla. Pavadinimas atspindi jos pobūdį – pirmiausia ji skirta nepilnamečiams nusikaltėliams. Ten, visą dieną pririštas prie kėdės, Barnabis kentė kitų užgauliojimus, bet įgijo ir draugą – Liamą, gimusį be rankų ir vietoj jų kablius turintį berniuką. Šiai mokyklai degant, Liamas savo kabliais sudrasko virves, kuriomis Barnabis pririštas, ir taip išgelbsti jam gyvybę. Kad ir nenoromis, tėvai sutinka leisti Barnabį į tą pačią mokyklą, kurią lanko vyresnieji jų vaikai, bet ši smulkiau nevaizduojama.

Knygose parodoma, kokie reikšmingi mokyklos personalo veiksmai kuriant neįgaliems vaikams vienokią ar kitokią aplinką. Nagrinėjamos problematikos požiūriu mokyklos skiriasi. Viktorijos mokykloje tolerancija yra įsitvirtinusi, Ogasto – vaizduojama, su kokiomis kliūtimis susiduriama stengiantis ją skleisti, o pirmoji Barnabio mokykla, kurioje nesirūpinama jokiais žmogiškais ryšiais, autoriaus valia sunaikinama. Mokinių tarpusavio santykiai atskleidžia, kad tolerancija neatskiriama nuo geranoriškumo, bet vien jo negana, būti tolerantiškam pakantumo stokojančioje aplinkoje dar reikia drąsos ir tvirtybės. Tiek šeimoje, tiek mokykloje tolerancija gali patirti virsmą: šeimoje tapti meile, mokykloje – draugyste.

Pabaigoje tinka pacituoti psichologę Laurą Bratikaitę-Černiauskienę: „Polinkis į toleranciją arba į nepakantumą formuojasi ankstyvoje vaikystėje.“7 Tad knygos, kuriose sprendžiamos tolerancijos problemos, labai reikalingos ugdant vaikus. Kad tik vaikai jas skaitytų. Tiesą sakant, ne tik vaikai.

___________________________

1 Žr. <http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/t/tole-rancija>.

2 Petter Lidbeck, Lisen Adbåge, Viena princesės Viktorijos diena, vertė Mantas Karvelis, Vilnius: Gimtasis žodis, 2006. (Cituojant vartojama santrumpa VP ir nurodomas puslapis.)

3 R. J. Palacio, Stebuklas, vertė Zita Marienė, Vilnius: Alma littera, 2014. (Cituojant vartojama santrumpa S ir nurodomas puslapis.)

4 John Boyne, Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui, vertė Violeta Palčinskaitė, Vilnius: Tyto alba, 2014. (Cituojant vartojama santrumpa BD ir nurodomas puslapis.)

5 Eglė Baliutavičiūtė, „Būti kitokiu, arba Terapinė vaikų literatūra“, <http://literaturairmenas.lt/2015-03-20-nr-3513/2417-knygu-presas/3829-egle-baliuta-viciute-buti-kitokiu-arba-terapine-vaiku-literatura>.

6 Kęstutis Urba, „Nuo idilės iki smurto (Nauji Šiaurės šalių vaikų ir paauglių literatūros vertimai)“, <http://rubinaitis. lnb.lt/index.php?-1088523956>.

7 Laura Bratikaitė-Černiauskienė, „Tolerancija – dorybė ar blogybė?“, <http://www.pasveik.lt/lt/sveikatos-ir-medici-nos-naujienos/tolerancija—dorybe-ar-blogybe-/72954>.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 2 (78)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

NEBŪKIME TOBULI, BŪKIME PAŽEIDŽIAMI (Pasisakymas priėmus 2015 m. Prano Mašioto premiją)

Apžvalgos

TARP NUOSTABOS IR NYKULIO... (2015 m. verstinės vaikų ir paauglių knygos)
DEŠIMT DRAMBLIŲ, ARBA GRAŽIAUSIOS 2015 M. KNYGOS

Pokalbis

REBEKOS UNOS „ATJUNK“ – KNYGA APIE ATEITĮ?

Mano vaikystės skaitymai

IŠ ALMOS VASARŲ BALTOJO RŪKO

Sukaktys

BEATRIX POTTER – 150
BEATRIX POTTER HUMORAS

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2015 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai