ANT BANGOS – SUNKIOSIOS TEMOS, TAMSIEJI MOTYVAI (2016 m. realistinė grožinė proza ir kai kurios pažintinės vaikų ir paauglių knygos)

 

 

 

 

Vaikų ir jaunimo realistinė literatūra šiandien atspindi bendrąją šalies gyvenimo atmosferą – tai, apie ką viešai kalbama, ką rašo, rodo, transliuoja mūsų žiniasklaida. Viešajame diskurse vaikystės vaizdavimas yra įgijęs ryškiai neigiamų konotacijų. Žiaurios istorijos, vis nutinkančios vaikams Lietuvoje, nepalieka abejingų. Be jokios abejonės, tokio pobūdžio televizijos, interneto, kitų žiniasklaidos priemonių pranešimus mato, girdi ir vaikai, jaunuoliai. Kas nusėda jų sąmonėje, kai kone kas savaitę jie girdi apie makabriškas vaikų mirtis, žmogžudystes, kraują stingdantį tėvų ir artimųjų elgesį? Tad nelinksmai galima pasakyti, kad sunkiems, probleminiams vaikų literatūros siužetams mūsų jaunieji skaitytojai yra paruošti juodojo žiniasklaidos naratyvo, o dalis – tai labai skaudu konstatuoti – ir jų pačių gyvenimo. Dėsninga, kad tamsių potėpių apstu ir realistinėse vaikų knygose. Čia keliamos socialinės atskirties problemos, vaizduojamas skurdas, emigracija, patyčios mokykloje ir už jos ribų, neįgalių vaikų sunkumai, mirtis, atsigręžiama į skaudžią Lietuvos istorijos patirtį… O juk taip puiku būtų vaikų literatūros lentynoje matyti ir šviesių knygų – lengvų kaip svajonė, džiugių, teigiamų, prajuokinančių, bet, žinoma, ne tuščiavidurių. Tokių knygų realistinės prozos autoriai šiandien rašo visai mažai. Gal vaizduojamasi, kad sunkiosios temos savaime prideda knygai svorio? Bet aktualumas savaime nėra meniškumas, ne jis lemia išliekamąją knygos vertę. Gal ši niša bus užpildyta kitąmet? O šįkart konstatuotinas šviesios pasaulėjautos deficitas.

Tamsieji Lietuvos istorijos punktyrai

Ryškiausia pernai išleista realistinė grožinė istorinės tematikos knyga – Vytauto Račicko Svečiuose pas mešką. Rašytojas vaizduoja Sibiro tremtinių dalią, patirtas skriaudas. Jis ištikimas savo stilistikai – rašo trumpais sakiniais, apysakos tekstas suskaidytas į nedidelius skyrelius. Tokius lengvai įveikiamus tekstus vaikams skaityti patrauklu, greita. Tremtis rodoma ir vaikų akimis (Iza – viena svarbiausių pasakotojų), tai reikšmingas rakursas. Tik gaila, kad iš teksto nematyti tų vaikų ir suaugusiųjų paveikslų, individualių intonacijų, visur kalbama vienodu balsu. Juk jei renkamasi istoriją pasakoti vis iš kito žmogaus – vaiko ar suaugusiojo – perspektyvos, jau pats tekstas turi tai liudyti, o ne tik skyrelio pavadinime nurodytas veikėjo vardas ar siužeto logika. Vaizduojamasis laikas – nuo išvežimo į Sibirą per Antanines iki viltingo sugrįžimo į Lietuvą antaniniams obuoliams derant, tik, žinoma, ne tais pačiais metais. Apysakoje esama tikrai įdomių ir pavykusių fragmentų – pasakojimų apie žiaurią Tit Arų salos tremtinių kasdienybę. Miršta Izos tėveliukas, ir laidojimo vaizdas, kurį tenka Izai regėti, – gūdus: „‹…› iš karsto išlindusios sustingusios, į šonus atmestos, styro tėveliuko rankos, lyg norėdamos paskutinį kartą mane apkabinti“ (p. 91). Žmonės nuolat badauja, tad mintys apie maistą – nuolatinės vargdienių palydovės. Suplanuojama nudobti mešką, bet viskas baigiasi netikėtai, meškos guoly radus užmigusį… tremtinį Stasį, kuris vėliau išprotėja ir miršta, o saldus cukrus – svajonių svajonė, kilogramą jo turi suvalgyti iškart, antraip jį pavogs kitas išbadėjęs žmogus (taip Jonui ir nutinka…). Graudi Juozuko istorija „Žvirblelis“ pasakoja apie sumanų vaiką, gaudantį žvirblius, kad išvirtų sergančiai mamai valgyti (prisimintinas žinomas Stepo Zobarsko realistinės prozos siužetas). Bet žmonės ir čia, niūrioje šaltoje saloje, bando susikurti šventę – švenčia Užgavėnes, kepa blynus. Vienas iš apysakos trūkumų – labai staigi, nemotyvuota pabaiga. Po skyrelio „Arklio kanopa“, visumos požiūriu nelabai reikšmingo, pasakojančio, kaip du tremtiniai pešasi dėl arklio gaišenos, eina finalinis sugrįžimo Lietuvon skyrius. Palyginimui galima prisiminti žinomą kino filmą „Emigrantė“ (2013, rež. Audrius Juzėnas), kur taip pat vaizduojamas tremtinio vaiko grįžimas Tėvynėn, bet čia sugrįžimo scena nuosekliai įkomponuota, nors, žinoma, kelionė namo buvo viso filmo tema. Toks pabaigos staigumas neįtikina ir ardo apysakos žanro vientisumą. Kaip visada, Račickas neišsiverčia be scenų, kurios balansuoja ant pigaus vulgarumo ribos. Skyrius „Tualetas ant ratų“ gal ir galėjo apsieiti be stenėjimo scenų, knyga tikrai nebūtų nukentėjusi be šitokio obsceniškumo. O šiaip knygos visuma tikrai nebloga.

Viršelio dail. Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė
Viršelio dail. Eglė Gelažiūtė-Petrauskienė

Lietuvos istorijos (ir etnokultūros) tema – svarbi ir pažintinių knygųkategorijoje. Tik čia jau nebėra tamsiųjų punktyrų, nors ir kalbama, pavyzdžiui, apie mūšius, kuriuose pralieta daug kraujo. Dažniausiai šių knygų tikslas – ne sužadinti jausmus. Pažintinėmis knygomis žadinamas protas, kaupiamos žinios. Reikia pasakyti, kad 2016 m. sukurta tikrai įdomių, edukaciniu požiūriu svarbių knygų. Visų pirma tai Gintos Liaugminienės Sena spinta: kodėl senovėje žmonės taip keistai rengėsi? Iškart pasakytina, kad autorė konsultavosi su srities specialiste dr. Terese Jurkuviene. Šiuolaikiniams vaikams atskleista, kodėl senovės spintos buvo tokios mažos, kaip anuomet atrodė apatiniai marškiniai, kokia buvo vaikiška mada… Pasirodo, „vaikų drabužėliai nebuvo puošti nei meškiukais, nei karvytėmis“ (p. 21), kaip yra dabar. Pasirinkti įdomūs aspektai, tekstas papildytas temiškai tinkama tautosaka. Puiki knyga, kurią verta perskaityti visiems pradinukams, tiks ji ir vyresniems.

Įdomi knyga Tautiška giesmė: įdomybių knyga Vinco Kudirkos kūrinio motyvais. Idėjos autorius – Laimonas Trota. Lietuvos himnas – tekstas, privalomas kiekvienam Lietuvos vaikui, paaugliui. Tad tokia knyga tikrai aktuali. Pasirinkta ikonoteksto strategija – žodinė informacija (himno tekstas) pildoma vaizdu, kuriame savo ruožtu dar apstu žodinės informacijos, ir visa tai turi būti suvokiama kaip viena. Todėl labai svarbus čia ir iliustruotojos Linos Sasnauskaitės vaidmuo. Kaip jai pavyko, tesprendžia dailininkai. Atskiras himno eilutes iliustruoja Lietuvos faktai, žmonės, knygos iš ankstesnių epochų ir dabartinės Lietuvos, istorija derinama su kiekvieno lengvai atpažįstamomis šių dienų aktualijomis. Toks sprendimas įtikina: nenuobodu leidinį vartyti, yra ir apie ką pagalvoti, juolab kad knyga baigiasi edukologės dr. Astos Balkutės komentarais.

Viršelio dail. Lina Sasnauskaitė
Viršelio dail. Lina Sasnauskaitė

Antai ant pievutės miega džinsuota paauglė, šalia pasidėjusi knygą Vytautas Didysis, o greta stovi pats šarvuotas kunigaikštis, kurio reporterė papūga (toks pieštinis personažas) klausia: „Kokio dydžio Jūsų kunigaikštystė, Vytautai“, o Vytautas jai atsako: „Nepamenu, reikia pagūglinti“ (p. 9). Šmaikštu. Siejama klasika ir šiuolaikinis menas (M. K. Čiurlionio kūriniai ir šiuolaikinės gitaros), knygnešių epocha ir modernios bibliotekų technologijos, Barbora Radvilaitė vaizduojama sėdinti automobilyje… Eilutė „tu didvyrių žeme“ aprėpia ir Vytautą Didįjį, ir lakūną Jurgį Kairį, ir krepšininkus Arvydą Sabonį su Jonu Valančiūnu… Žinoma, galima klausti, kodėl dailininkė, iliustruodama eilutes „Tegu meilė Lietuvos / dega mūsų širdyse“, Lietuvą piešia kaip egzotišką salą su egzotiškais paukščiais, bet gal tai galima paaiškinti ir menininko vaizduote? Visi kiti vaizduojami gyviai ir augalai, atrodo, Lietuvoje aptinkami. O Kudirkos išsvajotoje vienybėje besidžiaugiančių, žydinčių Lietuvos žmonių vaizdas kelia pritarimo šypseną (tarp žiedų atpažįstame ir konkrečias Lietuvos įžymybes – Martyną Mažvydą, garsųjį krepšinio sirgalių Sėklą ir kt.). Visas tas margumynas turėtų patikti mūsų pradinukams, net ir kiek vyresniems yra ką pasvarstyti. Nuobodu tikrai nebus.

Živilė Mikailienė ir Indrė Salanginaitė parašė pažintinę knygą Lietuvos mūšiai ir kariai. Pasirinktas gan netikėtas aspektas – skaitytojai čia supažindinami su svarbiais Lietuvos mūšiais (Apuolės, Saulės, Žalgirio, Oršos, Salaspilio, Chotino ir kitais), parodoma jų svarba, papasakojama apie karių ekipuotę. Be to, galima išgirsti mūšio liudininko pasakojimų ar apie tą mūšį sukurtų tekstų ištraukų. Tai geras sprendimas literatūriniu požiūriu. Vertinga ir tai, kad pasakojama ir apie šiandieninę Lietuvos kariuomenę. Knyga profesionali, gali ateiti į pagalbą istorijos, pilietinio ugdymo mokytojams ar tėvams, kurie kartu su savo atžalomis gilinsis į Lietuvos istorijos, karybos peripetijas. Vertinga ir panašių intencijų turinti yra ir Daliaus Rakučio knyga Kario keliu. Berniukams, jaunuoliams (bet nebūtinai tik jiems) tai itin patrauklus ir vertingas skaitinys.

Kūriniai apie neįgalius vaikus – su vilties gaida

Neringos Dangvydės apysaka Vaikas su žvaigžde kaktoje – istorija apie tris draugus. Tomo tėtį būsima sūnaus mokytoja informuoja: „Klasėje yra du integruoti mokiniai, ‹…› jie šiek tiek kitokie nei tu“ (p. 16). Vienas iš jų, Martynas, – neregys, jis vaikšto su baltąja lazdele, o Giedrius, galima nuspėti, turi psichikos negalią: „Nuolatos maldavosi suole. Nenustygdavo net per pamokas, nekreipdavo dėmesio į mokytojos aiškinimus. Kartais pašokęs lyg niekur nieko išeidavo iš klasės vidury pamokos“ (p. 17–18). Jis neturi draugų. Tomas turi savų bėdų, jis auga be mamos. Šeimą ji paliko, kai sūnui tebuvo penkeri: „‹…› išėjo, lūpomis priglaudusi man prie kaktos žvaigždę-bučinį“ (p. 5). Mamos papuošalų dėžutėje liko tik plaukų segtukas su nutrinta metaline gėlyte… Mama sūnų lanko tik sapnuose „kaip… kaip… pasakoje „Gulbė karaliaus pati“ (p. 14). Šis tautosakos motyvas knygoje bus ir vėliau panaudotas. Autorė subtiliai atskleidžia, kaip jaučiasi neįgalūs vaikai. Martynas mano, kad jis įdomus kitiems vaikams, nes klasės draugus domina tai, kas susiję su jo negalia. Su Tomu Martynas kalbasi, pavyzdžiui, apie spalvas. Tomui įdomu, kaip jaučia spalvas tie, kurie jų nemato. „Taip net pats nepastebėdamas ėmiau leisti su Martynu vis daugiau laiko. O paskui prie mudviejų prisidėjo Giedrius“, – pasakoja Tomas (p. 29). Berniukus susieja bendri interesai – Giedriaus akmenų kolekcija sudomina abu draugus. Pasirodo, Martynas akmenis mato lytėdamas, o Giedrius niekada nepavargsta jų rinkti. Kiekvienas turi savo vertę – tai supranta Tomas. Autorė nepadaro klaidos – nevaizduoja kitokio vaiko vien idiliškai, tarsi viskas būtų puiku. Štai kiti vaikai Tomą pavadina debilu, kad šis draugauja su Giedriumi. Tenka kumščiais ginti garbę. Draugystę aptemdo kivirčai su Neringa, tačiau pabaiga viltinga. Galima būtų autorei priekaištauti dėl tam tikro seklumo, juk suprantama, kad problemų didelę negalią turinčių vaikų gyvenime yra nepalyginti daugiau. Tačiau tiek, kiek atskleista, pakankama, juk knyga numatyta tam tikram adresatui, mano manymu, yra skirta pradinukams, todėl ji tokia mašiotiškai trumpa, aiški, paprasta. Kita vertus, autorei rūpėję dalykai yra atskleisti, parodyta, kad galima ir įdomu draugauti su negalią turinčiu vaiku. O tai šiandien, kai mokykloje taikomas neįgaliųjų integravimas, labai aktualu. Tik palinkėčiau autorei patikėti knygas iliustruoti profesionaliam dailininkui. Labai retai autorius būna vienodai geras rašytojas ir dailininkas. Tik iš vaikų literatūros tradicijos kelių sakinių paveikslėlių knygų autorius vadiname rašytojais… O juk Dangvydė akivaizdžiai yra tikra rašytoja.

Viršelio dail. Jurga Šarmavičiūtė
Viršelio dail. Jurga Šarmavičiūtė

Lauros Varslauskaitės romanas (man jis labiau primena apysaką) Mano didelis mažas aš irgi kalba apie negalią turintį vaiką. Benediktas, vienas iš dviejų pagrindinių kūrinio herojų, turi Dauno sindromą, gyvena nepilnoje šeimoje, tik su mama. Autorė knygos atvarte teigia: „Ši knyga pateiks keletą nelabai patogių klausimų.“ Ir priduria apie būtinus visuomenės pokyčius, neatsirasiančius ištarus burtažodį. Tam reikia visų mūsų pastangų. Šis kūrinys ir yra viena iš tokių pastangų. Benediktas, karnavale nesulaukęs jam patinkančios Monikos, pabėga iš šventės ir „Aguonų lauko“ parke netikėtai susipažįsta su kiek vyresniu Oskaru. Čia pastebime panašią kaip ir Dangvydės knygoje idėją: skirtingi paaugliai (vienas turi negalią, kitas – kitokių bėdų) gali rasti bendrą kalbą, net tapti artimi. Vis dėlto vienas dalykas lenda lyg yla iš maišo. Autorė imasi labai sunkios užduoties – ji kalba Dauno sindromą turinčio Benedikto lūpomis. Kalbėjimas pirmuoju asmeniu labai įpareigoja, reikalauja psichologinio tikrumo ir įtaigumo. Tačiau tai, kaip kalbama, niekuo nerodo kalbėtojo ypatingumo, kitoniškumo. Priešingai, į Benedikto lūpas įdedama intelektualių posakių, ironiškas žvilgsnis. Būdingas pavyzdys: „Nepasakyčiau, kad esu koks linksmuolis, ir nors mama sako, kad mano vardas reiškia „palaimintas“, tai suprasti man beveik neįmanoma, nes susiduriu su įvairiausiomis mano amžiaus žmonėms neregėtomis bėdomis, kaip antai“ (p. 9) ir toliau profesionaliai vardijama: „raumenų silpnumas, sąnarių nestabilumas“ ir pan. Knyga būtų buvusi daug įtaigesnė, jeigu autorė būtų pasirinkusi pasakojimą iš kito veikėjo perspektyvos (na, kad ir Oskaro). Pasakoti Benedikto lūpomis reikia daugiau gyvenimo patirties, specifinių žinių, o šito jaunai autorei pritrūko.

Tėvai emigravę, vaikai – pas gimines

Taip būtų galima nusakyti tūkstančių šiandieninės Lietuvos vaikų padėtį. Tėvai bando įsitvirtinti anglijose ir airijose, o vaikus neretai prižiūri ir visai suvargę, pasiligoję seneliai ar kiti giminaičiai. Ar jie pajėgūs prižiūrėti sudėtingo charakterio paauglius arba dar visai mažus vaikus, kuriems būtina motinos šiluma, tėvo globa? Kazys Saja parašė nedidelės apimties apysakaitę Slėpynės. Daugiausia abejonių kelia tokios problematikos kūriniui pasirinkta lyg ir nuotykinės apysakos žanrinė forma. Viskas vaizduojama tarsi slėpynių žaidimas. Tačiau Vaidutis juk paliekamas nelabai patikimoje aplinkoje: jį globoja teta Julė, neseniai grįžusi iš kalėjimo. Berniukas dar paprašo mamos: „Pasakyk išvažiuodama, kad Julė nerūkytų“ (p. 5), nes juk jų namai visada kvepėdavo… Mylimas šuo Liūtas atiduodamas prižiūrėti senai mamos draugei poniai Medonijai – taip išdalijama viskas, kas buvo brangu vaiko širdžiai. Praėjus vos dviem dienoms po mamos išvykimo, pas Julę atvyksta apšepęs, gumą žiaumojantis Roberto, kurį Julė pasitinka „saujoj tebelaikydama lūpdažį“ (taikli detalė). „Nei vienas, nei kitas į Vaidą nebekreipė dėmesio“ (p. 15). Vaidotui reikia rasti kuo užsiimti pačiam. Jis lankosi pas kaimyną Apeikį, naminės „varvintoją“. Vėliau berniukas susiduria ir su nedorais žmonėmis (vienas jų – charakteringu Bumbolakio vardu), įklimpusiais į nešvarius cigarečių kontrabandos darbelius. Nėra aiški teksto pozicija – ar tai problemų prozos bandymas, ar nuotykinis kūrinys. Vaiko buvimas iš esmės nusikalstamoje aplinkoje traktuojamas beveik taip pat žaismingai kaip ir jo pabėgimas su šuniu į mišką ir susitikimas su atostogaujančiais vaikais iš miesto. Bet daug ką atperka graži, įrėminanti kūrinėlį pabaiga. Vieną rytą grįžta mama: „Pažiro jos norvegiški karoliai. Ramunė nusišluostė ašaras pagalvodama, kad lygiai taip pat Vaidotas būtų apkabinęs ir savo tėtį. Jeigu ir jis kartu su ja būtų grįžęs namo“ (p. 45). Jeigu pasakojimą būtų pavykę geriau sustyguoti struktūriniu (be visai nereikalingo epizodo miške) ir vertybiniu požiūriu, būtų išėjęs puikus tekstas pradinukams apie vaikus, kurių šeimas yra palietęs skaudus emigracijos reiškinys. Juk šiandien auga tokių vaikų karta.

