VAIKŲ POEZIJOS KOMA IR VILTIS IŠ JOS ATSIBUSTI (2016 m. vaikų poezijos knygos)

Daugelį šio straipsnio įžangos ir apskritai 2016 m. vaikų poezijos knygų apžvalgos minčių paskatino ką tik praūžusi knygų mugė, susitikimai su rašytojais, literatūrologais, mokytojais, žurnalistais ir visais kitais, kuriems vis dar rūpi vaikų literatūra ir, svarbiausia, vaikų poezija. Mugės diskusija apie vaikų poezijos mirtį taip ir liko tik dar viena atvira ateities diskusija. Iš tiesų net nežinome, o gal neapsisprendėme, ar mūsų vaikų poezija mirė. Vis dėlto žvelgdama į 2016 m. vaikų poezijos knygas manau, kad vaikų poezija nemirė, ir tikiu, kad nenumirs, bet ją tebėra ištikusi koma. Nors tai sunki, bet šiokią tokią viltį žadinanti būsena…

2016 m. išleistos 35 vaikų poezijos knygos. Šis skaičius kasmet būna panašus. Pernai gal tik šiek tiek daugiau buvo pretenzijų į eiliuotų pasakų žanrą. Tad nuo jų ir pradėsiu.

Gražiausia – apie girnų meškiuką

Eiliuotų pasakų knygelių išleista maždaug dešimt, o pačių tekstų – gerokai daugiau, nes į knygas jie sugula po kelis. Blogąja prasme nustebinusių ar net jau nebestebinančių – daug. Neringos Tik eiliuotoje pasakoje Kaip nykštukai Kalėdų džiaugsmą dalijo džiaugsmo iš tiesų maža. Nykštukų šeima atvyksta į Panevėžį. Tikslas – išdalyti žmonėms gėrį, švelnumą, meilę ir pagarbą. Akivaizdu, kad tekstas proginis, skirtas Kalėdų šventėms, todėl padėti įgyvendinti gerus norus pasikviečiamas Kalėdų senelis. Nors anotacijoje rašoma, kad „tai smagi, užburianti pasaka“, bet kaip tik to smagumo ir pritrūksta. Siužetas nuobodus, skaityti neįdomu, nėra intrigos, o eiliavimas stringa: „Bet skuba praeiviai pro šalį taku, / Aplenkia nykštukų miestelį ratu. / Užsuka čia tik lapės spalvotos. / Atskrenda pempės, / Papūgos kuoduotos <…>. Kalėdų miestelis patinka visiems. / Suaugusiems ir vaikučiams mažiems. / Keliauja svečiai čia iš miestų visų, / Ieško draugams jie skanių dovanų. // Svarbiausia, kad miestelėnai sukruto, / Kiekvienas Kalėdų dvasią pajuto. / Nykštukai mato laimingus vaikus / Ir besišypsančius jų tėvelius“ (p. 9–29). Raizgus, painus Igno Viržinto pasakos Uoga-dukrelė siužetas – tekstui trūksta elementarios logikos ir prasmės.

Genovaitės Lasinskaitės-Martinonienės knygoje Gal taip buvo, o gal nesudėta net 16 eiliuotų pasakėlių. Pasak autorės, pasakos atkeliavo iš vaikystės, iš „didelio pasakoriaus“ senelio pasakojimų. „Senelio pasakotas legendas ir pasakas užrašyti pradėjau tik sulaukusi brandaus amžiaus. Kartą tarsi kas trinktelėjo į atmintį ir nebegalėjau išmesti iš galvos eilėmis skambančių pasakų“ (p. 3). Senelio pasakos, matyt, ir buvo ta tikroji vertybė, bet jų išties nereikėjo nei eiliuoti, nei perpasakoti. Autorės knygoje nebelieka pasakų žavesio, paslapties, stebuklo ir prasmės. Esminis akcentas – moralas apie paklydimus: „O gyvenimo dar rūkas / Pasitaiko kelyje. / Nuveda jis į pelkynus. / Veisias ten vien gyvatynai. / Grįžt į vėžes gan sunku, / Liūnas traukia iš tiesų. / Vienas girtas vaikšto čia, / Pjaunas venas kitas čia… / Daug nelaimių ir kančių / Tyko mūs rūke… baisu! / Tokia tad yra jaunystė“ („Stebuklinga naktis“, p. 6). Ar toks beprasmis tekstas gali kam nors būti įdomus?

Dvi pretenzingas, poetine beskonybe dvelkiančias eiliuotų pasakų knygas išleido jau iš pernai pažįstama autorė Regina. Knygoje Pasakos vaikšto kaip žmonės spausdinamos trys sakmių poetika paremtos pasakos: „Zirifeda“, „Ežeruota“ ir „Malūnprūdis (Trumpiškių kaimo legenda)“. Pasakos susijusios su Žygaičių krašto vietovėmis, bet pasakojama apie jas stereotipiniais įvaizdžiais, pataikaujant turbūt net knygos į rankas nepaėmusiam adresatui: „Laumė, ragana kudlota, / Pardavė muziejui šluotą. / O troba ant vištos kojos / Į Maldyvus išplasnojo“ (p. 3). Arba: „Jei po stogu kas netilpo, / Tartum antkapį supilsto / Aprašą labai detalų. / Tiktai duok šiai fėjai valią – / Ji kaip gražų eksponatą / Parsitemps lėktuvą NATO“ (p. 16). Pasakose daug pretenzijų į mitologijos išmanymą, minimi graikų dievai, Olimpas, mėgaujamasi žemės, vandens, oro ir ugnies stichijų motyvais. Bet visa tai tekste prasmingai neatsiskleidžia, todėl ir lieka tuščiais moralizuojančiais eiliavimais. Didaktinių paskatų neatsisakoma ir šios autorės knygelėje Daržo pasaka, skirtoje mažesniam, ikimokyklinio amžiaus, adresatui. Tai tekstas apie žaliaveidį Žirnelį ir baltąją Pupelę, kurie, netyčia išbirę iš ankšties į lysvę, ten esančių gyventojų sutinkami kaip daržo gelbėtojai. Jų prašoma padėti sergančiai Žemuogytei ir kovoti su priešu Kurkliu. Autorės poetinės ambicijos baigiasi klausimu: „Ar visi padoriai elgias?“ (p. 2).

Reginos Parnarauskienės Šuniukų vestuvės – tai dar vienas pavyzdys, kur ne tik tekstas, bet ir iliustracijos kelia skaitytojams ne pačius maloniausius jausmus. Eiliuotoje pasakoje imituojamos šunų vestuvės, visiškai tokios pat kaip žmonių. Šunų ir žmonių elgesys analogiškas. Iš pradžių negalėję susituokti, šeimininkei išvykus, šunys vis dėlto pasiekia tikslą. Ir čia jau tekstas blogas ne tik dėl atviros didaktikos, bet ir dėl siužeto logikos, apskritai dėl visiško autorės nesuvokimo, kaip meninės priemonės prisideda prie teksto poetikos: „Šeimininkai ir kaimynė / Gyrė Niką užsispyrę: / Kad Nikutė – tai žavi, / Kultūringa, mandagi. / Jos žaisliukai sutvarkyti / Ir dantukai išvalyti. / Patalėlį pati kloja / Ir paėdus padėkoja. / O kas vakarą pati / Kojas plaunasi Nery! (p. 5–7). Nebelieka ribos tarp teksto ir konteksto, tarp alegorinio vaizdavimo, tarp to, kas tikrovišką pasaulį leistų pamatyti kitaip, bet subtiliai ir įtikinamai. Šuniukai, meškiukai, zuikiai ir kiti mieli padarėliai tikrai galėtų būti įasmeninti, tapti antropomorfinėmis būtybėmis, bet tam reikia poetinio saiko ir turbūt talento.

Visiškai nuvylė ir Ramutės Skučaitės Akmens pasaka: „poemėlė apie Žemaitijos sostinės – Telšių miesto – įkūrėją galiūną Džiugą Jus nuves į slėpiningą legendinį pasaulį, po kurį niekuomet nepabos klajoti ir norėsis grįžti vėl ir vėl“ (p. 4). Deja, nukeliaujama tik į „Džiugo“ sūrio namus. Tekstas skirtas sūrio reklamai. Knygos pabaigoje kviečiama degustuoti sūrį, gardžiuotis įvairiais skanėstais. Todėl kažin ar čia galima kalbėti apie poeziją. Nesuvokiama, kodėl sūrį reikia reklamuoti pasitelkus eiliuotos pasakos žanrą ir vaikus.

Dvi autorės išleido po eiliuotų pjesių-pasakų knygą: Marijona Birutė Kudulytė-Navakauskienė – Sulinkių pelkės pilį, o Vitalija Jankauskienė– Joninių stebuklą. Deja, pastarojoje stebuklų nė su žiburiu nerasi. Trijų pjesių-pasakų – „Joninių stebuklo“, „Kaip vilkas laimės ieškojo“ ir „Stebuklingų žodžių“ – adresatas sunkiai numanomas. Nėra nei stebuklo, nei paslapties, nei poetinio žodžio galios. Joninių naktį renkamasi tik todėl, kad „[a]nt kalvos laužai liepsnojo,  / Jau armonika raudojo, / Rinkos vyrai bei mergytės / Ir nejaunos moterytės, / Jei ne šokti, tai žiūrėti, / Jaunimėlį apkalbėti. / Kas su kuo ir kaip gyvena, / Ar gražus, dar nepaseno,  / Kas kiek turi pinigų – / Viską apkalbėt smagu“ (p.  11). Nejauku, nes panašu į nukvakusių bobulyčių susirinkimą ant suolelio prie kaimo trobos, o ne vaikui siūlomą džiaugsmą, kurį galėtų patirti skaitydamas. Lyg iš niekur staiga išdygsta laumių pagrobtos mergaitės Lelijos tėvai. Autorei tai tarsi savaime suprantama, bet skaitytojui – tikrai ne. Visai neįtikinamas ir pjesėje-pasakoje „Kaip vilkas laimės ieškojo“ sukurtas vilką guodžiančios ir glostančios Raudonkepuraitės paveikslas. Sujaukta vaiko sąmonėje įsitvirtinusi klasikinės pasakos tiesa. Vilkas supranta radęs laimę, kai suranda, kas jį myli. Tikrai taip galėtų būti, bet neaišku, kodėl, už ką (gal net už blogus darbus?) vilkas nusipelno meilės. Žinoma, galima mylėti ir didžiausią siaubūną, bet tai turi būti padaryta menine prasme ne tik korektiškai, bet ir įtikinamai. Atrodytų, tiek nedaug tereikia, bent jau Gianni’o Rodari’o Fantazijos gramatiką pasiskaityti. Trečiojoje pjesėje-pasakoje autorė nesugalvoja nieko kito, tik paauklėti vaikus ir dar kartą priminti, kad yra tokie du stebuklingi žodžiai – „ačiū“ ir „prašau“, – kuriuos, pasak autorės, vaikai pamiršo.

Gražiausias ir maloniai nustebinęs tekstas – Dianos Lekevičienės Pasaka apie girnų meškiuką. Tai pirmoji autorės knygelė vaikams. Parašyta ji įsiklausius į vaiką, padoriai, beveik tvarkingai sueiliuota. Pasakos pamatas – sakmė apie neturtingą medkirtį Grigą, kuriam laimę atneša netikėtai miške sutiktas alkanas lokiukas. Pamaitintas pasidalytu paskutiniu duonos kriaukšliu, jis padovanoja Grigui sotesnį ir laimingesnį gyvenimą. Teksto struktūra tvarkinga, siužetas intriguojantis, graži, netikėta, artinanti Kalėdų džiaugsmo stebuklą knygos pabaiga: meškiuko gyvenimo patirtis kilni – jis, atlikęs Žemėje savo misiją, padėjęs siekti laimės, pasitikėjimo savimi, iškeliauja ir susitapatina su Didžiosios Meškos žvaigždynu: „Buvo šitaip ar nebuvo, / Kas dabar bepasakys. / Sako, kitados gyveno / Žemėje žvaigždžių lokys. // Ir dabar, kai mėnesienoj / Pakeli dangun akis, / Šitą sakmę tyliai tyliai / seka tau žvaina naktis“ (p. 34). Tik gaila, kad klaidų, ir ne tik korektūros, vis dėlto palikta.
„Striukos pasakėčios bet kam (senoliam ir vaikam)“

Šio skyriaus pavadinimas yra ir Vlado Kalvaičio knygos pavadinimas. Ir rodo jis ne ką kita kaip nepagarbą adresatui. Beje, nepagarbos pernykštėse poezijos knygose net ir per daug. Tokiomis „striukomis pasakėčiomis“ galėtume laikyti kone 30 pernai pasirodžiusių vaikų poezijos knygelių. Jeigu bet kam, tai gal ir niekam? Juk iš tiesų kuo savitas, kitoks, įdomus pasakėčios moralą įkūnijantis šviežia morka užspringęs kiškis, į muziejų patekusi vanta, garsi tik tuo, kad, pasak „žingeidaujančio ne vieno, pėrė banginio strėnas“ („Atpildas“, p. 38), ar parodžiusi „katei / špygą / taukuotą <…..> / Pelytė / palindus / po šluota“ („Paguoda“, p. 43). Rašyti bet ką, bet kaip ir bet kam – nedidelis privalumas. Kalvaitis tikrai neturi omenyje universalaus adresato. Čia kalbama ne apie poeziją, kuri skirta ir vaikams, ir suaugusiesiems, ne apie pasaulėžiūrą „vaikai kaip suaugusieji“, kurią aštuntajame–devintajame dešimtmetyje puoselėjo Sigitas Geda, vėliau Valdemaras Kukulas, o šiandien dar yra išlaikęs Liutauras Degėsys.

Nereikėtų gailėti močiučių, pernai, kaip ir kasmet, savo knygeles nuoširdžiai dedikavusių „anūkams ir proanūkams“, papuošusių jų piešiniais ir nuotraukomis. Laikausi primityvios tiesos: jei galit nerašyti, tai ir nerašykit. Arba turėkit sau tą atminimų sąsiuvinį – gal jį kada ir perskaitys artimieji, nes tik jiems, o ne visiems Lietuvos vaikams jis bus skirtas ir galbūt svarbus. Atsakymo sulaukti nesitikiu, bet, kaip manote, kam skirtos šios Jurgitos Ulčinienės rinkinėlio Linksmos dienos eilės, „atsiradusios džiaugsmingai ir labai greitai“ (o gal tai ir yra bėda, kad per greitai, nes net su rašybos klaidomis): „Nors gražios pasakos laimingai baigiasi, / Gyvenimas vis tiek tekės sava vaga. / Jame padovanok man atvirą draugystę, / Tikiu, ji būtų nuoširdi ir paprasta. <…> O vakarai lai būna gudresni už rytą / Ir saulė leidžiasi tik daug vėliau. / Juk žinome, kad esame kiekvienas / Kažkam brangiausias savame kely“ („Dovana“, p. 3). Banalybių šios autorės rinkiniuose su kaupu.

Kaip kasmet, taip ir pernai gausu buvo tekstų su rašybos ir skyrybos klaidomis arba visiškos poetinės beraštystės, estetinės pajautos stokojančių pavyzdžių. Dažnai primityviai suvokiamas adresatas, nutolstama nuo egzistencinių šiuolaikinio vaiko problemų, tekstai deklaratyvūs, atvirai pamokslaujantys, rimas monotoniškas, apskritai neišmanoma eiliavimo, taisyklingos poetinės kalbos subtilybių, kartojasi motyvai, įvaizdžiai, logikos klaidos, – tai tik keletas elementarių pastabų, kurias įvardijame kasmet. O kur dar prastos iliustracijos ar nemokšiška leidyba? Regis, vaikų poezija neišsipainioja iš grafomanijos pinklių.

Tradiciškai prastos Sonatos Kinčienės Saulytė ir jos draugai, Angelės Marijos Jonuškienės Prie bobų vasaros trobos, Ritos Japkevičienės Vaikeliui iš mano širdelės. Pastarajai autorei, išleidusiai pirmą knygelę, pastabų dėl eiliavimo turėtume mažiau, bet turinys girdėtas, neįdomus, tarsi praeito šimtmečio vaikams rašyta. Knygelė sudaryta chaotiškai, į ją sudėti visi parašyti eilėraščiai. Justina Lesytė-Kateivienė rinkinėlyje Boružėlė ir kiti draugai nevykusiai rimuoja ir grožisi dailia, nes be kailio, boruže: „Boružėle – Tu dėmėta, / Kiek taškučių daug sudėta. / Kas tave papuošė dailiai, / Nors kitiems žvėrims – tik kailiai?“ („Boružėlė“, p. 3). Ežiukų dygliai kandžiojasi („Du ežiukai“), o katė yra ir karalaitė, ir ilgaplaukė princė miaukė, kurios „akys plačios, ausys stačios, / Kaip antenos ūsai raitės“ („Murkė“, p. 12). Cituotinų blogų pavyzdžių gausu kiekviename puslapyje, ir ne tik šios autorės. Grubus kalbėjimo tonas, nesugebėjimas rasti tinkamų meninių priemonių, vaizdinio kodo būdingas Vidos Janauskaitės-Sereikienės knygai Ar žinai?: „Kad Baltijos jūra gintarus žarsto, / Tai žino visi – nuo lopšio lig karsto. / O kuris gi ežeras Lietuvoje / Gintarą saugo ir globoja?“ („Kuriame Lietuvos ežere yra gintaro“, p. 38).

Pernai daugiau buvo eilėraščių apie gėles. Be jokios estetinės nuostabos eilėraščius apie aguonas, pienes, rugiagėles, rožes ar kitus augalus dėlioja Danutė Pelėdienė rinkinėlyje Aguona ir Aldona Ivaškevičiūtė Pažintyje su gėlėmis. Daug tiesmukų pamokymų. Šalia gėlių – nosį krapštinėjantis voras, bet „[t]o nedarom mes, vaikučiai, / Stengiamės būti geručiai“ („Voras“, p. 5). Primenama, kad našlaitės skirtos kapeliams, tulpės – gražios, tad jas siūloma tiesiog mylėti, o eilėraštis „Žibutė“ – paprasčiausiai apie nieką: „Žibutė – / Pavasario draugė / Žavi. Jos žiedeliai / Puošia mišką. / Skubam aplankyti jį / Visi“ („Žibutė“, p. 8). Malvinos Miškinienės vos keturių eilėraščių ir eiliuotos pasakos knygos Skruzdėlytės Smalsuolytės nuotykiai eilėraščiai – taip pat apie gėles. Knyga iliustruota slogiomis fotografijomis. Painiavos daug, darnos maža. Eilėraštis apie gėles saulutes kažkodėl iliustruojamas „gladiolių“ (o juk turime gražų lietuvišką žodį „kardelis“) nuotrauka. Su gėlių ir uogų pasauliu vaikus bando pažindinti Eglė Degutytė ir Nijolė Degutienė knygelėse Mikas ir Marė uogauja ir Mikas ir Marė renka gėles. Tekstus parašė Nijolė Degutienė, bet viršelyje – Eglės Degutytės pavardė. Susidaro įspūdis, kad pirmiausia atsirado piešiniai, o vėliau jiems buvo pritaikytas pažintinio atspalvio tekstas, nė iš tolo neprimenantis eiliuoto. Lietuvių vaikų poezijoje esama gražių, prasmingų, su intelektualios meditacijos atspalviu pavyzdžių apie gėlių, žolynų pasaulį. Prisiminkim kad ir Janiną Degutytę, minėtąjį Degėsį ar net jautriai apdainuotą įnoringąją Kukulo rožę, kuri graži savo… liūdesiu. 2016-ųjų vaikų poezijos lyginti su minėtų autorių kūryba tikrai negalima.

Loginės, poetinės sumaišties apstu Aldonos Mankutės-Kursevičienėsknygoje Sniegenos radinys. Eilėraštyje „Skėtis“ lyrinis subjektas džiūgauja: „Aš menu, mamytė / Liepdavo vaikystėj / Virš žmogaus be rankų / Skėtį palaikyti“ (p. 14). Arba: „Saulytė vis aukščiau pakyla. / Baltijoj vanduo sušyla. / Savo kūdrą išnuomoju / Ir į Palangą šokuoju. // Jūroj laukia daug pavojų: / Čia – medūzos, aštuonkojai / taikos lyg gandrai praryti. / Rizikuoju… Ką daryti? <…> – Šitiek krabų vandeny  – / Nuoga nardyt negali! / Pasisiūk normalų rūbą, / O jei ne, keliauk į kūdrą!“ („Varlės atostogos“, p. 6). Autorė galėtų gintis ir sakyti, kad tai komiška, kad toks jos tekstų stilius, toks tas aukštyn kojom apverstas meninis pasaulis. Deja, tokio meninio reiškinio kaip nonsensas tai tikrai neprimena. Gal ir būtų juokinga, gal ir smagu būtų vaikui skaityti žaidžiančią poeziją, jei tik nebūtų graudu.

Graudu ir dėl Vidos Gustaitytės-Bubnienės knygos Dek, žvakele, kurioje autorė įsivaizduoja kalbanti apie svarbius pasaulėžiūros dalykus: tradicijas, atminimą, pagarbą gyvam ir mirusiam, amžinąsias vertybes… Iš tiesų šie dalykai niekam nekelia abejonių, bet adresatas nepaliaujamai graudinamas kapeliais, mirusiais artimaisiais, mirusiais vaikais, įkyriai pamokslaujama, jog reikia kapus prižiūrėti, laistyti, kad jie samanom neužželtų, gražiai elgtis kapinėse: „Artimi išeina / dangaus karalystėn. / Kaip sunku šioj žemėj / be jų nepaklysti! // Rudeninį žiedą / delnuose nešu. / Uždegu žvakelę – / lai jiems bus šviesu“ („Išėjusiems artimiesiems“, p. 16). Ignoruojama vaiko prigimtis, įgimtas džiaugsmas, veržlumas. Sunkiai galima įsivaizduoti imlų, greitą, aktyvų ir atvirą kosmopolitiškam pasauliui šių dienų vaiką, deklamuojantį tokius eilėraščius. Rašyti apie mirtį, kalbėti su vaikais apie skausmingus dalykus būtina, bet autorė net nekelia klausimo, kaip tai perteikti: „Nuo lietaus pažliugęs takas… / Betgi čia – vaikelio kapas!.. // Antkapėlio tik kraštelis / Viršum žemės toks išbalęs… // Skaudžiai man širdelę gelia – / Šviesią uždegiau žvakelę. // Degdama žvakelė sako: / – Žmonės, čia neminkit tako!“ („Senose kapinėse“, p. 18). Kad tokie tekstai skirti mažiausiems vaikams, rodo ir be saiko vartojami deminutyvai.

Prieštaringus jausmus kelia Česlovo Kalendos eilėraščių rinkinys Puota pelkėje. Atrodo, tekstai sueiliuoti tvarkingai. Autoriaus žiūros centre  – gamtos pasaulis. Deja, tas pasaulis su savo žiauriais dėsniais, taisyklėmis, neišvengiama egzistencijos pabaiga: „Tyko lapė, tyko vilkas, / Šuo į lauką atsivilkęs. / Netgi gandras raudonkojis / Mažą zuikį sukapoja. // Taip gamtos jau sutvarkyta – / Vienas gyvis ryja kitą. / Kad nežūtų nuo plėšrūnų, / Gražiai dirvoj tylūs tūno“ („Zuikio gyvenimas“, p. 7–8). Gal tai ir dėsninga, bet grubu, todėl vaikui skaityti ne tik neįdomu, bet ir nesmagu. Rinkinyje daug ir per daug vaikams netinkamų politinių realijų, atskleidžiamų žudymo ir išnykimo vaizdiniais. Ką tik nori, net ir tą vargšą uodą, Kalendos poezijos pasaulyje „suvalgo“ gėlė saulašarė. Kalenda kuria nihilistinę poeziją, pamiršdamas adresatą ir mėgaudamasis susikurtais vaizdiniais ar net grubiu didaktiniu paauklėjimu.

Gausybė ekspresyvių Viliaus Baltrėno eilėraščių sugulė į dvi knygas: Voveryte, labas! ir Lėkė vilkas pirkt ragų! Eilėraščių daug, chaoso – ne mažiau. Knygų struktūra be jokio prasminio pagrindo. Tekstai dažnai be prasmės, sukurti čia pat. Jie gimsta iš elementarios buityje kilusios situacijos, bendraujant su vaiku ritminėmis intonacijomis: „– Mamyte, / Viską man suvalgyt?.. / –  O kaipgi, visą visą lėkštę // – Mamyte, kad kieta ji – / neįkasiu… / – O tu tiktai košytę iškabink, / Gudruoli mano kėkšte…“ („Ar liepei – tik tiek?“, p. 24). Baltrėnas geba greitai ir neblogai eiliuoti apie bet ką, čia pat ir iš niekur. Bet ar tai prasminga?

Indrės Sekevičienės Debesynų pasakos tarsi iškrinta iš „striukų pasakėčių“ paantraštės, nes tekstai gana gražūs, prasmingi, kviečiantys įsiklausyti, pastebėti iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas smulkmenas ir labai jautrūs. Jie gražesni net už pačios autorės kurtas monotoniškas, be polėkio iliustracijas. Kita vertus, tokia poezija nėra vaikų poezija. Ji apie vaiką, bet perteikia suaugusiojo, o ne vaiko impresijas. Todėl vaikui ji ir negali būti įdomi. Kitaip tariant, tai eiliuotas autorės dienoraštis, įspūdžiai, sentimentalūs potyriai su begaline meile žvelgiant į savo mažąjį žmogutį. Jausmingas, bet neišlaikantis emocinės įtampos tekstas: „O ar tu / Esi visiškai tikras, / Kad mėnulio paglostyt / Negalima? // Įsidėjus į delną mažutį / Nusinešt į valtį paplaukioti? / Juk matai, kaip jis žiūri pro langą / Ir niūniuoja Tau saldžią lopšinę? // Gal mėnulio lankeliui jau vieniša – / Tu paklausk, nebijok – neišgąsdinsi“ („Mėnulio sapnas“, p. 20). Knygos tekstą galima skaityti beveik kaip vientisą, nes, išskyrus vos vieną, kiti eilėraščiai be pavadinimų.
Apie paslaptis be paslapčių, arba Praktinės edukologinės poezijos bandymai

Bandymų mokyti vaikus pažinti raides, kurti eiliuotas abėcėles, mįsles būta ne vieno. Kazys Jakubėnas, Kostas Kubilinskas, Anzelmas Matutis, Martynas Vainilaitis, Ramutė Skučaitė – regis, tai jau klasikiniai pavyzdžiai. Vis dėlto šiandien jau turbūt reikėtų kitokio, modernesnio, požiūrio į praktinės ir žaidybinės paskirties tekstą. Juk dažniausiai tai būna vienas pirmųjų susidūrimų su kalba ir žaismingu eiliavimu, skatinantis džiaugtis kalbos muzikalumu (ateityje gal net ir skaitymo džiaugsmu). Tokie tekstai turėtų išjudinti vaiko fantaziją ir neapsiriboti vien pažintiniais mokymo principais. Deja, jau daugelį metų tarsi užsnūdusi atrodo Zitos Gaižauskaitės poezija. Jos Vardų abėcėlės pamatas – vardas, prasidedantis tam tikra raide. Jį iliustruoja tradicinis ketureilis. Veiksmas vyksta itin paprastoje, niekuo neišsiskiriančioje vaiko aplinkoje: „Dvi sesutės geros draugės, / Inesa ir Ineta. / Kai vienai dantuką skauda, / Tai pravirksta ir kita“ (p. 9). Kuriamos neįdomios, daug kartų girdėtos, pasenusios situacijos, kartojasi įvaizdžiai: Gediminas kasa daržą, Rytis su broliu kala inkilą, Ūla žada būti siuvėja, Živilė gano žąsiukus. „Meškerioti ruošės MATAS, / Bet pradingo vienas batas. / – Kur batukas, kur batukas? – / Tyliai spygauja MATUKAS“ (p. 12). Viena vertus, lyg ir žaisminga, smagu, kita vertus, kokia tokio teksto prasmė? Vardai kirčiuojami ir rimuojami netaisyklingai, negrabiai, ilginant priešpaskutinį skiemenį (Celestina, Karolina, balerina). Na, o gandras geba ne praryti, o „sulesti varles“. Beje, kaip ir daugelis Gaižauskaitės knygų, taip ir ši iliustruota šabloniškais Alfredos Steponavičienės piešiniais. Kita knyga, Metų ratas, nėra tipinis praktinės edukologinės poezijos pavyzdys – jos principas kalendorinis, eilėraštis skiriamas kiekvienam metų mėnesiui ir gali būti pritaikomas įvairioms inscenizacijoms vaikų darželiuose. Dinamikos čia daugiau, gausu garsažodžių. Kita vertus, esti ir absurdiškų posmų: „Kas ten čiaudi, / Garsiai kosi, / Kas pirštukais / Krapšto nosį? // Tai linksmuolis / Pūstažandis / Kūdroj taškosi / Balandis“ („Balandis“, p. 6).

Vizualiai graži Lino Kontrimo knygelė Keturios paslaptys, kaip pažinti raides ir natas. Čia tikrai nemenkas dailininkės Ingos Dagilės nuopelnas. Tai eiliuota pasaka, bet mokymosi raidę siejant su garsu motyvas akivaizdus, todėl knyga įgauna praktinį pobūdį. Autoriaus idėja graži ir prasminga. „Po pasaulį klajoja skirtingi garsai. Jie turi savo namelius ir miestus. Jiems patinka būti kartu. Būdami kartu jie tampa žodžiais ir sakiniais. Kitaip užrašyti garsai virsta muzikos instrumentais arba kitų šalių kalba. Jei žinosi keturias paslaptis, bus daug lengviau išmokti kalbas ir perskaityti muzikinį raštą“, – poetiškai rašoma anotacijoje. Susiraukęs tėtis ir kikenanti mama, besikalbantys su raidėmis, nors atrodo, švelniai tariant, keistokai, bet bent jau intriguoja. Deja, greitai intriga nuslopsta, tekstas mažam vaikui, žvelgiančiam klausiančiomis akimis ir prašančiam paaiškinti, tampa slogus ir net beprasmis: „Tai va! Kažkaip raidės kalba ir sako kažką. / Bet kaip? Ką jos sako? Kaip mums jas suprasti? / Mėginom laižyt jas, paliest, atsikąst. / Nepadeda niekas. Kokia neviltis. / Bet ne! Čia turbūt kažkokia paslaptis!“ (p. 8). Tos paslaptys kažkodėl taip ir lieka neatskleistos. Nereikia vaikams lengvų, greitojo skaitymo knygų. Jos tikrai neturi būti visada verčiančios krizenti, bet žadėtų paslapčių šioje knygoje pasigendame.

Stanislovo Abromavičiaus knygoje Ežiukas – adatėlių kamuoliukasimituojamas eiliuotos mįslės modelis. Teigiama, kad tai „mįslės-eilėraštukai apie daiktus, augalus, gyvūnus, gamtos reiškinius“, skirti 5–8 metų vaikams. Menamosios ir įmenamosios spėliojimų dalies objektais tampa kompiuteris, pieštukas, dantų pasta, knyga, plaktukas, kregždutė, ežiukas, bebras… Eilėraščiai numeruoti. Pabaigoje pateikiami atsakymai. Mįslę dažniausiai sudaro du trys posmeliai. Kiekvienas tekstas baigiasi tradiciniu išryškintu klausimu KAS? Kad įspėtum, galvos sukti nereikia: „Scenoje plasnojo, sukos, / Šoko ant galų pirščiukų. // Lankstės, žingsniai du į šalį, / Susivijo lyg virvelė! // Muzika graži lydėjo…  / Plojome susižavėję… KAS?“ („Balerina“, p. 38). Neįdomu, nes eilėraštis, neturintis paslapties, kuri galėtų būti sukurta pasitelkus, tarkim, kad ir metaforas ar metonimijas, nesukelia nei įspūdžio, nei džiaugsmo, kurio laukia skaitytojas.
Viltingosios?..

Sigitas Poškus išleido Popiečio arbatėlės skaitinius. Be pasakaičių ar spalvinti kviečiančių tekstukų, yra knygelėje ir eilėraščių. Gaila, kad jie ištirpsta prastai išleistoje brošiūroje. O eilėraščių yra visai smagių ir vertų dėmesio. Poškus toliau eksperimentuoja fonizavimo priemonėmis. Jo poezija visada žavi skambia skiemenine kalba. Šioje knygelėje skelbiamuose eilėraščiuose mažiau žaidimų tik garsų improvizacijomis, bet daugiau prasmės: „Stoviu ir žiūriu. / Ilgai stoviu. / Žiūriu. / Ilgai. / Į tvorą. / Kam ji? Kodėl? / Žiūriu. / Galvoju. // Tvora. / Irgi stovi. / Stovim abu. / Ir ožys. / Trise stovim. / Ilgai žiūrim. / Tvora irgi ilgai. / Žiūri.  / Į mane. / Į ožį. // Stovim. / Žiūrim. / Kiekvienas į kitus. / Ilgai. // Kodėl? Kam? // Stovim… / Žiūrim… // Kad juos kalakutai kur! – / Taip ir gyvenam“ („Toks gyvenimas“, p. 28). Poškaus eilėraštis gimsta iš žodžių, skambančių kaip muzika. Begalinis garsų junginių ir žodžių sąskambių pojūtis sukuria prasmę. Kita vertus, yra knygelėje ir beprasmių, nereikšmingų, net vulgarių, tikrai ne vaikams skirtų tekstų, todėl atranka būtina.

Ramutė Skučaitė rašo puikiai ir knygas leidžia kasmet, todėl jau ir nebestebina. Bet vaikams skirtos knygos pavadinimas nustebinti gali – Tai priimkit, kas priklauso. Ar tai patrauklu vaikams ir paaugliams? Tikrai ne. Skučaitės poezija nuoširdi, asmeniška, subtiliai dramatiška ir jau girdėta, besikartojanti net ir vizualiai. Galima net susipainioti tarp tų pilkais atspalviais šmėžuojančių jos dabar ir prieš kelerius metus sukurtų knygų. Ne vaikams visa tai, nors lyg ir viskas gerai su ta poezija ir įterptais prozos tekstais. Tai dar vienas dienoraštis, panašus į Sekevičienės Debesynų pasakas, tik profesionalesnis, gilesnis, gal net subtiliai skaudesnis… Bet ar vaikams?

2016 m. pasirodė net dvi Mariaus Marcinkevičiaus knygos – Tolimoji karalystė, kurioje tik vienas kitas eiliuotas tekstas, o daugiau pasakų, ir poezijos knyga Voro koja. Marcinkevičiaus eilėraščiai santūrūs, tvarkingai sueiliuoti ir labai reikšmingi patiems mažiausiems. Nėra juose jokių gilesnių filosofinių pamąstymų, egzistencinių problemų, bet yra tai, ko dažnai nepastebime, bet kas vaikui gali būti labai svarbu. Akimirka, nuotaika, būsena susilieja į vientisą džiugų ir saugų pasaulį. Kalba santūri, mintys staigios, bet aiškios. Adresato akiratyje tai, kas tuo metu svarbu: nykštukas, laikrodukas, oro lėktuvėlis, sniego senis ir boba, debesų žydra avelė… Paprasti, bet svarbūs ir galintys pradžiuginti objektai skaitytojui tampa mažu stebuklu. Iš smulkmenos, akimirkos blyksnio, tiesiog iš gulinčio ir galvojančio sniego senio ar sniego bobos kutenimo gimsta kasdienybės džiaugsmai: „Mes kutenom sniego bobą, / Jai nuo juoko pilvas sprogo, / O kai sprogo, / Tai jau sprogo – / Nuo pat žemės iki stogo!“ („Sniego boba“, p. 50). Marcinkevičiaus poetinė jėga yra iš pirmo žvilgsnio nereikšmingose detalėse, taupiame žodyje, gebėjime lakoniškai, bet labai tiksliai ir šmaikščiai reikšti mintis. Šmaikštumas kyla iš netikėtų palyginimų: „Ežeras / Platus kaip blynas, / Ežere / Gyvena lynas“ („Lynas“, p. 36). Kai kuriuos eilėraščius poetas kuria naudodamasis grandininių dainų atmainomis („Kam“), o kai kuriuose žaidžia paradoksais, nonsensiškomis situacijomis. Smagiausi Marcinkevičiaus eilėraščiai – patys trumpiausi: „Skrenda oro lėktuvėlis, / Sėdi vadas susivėlęs, / Jis tvirtai šturvalą laiko / Ir muses nuo veido vaiko. // Musės skrenda lėktuvu, / Nors nepirko bilietų“ („Oro lėktuvėlis“, p. 28). Iš taupaus žodžio skaitytojo vaizduotėje gali rastis ypatingas, kiekvienam kitoks, savitas vaizdinys.

Linos Darbutaitės knygelė Baltas dangus stebina išmone, žaisme ir puikiu adresato pojūčiu. Gebama žaisti kontrastais, kuriama intriga, vėliau sulaukiama smagios atomazgos („Žmogėdra“). Nesvarbu, apie ką būtų, jos eilėraščiai lengvi ir žaismingi. Iš visiems žinomo šmaikštaus atsikirtimo „Po šimts kalakutų“ gimsta puikus siužetinis eilėraštis „Kalakutai“. Dėl stilistinio lengvumo ir intelektualios meditacijos dermės kai kuriuos Darbutaitės eilėraščius norisi lyginti su Kukulo poezija. Kai kurie jų atkartoja Renatos Šerelytės poetiką, o dar kiti primena Juozo Erlicko šmaikštumą. Tiesa, kartais besimėgaujant lengvai plaukiančiu žodžiu pametama prasmė: „Tas, kuris miške gyvena, / Puošias pilnatim. / Žiūri nebylus ir senas / Akmenų akim. // Kai pirma žvaigždė pažyra / Žemės kibirkštim, / Šoka spindintis ir tyras / Lyg akmens širdis. // Kai tamsa jau įsižaidžia / Tarp pušų senų, / Įžiebia devintą žvaigždę / Ant akmens sparnų“ („Tas, kuris“, p.  15). Gražiai skambantis tekstas tampa tekstu apie nežinia ką. Kita vertus, autorė puikiai geba modernizuoti folkloro motyvus („Teka teka“, „Karalaitė ir našlaitė“, „Slibinas“), makabriškai manipuliuoti juodojo humoro elementais („Juodos rankos“) ar paprasčiausiai gretindama nesugretinamus dalykus priversti džiaugtis ir stebėtis kitaip atsivėrusiu pasauliu („Mėnulis ir svogūnai“). Darbutaitės poezija pirmiausia džiugina poetine įvairove. Iš tiesų šį rinkinį reikėtų išanalizuoti atskiroje recenzijoje, nes kiekvienas eilėraštis savaip unikalus, kitoks. Džiugu, kad pagaliau ištrūkstama iš graudenimų terpės ir su vaiku imama kalbėti kitaip: šmaikščiai, nestokojant ironijos, humoro, pagaliau – kaip su mąstančiu piliečiu, o ne prasikaltusiu ir nosį krapštančiu močiučių anūku.

Net ir viena poezijos knyga, jei tokia yra, – o tokia pernai tikrai pasirodė, ir ne viena, – leidžia teigti, kad ne taip jau blogai su ta lietuvių vaikų poezija…

Rubriką remia:
 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 1 (81)