TARP NUOSTABOS IR NYKULIO... (2015 m. verstinės vaikų ir paauglių knygos)
Įvertinusios savo vertėjų darbą ir meninę, kultūrinę knygų vertę, leidyklos reikšmingiausio metų vaikų ir paauglių vertimo komisijai pasiūlė nemažai – net 18 – leidinių. Paprastai manoma, kad vertimų komisijos darbas vienas maloniausių – gaunama nebloga ir net labai gera literatūra, nes jau kelis kartus atrinkta savo šalyje ir tarptautinėje rinkoje. Vis dėlto šiemet ne vienai komisijos, kurią sudarė Alma Valantinienė, Roma Kišūnaitė, Danguolė Šakavičiūtė, Joana Pribušauskaitė, Indrė Klimkaitė, Jolanta Gudeikaitė ir šio straipsnio autorė, narei teko niūriai atsidusti. Dalis leidinių gana menkos meninės vertės, kai kurie labai tradiciški – nors geri, bet stokoja naujumo, originalumo ir aktualumo. Ar tikrai tai reikšmingiausi pastarųjų metų leidiniai?
Užtat galime pasidžiaugti kalbų, iš kurių verstos pernykštės knygos, gausa. Be abejo, daugiausia versta iš anglų kalbos, bet taip pat ir iš vokiečių, slovėnų, islandų, italų, danų, prancūzų, švedų kalbų.
Patiems mažiausiems?
Regis, tampa tradicija vertimų komisijai pasiūlyti bent vieną paveikslėlių knygą. Neretai manoma, kad tokios knygos – patiems mažiausiems, bet komisija paprastai sulaukia poetiškų ir alegoriškų dvigubo adresato kūrinių, kurie stebina ir vaikus, ir suaugusiuosius, reikalauja jųdviejų dialogo. Pernai žavėjomės Agnès de Lestrade ir Valerios Docampo Didžiuoju žodžių fabriku, o šiemet buvo pateikta išmoningai iliustruota ir subtili istorija apie meilę – Nathalie Minnie Mažasis laiko vagis (iš prancūzų k. vertė Lina Rimkuvienė, „Burokėlis“). Deja, tokiose knygose žodžių maža, tad ir vietos vertėjo meistriškumui pasireikšti stinga. Komisijai (bet ne skaitytojams!) telieka atidėti tokias knygas į šalį.
Viskas apie trolius ir kitos islandų sakmės
Netikėta buvo sulaukti dviejų negrožinės literatūros knygų. Briano Pilkingtono Viskas apie trolius (iš islandų k. vertė Jurgita Marija Abraitytė, „Burokėlis“) – žaisminga, literatūrine kalba parašyta ir gana išsami, bet visai nedidelė, gausiai ir įspūdingai iliustruota enciklopedija pradinukams apie mitines islandų būtybes trolius: „Troliai daug didesni ir stipresni negu žmonės, kai kurie kvaili, godūs ir žiaurūs, o kai kurie – geraširdžiai ir žino visokių dalykų, apie kuriuos žmonės nė nenutuokia. Visi jie yra ištikimi, rūpestingi ir atsidavę, už gera atsilyginantys geru, o už padarytą skriaudą atkeršijantys“ (p. 2).
O kodėl puikus, bet vis dėlto labiau akademinis rinkinys Islandų pasakos ir sakmės (iš islandų k. vertė Aurelijus Vijūnas, „Tyto alba“) buvo pasiūlytas kaip vaikų ir jaunimo literatūra, išties įdomu. Leidinio pradžioje pateikiamas išsamus įvadas – islandų literatūros vertimai į lietuvių kalbą, pasakų ir sakmių pasaulis, islandų vardai, vietovardžių sandara ir tarimas, – o patys tekstai nestilizuoti. Taigi knyga skaitytina kaip kultūros paminklas, įdomus tyrėjams, studentams, besidomintiems šia sritimi. Tai ne į vaikų ar jaunimo auditoriją orientuotas leidinys, nors, be abejo, paskirus pasakojimus su susidomėjimu galėtų perskaityti ir jie.
Skaitiniai mergaitėms, arba Liūdesėliai
Itin stebina dvi knygos mergaitėms: Claire Taylor-Smith Hetė Bi – stebuklingų būtybių gydytoja: Vienaragio ragas (iš anglų k. vertė Kazimiera Kazijevaitė, „Tyto alba“) ir Chriso Riddellio Ada ir mirtina puota (iš anglų k. vertė Lina Būgienė, „Alma littera“). Ir visai ne todėl, kad abiejų pateiktos antrosios dalys, – šių knygų, nors jos serijinės, nebūtina skaityti iš eilės kaip, pavyzdžiui, Lietuvos skaitytojams jau gerai pažįstamos Knister „Raganos Lilės“ serijos. Stebina todėl, kad tai sekli, greitai pamirštama literatūra, grįsta nesibaigiančiais nuotykiais ir lengvu stiliumi. Prie rimtesnių temų tik vos vos prisiliečiama, jos menkai atskleidžiamos, tad pranyksta veiksme ar tarp juoką ir vaizduotę audrinančių blizgučių. Beje, kitaip nei Adai, pirmosios knygos veikėjai Hetei Bi nuotykiauti, spręsti problemų ir padėti kitiems beveik neleidžiama – už ją kone viską sugalvoja ir padaro kiti, jai telieka sekti iš paskos ir atlikti nurodytus darbus it parankinei, nors atrodytų, kad ji šioje istorijoje turėtų būti ne tik pagrindinė veikėja, bet ir herojė. Ir kitais atžvilgiais Riddellio knyga atrodo geresnė ir smagesnė: nėra sentimentalumo, daugiau išmonės, niūri gotiška atmosfera derinama su gausiu humoru, veikėjai ekspresyvesni, įsimintinesni, galiausiai autoriaus iliustracijos puikiai dera prie pasakojimo stiliaus, jį praplečia ir papildo.
Literatūrinių pasakų gausa: tradicijos gniaužtai
Literatūrinių pasakų lobynai neišsenka, pasirodo ir klasika virtusių kūrinių, ir visai naujų, bet jau pastebėtų ir pamėgtų pasaulyje, turinčių neabejotinų sąsajų su tradicija. Taigi šį apžvalgos skyrelį pradėkime nuosekliai – nuo seniausių iki šiuolaikinių pasakų.
2015 m. minint Lewiso Carrollio Alisos Stebuklų šalyje 150 metų jubiliejų pasirodė net du nauji šio kūrinio vertimai į lietuvių kalbą! Vienas jų (iš anglų k. vertė Vilija Vitkūnienė, „Nieko rimto“) pateiktas mūsų komisijai, kitas (iš anglų k. vertė Liuda Petkevičiūtė, „Obuolys“) – ne. Visiems puikiai žinomos knygos iš naujo pristatyti nereikia. Telieka džiaugtis, kad vaikų literatūros klasika, ypač tokia sudėtinga ir daugiabriaunė, ne tik perleidžiama, bet ir verčiama iš naujo. Tai svarbu siekiant priartinti kūrinį prie šiandienos skaitytojų, šiandieninės leksikos, atverti naujus jo aspektus, kurie buvo pražiūrėti ar ne taip išryškinti ankstesniame vertime, pateikti naują interpretaciją, nes kiekvienas meninio teksto vertimas iš esmės kelia tokį tikslą. Susidomėjusiems V. Vitkūnienės vertimu vertėtų paskaityti Agnės Zolubienės straipsnį „Triušio urvu žemyn“ (Rubinaitis, 2015, Nr. 4 (76).
Ole’s Lundo Kirkegaard’o Raganosis Otas (iš danų k. vertė Skirmantė Mardosienė, „Nieko rimto“), nonsensiška žymaus XX a. vidurio danų rašytojo pasaka apie netikėtai atgijusį ant apmušalų vaikų nupieštą raganosį, stebina ir juokina skaitytoją, kaip ir dauguma panašių gerų kūrinių. Deja, knyga išversta bent dešimtmečiu per vėlai. Panašiai pernai nutiko ir Paulo Maaro knygai Ponas Belas ir mėlynasis eliksyras (iš vokiečių k. vertė Kristina Kviliūnaitė, „Nieko rimto“). Knyga tikrai nuotaikinga, išmoninga ir žaisminga, bet paskęsta tarp gausybės jau esančių panašių knygų ir negali pasiūlyti ko nors išskirtinai reikšmingo ir aktualaus.
