VAIKYSTĖS ROJUS YRA, KOL PRISIMENI
– Sakai, kad brangiausia Tavo vaikystės vieta – Kauno marių dugne. Kaip suprasti? Kokios kitos vaikystės vietos Tau brangios?
– Esu kaimietukė, bet ne etnografinė. Giminės ir iš mamos, ir iš tėtės pusės – iš pakaunės kaimų. Mamos tėvai, buvę kumečiai, po karo gaisrų atsistatė mažą trobelikę: asla, bulbikės papiltos po lova… Močiutė nemokėjo nei skaityt, nei rašyt, smarki, daininga, liežuvinga, sekė man pasakas, kurių erotines potekstes pagavau tik po dešimtmečių. Gausioj šeimoj būta gajos gyvybės, o vaikų tiek, kad aš ten buvus nebuvus.
O štai tėtės tėviškė – Guogai, pažymėti dar kryžeivių žemėlapiuose, ten iki penkerių buvau vienintelė, mylimiausia. Graži suvalkietiška sodyba prie pat Nemuno, skardis, šaltinėlis, žemuogynai, sala – žilvičiai, žuvėdrų kiaušiniukai karštam smėly. Ir spindintys sieliai žemyn upe, o anapus Juodkošiuose vaikai šūkauja sielininkams: „Gude, gude, pašik budę!“ Mielas mamutės veidas surūstėjęs – gink Dieve, kad galėčiau tokį bjaurų žodį ištart ar išgirst iš vyresniųjų šituos namuos.
Didžiulis kiemas su takeliais per sniegą į svirną, kluoną, tvartą – ten žiemą kolūkis laikė avis, eidavom vakare su mamute, liktarna pasišviesdamos. Rodės, žinojau, kas yra tas rojus, – tai tvartas žiemą su avelėm ir mažais ėriukais. Prarastas, bet man yra, kol prisimenu. Kai tarybų valdžia nusprendė pažaboti Nemuną, mano rojus atsidūrė po vandeniu.
– Savo pirmąją mokytoją vadini nuostabiausia pasaulyje mokytoja. Ar tai nėra vaikystės romantika? Už ką ją tebevertini? Kaip ji dirbo? Gal kaip tik ji pastūmėjo prie knygų? Apskritai papasakok apie savo pradinę mokyklą.
– Mokytojų turėjau tiek ir tiek, ir labai gerų, ir visai netikusių, minkštų ir žiaurių. Geresnės už Genovaitę Bargailaitę nebuvo. Į pirmą klasę atėjau visai žiopla – net raidžių nepažinojau. Ir pradėjau tik rugsėjo vidury, išsimaldavau, kai susivokiau, kad praleisiu galimybę gauti mokytoją, kurią jau buvau beveik įsimylėjus, kai pamačiau jos ketvirtokų vaidinimą Motulė paviliojo. Tebestovi akyse nupieštas apledėjęs langas, kurį kvapu mėgina atitirpdyti motulės belaukiantys vaikai. Pradinė mokykla buvo už gero kilometro nuo septynmetės (per laukus gal arčiau), troboje su pečiais ir žibaline lempa. Nesibaigiantys rateliai ir žaidimai kieme. Mokytoja turėjo dvi klases iškart. Kaip ji susitvarkė, galva neišneša, neklausyti net mintis nešaudavo, naujokėlį Kepežinskėlį, pagrasinusį šitą mokyklą nuo sąsparų nukelti, sutramdė vienu sakiniu. Kai peršalus negalėdavau eit į mokyklą, mokiausi atmintinai eilėraščius iš vadovėlio – tiesiog maniau, kad tai patiks mano mokytojai.
Pradžioj nebuvo taip paprasta. Prisimenu, jog visai lengvai susivokiau, kad štai čia parašyta žodis mama, bet kas tas man – niekaip o niekaip nesupratau, namie jau blioviau kaip reikiant spoksodama į tas tris raides, tėtė vos ne vos atvedė mane iki nušvitimo.
Mokytoja puikiai piešė, gražiai dainavo, griežė smuiku. Buvo krimtusi aktorystės, artistiška, ambicinga. Kasmet ilgiausiai ruošdavo vaidinimą – kelių veiksmų, su drabužiais, dekoracijom. Kaip laukdavau savo vaidmens, kaip godžiai mokydavausi tekstą, o ir gražesnio už jos rašto nesu mačiusi. Pirmokai parodėm Bronės Buivydaitės Stebuklingąją radastą; žiūrovams įspūdį turėjo padaryti ir artistų šveplavimas – aš bent šveplavau žiauriai. Paskui – Jevgenijaus Švarco Pelenė, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių, Aldonos Liobytės Kupriukas muzikantas… Iki Kazio Sajos komedijų aštuntoje klasėje. Ir su suaugėliais ji režisavo, prisimenu savo tėtę kaip pernelyg jautrų Petrą Kurmelį. Vežė mus į teatrą, tą stebuklą. Kaip ta kregždutė gali ne tik pastovėti, bet ir šokti, tiesiog skrajoti ant pačių pirštų galiukų, buvo neįmanoma suvokti. Kaip užburdavo ta garsų kakofonija orkestro duobėje prieš spektaklį – užburia ir šiandien. Teatras – mano meilė iki šiol, o su mokytoja beveik pirmiausia apie jį ir pradėdavom kalbėtis jau vėlesniais laikais.
Mokytoja Bargailaitė man dovanojo dienoraštį su Salomėjos Nėries ketureiliu, iš jos jau vėliau dovanų gavau pirmą savo gyvenime spalvotą dailininko reprodukcijų albumą, nė į galvą nebūtų atėję mums ko nors panašaus įsigyti, tiksliau – pradėti įsigyti. Tie albumai, katalogai taip ir liko didžioji mano silpnybė.
Nemanau, kad mane mylėjo, gal net priešingai, juk vis dėlto buvau direktorikė, o aš ją mylėjau labai dar ir dėl to, kad neskyrė, buvo teisinga. Kartą pastatė mane ir suolo draugę, antrokes, į kampą, nes nors draudė, nulėkėm per pertrauką namo siuvinėjimo siūliukų darbeliams, pavėlavom į pamoką. Nebuvau taip viešai bausta, stoviu apstulbusi ir pikta, vaikams džiaugsmas, tai bent tąsau savo treninginių kelnių gumą, atseit darau, ką noriu, o ji sako: „Marytė stovi gražiai, gali eit, o Danguolė ožiuojasi, tai stovės per visą pertrauką.“ Kokia šaunuolė, kai pagalvoji.
– Bene pirmas Tavo literatūrinis nuotykis – Gianni’o Rodari’o Čipolino nuotykiai pamuilių dubenyje. Ar tai ir buvo Tavo pirmoji vaikystės knyga? Kokias dar pradinės mokyklos laikų knygas atsimeni? Kaip atsimeni?
– Ne pirma, bet atmintina. Tai tik viena iš gausybės mano vaikystės katastrofų. Buvau juk mačius ir varčius visokių knygų, tie paplyšę Sakalėliai pas mamutę tikrai nebuvo gražūs, vinjetės nebent, bet Čipolino nuotykiai – tokia didžiulė, su smagiom iliustracijom. Mokytoja atsinešė į pamokas ir skaitė po gabaliuką kasdien, o aš tol sukaus kaip laputė aplinkui, kol ji leido dienai parsinešt namo. Slebizavoju mamai virtuvėje, rodausi ir nenulaikiau – įslydo į pamuiles. Turėjau grąžint sužalotą, pasiaiškint. Kaip stebukliuką prisimenu, kad po ilgo skaitymų seanso gavau tą knygą dovanų ir tebeturiu iki šiol, viršeliai paburkę nuo tų pamuilių.
Ypač graži man buvo pirmos klasės baigimo proga gauta Prano Mašioto Žiemą ir vasarą – skaičiau su malonumu, o labiausiai glostė širdį tos keturios lapų spalvos – melsva, žalia, geltona, ruda – pagal metų laikus. Po didžiausios iki šiol (tfu tfu tfu) savo gyvenime anginos operacijos gavau Elenos Spurgaitės Kiaunės dvaro nebėra. Įsuko jos pasakojimo ritmas ir rimas. Vėliau pamėgau už tai Petro Cvirkos Nemuno šalies pasakas, ir dabar tirpstu nuo geros ritmizuotos prozos vaikams. O kokios nuostabios buvo čekų liaudies dainelių iliustracijos, čekiukų liaudies drabužių ryškumas ir ornamentika, nėriniuoti pasijoniai. Anne’os Hogarth Mafinas ir jo linksmieji draugai, atseit dovanoti sesers (ji dvejų metukų pasirašė po linkėjimu visokiais kringeliukais), – viena mūsų mylimiausių, ją skaičiau mažajai, mokėjom kone mintinai, žaidimus išsididinom ant kartono ir „Mafiną ir morkas“ žaidžiam jau trys kartos (kol kas). Ūgtelėjusios jau abi turėjom numylėtų knygų, Mikės Pūkuotuko citatomis svaidėmės kaip priežodžiais kiekviena proga, tai buvo savotiška, tik mums suprantama potekstinė kalba. Bet jokios idilės. Pasisiuvau Žaliapūkę pagal visas instrukcijas, o mama įmetė į ugnį už kažkokį neklausymą, tai stovėjau pastirus ir žiūrėjau, kaip ji miršta. O galėjau gelbėti ar bent rėkt, atsiprašyt, tai ne, kažkaip maniau, kad tai nebloga bausmė ir mamai. Na ir nebuvo ta mano Žaliapūkė tokia graži kaip knygutėje, akys nemielos, nors taip stengiausi…
– Tavo tėtis – Tavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. Negana to, ir mokyklos direktorius. Ar patyrei specifinę mokytojų vaiko dalią? Koks buvo tėtis?
– Visoks. Iki šiol manau, kad buvo geras mokytojas, vis dar kas nors, atsitiktinai sutiktas, prisimena, kaip padėjo, suprato, nestandartiškai reagavo, nors prisimenu ir dalykėlių, kurie dabar tikrai šokiruotų, – kad ir kaip jis bausdamas plikai nušienavo mašinėle plaukus tokiam Zumeriukui. Turėjo humoro jausmą, puikiai mokėjo parodyti vietą. Viešumoj nesikarščiuodavo, buvo uždaras. Kad ir apie savo kariavimą, ėjimą iki Berlyno nėra prasitaręs, viską po trupinį sužinojau iš kitų. Nemokėjo ir nenorėjo būt oficialus, nepersistengė. Daug ką turiu iš jo, gal todėl ne visada ir sutarėm.
Jo dėka kadais rašiau be klaidų. Mokė ketverius metus, klasėj manęs nematė visai, labai retai ko paklausdavo, nebent jei jau visai kiti nežinojo, lygiai taip pat nematė mokykloj, ir tuo labai džiaugiausi. Toj aštuonmetėj mokykloj mokslai ėjosi taip lengvai ir visiškai nerūpėjo. O jau literatūros nuobodumas – nepakeliamas: ilgiausios Ivano Turgenevo „Bežino lankos“ iš jo Medžiotojo užrašų, Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus apie obelėlę kažkas, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko – apie kalėjimą, Jono Biliūno proletariniai apsakymai apie pirmutinį streiką ir bedarbius. Gyvas vargas. Tik eilėraščiai – didi atgaiva, tėtės mėgstamiausias Prano Vaičaičio „Yra šalis“ yra ir manasis amžiams, vis dar girdžiu jo intonacijas klasėje. Žaisdavom su juo šachmatais, aš labai retai laimėdavau, maniau, yra neįveikiamas. Saulė man užtemo, kai jis gavo matą iš kažkokio svečio. Turėjau kaip mokytojo duktė ir slaptų privilegijų: bepigu buvo rašyti atpasakojimus, kai tų atpasakojimų rinkinį vis paskaitinėdavau.
– Mums kalbantis sukūrei įtaigų vaizdelį: tėtis su mama sėdi prie stalo. (Galbūt net ir prie žibalinės lempos?) Ir skaito. Ką skaito, kaip skaito? Ar tas vaizdas – Tavo pačios kaip skaitytojos pradžia?
– Abu skaitė visą gyvenimą, keitėsi, dosniai dalijosi. Tikrai prisimenu juos abipus stalo su knygomis prie žibalinės, įstrigo jų skonėjimasis pastoviaisiais Homero epitetais, tokiais žemiškais Jeronimo Ralio vertime. Tebeturiu tą Homero leidimą, gražus jis man. Tėtės skaitymo ratas buvo platesnis, skaitė daug pažintinės. Man vis nostalgiškai primindavo Vinetu, o Karlas May’us kažkodėl tarybiniais dešimtmečiais buvo neleidžiamas, tai kai pasirodė, supirkau viską, tėtė skaitė svaigdamas iš malonumo, o man nepadarė jokio įspūdžio, buvo juokingos tos pozos, teatrališkumas. Mama skaitė tik grožinę, kai paaugau, labai mėgo pasakoti ką nors veikdama. Taip susipažinau su Karu ir taika, Ana Karenina, Forsaitų saga, netgi pravertė per egzaminus universitete, nes tada Johno Galsworthy’io realizmas man visai neimponavo. Ir tai šalia kasdienių darbų, karvės, kiaulės, daržo. Buvau smalsi, o gal tiesiog todėl, kad neturėjau savo kampo ankštame bute, klausiausi jų karštų kalbų po papiktinusio filmo Kryžiuočiai pagal Henryką Sienkiewiczių, vis grįždavo ir grįždavo prie tų lenkiškų neteisybių ir lietuvių bejėgystės, vėliau taršė ir romaną. Sėdėjom visa šeima šlaite pamiškėj ir žiūrėjom, kaip filmuoja mūsų kaime Ignotas grįžta namo. Nepasakosiu, kaip negailestingai jie įvertino tą Gudaičio-Guzevičiaus opusą.
Vaikiškų knygų savo malonumui neskaitė nė vienas, tik dovanodavo. Gal vis dėlto pati mieliausia mano vaikystės knyga – Astridos Lindgren Baltosios rožės riteris – susijusi su tėte: keliolika jos puslapių rūpestingai pieštuku sukirčiuota, ruoštasi egzaminui. Negaliu tuo senuoju leidimu atsigėrėti, kad ir tuo epizodu, kur Kalis su Andersu svarsto, ar tik jie nesą knygos personažai, o gal net vienas kitą sugalvoję. Pavydėjau ir tebepavydžiu tam staiga ėmusiam rėkti lakūnui, pasvajodavau, kaip gera būtų kada paklykti, bet buvau pavyzdinga mergaitė, turėjau žinoti savo vietą.
– Savo močiutę vadini mamute, taip išduodi savo suvalkietišką kilmę. Bet svarbiausia, atrodo, kad ji yra ir labai stiprus Tavo estetinių, meninių ir moralinių potyrių šaltinis?
– Mamute nesu suabejojusi. Ji puikiai pasakojo: puse lūpų romantizuotai apie senelį, išnykusį Šilutės kalėjime dar prieš mano gimimą (troboj nušovė žaliuką Litą, dar – artimi giminės įskundė priglaudus žaliukų mergytę), apie čigonų pavogtą ir niekad saulės nemačiusį Gendrutį, apie kantriąją nelaimėlę Genovaitę. Įstabi mažosios Kozetės istorija. Ach, ji svajoja apie nepasiekiamą lėlę, o bjaurybės smuklininkai siunčia naktį vandens su nepakeliamu mediniu kibiru… Ir nuostabiausia vieta, kurios laukiu sulaikius kvapą, – kaip toj klaikioj tamsoj išnyra Žano Valžano ranka, ištraukia kibirą, padovanoja lėlę, išsiveda į kitą gyvenimą. Tikėjau tuo gerumu besąlygiškai (nors visais Victoro Hugo Vargdieniais jaunystėje smarkiai nusivyliau) ir, tiesą pasakius, pati gelbstinčios rankos buvau paremta ne kartą. Mamutė perpasakojo man Penkiolikos metų kapitoną – tiesiog svaigau nuo išsiplėtusio pasaulio. Sumesdavo austus skudurinius takus ant jau iškūrentos krosnies, susėsdavom ant jų, sėdynes kaitinančių, žibalinė lempa sienikės lentynukėje, mamutė užsideda akinius, jos balsas pasikeičia, jau ne kasdienis, ir skaito ji brolių Grimmų pasakas – juokingas, baisias, žiaurias ir jaukias. „Girios trobelė“ – pati gražiausia, vis jos prašau, noriu išgirst gyvulėlių nuosprendį, tą jų Duks (laiminga aptikau kaip tik šitą pasakos citatą Bitės Vilimaitės Rojaus obuoliukuose). Ji dainavo man Maironį ir „Lakštingalėli, gražus paukšteli“, abi verkėm dėl „Brisiaus galo“, lyg kokios Hauffo pasakos klausiau, kaip rusas, užsipylęs akis, puola vokietį Nemunu, o tas šaudo sau patogiai iš už skardžio šiapus, kol tie pereina upę tiesiog savųjų lavonais.
Ji verkė už kluono užskridus rusų lėktuvams keturiasdešimtaisiais. Kai mane, pionierę, nufotografavo rajoniniam laikraščiui „Socialistiniu keliu“ (o gal jau buvo „Komunizmo vėliava“?), tai buvo įvykis, nuotraukose aš tokia sau graži, maniau, visi vaikai pavydės. Tėvai keistai nesidžiaugė, bet ir nebuvau pratus būt giriama, tik kai kitą dieną atnešė kakčikę, anot mano mamos, mamutė su ašarom pradėjo: „Vaikeli vaikeli, ką tu sau galvoji su tuo raudonu skuduru.“ Tai paveikė mane taip, kad į komjaunimą nestojau, bet kas iš to: charakteristikoj buvo parašyta, kad esu komjaunuolė, – auklėtoja sutvarkė.
Mamutė palaikė mane visada, jai galėjau išsipasakoti jau visai suaugus: išklausydavo, ginčydavomės, bet ji gebėdavo pasilikt prie savo. „Lenkai, paškustvos, užgrobė mūsų Vilnių“ (nors puikiai prisimenu – pati meldėsi lenkiškai, o jos labiau prasimušusi giminė – lenkiškom pavardėm), „Ištekėt būtina, dviese vis lengviau prasigyvensi.“ Tos nelabai prasigyvenusios mamutės rankos buvo poklaikiai nudirbtos. Prisimenu, kaip žeidė mane, jau studentę, senutės melsvais sudėtais plaukais Talino kavinėse. Negi jos neturi ko veikt? Mamutė, dykinėjanti su kavos puodeliu, buvo neįsivaizduojama.
– Tavo vaikystės ir paauglystės laikais mama, kaip ir bene visas kaimas, suko slaptą verslą. Kaip dabar prisimeni ir vertini to meto socialinius reiškinius?
– Gyvenimas buvo gana monotoniškas, gerai žinojai, kas galima, kas ne. Intelektualiu žaidimu galėčiau laikyti tą nuolatinį balansavimą, gebėjimą kalbėti viena kalba artimųjų rate, kita – viešumoje, tą drąsos mėginimą, plono ledo tikrinimą. Viešai net „Amerikos balso“ galėjo klausytis tik koks Vilius Orvidas.
Neatsistebiu, kaip beletristika skyrėsi nuo sociumo. Mūsų kolūkis kurį laiką buvo pirmaujantis, jo dešimtmečio jubiliejaus proga tikra rašytoja apsigyveno ir kūrė apie mus romaną. Suspėjo išleisti brošiūrėlę – tada pirmą kartą susidūriau su literatūriniu šlamštu, sutrikau, kažkokia nepaskaitoma fantastika. Turėjom garsų pirmininką, Valentinos Gaganovos pasekėją; pakėlęs mūsų kolūkį, jis nuėjo vadovauti atsiliekančiam. Laikraščiai rašė ir rašė. O paskui susėmė visą grietinėlę. Sukčiauta, vogta su užmoju, grėsė sušaudymas, dauguma vadovų gavo po dvidešimt penkerius metus, kartu konfiskuojant turtą… Vietiniai ponai – ponais, bet bent jau mūsų krašte žmonės išgyvendavo ir prasigyvendavo, nes slapta audė skarikes ir vežė į rusyną, ten trūko visko. Mano dėdienė kiauras naktis kalė staklių stovuose bulbinėj, uždangstyta, kad kas nenugirstų. Mama slapta mieste mezgė visokiuose rūsiuose. Tarsi direktoriaus žmona, namų šeimininkė, vyro išlaikoma. Bjauru prisiminti. O jau vogimas… Teta iš „Ringuvos“ kasdien bijodama parsinešdavo gabalus skalbiamojo muilo tarp kojų. Aš nuo penktos klasės vasarom dirbau kolūkyje: kas nudžiaudavo agurką, o valdžia veždavosi mašinomis.
Kolūkio partijos sekretorius nemoka nei lietuviškai, nei paršiuko užsiaugint, parazitas, o valdžios turi. Norėjau būti agronome, juk taip gera rytais eiti rasotom pievom į šiltnamius, bet mamutė paprotino: argi nematai, kuo agronomai užsiima, ir man akys atsivėrė. Tokia dar visai jauna specialistė daužė, spardė, šaukė ant visų ir vogė, vogė. Tiesiog smagu prisimint, kaip fermų vedėja iš tribūnos rėkė: „Septynmetį per dvejus metus!!!“ Nulipo ir sėdo gert, pakėlė degtinę geriau už kokį vyrą. O oficiozinė to meto literatūra rašė apie kolūkinę ir tarybinę laimę. Skaitei kaip parodijas, galėjai juoktis.
– O kultūrinis tų laikų vaiko ir paauglio gyvenimas? Sakai, kad mokykloje eidavote ratelius, kad dainavai chore, kad buvai skaitovė, kad miške deklamavai Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“… O „Genį“, „Lietuvos pionierių“ skaitydavai? Kaip manai, tada ar dabar vaiko gyvenime buvo (yra) daugiau kultūros apsupties?
– Kaip gali lyginti? Juk vertinai kiekvieną grūdelį. Antai vasarą praktiką mokykloje atlieka dailės studentai, stovim krūvom už nugarų tiems, kurie prisileidžia, o paskui stebiesi, nes, kas atrodė gražiausias, net nepateko į baigiamąją parodėlę. Pamatai Juliją Biliūnienę, nusiperki Antano Žmuidzinavičiaus Paletę ir gyvenimą, Lindgren Kalio Blumkvisto nuotykius, knygą apie Leonardo da Vinci su nespalvotom reprodukcijom, Benvenuto Cellini’o autobiografiją, važiuoji kartą per metus į Anykščius – didieji įvykiai.
Kita vertus, dainuodavom vos susibūrę: talkoj, sunkvežimio kėbule, slidinėdami ant skersinių lentų – vaikiškas, liaudies, tarybines dainas, ir dviem, ir trim balsais. Liaudies dainų ir vaikiškų mokė dainuoti per radiją, man labai patiko, chore traukėm apie mylimą Vladimirą Iljičių. Akiratis – siauriausias: gerai žinojau visų penkiolikos respublikų tautinius drabužius, šokau visokias moldavaneskas, bulbas, komiškus estų šokius, bet už to raudono ploto žemėlapyje buvo absoliuti dykra. „Pažangaus“ Amerikos lietuvio Rojaus Mizaros romanas – nusikalstama grafomanija, reguliavom pasaulį vaidindami pjesytes apie rasinę diskriminaciją. Pirmojo kosmonauto Jurijaus Gagarino autobiografija, kur jo kelrodė žvaigždė – brangusis Nikita Sergejevičius. „Genyje“ – straipsneliai apie darbščiuosius Kinijos vaikučius, kurie išgaudė visus žvirblius, eilės apie paukštelius, nešančius vaikų dovanėles pirmininkui Mao. „Lietuvos pionieriuje“ buvo puikių vertimų, bet korespondencija nyki. Mūsų pionierių vadovė parašė tokį didelį koktoką straipsnį, kaip ji pasitikėjo tokiu neklaužada, kaip jis pasitaisė, stengėsi pateisinti pasitikėjimą. Viskas pagal Makarenką. Skaitėm tuos niekus apstulbę – negi čia apie kaimynų Tamošiūniuką? O po mėnesio jis žmogų nužudė.
Kultūros gyvenimas, jei gali taip skambiai vadinti, tiesiog buvo kitoks, pagal kitas taisykles, su keistais poveikio mechanizmais. Perskaičiusi Ali Babą ir vištų fėją žvalgiausi: su kuo čia iš prastos šeimos pasikalbėjus, ką užjautus, kad jis atsiverstų, pasikeistų. Ir radau, ir kalbėjausi. O šventas naivume!..
– Kauno 7-oji vidurinė mokykla, į kurią atėjai iš Šlienavos aštuonmetės, itin giliai širdy nenusėdo, tiesa? Bet vis dėlto kas nors liko? Ar paauglystėje buvai nusigręžusi nuo knygų? Jeigu ne, ką prisimeni?
– Jokios nostalgijos – taip kieta prestižinė miesto mokykla, kurioje buvo sustiprintai dėstoma chemija, skyrėsi nuo kaimo. Čia stengtasi rodytis, sublizgėti, klasėje varžytasi dėl pažymių, pranašumo. Jaučiausi susikausčiusi, jei dar būčiau ir nekaip mokiusis – visai prapultis. Laimei, net rusiškai ilgainiui prasilaužiau. Visa klasė eidavo įpamėgtą operetę – nemėgstu Kauno operetės iki šiol. Atsimenu, išsižiojau, per fizinio lavinimo pamoką pamačius apatinukų iš siuntinių gražumą, nes savąjį buvau pati pasisiuvus ir pasiuvinėjus per namų ruošos pamokas. Auklėtoja apsikabinus per liemenį vedžiojasi koridorium, aiškina, ką turėčiau pasakyt rytoj per susirinkimą apie vieną ar kitą mokinį. Visai nemokėjau pasipriešinti, tiesiog neinu tą dieną į mokyklą, paklausau vargonų Šančių bažnyčioj ar nueinu pas močiutę į VI Kranto gatvę (Janinos Degutytės namo kaimynystėje, tik tada dar to nežinojau), o jai nė į galvą neateidavo paklausti, ką aš čia veikiu per pamokas, – pati juk buvo beraštė. Maloniai pasibūdavau iki kito karto, bet jau maloniai tos mokyklos tai nelabai yra ko prisiminti.
Bet gal perdedu, gal to reikėjo, kad užsigrūdinčiau. Juk gavau daug. Vienais metais buvo puiki lituanistė Aleksandra Šalčiūtė, bet ujama, po metų ją nustūmė mokyti mažesniųjų. Lankiau dramos būrelį (tą patį, kur ir Viktoras Šinkariukas, Kostas Smoriginas), bet jau buvo atėjęs ilgas kompleksų laikas. Su literatais klausėmės Édith Piaf. Paraginta ėjau į poezijos vakarus, susitikimus su rašytojais. Po vieno jų, kai pasipūtęs Aleksys Churginas išsiviepęs perklausė mano mamos vardą (Magdalena), mat norėjau gauti jai vertėjo autografą ant Shakespeare’o tomo, gyvenime niekieno nebeprašiau autografo.
Skaitymas buvo vienas iš gelbėjimosi būdų, į knygyną, belaukdama retų autobusų namo, užsukdavau kone kasdien. Pasirodė Ernestas Hemingway’us, sukrėtė Williamo Faulknerio Rugpjūčio šviesos galia. Atitolau nuo to, kuo anksčiau taip mėgavausi, nors retsykiais su seserim dar suvaidindavom kokią patetišką sceną iš Grafo Montekristo, atsiversdavau mylimą Aleksandros Bruštein trilogiją, kurioje XIX a. Vilniaus gyvenimas – ir dar kitataučio vaiko akimis – rodėsi erdvesnis už manąjį.
– Dabar Tu mums – toks neabejotinas literatūros žmogus. O, pasirodo, norėjai būti agronomė, studijavai ekonomiką. 1975 m. puikiai baigusi Vilniaus universitete lituanistiką, buvai pastūmėta į filosofiją. Filosofe netapai, vis tiek klimpai į literatūrą. Esi be perstojo skaitantis žmogus. Kaip manai, kodėl? Kodėl toks pavingiavęs tas gyvenimo kelias?
– Čia jau norėčiau pabūti bent kiek skandinaviška moterimi ir, anot Selmos Lagerlöf, nenešioti širdies ant liežuvio. Tiesiog pasirenki žmogus (ypač kai prie tinginio) didį smagumą skaityti, tuo mėgautis ir tuo gyventi; rautis plaukus, įrodinėti, atradinėti ir dar iš to malonumo kažkaip pragyventi!
– Vaikų literatūra Tau kaip specialistei buvo primesta Šiaulių pedagoginiame institute. Atrodo, sėkmingai. Ką dabar Tau reiškia vaikų literatūra kaip žmogui, kaip specialistei?
– Po kone egzotiško nuotykio – etikos ir estetikos dėstymo Kūno kultūros institute – ir dar egzotiškesnės bedarbystės už dykinėjimą persekiojančio Jurijaus Andropovo laikais draugas pakvietė į Šiaulių pedagoginį institutą antikinės literatūros kurso skaityti. Ten praleidau tris dešimtis metų. Mažųjų universitetų pliusų pliusas – kursų įvairovė: turėjau dramos žanrą, XX amžiaus apsakymą, feministinį diskursą, lietuvių kultūros įvadą, šiuolaikinės literatūros procesą, „Homeras ir aš“ – lietuviškai, rusiškai, angliškai. Vaikų literatūra atiteko netikėtai, nebuvau nieko panašaus klausiusi, kursas atrodė visai nesolidus. Kolegos net skolino senus užrašus iš Vilniaus pedagoginio instituto – kone plaukai sukrutėjo, kai perskaičiau kruopščiai sukonspektuotą „Katinėlio ir gaidelio“ analizę. Buvo programos, bet laisvė didžiulė, tai modeliavau. Prisimenu ir ne itin vykusių epizodų. Deja, studentus teko spausti, kad kuo daugiau skaitytų, užpildytų ne spragas, o dykrų dykras. (Vaikų literatūrą reikia skaityti savo laiku, studentai būna psichologiškai užsiprogramavę į ją žiūrėti kiek iš aukšto.) Mėgau tą kursą kaip didžią atgaivą, improvizaciją, žaidimą – juk mizantropai tekstų vaikams nerašo.
Vaikų literatūros tekstas testuoja žmogaus erudiciją, skonį, apsiskaitymą, pozityvų snobizmą, kita vertus, jį gali priimti ir visai nepasiruošęs, be instrumentuotės. Neatsistebiu, kokia žmogiškąja patikra gali tapti perskaitytas vaikų literatūros tekstas, kaip jis priverčia nesąmoningai atsiverti, parodo, kiek gebi įsijausti, džiaugtis, kitą suprasti, stebėtis. Štai mokytojas neakivaizdininkas aiškina, kodėl šeimininkas pabėgo nuo Brisiaus: „Išsigando, kad neįkąstų.“ O studentas, tarsi ir gerai sudėliojęs Natalie Babbitt Amžinųjų Takių akcentus, vis dėlto sako, kad nedvejodamas parduotų tą vandenį, juk pinigai yra pinigai. Mėgini aiškinti, bet juk niekada nežinai, ar studentas tau pritaria, nes nori geresnio pažymio, ar dėl šventos ramybės. Principingiausiose diskusijose apie, atrodytų, skaidrius tekstus (kad ir Christine’os Nöstlinger Pirmadienį viskas kitaip, Anos Frank Dienoraštį, Felixo Salteno Bembį) tikrai mano žodis nebūdavo paskutinis, bet belstasi į širdis ir protus, mėginta pramušti inertiškumo kiautą, parodyti ne vieno teisingo atsakymo, o atsakingo pasirinkimo pasaulį.
Pati labiau skaitau suaugusiųjų literatūrą, dokumentiką, memuaristiką, bet be vaikų literatūros tikrai uždusčiau, ji padeda kaip Miunhauzenui pelkėje: keli pats save už plaukų ir išsigelbsti, dar ir arklį ištrauki. Vilties, pagrindo, tikėjimo paieška – vertingiausi dalykai. Todėl man visai priimtina šviesi baletinė E. T. A. Hoffmano Spragtuko ir Pelių karaliaus pabaigos traktuotė, nors pats didysis romantikas baigia istoriją skaudžiai dviprasmiškai. Nuostabiojoje Tove’s Jansson knygoje Tėtis ir jūra egzistencinė melancholija, vienišumas, bejėgystė atrodo neįveikiami, bet jei rašai vaikams, turi ieškoti išeities, ir aš kiekvieną kartą neatsistebiu, kaip drąsiai ir kasdieniškai knygos pabaigoje pasaulis vis dėlto yra prisijaukinamas, tikiu ta plakančia salos širdimi.
– Aktyviai dalyvavai projekte „100 reikšmingiausių lietuviškų knygų vaikams ir Lietuvai“. Ką įrašei pirmiausia, nė sekundės nesvarstydama?
– Tikrai nesvarsčiau dėl Sigito Gedos Užmigusių žirgelių ir Baltosios varnelės, Vinco Pietario Lapės gyvenimo ir mirties, Salomėjos Nėries Eglės žalčių karalienės, Kazio Binkio Kiškių sukilimo, Kazio Sajos Peštukų ir nykštukų, Janinos Degutytės Balto gulbių sosto, Bitės Vilimaitės Rojaus obuoliukų, Vytautės Žilinskaitės Kelionės į Tandadriką, Ramutės Skučaitės Takelio iš naujo, Maironio Jūratės ir Kastyčio, sakmių knygos Sužeistas vėjas, bet argumentacija buvo labai įvairi: nostalgija, susižavėjimas, aukšta teksto praba, emocinė atmintis etc. – viskas pramaišiui. Dabar jau gailiuosi, kad skyriau tik ketvertukus mylimoms, bet ir kiek pažeidžiamoms knygoms: Mariaus Jonučio Kirminui paukščiui, Romualdo Spalio Gatvės berniuko nuotykiams, Vytauto V. Landsbergio Obuolių pasakoms. Juolab kad ir Kelionėje į Tandadriką su kai kuo negaliu susitaikyti nuo pat pirmo perskaitymo. Net man, o ką kalbėti apie jautrų vaiką, sunku pakelti pamilto Kadrilio išdavystę, jo neatlaikytą išbandymą valdžia. Negaliu susitaikyti su Kuto savižudybe dėl moralinio prisikėlimo. Kategoriškai nesutinku su tuo, kai vaikų literatūroje savižudybė pateikiama kaip problemos sprendimas.
– O kokie pasaulinės vaikų ir paauglių literatūros dalykai Tau atrodo svarbiausi? Ką turėtų perskaityti „kiekvienas besilavinantis žmogus“?
– Pasiduodu, klausimas nokautuojantis, tų svarbumų – tematikos, problematikos, poetikos – daug. Ir neišmanau visko gerai. Pasižvalgai užsienyje, pasiklausai kokios Olgos Maeots per „Laisvės radiją“ – oho, kiek mums nežinomų pavardžių, tendencijų ar madų. Kai ko praleisto jau nebeturėsi – kad ir klasikinių komiksų apie Tintiną ar Babarą.
Man vaikų literatūra – savotiška adaptuota žmonijos, civilizacijos istorija. Graikų, ir ne tik jų, mitų, herojinių epų perpasakojimai, visų rūšių lietuvių tautosaka – pagrindų pagrindas. Būtinos ir Jonathano Swifto, Danielio Defoe romanų adaptacijos, visas sudėtingas literatūrinės pasakos pasaulis nuo klasikų Hanso Christiano Anderseno ir Wilhelmo Hauffo iki Michaelio Ende’s Momo ar distopiškojo Loisos Lowry Siuntėjo. Realistinės, psichologinės, probleminės, brutaliojo realizmo, dienos aktualijų knygos: nuo Marko Twaino iki Harper Lee Nežudyk strazdo giesmininko, Katherine’os Paterson Smarkuolės Gilės Hopkinsar Anthony’io McCarteno Superherojaus mirties. O kaipgi be avantiūrinės klasikos (nors indėniškojo segmento nemėgstu), be sentimentaliosios didaktinės – puikiosios Lucy Maud Montgomery Anės iš Žaliastogių ar Edmondo de Amiciso Širdies. Būtinai visa Lindgren, visa Jansson, didžioji dalis Nöstlinger, visa Annie M. G. Schmidt. Kuo daugiau kaimynų! Kad bent Oskaro Lutso Pavasaris, Januszo Korczako Karalius Motiejukas Pirmasis, Sudrabų Ėdžiaus Kvaišas Daukabūtų perskaityti ir permanyti.
Šalia kertinių pripažintųjų knygų būtini ir asmeniniai atradimai. Manieji – Kennetho Grahame’o Vėjas gluosniuose (čia dėl pirmojo perskaitymo stebuklo kadaise ir meilės vertėjai Aleksandrai Dantaitei, buvusiai dėstytojai), Marjorie Kinnan Rawlings Vienmečiai, reto įtaigumo ir skaudžios išminties romanas, Richardo Hugheso Uraganas Jamaikoje, apgaulingiausias ir paradoksaliausias tekstas apie vaiko prigimtį. Atilsiui – nušiuręs „Eridano“ serijos Terry Pratchettas. Nors fantastikos jau tarsi esu atsikandusi amžiams, gailiuosi, kad tik trupinį teturime Ursulos Le Guin, tenka skaityti nelietuviškai. Nemoku švediškai, bet neatsidžiaugiu Barbro Lindgren ir Evos Eriksson paveikslėlių knygų serijomis, tikiuosi, kad bus išversta subtilioji Wolfo Erlbrucho Antis, mirtis ir tulpė. Paskiausi nepaprastieji tekstai – Ulricho Hubo Aštuntą prie laivo ir Antonios Michaelis Pasakininko istorija.
Paskaitinėjęs JAV ar Britanijoje leistas vaikų literatūros istorijas neatsistebi, kad ten neanglakalbė literatūra tiesiog neegzistuoja. Mes, lietuviai, turime milžinišką pranašumą – verčiame iš tiek kalbų, turim fantastiškų vertėjų, kai kurių skoniu ir meistryste beatodairiškai pasitikiu.
Vis dėlto komercija irgi diktuoja – nepaskaitomų, bukinančių, pretenzingų knygų yra ganėtinai. Per vampyrų svaigulio piką išleista kone nusikalstamai iškrypėliškų romanų. Štai švietė kruvinos lūpos visuose knygynuose, o paklausus, kodėl jaunimo skyriuje nėra tokio sukrečiančio Lloydo Joneso Pono Pipo, aiškinta, kad jauniesiems jis per žiaurus. Žiaurumas žiaurumui nelygus, jis gali įkvėpti atsilaikyti, nepasiduoti, auginti dvasinį stuburą, formuoti principines nuostatas, o ne gebėjimą prisitaikyti.
– Šiuolaikinės vaikų ir paauglių literatūros padėtis Lietuvoje – kas džiugina?
– Dėl savo visados skaudžiau. Be perstojo vaitoji, kad gausu pilkų, blankių lietuvių autorių knygų, dirgliai lygini su turtingesniais kaimynais, skundiesi, kad pas mus ir skaito mažiau, ir skaitymo gebėjimai menkesni. Kad geros knygos – pavyzdžiui, latvės Maros Zalytės Penki pirštai ar estės Leelo Tungal Draugė mergaitė – nepastebimos. Vokietukai mokykloje beskaitą Johanno Wolfgango Goethe’s Faustą ir Hertą Müller, latviukai – Lačplėsį, o mūsiškiai – neįkvepiančią Radviliadą. Mažųjų tėvai guodžiasi, kad lietuvių autoriaus knygą vaikui perskaitei kartą, ir gana, o verstinę vis prašo kartoti. Trūksta solidesnių periodinių leidinių. Stoka knygų apie asmenybes, menininkus, istoriją – kad ne užmaršties, o atminties kultūron kryptume.
Bet kaip nesidžiaugti, kai atsiranda leidyklų, kurios nebijo rizikuoti, dirba su autoriais ir jau džiaugiasi rezultatais. Turim puikios poezijos, gal besimokančiųjų mintinai galėtų būti daugiau, kad ir senatvėje lietuviškos eilės gyvastį pastiprintų. Kokiu proveržiu tapo Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ konkursas mažiesiems, leidyklos „Alma littera“ paauglių knygų konkursas! Tai jų dėka turim išradingus, subtilius Ilonos Ežerinytės, aštrius, provokuojančius, su skaudžia poezijos gija Dainos Opolskaitės, retos vaizduotės ir kūrybingos kalbos Aido Jurašiaus tekstus. Stebina Unės Kaunaitės socialinis jautrumas ir augimas, jos Žmonės iš Alkapės dovanotini abiturientams, kaip ir Antano Šileikos Pirkiniai išsimokėtinai – puikus priešnuodis prieš nevisavertiškumą ir kultūrinį bukumą.
Superherojaus mirtyje su visai pamatuotu įniršiu ir neviltim retoriškai klausiama, kokia prasmė perstatinėti kėdes „Titanike“. Bet tas vaikinukas ir neperstatinėja! Jis kaip skustuvu skiria tiesą nuo veidmainystės, žino, ko nori, geba rinktis, tiesiog pavydėtinai rinktis. Tai viena iš labiausiai jaunimą įkvepiančių istorijų, bet padėjo ir man. Esi žmogus tiek, kiek gyveni istorijoje, kiek turi apie save ar kitą gyvų pasakojimų, įžodintų gimtąja kalba.
Nuotraukos iš D. Šakavičiūtės archyvo
Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 1 (81)