Viršelio dail. Jurga Kurtinaitienė
Viršelio dail. Jurga Kurtinaitienė

Emigracijos bangos paliestas vaikas, šiuokart paauglys Šarūnas, vaizduojamas ir Unės Kaunaitės romane Laiškai Elzei. Tėvams išvykus į Didžiąją Britaniją, Šarūnas lieka gyventi su močiute (baba). Tokia dirva – labai palanki blogoms įtakoms. Pusbrolis Karolis įtraukia Šarūną į vagystę. O pavogtoje rankinėje Šarūnas randa studentės Elzės užrašų knygutę… Kažkodėl ją pasilieka, nors nuo padaryto nusikaltimo vaikiną net pykina. Kita svarbi knygos veikėja – Gabija. Gabi, kūrybinga mergina, Šarūno klasės draugė. Gabijai Šarūnas patinka, bet ilgainiui mergina ima abejoti jo pasirinkimu. Svarbus romano komponentas – patyčių tema. Jai atskleisti Kaunaitė pasitelkia klasės naujoko Albino personažą. Albinas – kitoks nei visi, gyvena savo išskirtiniame pasaulyje, laiko prijaukintą varną Jaukę. Kitoniškumas dažniausiai ir nulemia tapimą patyčių auka. Kitoks – nesuprantamas. Neišsiskirti iš grupės, būti su mase – saugumo laidas. Ateina momentas, kai Gabijai reikia nutarti, su kuo ji: su kumščiais pranašumą įrodinėjusiu Šarūnu ar su nuskriaustu Albinu. Taigi paaugliams tenka spręsti kilusias problemas ir atsakyti į painius gyvenimo klausimus. Kaunaitė jaučia šiuolaikinių paauglių gyvenimo pulsą, tas gerai matyti ir yra šio romano stiprioji pusė. Knygoje tinkamai perteikta paauglių kalba, jų santykis su moderniosiomis technologijomis. Tačiau gerai pinamo pasakojimo dinamiką stabdo pasirinkta laiškų forma, rašymo perspektyvos, kaitaliojamas šriftas. Kaip tik šie autorės sprendimai ir kelia daugiausiai klausimų, abejonių. Laiškai ir jų rašymo strategijos sudėtingai supainioti, net kiek mistifikuoti. Ne demonstruoti įvaldytą rašymo techniką autoriui yra svarbu, o pirmiausia galvoti apie adresatą, stengtis pamatyti tekstą trylikamečio skaitytojo akimis. Klasikinis linijinis, bet dinamiškas siužeto perteikimas 13–15 metų paaugliams būtų suprantamesnis ir patrauklesnis. Ir dar. Sakoma, kad raštas išduoda. Antai Gabija laiške rašo: „Elze, gremžiu save, kaip vaikystėje gremždavau smėlį pajūryje. Taip, kad girgždėtų tarp dantų“ (p. 141). Ar šios dramatiškos intonacijos gali būti aštuntoko? Nors Gabija – intelektuali mergaitė, vis dėlto kai kurios jos laiškų atkarpos manieringos, tarsi rašytos vyresnio žmogaus. Kaip sakė Konstantinas Stanislavskis, netikiu! Bet Kaunaitei būtina rašyti paaugliams, nes visko, ko reikia paauglių rašytojui, ji turi su kaupu.

Vaikų namai versus savi namai

Gajos Gunos Eklės apysaka Brolis, kurio nereikėjo kalba lietuvių vaikų literatūroje jau turinčia tradiciją tema – apie vaikų namų („vaiknamio“, kaip sakoma kūrinyje) ir tikrų namų priešpriešą. Juk tikri namai – tai tikra šeima, brangūs žmonės: mama, tėtis, brolis… Tik šį kartą į vaikų namų temą pasižiūrėta kitu aspektu: ką reiškia vaikui (ne tėvams!) priimti kitą, svetimą vaiką į savo šeimą, namus, gyvenimą. Pagrindinis apysakos veikėjas devynmetis Gvidas kaip tik ir sprendžia šią sunkią užduotį – kaip pripažinti, pamilti Tomą, berniuką, kažkada paliktą gyvybės langelyje, o dabar Gvido tėvų išsirinktą įsivaikinti. Gvidas ginasi, kaip išmano: vengia susipažinti su būsimu įbroliu, priešgyniauja tėvams, protestuoja. Kūrinys daro tvarkingo, bet… labai nuspėjamo teksto įspūdį. Didaktinė istorijos pabaiga, galima sakyti, nujaučiama jau nuo pirmų skyrių. Kartais kūriniui pritrūksta gyvybės, tolygaus įtikinamumo. Pavykęs gyvas Gvido susirašinėjimas kompiuteriu su klasės draugu Adomu, bet daug silpniau autorei sekėsi sukurti įtaigius tiek Gvido, tiek Tomo laiškus. Jie tokie sustyguoti, nudailinti, per gražūs: „O norėjau tik turėti ką nors, ką pamačius būtų gera. Nesvarbu, tėvus, draugą ar ką kita. Va kaip keistai kartais nutinka“ (p. 66), – rašo Tomas. Kitame jo laiške Gvidui skaitome: „Norėjau, kad jūs visi trys taptumėt mano stebuklu“ (p. 76). Nelabai įtikinamas Gvido bandymas rašyti dienoraštį – su tradiciniu, tokiu mergaitišku kreipiniu „Brangusis dienorašti“ (p. 10). Žinoma, dienoraščio ir laiškų tekstai suteikia daug būtinos informacijos, bet rašytojo meistrystė turi padaryti taip, kad skaitytojas nesuabejotų psichologiniu realistinės prozos įtikinamumu. Kita vertus, tėvų kritika (tiesa, švelni), iškylanti šioje apysakoje, yra teisinga ir novatoriška vaikų namų tematikos knygose – atrodo, kad labiau rūpinamasi Tomu, o Gvidas tiesiog informuojamas, spaudžiamas priimti tai, kas tėvų jau nuspręsta. Maža to, sūnus mamos yra varomas su kol kas dar svetimu berniuku lįsti maudytis į vieną vonią… Ar tėvai elgėsi su sūnumi nepriekaištingai – klausimas, į kurį turėtų atsakyti ir suaugę šios istorijos skaitytojai.