Tuo tarpu 90-ąjį jubiliejų šiemet švenčiančio Michaelio Bondo Ir vėl meškiukas Pedingtonas (iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas, „Alma littera“) – reikšmės neprarandanti klasika. Pagrindinis herojus (kitaip šio šviesios prigimties meškiuko juk nepavadinsi) stipriai įsirėžęs į kultūrą, atpažįstamas ir nuolat joje cirkuliuoja (iki šiol rašomi nauji Pedingtono nuotykiai, o 2014 m. pasirodė ir filmas). Ši knyga – pirmosios tęsinys (iš viso jų per dvidešimt!), kurioje meškiukas ir toliau nuotykiauja – per neapsakomą savo gerumą ir naivumą vis įkliūva į kokius nors neįtikėtinus ir juoką keliančius nuotykius, bet dėl tų pačių savybių vėliau iš jų išsisuka. Puiki knyga, o jei rašytumėme literatūrinį receptą, kaip tai daro A. Mickevičiaus biblioteka, sakytume, kad puikiai tinka liūdesiui ir blogai nuotaikai gydyti: „Manau, man užėjo nedidelis ligos atkrytis, – geibiai išlemeno jis. – Manau, verčiau suvalgysiu dvi riekes su marmeladu, – kad būtų tikriau“ (p. 101).
Catherynne’os M. Valente Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir pasakų šalį apiplaukė (iš anglų k. vertė Vytautas Stankus, „Tyto alba“) – tikras pliūpsnis išmonės, reiškiamos tiek siužeto vingiais, įvaizdžiais, tiek išradinga, žaisminga, poetiška, meninių priemonių nestokojančia kalba. Tai pasakojimas apie patekusią iš pilkos kasdienybės į pasakų šalį mergaitę Rugsėję. Pasakų šalis – iš tiesų magiška ir neįtikėtina, ji verčia suklusti ne tik Rugsėję, bet ir skaitytoją. Nors siužeto užuomazga, o ir kai kurie kiti elementai primena daugybę kitų literatūrinių pasakų, pavyzdžiui, Alisą Stebuklų šalyje, vis dėlto istorija plėtojama savitai. Pasakojimą, pavojingus nuotykius apglėbia ir sušvelnina visažinio pasakotojo balsas, trykštantis pasitikėjimu, švelnia ironija ir išmintimi, neretai prabylantis sentencijomis. Tai pasaka apie pačią pasaką, apie pasaką kaip prieglobstį nuo sunkių išgyvenimų, apie tai, kas augina ir ugdo: „Visi vaikai yra beširdžiai. Jų širdys dar neužaugo, todėl jie gali karstytis po aukštus medžius, šnekėti baisybes ir taip aukštai šokinėti, kad suaugusiųjų širdys virpa iš baimės. Širdys gana sunkios, daug sveria. Todėl užsiauginti širdį užtrunka labai ilgai. Bet vaikai skirtingi, jie nevienodai greitai išmoksta skaičiuoti, skaityti ir piešti, ir jų širdys auga skirtingu greičiu. (Gerai žinoma, jog skaitymas kaip niekas kitas skatina širdį augti.)“ (p. 13). Vis dėlto knyga pernelyg ištęsta, pernelyg mėgaujamasi fantazijos žaismu ir neleidžiama skaitytojui atsikvėpti. Beje, tai serijos knyga – užsienyje jų pasirodė jau 5, Lietuvoje – 3. Ir ten, ir čia, matyt, bus ir daugiau.
Aktorius, komikas, laidų vedėjas ir rašytojas Davidas Walliamsas itin populiarus ne tik gimtojoje Didžiojoje Britanijoje, bet ir kitur. Ypač mėgstamos jo komiškosios knygos vaikams – jos išverstos į daugiau nei keturiasdešimt pasaulio kalbų. Nuo pat literatūrinės karjeros pradžios šis autorius lyginamas su Roaldu Dahlu. Ir ne veltui, jųdviejų panašumai akivaizdūs, net iliustruoja jų knygas tie patys iliustruotojai – Quentinas Blake’as ir Tony Rossas. Būti nuolat lyginamam su meistru – ne tik garbė, bet ir didžiulis trūkumas, nes vis pasigirsta kaltinimų ne tik originalumo stoka, bet ir epigonizmu. Klastingą tetulę (iš anglų k. vertė Lauryna Butrimienė, „Tyto alba“) irgi persekioja ši šmėkla. Pirmosios autoriaus knygos atrodė savitesnės, o ši jau pernelyg primena Dahlą: daug juoko, aiški gėrio ir blogio perskyra, gerieji yra geri ir išmoningi, ieško ir randa būdų įveikti piktadarius, o blogieji, žinoma, pralaimi, bet iki tol ilgai šiurpina savo niekdariška išmone ne tik veikėją, bet ir skaitytojus, tik stokoja to netikėto, keistai aštraus Dahlo humoro. Be abejo, skaityti Walliamsą smagu ir nesunku, tik nieko naujo ir savito.
Reikšmingiausiu 2015 metų vaikų vertimu išrinkta Janos Bauer Raganiukė Gūdžiojoje girioje (iš slovėnų k. vertė Gabija Kiaušaitė, „Nieko rimto“). Tai jauki ir smagi nonsensiška literatūrinė pasaka mažiesiems apie nedidelius komiškus nesusipratimus, linksmus nuotykius, žaidimus ir net didžiausius niurgzlius palenkiančią draugystę. Vieną apniukusį šeštadienį Gūdžiojoje girioje pasirodo keista maža ir nesuvaldoma būtybė – raganiukė, ir prasideda linksmybės. Tiesa, labiau skaitytojams, o ne knygos veikėjams. Raganiukė nedrausminga, aikštinga, bet geranoriška, tad, nesiekdama nieko blogo, prikrečia eibių, piktinančių kitus girios gyventojus. Taigi ir jai, ir kitiems tenka išmokti gražiai sugyventi. „Raganiukė liks girioje ir mes pasistengsim ją pamilti. Tereiks draugiškai ištiestos letenėlės ir gerų žodžių“ (p. 28), – pamoko ežį išmintingoji pelėda.
Patyrę skaitytojai, be abejo, atpažins Mikės Pūkuotuko, Pepės Ilgakojinės ir kitų klasikinių veikėjų įtaką raganiukei, bet pastebės ir jos kitoniškumą. Raganiukė nėra įprasta teigiama pasakų raganaitė, ji labiau primena mitinę stichinę būtybę: nešioja keistą žaliuojančią kepuraitę, mokosi suvaldyti vėjus, o pirmiausia yra atpažįstama iš to, kad su savimi visada turi auksinę monetą. Pinigėlis susijęs su jos gyvybinėmis galiomis ir apskritai su egzistencija.
Svorio knygai suteikia ir šiuo kūriniu debiutavusios jaunos vertėjos Kiaušaitės triūsas. Knygos kalba žadina vaizduotę, joje netrūksta sinonimų, retesnių žodžių, kurie praturtina jaunųjų skaitytojų žodyną ir puikiai dera prie Bauer sukurto pasaulio.
Fantasy literatūra: nuo universalaus pasakojimo iki banalybės
Somano Chainami’o Gėrio ir blogio mokykla: pasaulis be princų (iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė, „Alma littera“) – antroji trilogijos dalis. Tai pasakojimas apie dvi mergaites, patekusias į pasakų šalį, kur įvyksta visos pasakos, vėliau vaikų skaitomos realiame pasaulyje. Nors pirmosios dalies pirmieji puslapiai žadėjo įdomią istoriją, greitai paaiškėjo, kad tai tėra lėkšta princesiška saga. Panašių knygų, tik distopijų, pasirodė ir pernai – tai Victorios Aveyard Raudonoji karalienė (iš anglų k. vertė Rita Kaminskaitė, „Alma littera“), Cieros Cass „Atrankos“ serija (iš anglų k. Violeta Karpavičienė, „Alma littera“). Nors jose šiek tiek kliudomos draugystės, tapatybės temos, bet svarbiausia čia meilė, o veikėjai stereotipiniai ir naivūs, todėl nuobodūs, be to, erzina nuolat pasikartojančios siužeto schemos, nusidriekiančios per visą seriją. Išlaikyti įdomų, įtemptą, prasmingą pasakojimą keliose knygose nelengva, bet juk dabar populiaru kurti nesibaigiančius serialus, nesvarbu, sugebi ar ne.
Silvanos de Mari Paskutinis orkas (iš italų k. vertė Laura Vilkaitė, „Nieko rimto“) – serijos „Paskutinis elfas“ tęsinys, kurį galima skaityti ir atskirai. Veiksmo vieta – fantasy žanrui būdingas pavojingas ir tamsus viduramžių pasaulis. Knygos centre atsiduria įtaigi ir jautri vargšų berniuko Rankstrailio brendimo, atsakomybės už šeimą ir tapimo kariu istorija, sąmonėjimo kelias. Jaunas žmogus pradeda vis geriau suvokti jį supantį pasaulį, žmogaus prigimtį, gyvenimo prasmę, galingiesiems parankius melus ir keistenybes, karus ir pasaulio daugiabriauniškumą: „Varilėj neteisybė buvo geresnė už Daligano teisybę“ (p. 85). Tai universalus ir solidus, be lengvų siužeto triukų pasakojimas, analizuojamos svarbios temos, gilinamasi į veikėjo psichologiją. Knyga gali sudominti ir paauglius, ir suaugusiuosius. Vis dėlto tai viena iš kelių dalių, ji palieka daugybę neatsakytų klausimų ir be kitų serijos knygų yra nevisavertė.
Vaikams tenkanti našta realistinėse knygose jaunesniesiems paaugliams
Evos Ibbotson Šuo ir jo berniukas (iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė, „Nieko rimto“) – nuotaikingas nuotykinio pobūdžio animalistinis pasakojimas apie berniuką, kuris labai labai norėjo šuns. Deja, tėvai, nesuprasdami, kokią daro žalą, išnuomoja jam šuniuką vienam savaitgaliui… Taigi galiausiai šiaip jau nuolankiam vaikui tenka išmokti apginti save ir tą, kuris juo besąlygiškai pasitiki: „<…> žmonės klysta dėl daugumos svarbių dalykų. Jis pavargo gyventi suaugusiųjų pasaulyje. Laikas kurti savo pasaulį, kuriame viskas teisinga ir sąžininga, taip, kaip turi būti“ (p. 80). Knygoje keliama daug rimtų klausimų apie tėvų ir vaikų santykius, turtą ir neturtą, gėrį ir blogį, atsidavimą, ištikimybę ir draugystę. Nevengiama vietomis net gan stipriai pašiepti netinkamai besielgiančių suaugusiųjų, o gerųjų – idealizuoti, todėl veikėjai atrodo vienaplaniai, bet jie dera prie žaismingo siužeto, humoro nestokojančio pasakotojo žvilgsnio. Tai gana tradicinė, niekuo nestebinanti knyga, o jos pabaiga saldi it holivudinė komedija, vis dėlto istorija šilta, pamokoma ir smagi, skaitytojų ji tikrai nestokos.
Kiek vyresniems skaitytojams skirti Kristinos Ohlsson Stiklo vaikai (iš švedų k. vertė Mantas Karvelis, „Nieko rimto“) – pirmoji trilogijos dalis, prasidedanti gana tipišku siaubo istorijų motyvu. Į seną namą atsikrausto mama su dukra, ir netrukus jame pradeda dėtis keisti, regis, logiškai nepaaiškinami dalykai, bet niekas, be jaunųjų paauglių, nenori tikėti, kad ten apskritai kas nors vyksta. Taigi nesulaukę suaugusiųjų palaikymo jie patys aiškinasi tiesą ir šiupą keliančią namo istoriją. Tai įtraukianti, nesudėtinga žanrinė literatūra, kurioje šalia siaubo elementų dėmesys kreipiamas į tėvų ir vaikų santykius, susitaikymą su praradimu, draugystę, bet meninių aukštumų joje ieškoti neverta.
Apie skaudesnius ir sudėtingesnius dalykus rašo Lois Lowry, mums pažįstama kaip puikaus distopinio kūrinio Siuntėjas autorė. Suskaičiuotose žvaigždėse (iš anglų k. vertė Sigitas Parulskis, „Alma littera“) ji atsigręžė į įkvepiančią Holokausto istoriją Danijoje – kone 99 proc. šios šalies žydų išvengė mirties. Romano centre – viena Danijos šeimų, rizikavusių gerove ir saugumu, kad padėtų nacių persekiojamai tautai. Tai informatyvi ir pozityvi, svarbiausias vertybes teigianti, bet gana blanki proza: pastanga remiantis vienos šeimos poelgiu iliustruoti visos Danijos heroizmą tekstą daro vienaplanį, veikėjus – tipizuotus, siužetą – pernelyg schemišką ir nuspėjamą.
Vyresniesiems – dirginantis realizmas
Šalia vis dar populiarumo neprarandančių distopijų ir fantastinių kūrinių lentynose nestinga ir realistinių knygų vyresniesiems paaugliams, kuriose vis daugiau itin sudėtingų, anksčiau daugiausia su suaugusiųjų literatūra sietų temų. Štai Emmos Haughton Dabar tu mane supranti… (…bet ar tebetiki manimi) (iš anglų k. vertė Nida Norkūnienė, „Dominicus lituanus“) – gana tipiškas šių dienų realistinis romanas. Nors trileriais paprastai vadinami filmai, vis dažniau šiandien šiuo žodžiu apibūdinama ne tik suaugusiųjų, bet ir paauglių literatūra, kurioje daug įtampos, paslaptingumo, netikėtumų, jaudulio, kurioje nuolat žaidžiama skaitytojo jausmais ir nežinojimu. Šis kūrinys kaip tik toks ir panašių vien pernai išleista nemažai: Annabelos Pitcher Paukščių mergaitė (iš anglų k. vertė Monika Burokaitė, manoknyga. lt), Cate Clarke Lemiamas apsisprendimas (iš anglų k. vertė Vytautas Čepliejus, „Alma littera“) ir t. t. Haughton romane pasakojama trylikamečio berniuko netikėto dingimo ir atsiradimo po trejų metų istorija, kurios centre – jo geriausia draugė Hana ir jųdviejų šeimos, palaužtos vaiko dingimo. Tai lengvas, neįmantrus, nuspėjamas laisvalaikio skaitinys, o atomazga, didžioji neįminta paslaptis, kodėl Denis pabėgo, neįtikina dėl per menkos veikėjų motyvacijos – esą trylikametis dingo dėl to, kad sužinojo apie tėčio neištikimybę ir kad turi netikrą seserį. Nuvilia ir atvira kūrinio pabaiga – ji neišsprendžia istorijos, užkerta kelią skaitytojui suvokti gilumines Denio elgesio priežastis.
Trileriu galima laikyti ir Antonios Michaelis Pasakininko istoriją (iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas, „Alma littera“), kuri įvertinta kaip reikšmingiausia 2015 metų verstinė paauglių knyga. Be įtampos ir žaidimo skaitytojo emocijomis, romane itin stiprus ir įtaigus problemų prozos elementas. Kitaip nei dauguma panašių kūrinių, šis išsiskiria gerai suregztu siužetu, būdingais įvaizdžiais, itin pastabiai ir jautriai analizuojama socialine problematika. Knyga kurta remiantis anglakalbėje rinkoje išsikerojusiu populiariu jaunimo literatūros modeliu, bet joje prasiveržia Europos, ypač Vidurio, menui būdingų elementų: daug dėmesio skiriama detalėms, atskleidžiančioms veikėjų charakterius ir jausmus, aštresnius, tamsesnius socialinius santykius ir situacijas; siužetas įtemptas (skaitytojas nuolat verčiamas spėlioti ir abejoti, ieškoti užuominų), bet kartu gana lėtas, verčiantis suklusti.
Knygoje pasakojama apie netrukus aštuoniolikos sulauksiančią Aną, kuri mano gyvenanti burbule, nesijaučia esanti suaugusi, nes nedaro to, ką daro jos bendraamžiai, – negeria, neleidžia penktadienio vakarų klube, neturi intymių santykių su vaikinais, daug mokosi. Tačiau viskas pasikeičia atsitiktinai užmezgus miglotą ryšį su bendraklasiu Abeliu, kurio iki tol visai nepastebėdavo. Nepaisydama aplinkinių perspėjimų, Ana veržiasi iš savo burbulo ir trokšta patirti ką nors tikra: „Aš iš viso nieko nežinau! <…> Apie tai, kas yra kitapus muilo burbulo! – sušuko Ana. – Aš noriu… noriu…“ (p. 27). Anai Abelis atrodo likimo nuskriaustas ir kitų nesuprastas, ji mano, kad po vaikino atžagarumo kauke slepiasi geras ir jautrus žmogus, kurį ji vienintelė sugebėjo pastebėti.
Abeliui taip pat netrukus sueis aštuoniolika, bet, skirtingai nei kiti, jis neturi kada džiaugtis jaunyste, nerūpestingumu, svajoti. Augęs socialinės rizikos šeimoje, patyręs smurtą ir prievartą, jis ir jo šešiametė sesutė Micha, motinos palikti likimo valiai, turi gyvenimą tvarkytis patys. Matydamas, ką socialinės rūpybos sistema daro su vaikais, jis nė už ką nenori jos atiduoti, todėl, kaip pats sako, tampa jos tėvu.
Aną žavi, koks rūpestingas ir geras jis savo seseriai, kaip seka jai pasaką, kuri, kaip paaiškėja, yra į poetinę, alegorinę kalbą išversta jųdviejų, o vėliau ir Anos tikrovė. Ši pasaka – tai būdas Abeliui, svajojančiam tapti rašytoju, menine kalba išsakyti savo baimes, ieškoti sprendimo, įspėti seserį saugotis pavojų (taigi menas įtaigesnis už įprastą didaktiką!), o kartu ir tiesiog brangus laikas su ja, vienintelė dovana, kurią gali jai dovanoti.
Deja, pirminė idilė greitai išgaruoja ir gyvenimas už burbulo smogia visa negailestinga jėga. Bet Ana, net sužinojusi ir patyrusi iš Abelio, iš beprotybe virstančios meilės (prisiminkime pavadinimo paantraštę „Kai meilė peržengia ribas“) daug gąsdinančių dalykų, leidžiasi manipuliuojama ir išnaudojama. Dėl to ši knyga šiek tiek glumina – smurto, kenksmingų santykių romantizavimui kelias neužkertamas net pačioje pabaigoje. Abeliui nusižudžius, Ana fantazuoja, kad viskas galėjo pasisukti kitaip – ji juk būtų laukusi jo grįžtančio iš kalėjimo, būtų išsipildžiusios jos pūkuotos svajonės apie meilę ir šeimą, ateitį kartu su žudiku ir savo pačios prievartautoju. Jokios pamokos mergina taip ir neišmoksta, nieko vertingo autorė nepateikia ir skaitytojams – nieko, kas padėtų permąstyti istoriją per kitokią prizmę, suvokti pagrindinės veikėjos klaidas, ieškoti kitokių išeičių. Kita vertus, kaip pažymėjo komisija, kartais gyvenimas būtent taip ir atrodo, tad nereikia bijoti jo paaugliams parodyti tokio, koks yra, pasitikėti jaunu žmogumi, net jei mums, suaugusiesiems, baisu ir nejauku.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 2 (78)