IŠ ALMOS VASARŲ BALTOJO RŪKO

– Miela Alma, įsivaizduoju, kaip Tave, interviu meistrę, kankins manieji naivūs klausimai. Niekada neišmoksiu būti tokia atidi pašnekovams kaip Tu. Juk, šiaip ar taip, man esi vaižgantiška aukštaitė. Žinau, kad nuo mažens keitėsi Tavo gyvenimo vietos, kad su šeima klajojai po Anykščių ir Utenos erdvę. Kaip prisimeni vaikystę? Kokie ankstyvieji Tavo gyvenimo įspūdžiai?

– Miela Gintare, tikrai Tavo klausimai mane kankins, bet ne todėl, kad būtų naivūs. Tai taiklūs ir gilūs subtilios rašytojos, apdovanotos puikia atmintimi, kurios Tau pavydžiu, supratingos draugės klausimai. Pasistengsiu, kad mano atsakymai būtų jų verti.

– O dabar, apdalijusios viena kitą komplimentais, žvilgtelkime į šeimos albumus…

– Vartau senus šeimos albumus su vaikystės nuotraukomis… Manoji buvo laiminga, graži, soti ir įspūdinga, tik su nedidelėm negandom, nors anuomet, žinoma, atrodė kiek kitaip. Štai pirmoji mažytė pablukusi nuotraukytė – baltuose vystykluose kūdikis ant laimingų jaunų tėvų kelių… Du juodi taškučiai – išplėstos mano akys, marga mamos suknelė, bangomis sušukuoti plaukai, kostiumuotas tėtė baltais išeiginiais marškiniais. Fotografuotis pasipuošdavo.

Mano tėviškė – Janydžių kaimas Anykščių rajone. Iš ten ir tėvai: pora kilometrų nuo Kauno–Zarasų plento – senelio, mamos tėvo, pamiškėje statyta sodyba. Nors gimiau pavasarį, balandžio 11-ąją, 1956-aisiais buvo dar gili žiema, tėtė vežė mamą arkliu kinkytomis rogėmis manęs, pirmosios dukrelės, gimdyti beveik dvidešimt kilometrų į Anykščių ligoninę.

Pirmieji įspūdžiai namie… Duonkepės krosnies šiluma, pro langą matau, kaip vėtra beveik prie žemės lenkia du beržus prie pirties… Plyksteli žaibas ir sužvengia arklys, iš laukų keliuku parjoja tėtė… Pusnyje įstrigę mano veltinukai… Gaivus pirmųjų braškių skonis ir nesulyginamas su dabartiniu saldainių žibančiais popieriukais Skiemonių bažnyčios šventoriuje saldumas… Širdgėla, kai paklaimy kirto galvą mano mylimam gaidžiui… Lapės, kuri gali išlįsti iš raisto, baimė – ilgai slepiuosi žvyrduobėje ir nedrįstu išlįsti… Nutrūktgalviškas pasijodinėjimas ant avinuko, kuris nutėškė mane į balą ganykloje… Rūkytais lašiniais kvepianti kamara, o palėpė – džiovintomis žolelėmis ir prikabinėta spragilų, linų mintuvų, šukų ir kitokių padargų… Netoli namo paslaptingas, tamsus sklepas su vasarą už jo sirpstančiomis žemuogėmis, kuriame laikydavo bulves, o, pasak mamos pasakojimo, čia jos šeima slėpėsi nuo skriejančių virš galvų rusiškų katiušų… Žibančių krūmuose jonvabalių stebuklas, kai tėvai veždavosi dviračiu į Juškonis, į kiną… Ir nusivylimas, kad, uždaryti degtukų dėžutėje, kitą dieną jie pavirto pilkais kirmėliukais… Ir pirmas matytas filmas, kur vaikščiojo milžinai… Tik daug vėliau supratau, kad tai, matyt, buvo „Sindbado kelionės“…

Greitai prasidėjo ir mano kelionės. Tebuvau ketverių su puse. Nors visada rūpėjo, o kas ten už miško, už kaimo, už miestelio, už horizonto, bet, kai sukrovė visą mantą į sunkvežimį ir nuvežė kažkur toli į svetimus nejaukius namus, puoliau bėgti paskui tą sunkvežimį ir, pasak mamos, parkritau apsipylusi ašaromis, iš visų jėgų šaukdama: „Vežkite mane namo!..“ Bet teko priprasti ir prie dažno kraustymosi, naujų vietų. Tėtis, žemės ūkio specialistas, pirmininkavo tai vienam, tai kitam kolūky… Kolūkius vis stambindavo, ir mes vis kraustydavomės – iš „Spindulio“ į „Vyturį“, o paskui į „Aušrą“, ten ilgiausiai gyvenome. Dabar tie pavadinimai atrodo net simboliški ir kelia šypseną. Tuomet buvo rimta. Chruščiovo atšilimo laikai.

– Tikriausiai pameni ir kukurūzų „epochą“?

– Ką jau ką, o kukurūzus atsimenu labai gerai – skaičiuoti išmokau dėliodama geltonas sunokusias burbuoles. Prisimenu, dar tėviškėj, palaukėj, rikiuodavau jas po keturias, kol įsiminiau, kad po keturių eina penki… O pirmoj klasėj su vaikais sodinome kukurūzus, atsimenu kaip šiandien, kvadratiniu lizdiniu būdu.

– Atsimenu, kaip, žvelgdama „Krantų“ žurnale į Arūno Eduardo Paslaičio dvarų piešinius, viename jų radai ir savo vaikystės gyventą vietą. Koks tai dvarelis?

– Ten, „Spinduly“, netoli Surdegio, gyvenom Antalinos dvare kartu su kita gausia kolūkiečių šeima ir iš Sibiro grįžusiu dvaro ponu Linkevičiumi su žmona. Vietos užteko ir kolūkio kontorai, ir salei. Mūrinis dvaras įspūdingas, dviejų aukštų, net su bokštu, pilnas visokių užkaborių. Dvaro ponas jau sunkiai vaikščiojo, prisimenu, vasarą kieme atsisėdęs ilgai mušdavo muštaukėj sviestą ir grūmodavo mums, padykėliams, prašmatnia lazda riestu galu. Buvo mums, vaikams, kur lakstyti basiems, žaisti, žiemą statyti sniego pilis. Dideliam sode karstydavomės po senas vyšnias ir grauždavom vyšnių sakus. Apskritai vaikystėje ko tik nepakrimsdavom – pavasariais mėgdavom valgyti liepų pumpurus, miške kasdavom kažkokius laukinius česnakus, mėlynių prisirinkdavom į mėlynus varpelių žiedus ir dėdavom į burną būtinai su visomis žiedlapių taurelėmis. Jei paauglystėj mergaitės rasdavom baltosios alyvos laimingą, penkialapį, žiedą, buvo būtina jį suvalgyti…

– Žinau, kad į mokyklą, į pirmą klasę, išėjai ankstokai. Kodėl?

– Kol augau viena, labai troškau vaikų draugijos. Išeidavau į keliuką ir laukdavau, kol pro šalį eis vaikai iš mokyklos. Klausinėdavau, ką jie ten veikia, kaip mokosi, girdavausi, kad jau visas raides pažįstu ir net moku skaityti. Jie mane tikrindavo ant smėlio pagaliuku rašydami raides. Sykį nubraižė kažkokią išsikėtusią, storą, kurios nepažinau. Pasirodo, tai buvo rusiška Ž. Sakiau tėvams, kad labai norėčiau eiti į mokyklą, bet man buvo tik šešeri… Pas mus kartais užeidavo mokytoja Gailiūnienė iš Antalinos pradinės mokyklos, ji ir įkalbėjo tėvus leisti mane į pirmą klasę jau po rugsėjo pirmosios, nes kitąmet neturėsiu ką ten veikti. Jau visą Saulutę buvau išmokusi. Taip pradėjau lankyti mokyklą, iš pradžių nelegaliai, pažymių man nerašydavo. Mama per sodą palydėdavo, nes bijojau palaidų šunų. O grįžusi pirmiausia puldavau ruošti pamokų, tik paskui valgydavau pietus. Nuostabūs mokytojai Gailiūnai, vyras ir žmona, savo vaikų nesusilaukę, mokė visus pradinukus dviejuose kambariuose, po dvi klases kiekvienas. Bet labiausiai man iš tos pirmos klasės įsiminė Naujųjų metų vaidinimas „Kaip senelis ropę rovė“, kur aš vaidinau ropę, ir kelionė siauruku iš Surdegio stoties į Panevėžio teatrą. Spektaklis, kuriame net griaustinis griaudėjo, padarė neišdildomą įspūdį. Tik suaugusi supratau, kad tai buvo pasaka „Akmeninė širdis“.

Kitą rugsėjį jau buvom persikraustę į „Vyturį“ netoli Staškūniškio, į medinį Zizdros dvarą (jis seniai sudegė, bet šeimos albume yra graži dvaro žiemą nuotrauka). Čia gimė sesuo. Antrą, trečią klasę jau lankiau Kunigiškių pradinėje mokykloje, už trejeto kilometrų nuo namų. Gyvenimas vėl buvo smagus. Gyvenom bene trys šeimos, tad buvo su kuo žaisti, tilpo kolūkio kontora ir kultūros namų salė. Aplinka – geresnės nebūna. Senose dvaro liepose ūbaudavo pelėdos, tvenkiniuose veisėsi karosai, rudenį parko klevai dovanodavo šūsnis spalvotų lapų, netoliese krūmynuose dygdavo raudonikiai. Žiemos sniegingos, mane, aprištą didele languota skara, važyje veždavo į mokyklą. Nuo kalno, prie mokyklos, švilpdavom rogutėmis. Slidžių dar neturėjau, tai čiuoždavom po du, dažniausiai su berniukais: atsistoji ant slidžių galų už nugaros, apsikabini tvirtai ir – pirmyn… O pavasariais upeliai taip ištvindavo, kad neidavom kelias dienas į mokyklą. Pamenu, kartą žmogų su arkliu ir vežimu, vežantį pieno bidonus, srovė nunešė… Buvau tikras gamtos vaikas, pavasariais iš mokyklos eidavau kone iki vakaro, stačiai varlinėdavom pilnais purienų ir varlių kurkulų pabaliais su klasioke. Sykį draugę jos mama pričiupo ir perleido rykštele, kad iš mokyklos tiesiai namo neina…

Kunigiškių pradinėje vaikus mokė puiki mokytojų Gribulių šeima. Visi vaikai dainavo chore, visi vaidino, kiekvienam mokytoja parinkdavo vaidmenį, o jeigu jų neužtekdavo, tai prikurdavo kiekvienam pagal charakterį ir gabumus. Labai mėgau tuos vaidinimus. „Stebuklingoji radasta“ – Bronės Buivydaitės, „Katės namai“ – pagal Maršaką. Vaidindavau pagrindinius vaidmenis, visų vaikų žodžius mokėjau atmintinai. Nejaučiau jokios scenos baimės…

– Kartą prajuokinau Tave, pradėjusi pasakojimą apie Aulelius, kuriuose praleidau gal tik kelias valandas: kur jie, kokie jie. Paaiškėjo – ir ten gyventa.

– Neprabėgo nė treji metai ir vėl mes kraustomės, dabar į „Aušrą“, pusiaukelėje tarp Svėdasų ir Užpalių. Gyvenam pavieškelėj, vienkiemy, mokykla ant kalno, ranka pasiekiama, Aulelių aštuonmetė. Aš ketvirtokė. Mokykla dviejuose mediniuose namuose: viename pradinukai, kitame vyresnieji. Gražios man atrodydavo vyresniosios mergaitės: šiltomis dienomis, atsidariusios mokyklos langus, sėdėdavo ant palangių ir dainuodavo „Moji man žuvėdra baltoji ir į tolį vilioji audroj mane…“ O mano dėdė buvo jūreivis, jį mačiau tik kartą, kai buvau dar visai maža. Išplaukė į tolimas jūras ir niekada nebegrįžo…

Prisimenu iš senosios mokyklos, kokia skani būdavo arbata per ilgąją pertrauką – su obuolių džemu iš didelių blizgančių skardinių, kurio užtepdavo ant didelės keturkampės forminės duonos riekės. Greit pastatys naują, mūrinę dviejų aukštų mokyklą (dabar joje Aulelių pagalbinė, kurioje Tu, Gintare, ir lankeisi). Čia baigsiu aštuonmetę, o vidurinę – Svėdasuose. Čia prasidės mano jaunystė ir prabėgs gražiausios vasaros. Jau su gegužinėm, dainų šventėm, karštom šienapjūtėm, ilgiausiom burokų vagom, romantiškais turistiniais dviračių žygiais ir, žinoma, vaidinimais. Oi, apie tai bus kitas Tavo, Gintare, klausimas…

– Taip, apie Svėdasų laikotarpį. Kokia buvo abiturientė Alma Deveikytė? Kada ir kodėl nutarei studijuoti žurnalistiką?

– Abiturientė buvau stropi, visada mokiausi penketais. Mylėjau savo mokyklą, parašinėdavau į rajono laikraštį. Turbūt dar dešimtoje klasėje pamačiau kvietimą į „Komjaunimo tiesos“ jaunųjų korespondentų mokyklą. Žurnalistika mane viliojo laisvės galimybe – eiti, kur noriu, pamatyti, ką noriu, keliauti, sužinoti, patirti… Tėvai leido rinktis, kuo būti. Nenorėjau specialybės, kuri pririštų prie konvejerio, stalo, vietos. Buvau smalsi nepasėda. Ir nors buvau kaimo ir gamtos vaikas, labai norėjau ištrūkti iš įprastos pabodusios aplinkos, pamatyti daugiau pasaulio… Nors, prisimenu, paskui, jau dirbdama radijuje, atradau dar vieną profesiją, kuri man pasirodė net geresnė už žurnalistiką, – tai gamtininko arba miškininko profesija. Sutikau nuostabiausių šių profesijų žmonių. Vaikystėje svajojau būti aktore, labai mėgau ir teatrą, ir kiną (su tėvais važiuodavom į Panevėžio, Kauno teatrą), bet stoti į konservatoriją nedrįsau, suvokiau, kad trūksta gabumų. Turiu prastą muzikinę klausą.

– Vaikystės, paauglystės skaitymai… Pasakos, kurias Tau kas nors galbūt sekė… Bibliotekos, kurias lankei… Anykščių krašto sakmės…. O dar ir mokyklų spektakliai… Ką visa tai paliko Tavyje?

– Pasakų nelabai kas ir sekė, kaime per darbus nebūdavo laiko, bet, kaip sakiau, skaityti išmokau anksti, o dar anksčiau mama mokė eilėraščių, o aš juos drąsiai deklamuodavau svečiams, kur nors bulviakasyje, pastatyta ant bulvių maišo, o paskui ir scenose, skaitovų konkursuose. Prisimenu storas pasakų knygas – Anderseno, Brolių Grimmų… Prisimenu, kaip močiutė, tėtės mama, sekė pasaką abiem gulint ant šiltos krosnies – apie gaidelį ir vištelę. Nors jaunystėje tėtė kurį laiką dirbo bibliotekoje, o mama – laiškaneše, mėgo Baltušio, Vienuolio kūrybą, knygų mūsų namuose daug nebuvo, jos tilpo etažerėje. Ir tik kokioje septintoje klasėje, pamačiusi mylimos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Aldonos Paršiukaitės namuose knygų spintą, išprašiau tėvų, kad ir mes tokią nusipirktume, nes knygos nebetelpa… Skaičiau daug, tai, kas buvo kaimo bibliotekoje tais laikais. Žavėjausi Tomo Mayne Reido, Karlo May’aus, Jules’io Verne’o, Dumas romanais. Skaičiau „Drąsiųjų kelių“ serijos ir panašias knygas, lietuvių autorius. Labai žavėjausi Juozu Baltušiu. Prisimenu susitikimą sausakimšoj Svėdasų kultūros namų salėj, gavau tada rašytojo autografą ant antrojo Parduotų vasarų tomo: „…linkėdamas, kad netektų patirti tokių vasarų…“ Po daugelio metų nugirdau, kaip tėtė mano sūnui, savo anūkui, tarstelėjo: „Tvarkysite senas knygas, tik neišmeskit Baltušio, ten mano vaikystė – viskas taip ir buvo.“

Auleliuose biblioteka buvo viename pastate su kolūkio kontora ir kultūros namų sale. Į biblioteką ir į scenos užkulisius vedė tos pačios durys. Buvo smagu. Gerai neprisimenu, bet lyg ir vietos ten nebuvo per daug, ruošdami vaidinimus sukdavomės ir po biblioteką. Paskutines dvi vasaras režisavau spektaklius su atostogaujančiais moksleiviais. Dieną dirbdavom prie šieno ar daržus ravėdavom, o vakare – repeticijos. Baigiantis vasarai, piešdavom afišą, kviečiančią į „Atsisveikinimo su vasara“ koncertą. Statėm ir Kazio Sajos „Silva studentauja“. (Pasigyriau rašytojui po daugelio metų radijo studijoje.) Vaidinimas turėjo didelį pasisekimą… Atrodo, kad ir gastrolių buvom išvykę…

Ir dar vienas dalykas. Besibastydama po Anykščių rajoną, pažinau ir šio krašto tarmę, jos potarmių margumą. Kalbininkai sako, kad tarmės formavosi pagal parapijas. Kad anykštėnų tarmė nyksta (tokios, kokia Baranauskas rašė „Anykščių šilelį“, jau nebėra): iš vienos pusės ją spaudžia uteniškiai, iš kitos – kupiškėnai. Taip, mano vaikystėje žmonės dar buvo sėslesni. Tad persikėlę į kitą rajono pakraštį vis naujų žodžių ir posakių išgirsdavome. Pavyzdžiui, iš vytelių pintą krepšį skiemoniečiai vadino kašiku, o, regis, viešintiškiai (arčiau kupiškėnų) – keseliu. Bidoną – lagūnu. Dabar jau daugybę žodžių užmiršau… Labai vaizdinga buvo tėtės kalba, pilna įdomiausių posakių, kalbėdamas jis būtinai prisimindavo, koks žmogus vienaip ar kitaip sakydavo, mokėdavo pavaizduoti, kaip jo vaikystėje, prieš karą, kalbėdavo Skiemonių (ten jis lankė mokyklą) žydai… Mano senelis iš tėtės pusės, siuvėjas, buvo kilęs iš Kuktiškių kaimo, prie pat Utenos. Deveikiai – uteniškiai. Man labai sava uteniškių tarmė. O svėdasiškiai taria tarpinius garsus: tarp o ir a, tarp ė ir e. Taip ir neišmokau šios tarties…

Kad būčiau lankiusis Svėdasų bibliotekoj, neprisimenu. Bet dažnai po pamokų laiką iki maršrutinio autobuso Anykščiai–Užpaliai (iki namų buvo šeši kilometrai) leisdavau mažame miestelio knygyne, kuris, regis, buvo privačiame name: knygų pirkdavau, knygyno vedėja pasakydavo, kada atveš naujų. Kartais ir dabar sapnuoju Svėdasų knygyną, Svėdasų autobusų stotį arba ilgą kelionę pėsčiomis namo žvyruotu vieškeliu per Juodkalnio mišką. To miško pažinojau visus kampelius, visas baravykų vietas… O tarp miško ir sodybos, kur gyvenome, plytėjo didelė numelioruota pieva. Vasaros vakarais, kai virš jos pakildavo baltas rūkas, kaip laivai išplaukdavo plačiaragiai briedžiai… Esu tokį sutikusi ir eidama iš mokyklos, ir grybaudama… Prisimenu, kaip vilkai sudraskė mūsų avis, nakčiai pririštas tiesiog kieme, po sena liepa. Ankstyvą rytą – raudonas kraujas, sruvenantis per baltą vilną…

– O dabar – apie studijas. Esame beveik bendramokslės. Tu tik dviem kursais vyresnė. Ko pasisėmei iš universiteto – iš jo sienų, iš jo žmonių? Kaip jauteisi atvykusi į Vilnių? Kaip jį jaukinaisi?

– Studijavau kaip išprotėjusi. Studijų metai patys gražiausi. Kuratorius Juozas Bulota, dėstė Skirmantas Valiulis, Bronius Raguotis, Eugenijus Meškauskas, Birutė Masionienė, Rimantas Sideravičius, Elena Bukelienė, Viktorija Daujotytė, Juozas Pikčilingis, Aldonas Pupkis, Janina Kimbartaitė, Krescencijus Stoškus, Arvydas Šliogeris, Virgilijus Juodakis, Laimonas Tapinas (mano diplominio vadovas) ir daug kitų puikių literatūros, lietuvių kalbos dėstytojų. Juk sutinki: tai jie mus sukūrė, kad gavome geriausią tuo metu Lietuvoje aukštąjį humanitarinį universitetinį išsilavinimą. O dar studentiškos šventės, vakarėliai per naktį, bulviakasiai, darbo vasara Filologijos fakulteto kieme restauruojant mūsų Alma Mater… Su kursiokais susitinkam kas dešimtmetį ir visuomet pasijuntam lyg būtume broliai ir seserys, suprantame vienas kitą, nors ne visi išliko žurnalistikoje, ne visi ir besame šiame pasaulyje…

Nors Vilniuje gyvenu nuo septyniolikos metų ir labai jį myliu, nesijaučiu visiškai prisijaukinusi. Miestas tebėra man gana paslaptingas pasaulis. Pirmiausia gyvenau Lazdynuose, paskui Žirmūnuose, Antakalny, Universiteto, Savanorių, Skroblų gatvėse, Viršuliškėse ir vėl grįžau į Lazdynus… Pirmaisiais metais miesto mūrai mane tiesiog prislėgdavo, trūko horizonto, laukdavau savaitgalio, kad galėčiau sėsti į autobusą ir lėkti į kaimą, pilna krūtine įkvėpti gryno oro, aplankyti savas vietas, paklausyti gamtos garsų…

– Nutarei dirbti Lietuvos radijuje. Ir tebedirbi… Nejaugi nebijojai technikos? Tų mygtukų, juostų, tų neapsakomai sunkių anų laikų garso įrašymo aparatų?

– Studijų metais pasirinkau radijo specializaciją – ir vėl iš smalsumo, nes laikraščio redakcijos darbas jau buvo pažįstamas. O kaipgi ten radijuje? Dar vaikystėje mėgau klausyti vaidinimų. Taisyklingos kalbos, tarties reikalavimų nebijojau, atlikti praktikos drąsiai atėjau į Vaikų ir jaunimo redakciją, o paskui čia manęs jau laukė. Ir tebedirbu… Keičiasi tik redakcijos ir vedamos laidos. Kitur niekada savęs nemačiau. Kitur man kažkodėl atrodė nuobodu ir neįdomu. O radijas užbūrė, matyt, tuo, kad, ne taip kaip spaudoje, kur žmogaus žodžius gali užrašyti ant popieriaus, čia įrašai jo balsą, jo esmę, jo emocijas, jausmus, atsidūsėjimus, juoką… Manau, tai gelmingesnė ir įdomesnė nei spaudos žurnalistika. Tarytum kinas, tik be vaizdo. Bet vaizdus kuria klausytojo vaizduotė, kaip skaitant knygą, tik įtaigiau. Greitai suvokiau, kad kalbėti prie mikrofono ne tas pats, kas deklamuoti mokyklos scenoje… Režisierė Nijolė Strazdūnaitė mokė, kaip tai daryti, ir Joana Valančienė, su Nijole Gelžinyte kurį laiką vedžiau vaikų laidą. Tai neužmirštamos pamokos.

O technika? Ko bijoti? Tai tik darbo, kūrybos priemonė, įrankis. Dar penktoj klasėj turėjau fotoaparatą, „Smeną“. Prisitampėm su magnetofonais, lakstydavom su jais paskui vaikus vasaros stovyklose, prisiuostėm acetono montuodami juostas… Dabar garso įrašymo aparatai, ačiū technikos pažangai, jau lengvi, o montažas – kompiuterinis, vis daugiau galimybių. Kažkada net neįsivaizdavom, kad įvyks šitokia kelionė į ateitį…

– O juk ne tik technika klastinga ar net baisi (bent jau man ji tokia). Skambinti žmonėms, su jais tartis, juos prakalbinti. Ir anksčiau, kai dirbai vaikų laidose, ir dabar, kai esi „Klasikos“ žurnalistė, Tavo balsas skambus, džiugus, nuotaikingas. Alma, mudvi tiek metų bendraujame, bet aš nuoširdžiai klausiu: KAIP? Kaip Tau pavyksta džiaugtis kiekviena laida?

– Skambinti žmonėms tikrai ne visada drąsu, netgi po beveik keturiasdešimties darbo metų… Bet čia jau toks charakteris… O žmonės – tai įdomiausia patirtis, skirtingi pasauliai, žaviuosi ir stebiuosi jų kūryba, gyvenimais, viskuo… Jeigu žmonės manęs nebestebintų, nebedžiugintų, turbūt nebedirbčiau ir šio darbo.

– Esi vaikų literatūros gerbėja, mylėtoja, skaitytoja. Ne tik Tu. Ir Tavo sūnus psichologas Vytis Valantinas. Judu, suaugę žmonės, oriai, džiugiai ir reikliai skaitote vaikiškas knygas. Kodėl?

– Taip susiklostė, dvidešimt metų darbo Vaikų ir jaunimo laidų redakcijoje neleido nė per žingsnį nutolti nuo vaikų literatūros, ji vis įdomesnė. Esu įsitikinusi, kad knyga žmogų ugdo labiausiai. Žinoma, prisidėjo IBBY organizacija, į kurią įstoti paskatinai Tu. Radau puikiausios veiklos, įdomių, malonių žmonių, su kuriais jaučiuosi gerai ir saugiai.

Sūnus augo su knyga, pasirinko tėvo profesiją. Mokydamasis ir praktikuodamas klinikinę psichologiją, vaikų psichoterapiją, vaikų literatūroje randa daug dalykų, padedančių pažinti vaikus ir su jais bendrauti. Nežinau kaip, bet gerą literatūrą jis atpažįsta labai greitai ir tiksliai. Ir moka ja tiesiog mėgautis. Parodo ir man. Prastą knygą suseka iš kelių sakinių ir tuoj pat užverčia…

– Pafantazuokime. Tik truputį. Jei Alma rašytų knygą vaikams, tai kokią, apie ką?

– Gal Vytis parašys ją pirmas? Jis jau rašo tekstus apie skaitymą, vaikų literatūros galią. Aš išsirašiau kažkada tekstais vaikų laidoms. Gražių momentų ten būta, tik laidų neišliko, knyga neišėjo. O gal kada nors…

Nuotraukos iš Almos Valantinienės asmeninio archyvo

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 2 (78)