DEŠIMT DRAMBLIŲ, ARBA GRAŽIAUSIOS 2015 M. KNYGOS

 

 

 

 

Renkant gražiausias metų knygas, peržvelgiamas visas tų metų derlius. Reikia pripažinti, kad tik maždaug 20 proc. visų knygų sukurta profesionalių dailininkų ir gali pretenduoti į gražiausios vardą arba tiesiog būti vertos mūsų knygų lentynos. Kita dalis knygų atmestinos kaip rodančios neprofesionalų, mėgėjišką, o retsykiais net labai provincialų požiūrį į vaikų knygas ar vaikų knygos meną. O juk pirmutinė vaikų knygų paskirtis – lavinti mažiausių skaitytojų vizualųjį skonį, per knygą supažindinti juos su supančiu pasauliu ir pan. Tad šiemet nusprendžiau nebeverkšlenti, kaip gerą tekstą sugadina blogos iliustracijos, kaip, pavyzdžiui, atsitiko garsios estų dailininkės ir rašytojos Piret Raud knygai Princesė Lulu ir ponas Skeletonas („Dominicus lituanus“), kurios vertimą „papuošė“ ne pačios autorės, o leidėjų atžalos iliustracijos. Kalbėsiu ne apie gerus tekstus ir nesėkmingas jų iliustravimo istorijas, bet apie gražiausias metų knygas ir jų dailininkus. Šįkart mano žvilgsnis labiau kryps į pačius dailininkus, jų profesionalumą ir kūrybingumą, gebėjimą padaryti, kad knyga taptų tikra švente, dovana ar neišmatuojamu džiaugsmu.

2015 m. vaikų knygų iliustracijų apžvalgos pagrindu pasirinkau Evelinos Daciūtės istoriją apie dešimt laimingų dramblių, išsiruošusių į svečius. Paminėsiu dešimt, mano nuomone, vertingiausių ar meniškiausiai iliustruotų knygų ir aptarsiu vieną kitą pavojų, kuris gali užklupti keliaujant po šiųmetį vaikų knygų pasaulį.

Drambliai ėjo į svečius. Ingos Dagilės iliustr.
Drambliai ėjo į svečius. Ingos Dagilės iliustr.

Pirmas numeris (arba dramblys) – minėtosios Evelinos Daciūtės knyga Drambliai ėjo į svečius („Tikra knyga“). Joje mažiausi vaikai ras žaismingų piešinių ir smagią istoriją, pasakojančią, kokių nenumatytų dalykų nutinka keliaujant į svečius, taip pat pasimokys skaičiuoti iki dešimties ir atgal. Tuos žaismingus piešinius sukūrė dailininkė Inga Dagilė, kurią vis dar galima laikyti naujoke vaikų knygų iliustruotoja, nes ji daugiau dirba kurdama interneto svetainių dizainą, knygų maketus ir plakatus. Jos pirmoji iliustruota vaikų knyga Svajonių kalnas (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2014) pernai buvo apdovanota už iliustracijas, o šiemet knyga apie dramblių šeimyną pastebėta ir įvertinta renkant gražiausią 2015 m. knygą ir IBBY Lietuvos skyriaus pripažinta geriausia knyga mažiausiems skaitytojams.

Lėti ir tylūs dalykėliai. Skirmantos Jakaitės iliustr.
Lėti ir tylūs dalykėliai. Skirmantos Jakaitės iliustr.