Yra knygoje ir iliustravimo riktų, kuriuos akylas skaitantis vaikas tikrai pastebės. Kūrinyje rašoma: „Rėkdamas jis pastūmė stalą ir uogienės stiklainis terkštelėjęs ištiško ant grindų“ (p. 21), o piešinys vaizduoja ant šono parvirtusį stiklainį su išsiliejusia uogiene. Tai ne smulkmena ir įtaigos prasme, juk Gvidas pastumia stalą protestuodamas, taip išreikšdamas NE ir savęs klausdamas: „Ar jis toks negeras, kad jiems prireikė kito vaiko?“ (ten pat). Vykusia stilistine priemone laikytinas tiesioginis pasakotojo kreipimasis į skaitytoją: „Ar tu gali bent pagalvoti, kaip jam tada buvo sunku?“ (p. 23 ir kitur). Tai gana retai mūsų rašytojų taikoma stilistinės raiškos priemonė, bet adresatui pradinukui tikrai suprantama ir veiksminga.

Sunkus paauglio brendimas, akistata su mirtimi

Realistinės prozos knygos vaizduoja bręstantį, besikeičiantį paauglį. Paauglystė – savaime sunkus laikas, tai patvirtina ir psichologų prirašyti tomai, ir gyvenimo patirtis, ir rašytojų kūriniai. Kad gyvenimas – dalykas nelengvas ir kad jis neišvengiamai baigiasi mirtimi, neretai gyvai patiriama paauglystėje. Į paauglio problemų lauką veda ir dar kelios 2016 m. realistinės prozos knygos.

Viršelio dail. Jurga Kurtinaitienė
Viršelio dail. Jurga Kurtinaitienė

Daina Opolskaitė romaną Ir vienąkart, Riči pradeda penkiolikmečio Balio Beleko atsiminimais: „ ‹…› vieną dieną, tai nutiko gal prieš porą metų, paėmiau lapelį popieriaus ir viršuje kone dailyraščiu išvedžiojau: KODĖL AŠ NELAIMINGAS?“ (p. 7). O priežasčių būti nelaimingam yra užtektinai – raudoni plaukai, nemėgstamas vardas, pavardė – „tikras pasityčiojimas“. Tapatybės paieškos sunkios, mamai belieka skėčioti rankomis: „kada tu atsitokėsi?“ (p. 15). Berniukas gyvena darnioje šeimoje, mokosi muzikos mokykloje. Bet tai, kas iš pažiūros yra gerai, vaikui kelia rūpesčių. Smuiku groti jis nenori, todėl mokslus muzikos mokykloje ilgainiui nutraukia, tėvams belieka su tuo susitaikyti. Protestavimas, savo nuomonės turėjimas ir norėjimas, kad ji būtų pripažinta, paaugliui labai svarbus. Į Balio klasę ateina naujokas Ričardas (Ričis) (tradicinis siužeto posūkis), kuris įkūnija visa, ko trokšta Balys, – gražiai skambantį vardą, puikią išvaizdą, fizinį pasirengimą (senas geras opozicijos principas). Konfliktas dėl dingusio Ričio telefono, neteisingas Balio apkaltinimas užsuka veiksmo spyruoklę. Vėliau išaiškėja, kad telefoną pavogė kitas klasės draugas – Paulius, gyvenantis, kaip pasakytume, už skurdo ribos. Pamatę Pauliaus ir jo sesutės gyvenimo sąlygas, vaikinai suglumsta: „Taip ir susiruošėme abu su Ričiu išeiti tą vakarą neištarę nė vieno žodžio. Visiems viskas ir taip buvo aišku. Be jokių žodžių“ (p. 83–84). Telefonas – tik nereikšminga smulkmena… Labai vykusiai knygoje auginama nelaimės, mirties nuojauta. Ji suskamba Salomėjos Nėries žodžiais „Ir vienąkart, pavasari, / Tu vėl atjosi drąsiai…“ Knygos pavadinimas – irgi šio eilėraščio parafrazė. Ričardui žuvus avarijoje, Balys patiria didelių išgyvenimų, kurie padeda jam subręsti ir daug ką permąstyti: „Viskas – atsisveikinimas, katafalkas, procesija į kapines – tetruko vos kelias valandas, bet mintimis visus šešiolika metų nugyvenau iš naujo. Labai aiškiai staiga supratau, kad jaunystėje mirtis yra arčiau nei bet kada. Suaugusieji to nė nenumano“ (p. 177). Opolskaitė jaučia adresatą, moka gerai, sklandžiai pasakoti, neapsunkina teksto nereikalingomis įmantrybėmis, o pasako daug, kalba įtikinamai. Šis romanas neabejotinai neužsigulės lentynose.

Dar viena knyga, kurioje svarbus jauno žmogaus mirties motyvas, – Renatos Šerelytės romanas Žvaigždžių medžiaga. Iš kitų romanų jis išsiskiria tuo, kad yra tikras romanas – ir apimtimi, ir struktūra, daro solidų įspūdį. Autorė kuria detektyvinę (detektyvai visada patrauklūs skaityti), bet sykiu kiek mistifikuotą Evelinos mirties istoriją. Taigi skaitytojui prieš akis atsiveria savotiški X failai. Pagrindinis veikėjas – Timis. Jis ir suranda mirusią merginą, o paskui, pasinaudodamas specialia programa, sukuria virtualų Evelinos pavidalą ir su juo bendrauja. Įtampos tarp šio ir anapusinio (išgalvoto, mistinio) pasaulio esama ir kitoje knygoje – Ilonos Ežerinytės romane Sutikti eidą. Čia irgi vaizduojama mokykla, įprasta aplinka, į kurią įsiterpia kito pasaulio realybė. Vis dėlto Šerelytės herojai išlieka realistinėje plotmėje (juk galima Timio bendravimą su Evelina traktuoti ir kaip berniuko įsiteigtą, įsivaizduojamą bendravimą su kibernetiniu produktu, tokių motyvų apstu pasaulinėje literatūroje ir kinematografijoje). O Ežerinytės romane tarpinis (fantastinis) pasaulis yra tikrai egzistuojantis šalia realiojo, šie pasauliai čia labiau atskirti, ne tokie hibridiniai kaip Šerelytės romane. Toks vaizdavimo būdas paaugliams patrauklus, jis iš dalies primena šiandien tokius populiarius mistinius skandinavų detektyvus. Timio bendravimas su senele, katinu, mokyklos epizodai – visa profesionaliai aprašyta. Profesionalumą rodo ir puikiai valdomas sakinys, taiklios detalės (ko vertas vien lakoniškas Piranijos portretas). Vis dėlto knygos originalumą, savotišką intriguojantį šiurpumą lemia kaip tik žmogaus ir mašinos bendravimas (šiuo požiūriu knygos viršelis labai pavykęs, nes juk planšetės Evelina yra kažkas kita nei gyvoji Evelina). Pridurtina ir kad prasmingai knygoje įkomponuota Edgaro Allano Poe poezija. Eilėraštis „Varnas“ būtų tinkamas raktas atskleisti romano paslaptis (varnas Šerelytės kūrinyje šmėžuoja ne sykį).

Problemiškas mokyklos ir šeimos gyvenimas vaizduojamas ir Vilės Vėl romane Pereik tiltą, kvaily. Rašytoja Vilė Vėl yra mokytoja, puikiai pažįstanti mokyklą ir jos niuansus. Pagrindinė veikėja Auksė gyvena intensyvų, įsipareigojimų kupiną gyvenimą, sukasi kasdienybės verpete. Šios knygos skaitymas yra lyg koliažo ar mozaikos dėliojimas iš atskirų elementų – romane daug veikėjų, įvykių, problemų. Gal kiek ir per daug, toks apstumas ir perteklius blaško dėmesį, atitraukia jį nuo Auksės. Ir tada kyla klausimas – o kokia gi yra Auksės istorija? Ar ji subrandinta, veikiau – išgryninta? Regis, ji kaip tik yra paskendusi šalutinių motyvų, personažų jūroje, todėl knyga yra praradusi pasakojimo vientisumą, daro fragmentiškos įspūdį. Derėjo apkarpyti ištęstumus, atmesti kai kuriuos smulkmeniškus, antraeilius dalykus – ir knyga būtų sužibėjusi dvigubai įtaigiau. Juk kai kada mažiau yra daugiau. Knygos privalumas – sklandi, vaizdinga kalba. Ir yra labai įdomių epizodų, pavyzdžiui, skyrius „Kaip išmokti latviškai“. Tai tarsi atskiras įdomus kūrinys apie sovietmečio studentų gyvenimo nuotykius. Gal Vilei Vėl verta pabandyti rašyti apsakymus? Trumpąjį žanrą rašytoja, tikėtina, suvaldytų.

Savo skaitytoją turėtų rasti Karolio Petrylos ir Vytauto Ironvyto Medineckoromanas Vagis mokykloje. Jaunimą traukia autoritetai, o Medineckas – žinomas Lietuvos reperis. Nors leidinyje esama tam tikros eklektikos, jis vertingas tuo, kad vaizduoja šiandien tokio populiaraus socialinio tinklo feisbuko fenomeną jauno žmogaus gyvenime, narsto patyčių temą ir kitą sunkiąją problematiką. Tekstas turi bendrų bruožų su gyvenimo vadovų stilistika. Bet gal jau geriau savos tokio pobūdžio knygos, o ne vis pasirodančios verstinės, gvildenančios mums tolimesnes socialines problemas. Numanomą kūrinio populiarumą rodo ir tai, kad, vos pasirodęs, jis jau graibstomas iš bibliotekų.

Apžvalgą užskleidžiančios mintys

Trumpoje apžvalgoje neįmanoma aprašyti visų 2016 m. išleistų knygų. O jų – realistinių ir pažintinių – gerokai per trisdešimt. Ir nemenkos apimties. Tad bent jau punktyriškai aptarkime dar keletą pastebėtų svarbesnių tendencijų. Grįžtama atgal į sovietmečio tikrovę – rašytojai remiasi savo patirtimi, kuri šių dienų vaikams, paaugliams gali būti labai įdomi. Apie tai rašoma Remigijaus Misiūno 10A armagedone (knyga laikytina dviejų ankstesnių apysakų tęsiniu) ir Rebekos Unos knygoje Aš esu Tomas, seklys. Populiariojo pobūdžio kūriniai leis pailsėti nuo problemų prozos.

Viršelio dail. Ignas Krakys
Viršelio dail. Ignas Krakys

Jeigu reikėtų rinkti netikėčiausią, keisčiausio skambesio knygą, tai būtų Danguolės Kandrotienės Aitvarų diena. Poetiškos gaidos primena gal Gintarės Adomaitytės, gal Gendručio Morkūno, o gal originalias intonacijas. Knyga būtinai turi sulaukti išsamių recenzijų. Kažin kaip tas poetines gaidas suvoks adresatas? Suaugusiesiems ši sudvejinto adresato knyga tiks, o su vaikų suvokimu gali būti problemiška.

Daugėja knygų paaugliams, jaunuoliams (dar visai neseniai virkavome, kad jų beveik nerašoma), bet grėsmingai mąžta realistinių knygų pradinukams, penktokams, šeštokams… Kur jūs, lietuviškieji proisleriai? Gausiai rašoma stambioji proza (romanai, apysakos), bet apleisti apsakymo, novelės, vaizdelio žanrai. O juk turime tokią šių žanrų tradiciją – Jonas Biliūnas, Pranas Mašiotas, Petras Cvirka, Stepas Zobarskas, Vytautė Žilinskaitė… Graži išimtis – Dovilės Zelčiūtės Raktas po kilimėliu. Mažosios istorijos. Autorė pradinukams pasakoja humoro nestokojančias savo šeimos istorijas.

Tarp paauglių rašytojų lyderės moterys (dažnai mokytojos) – jos gerai girdi ir perteikia paauglių kalbą, santykį su technologijomis, tarpusavio bendravimo stilių, pažįsta jaunuolių kasdienybę. Šių rašytojų knygose nebėra anachronizmų. Kur dingo rašytojai vyrai?

Randasi vis daugiau vertingų pažintinių knygų, jos prašosi būti pastebimos, atskirai vertinamos ir apdovanojamos. Juolab kad yra reikšmingos edukaciniu požiūriu. Pasaulinėje vaikų knygų leidyboje fakto literatūrai tenka svarbi vieta.

Grėsmingai plinta menkavertė vaikų kūryba, savo opusus (200 puslapių!) jau leidžia net septintokai. Ar ne geriau būtų pirmuosius bandymus viešinti interneto erdvėje, paskaityti mokyklos vakare, šeimos aplinkoje? Tokių „knygų“ leidyba neturi nieko bendra su tikra literatūra. Žinoma, terminas vaikų literatūraskamba dviprasmiškai. Galėtų žodį tarti mokytojai: jie turėtų ne skatinti knygą žūtbūt išleisti, bet parodyti tokiam autoriui jos tikrąjį lygį. Kaip sako lietuvių liaudis, geras vaisius ilgai noksta.

Leidžia knygeles vaikams ir močiutės. Kartais ir beviltiškas. Bet čia ir mokytojai nepadės… Vaikų literatūros knygų rašymo bumas turi ir išvirkščiąją pusę – randasi naujų talentingų kūrėjų, bet daug išlenda ir nevykėlių raštininkų, kuriančių grafomaniškas didaktines knygas ir knygeles. Gal bibliotekininkams derėtų reikliau žiūrėti, kokias knygas propaguoja savo skaitytojams, juk kai kurios iš jų – nieko vertos. Todėl skaitykime tik geras!

Rubriką remia:

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 1 (81)

 

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

AUGTI SU KNYGA

Apžvalgos

VAIKŲ POEZIJOS KOMA IR VILTIS IŠ JOS ATSIBUSTI (2016 m. vaikų poezijos knygos)
KAS YRA LAIMĖ? (2016 m. pasakinė proza)

Straipsniai

KAS YRA DISTOPIJA?

Mano vaikystės skaitymai

VAIKYSTĖS ROJUS YRA, KOL PRISIMENI

Bibliografija

2016 M. VAIKŲ IR PAAUGLIŲ KNYGOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai