AUGTI SU KNYGA
Kai buvau mažas, mėgau iš kubelių ir kitokių žaisliukų statyti namus. O vietoj stogo dažnai panaudodavau knygą – vaikišką, su paveikslėliais. Svajonėse apsigyvendavau tokiame name, atsiguldavau ant lovos iš degtukų dėžutės ir žvelgdavau tai į debesis, tai į žvaigždėtą dangų – nelygu koks paveikslėlis labiau patiko.
Nesąmoningai laikiausi kiekvieno vaiko gyvenimo taisyklės susikurti jaukią ir saugią aplinką. Ir vaikų knygos tam labai tiko.
Paskui paūgėjau, išmokau skaityti, ir knyga mano vaizduotėje ėmė labiau panėšėti ne į stogą, o į drugelį. Ar netgi paukštį. Knygos puslapiai priminė sparnus ir šnarėjo. Atrodė, kad ant palangės gulinti knyga tuoj tuoj pro atvirą langą išskris į nežinomus tolius. Paimdavau ją į rankas, pradėdavau skaityti, ir knyga nurimdavo. Kartu su ja nusikeldavau į kitas žemes ir pasaulius, ir mano vaizduotė prasiplėsdavo.
Koks džiaugsmas laikyti rankose naują knygą! Dar nežinai, apie ką ji. Tramdai save neatsiversti paskutinio puslapio. O kaip skaniai ji kvepia! Ir neįmanoma išskirti, iš ko tas kvapas susideda – iš spaudos dažų, klijų… Taip, tai tiesiog knygos kvapas – jaudinantis, nepakartojamas. Kai kurių puslapių krašteliai sulipę, tarsi knyga dar nebūtų nubudusi. Atsibus, vos pradėsi skaityti.
Tu daraisi vyresnis, o pasaulis aplinkui – sudėtingesnis. Kyla klausimų, į kuriuos gali atsakyti ne kiekvienas suaugęs. O juk mirtinai reikia su kuo nors pasidalyti abejonėmis ir paslaptimis. Ir tada į pagalbą vėl ateina knyga. Turbūt daugelis skaitydami esame pagalvoję: čia apie mane parašyta! Ir mylimas personažas staiga pasirodo esąs panašus į tave. Jį kamuoja tie patys rūpesčiai ir jis garbingai ieško išeities. O štai kitas personažas visiškai į tave nepanašus, bet taip norisi būti tokiam kaip jis – tokiam pat drąsiam ir išradingam.
Kai koks nors berniukas ar mergaitė sako: „Aš nemėgstu skaityti!“, mane ima juokas. Nes aš jais netikiu. Juk jie ir ledus laižo, ir visokius žaidimus žaidžia, ir kino filmus žiūri. Kitaip sakant, mėgsta malonumus. O juk skaityti yra ne vien darbas, jausmų ugdymas, vaizduotės ir asmenybės turtinimas, bet pirmiausia – didžiulis malonumas.
Kaip tik dėl to vaikų rašytojai ir rašo knygas!
Iš rusų kalbos vertė Irena Aleksaitė
Tarptautinės vaikų knygos dienos idėją 1966 m. iškėlė viena iš IBBY įkūrėjų Jella Lepman (1891–1970). Nuo 1967 m. ši diena švenčiama kasmet balandžio 2-ąją ir sutampa su Hanso Christiano Anderseno gimtadieniu. 2017-ųjų šventės rėmėjas – IBBY Rusijos skyrius. Kreipimąsi į pasaulio skaitytojus vaikus ir suaugusiuosius parašė vaikų spaudos ir radijo žurnalistas, rašytojas Sergejus Machotinas (g. 1953 m.), plakatą sukūrė garsus dailininkas Michailas Fiodorovas (g. 1941 m.). Nė vienas iš šių menininkų mūsų skaitytojams dar nėra pažįstamas.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2017 Nr. 1 (81)