Antras dramblys yra Solveigos Masteikaitės debiutas – trumpos filosofinės istorijos vaikams Lėti ir tylūs dalykėliai („Right Thing“). Šią knygą iliustravo Skirmanta Jakaitė. Tai dviejų autorių, kurioms rūpi užmegzti tylų ir lėtą pokalbį, pasidalyti gyvenimo kaip stebuklo ir pasaulio kaip geros, saugios ir paslaptingos vietos išgyvenimu, kolektyvinis darbas. „Knygelė skirta visokio amžiaus vaikams. ˂…˃ Taip pat jų tėvams, kasdien esantiems šalia ˂…˃, padedantiems augti, pažinti ir būti“, – rašoma šios knygos anotacijoje. Knygos dailininkė žinomesnė kaip animatorė ir režisierė, nes mokėsi Lietuvos kino studijos animatorių kursuose, o dailininkės, maketų ir animacinių personažų kūrėjos patirties įgijo dirbdama reklamos agentūroje. Nuo 1989 m. Skirmanta dirba dailininke įvairiose kino studijose, kartu su Solveiga režisavo trumpametražius animacinius filmus „Galim susitikti, galim nesusitikti“ ir „Neeuklidinė geometrija“, kurie buvo rodomi daugelyje animacinių ir trumpametražių filmų festivalių. 2015 m. ji debiutavo kaip vaikų knygų dailininkė. Jos iliustracijos iš karto išsiskyrė animaciniu kinematografiškumu, o knygos konstrukcija turi filmui būdingos vaizdų pasakojimo logikos – vienoje pieštoje kompozicijoje sutelpa visas pasakos turinys. Knyga išsiskiria formatu, dizainu ir spalviniu viršelio, kurį sukūrė dizainerė Indrė Klimaitė, sprendimu.

Mano Vilnius mano. Birutės Zokaitytės iliustr.
Mano Vilnius mano. Birutės Zokaitytės iliustr.

Trečias dramblys panašus į antrąjį, nes irgi yra kolektyvinis darbas. Tai Justino Žilinsko knyga paaugliams Mano Vilnius mano („Aukso žuvys“). Autorius pateikia antrą knygą jauniesiems skaitytojams. Tai nuotykių knyga, o kartu ir originali kelionė laiku po Vilnių su dviem draugais – Aiste ir Simu. Autorius kviečia leistis į nuotykius, šuoliuoti per laiką ir nerti į Vilniaus paslaptis. Knyga iliustruota Birutės Zokaitytės iliustracijomis, sukurtomis remiantis įvairia istorine Vilniaus miesto medžiaga; jos leidžia pažinti miesto paminklus ir patirti kelionę laiku. Dailininkės iliustracijos – tarsi neišsiųsti atvirlaiškiai mylimam gimtajam miestui. Žymi grafikė Zokaitytė yra baigusi Vilniaus dailės akademiją, kuria daugiausia estampus, yra surengusi per dešimt personalinių ir dalyvavusi daugybėje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Knygą papildo jauno dailininko Povilo Jankūno piešti komiksai, Skaidros Kulakauskienės sudaryti kelionių maršrutai, o visą leidinį sustyguoja puikus dailininkės Agnės Dautartaitės-Krutulės dizainas.

Ketvirtas drambliukas kiek panašus į antrąjį ir trečiąjį, bet ir ryškiai išsiskiriantis. Tai žymiojo italų genijaus Leonardo da Vinci knyga Sparnuotosios raidės („Verslas ar menas“), į kurią sugulė keturios jo pasakos apie paukščius. Dailininkas Vilmas Narečionis jas iliustravo tik sau būdinga ir gerai iš „Verslo žinių“ žurnalo pažįstama koliažo technika. Jo iliustracijos – tarsi aliuzijos ir nuorodos į paties Renesanso genijaus inžinerinių mechanizmų išradimus. Knyga parašyta reginčiųjų ir Brailio raštu, gali būti skaitoma pasitelkus regą, klausą ir lytėjimą. Ji vertintina kaip vykęs socialinis projektas. Knygos dailininkas Vilniaus dailės akademijoje studijavo dizainą, yra Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narys, jo kūryba, spausdinama „Verslo žinių“ žurnale, pelnė ne vieną apdovanojimą, o šios knygos iliustracijos – pirmas jo bandymas iliustruoti vaikų knygas.

Pasaka apie Desperą. Remigijaus Januškevičiaus iliustr.
Pasaka apie Desperą. Remigijaus Januškevičiaus iliustr.

Penktas dramblys atiteko 400-ajai „Nieko rimto“ leidyklos knygai – tai Kate DiCamillo Pasaka apie Desperą, arba Pasakojimas apie princesę, sriubą ir siūlų ritę. Akivaizdu, kad ji buvo sumanyta išleisti kaip kažkas ypatingo ir gražaus. Atrodo, kad tai pavyko. Knygą ėmėsi iliustruoti Jonavoje gyvenantis jaunas dailininkas Remigijus Januškevičius, Vilniaus dailės akademijoje įgijęs tapybos specialybę. Daugybė jo tapytų kūrinėlių sugula į vientisą didelės apimties knygos struktūrą. Tapytos iliustracijos tarsi paskandina skaitytoją į nerealų, kupiną magijos ir paslapties pasaulį. Jos padeda skaitytojui persikelti į XIX amžiaus pilį, jos požemius ir kitas tik su vaizdų pagalba pasiekiamas vietas, dailininkas labai kruopščiai ištapė atskirus daiktų fragmentus, detales, tarsi jas apšviestų vien žvakės šviesa. Tai pirmoji šio dailininko iliustracijų knyga. Pats jis apie kūrybą kalba taip: „Piešdamas iliustracijas stengiuosi sukurti šiltus, jautrius pasakos veikėjus, perteikti jų nuotaikas, išgyvenimus, jausmus, charakterius, supančią aplinką.“ Ši knyga – puikus kolektyvinio darbo (rašytojos, vertėjos, leidėjų ir dailininko) pavyzdys, turintis išliekamąją vertę.

Šeštas dramblys panašus į penktąjį. Tai Selemono Paltanavičiaus Maži ežiuko sapnai („Nieko rimto“), pasižymintys šiluma ir jaukumu. Panašiai norėtųsi atsiliepti ir apie dailininkę Liną Eitmantytę-Valužienę, pernai iliustravusią net tris knygas. Mažiems ežiuko sapnams ji sukūrė dvylika didesnių spalvotų atvartinių iliustracijų, jas papildo mažosios, kurios kai kur panaudotos kaip vinjetės. Knyga stilistiškai vientisa, jauki ir šilta, ją tiesiog norisi turėti, skaityti ir glausti kaip jaukų žaisliuką. Panašios, tik monochrominės stilistikos yra Neringos Vaitkutės knyga Šnabždesiai bedugnėje („Nieko rimto“). Į tekstą tarsi labai nedrąsiai įsiterpia dešimt žalios monochromijos atvartų, kurie su originaliais inicialais, puošnia paginacija, vinjetėmis ir mozaikos salyno žemėlapiu priešlapiuose sudaro vieną ritmą ir kuria vientisą meninį knygos paveikslą. Kiek šaltesniu ir griežtesniu braižu išsiskiria italų autorių Claudios Rainville ir Richardo Geminiani knygos Rafis, baltasis erelis („Nieko rimto“) iliustracijos. Tikslūs grafiniai tušu piešti ir akvarele spalvinti vaizdai perteikia paukščio akylumą, skrydį ir greitį.

Maži ežiuko sapnai. Linos Eitmantytės-Valužienės iliustr.
Maži ežiuko sapnai. Linos Eitmantytės-Valužienės iliustr. 
Viršelio dail. Morta Griškevičiūtė
Viršelio dail. Morta Griškevičiūtė

Septintas drambliukas – dvi puikios jaunos dailininkės Mortos Griškevičiūtės iliustruotos knygos: Ernesto Parulskio apsakymų knyga Žiemos atostogų tankas („Aukso žuvys“) ir Gintarės Adomaitytės Žaliojo namo paslaptis (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Šios knygos labai panašios tiek formatu, tiek nedidele apimtimi, artimos ir juodu rašikliu pieštomis iliustracijomis. Jos dvelkia paprastumu, kasdienio gyvenimo akivaizdumu, bet nestokoja ir subtilaus humoro. Jos tokios savaiminės, kad vietomis tekste atsirandantys nupiešti paprasti buitiniai daiktai – akiniai, pakelis traškučių ar cigarečių – atrodo esantys čia pat ir turintys čia būti, juk mes negyvename bedaiktėje erdvėje. Piešiniai ne iliustruoja tekstą, bet nejučia tampa būtina jo dalimi. O tai ir yra pagrindinis iliustracijų tikslas.

Aštuntas drambliukas – kiek mažiau žinomos jaunos pradedančiosios dailininkės Tanios Rex subtiliai iliustruotas danų rašytojo Ole’s Lundo Kirkegaardo Raganosis Otas („Nieko rimto“). Knyga jaukaus, nedidelio formato, joje esama kelių rūšių iliustracijų: spalvotų viso puslapio dydžio ir pieštų, tik truputį spalvintų, kurios nuolat tarsi pratęsia tekstą. Iliustracijomis siekiama perteikti teksto netikėtumą, istorijos žaismingumą ir šmaikštumą, knyga nenuobodi ir prašosi būti skaitoma. O tada visi būna laimingi: ir skaitantis vaikas, ir mama ar tėtis, kurie knygą padovanojo.

Devintas dramblys pats keisčiausias, nes jį laiko keturios stiprios kojos – keturių profesionalių vaikų knygų dailininkų pernai išleistos naujos knygos. Visiems pažįstama Lina Žutautė išleido naują knygą Kakė Makė ir pavogtas laikas („Alma littera“). Ji gerai žinoma ne vien kaip dailininkė ir rašytoja, bet ir kaip nacionalinio personažo – Kakės Makės – kūrėja. Lina baigė Šiaulių universiteto Dailės fakultetą ir tapo savita, išsiskiriančia, gerai žinoma už Lietuvos ribų knygų iliustruotoja, yra iliustravusi daugiau nei dvidešimt knygų vaikams. Iliustracijas kuria mišria technika, dažnai derina kelias vaizdo konstravimo strategijas – piešia kontūrinius piešinius, sieja su aplikavimu, tapyba, tikromis faktūromis ir pan. Jos iliustracijos balansuoja tarp nuotykinio pasakojimo, realybės ir fantazijos, tarp tiesos ir absurdo. Tai ryškūs ir spalvoti paveikslėliai, kuriuose viskas sukasi įvairiaspalvėse erdvėse, visada pilna judesio, veiksmo ir energijos.

Trys laimės. Aido Paberžio iliustr.
Trys laimės. Aido Paberžio iliustr.

Antra tvirta dramblio koja – dailininkės Jurgos Šarmavičiūtės pernai puikiai iliustruota 2014 m. nacionalinio vaikų literatūros konkurso nugalėtojo Aido Jurašiaus knyga Akmenukų pasakos (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“). Iliustracijos tarsi labai paprastos, bet dailininkei teko autoriaus pajūryje surinktus akmenėlius, pagal kuriuos sukurtos pasakaitės, parodyti skaitytojams. Ji pateikė asociatyvių, labiau techninių piešinių, kurių pagrindiniu veikėju tampa pats akmenėlis: jis ir nykštuko batukas, ir nosis ar rankos pirštukas. Tokio tipo savitų modernistinių iliustracijų Lietuvoje kuriama nedaug, tad žavi dailininkės išradingumas, kūrybingumas ir išmonė, kaip galima puikiai susidoroti su pateikta medžiaga.

Trečia koja – Aido Paberžio iliustruota pasakų rinktinė Trys laimės („Nieko rimto“). Dailininko sukurtos iliustracijos išlaiko tam tikrą sovietmečio profesionaliojoje Lietuvos dailėje įsitvirtinusią liaudies meno stilizavimo tradiciją, todėl kuria kiek nostalgišką tautinės ir liaudiškosios tradicijos nuotaiką.

Himno istorija vaikams. Rimanto Rolios iliustr.
Himno istorija vaikams. Rimanto Rolios iliustr.

Ketvirta koja – Andriaus Vaišnio Himno istorija vaikams („Artserija“), kurią iliustravo Rimantas Rolia. Išlaikydamas tik sau būdingą šmaikščią ir plakatišką iliustravimo stilistiką, dailininkas puikiai perteikia žymių Lietuvos veikėjų – Lietuvos himno eilių kūrėjo Vinco Kudirkos ar poeto Maironio – portretus.

Dešimtas dramblys atrodo labai pavargęs, nes vos laikosi ant dviejų užpakalinių kojų. Dailininkas Marius Zavadskis pernai sukūrė net keturias knygas. Jį jau pažįstame. Tai skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje studijavęs jaunesniosios kartos dailininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, dalyvaujantis įvairiose parodose, kuriantis ir knygas vaikams. Anksčiau apdovanojimų pelnė jo iliustruotos vaikų knygos Pirštinė ir Jono Mačiukevičiaus Rozalijus sugrįžo. Verta paminėti ir jo pernai sukurtas Eglės Nachajienės knygos Didelės mažų istorijos („Didakta“) iliustracijas. Joms būdingas monumentalumas ir drąsus fragmentiškumas; ko vertas vien įspūdingas vištos piešinys iš užpakalio ar drąsiai fragmentuoti portretai (pavyzdžiui, voro tekyšo kelios kojos, o gandro tematyti snapo galiukas), bet skaitytojams tokie piešiniai – ne bėda, visa kita nupiešia jų vaizduotė.

Didelės mažų istorijos. Mariaus Zavadskio iliustr.
Didelės mažų istorijos. Mariaus Zavadskio iliustr.

Kita knyga – Gendručio Morkūno Traškančios žvaigždės („Aštuntoji diena“) – išsiskiria gražiu dangišku viršeliu, bet vidaus iliustracijos (atrodo, kurtos labai greitai, kompiuteriu) pasižymi itin negražiais spalvų deriniais ir prasimušančiais kičo elementais. Dar prasčiau pasisekė Almos Karosaitės knygai Kas negavo dovanos? („Zoombook“), kuri, atrodo, neteko prižiūrinčios akies (leidyklos), teliko vien visokias modernias technines galimybes siūlanti spaustuvė – „Zoombook“. Rezultatas – knyga išleista greitai, negražiai ir neskoningai. O prasčiausia – ketvirtoji dramblio koja. Tai Kęstučio Navako knygos Kalbančio sūrio burtai („Jūsų flintas“) iliustracijos. Trys ryškios – avietinė, juoda ir balta – spalvos, kuriomis spalvinami knygos puslapiai, ir greitai nupiešti, labai manieringos deformuotų, laužytų linijų stilistikos piešiniai kuria atmestinai atlikto ir atstumiančio darbo įspūdį. Viršelis dar labiau nedera prie sumanyto kompozicinio sprendimo ir atrodo tarsi nevykusiai užmaukšlinta neskoninga kepurė. Tai dramblys, kuris neapskaičiavo jėgų, bet vis tiek išsiruošė į kelionę. Taigi išleidau dramblius pasivaikščioti ir linkiu, kad bent vienas jų užsuktų pas jus į svečius.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 2 (78)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

NEBŪKIME TOBULI, BŪKIME PAŽEIDŽIAMI (Pasisakymas priėmus 2015 m. Prano Mašioto premiją)

Apžvalgos

TARP NUOSTABOS IR NYKULIO... (2015 m. verstinės vaikų ir paauglių knygos)

Straipsniai

NEĮGALAUS VAIKO TOLERAVIMO ASPEKTAI NAUJAUSIOJE VERSTINĖJE VAIKŲ LITERATŪROJE

Pokalbis

REBEKOS UNOS „ATJUNK“ – KNYGA APIE ATEITĮ?

Sukaktys

BEATRIX POTTER – 150
BEATRIX POTTER HUMORAS

Mano vaikystės skaitymai

IŠ ALMOS VASARŲ BALTOJO RŪKO

Laiškai

LAIŠKAI

Bibliografija

Apie vaikų literatūrą, skaitymą 2015 m.

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai